Vasario 5-oji - Šv. Agotos diena, kai šimtmečiais lietuviai šventino duoną ir jos gabalėlius saugojo kaip apsaugą nuo įvairių nelaimių. Šv. Agota - III a. krikščionė, kankinta ugnimi, laikoma ugnies globėja, gelbėtoja nuo gaisro. Vardas Agota graikiškai reiškia „gera“, todėl šiam įvykiui atminti prigijo paprotys šią dieną palaiminti duoną kaip gerumo ženklą ir vandenį kaip apsaugos priemonę nuo ugnies pavojaus.
Istorinė ir kultūrinė reikšmė
Šv. Agota gimė Sicilijoje, Katanijoje, III a. viduryje. Kadangi Agota nepakluso turčio norams, buvo atiduota į viešnamį. Vėliau, pakartojus pasiūlymą tekėti, Agota vis tiek nesutiko. Tada ji buvo žiauriai kankinta - jai nupjovė abi krūtis. Galiausiai Agota buvo sudeginta ant laužo. Praėjus metams po Agotos mirties, Sicilijos gyventojai per ugnikalnio išsiveržimą pagalbos kreipėsi į savo šventąją ir buvo išgelbėti.
Paveiksluose ir drožiniuose Šv. Agota buvo vaizduojama laikanti padėklą su nupjautomis krūtimis. Vėliau, norint išvengti tokio žiauraus vaizdo, krūtys buvo pakeistos dviem kepaliukais duonos. Dabar pamąstykime, kodėl šv. Agotos simbolis yra duona. Duona iš dalies yra ugnies dukra. Miltus suberi į vandenį - ir tešla jau yra, bet duonos dar nėra. Ji atsiranda tik tada, kai kepaliukai pašaunami į krosnį ir ant ugnies, karštyje, įgauna pavidalą - tampa duona, kurią valgome.
Sąsajos su senąja baltų kultūra
Pagonybės laikais namų židinio saugotoja ir ugnies globėja buvo deivė Gabija. Vasario 5-ąją nuo seno lietuviai garbino ją ir kasdieninį maistą - duoną. Atėjus krikščionybei senoji lietuvių šventė sutapatinta su Šv. Agota. Sprendžiant pagal savybes ir „pareigas“, šventoji Agota krikščionybės laikais yra perėmusi senosios baltų kultūros deivės Gabijos „darbą“.
Lietuvoje yra ir daugiau ugnies globėjų šventųjų - šv. Barbora, šv. Laurynas, šv. Liucija, šv. Cecilija, šv. Florijonas ir kiti. Tačiau būtent Šv. Agotos duona išliko ryškiausiu apsaugos simboliu.
ŠILAGĖLĖS vaikai. Šv. Agotos, Duonos diena. :)
Tradicijos ir tikėjimai
Lietuvoje nuo seno šv. Agotos dieną šventinama vadinamoji Agotos duona, kuri paskui saugoma namuose. Pasakojama, kad „kilus gaisrui duonos būdavo metama į ugnį, tikint, kad ugnis nurims ir nesunaikins namų.“
Pagrindiniai papročiai:
- Apsauga nuo gaisro: Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, įkišama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką padėdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų.
- Apsauga nuo perkūnijos: Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų.
- Karių apsauga: Motinos, išleisdamos sūnus į kariuomenę, į drabužius įsiūdavo duonos trupinį, tikėdamos, kad sūnų aplenks kulka.
- Automobilio apsauga: Šiais laikais dažnas vairuotojas šv. Agotos duonos įsideda į daiktadėžę dėl automobilio apsaugos nuo nelaimių.
Duona kaip vertybė
Duona lietuvių kultūroje buvo laikoma ne tik maistu, bet ir gyvybės, namų jaukumo, gerovės simboliu. Išmesti duonos trupinius prilygo didžiulei nuodėmei. Duonos nebuvo galima mėtyti ar palikti ant žemės, o nukritusią reikėdavo pakelti, pabučiuoti ir suvalgyti. Prieš pjaunant pirmąją riekę, kai kuriose šeimose buvo įprasta ją peržegnoti.
Maistinės savybės
| Duonos rūšis | Savybės |
|---|---|
| Ruginė (tamsi) | Daug vitaminų (E, B grupės), mineralų, skaidulų. |
| Kvietinė (šviesi) | Puresnė, švelnesnio skonio, geras energijos šaltinis. |
Mitybos specialistai rekomenduoja rinktis duoną, pagamintą iš rupių miltų, nes duonoje esančias maistines medžiagas lengvai įsisavina organizmas. Duona kartu su kitais grūdiniais produktais sudaro maisto pasirinkimo piramidės pagrindą.