Tauragės mėsos perdirbimo istorija - tai pasakojimas apie pramonės šakos raidą, atspindintis Lietuvos valstybės virsmus. Nuo mažų skerdyklų XIX amžiuje iki modernių fabrikų tarpukario Lietuvoje, sovietinės planinės ekonomikos iššūkių ir galiausiai nepriklausomybės atkūrimo bei naujų rinkų paieškų.
Šiame straipsnyje panagrinėsime Tauragės mėsos perdirbimo pramonės raidą, ypatingą dėmesį skirdami svarbiausiems etapams ir įvykiams.
Pramonės užuomazgos ir tarpukario modernizacija
Lietuvos mėsos pramonės ištakos siekia XIX amžių, kai miestuose pradėjo kurtis mažos skerdyklos, dešrinės ir mėsos gaminių rūkyklos. Tačiau tikrasis proveržis įvyko XX amžiaus pradžioje, kai Klaipėdoje pradėjo veikti pirmasis mėsos pramonės fabrikas.
Po Pirmojo pasaulinio karo, suvokus gyvulininkystės svarbą Lietuvos žemės ūkiui, 1923 m. Kaune buvo įkurta akcinė bendrovė „Maistas“. Ši bendrovė greitai tapo viena svarbiausių šalies įmonių, o jos eksportuojamas bekonas sudarė apie ketvirtadalį viso Lietuvos eksporto.
„Maistas“ plėtėsi ir 1932 m. Tauragėje pastatytas modernus mėsos fabrikas, kuris stipriai prisidėjo prie miesto modernizavimo ir ekonomikos augimo. Be Tauragės, „Maistas“ taip pat įkūrė modernius mėsos fabrikus su šaldytuvais, konservų ir dešrų cechais Kaune (1923), Panevėžyje (1931) ir Šiauliuose (1933). Kiekviena iš šių įmonių per parą galėjo apdoroti vidutiniškai po 400-500 bekonų. 1935 m. viduryje Lietuvoje veikė 20 mėsos ir mėsos produktų gamybos įmonių, turinčių penkis ir daugiau darbuotojų, jose iš viso dirbo apie 1020 darbininkų.
Tauragės „Maisto“ fabriko statyba ir veikla
Bendrovės „Maistas“ skerdykla ir mėsos perdirbimo fabrikas - vienas iš ryškiausių Tauragės modernėjimo ženklų tarpukario metais. Fabriko atsiradimas Tauragėje buvo „Maisto“ bendrovės regioninio planavimo rezultatas. Vyriausybė skatino ir rėmė bekono paruošimą, kadangi tai buvo viena svarbiausių Lietuvos eksporto prekių. Dėl to 1930 m. buvo nuspręsta modernizuoti bekono paruošimą, priartinti jį prie ūkininkų ir penkiuose regionuose įrengti po modernų „daniško tipo“ bekono fabriką.
Nors kiaulių skerdykla buvo skirta „Maisto“ fabriko reikmėms, dėl sprendimo statyti šį objektą diskutavo ir tauragiškiai. 1930 m. gruodžio 22 d. Tauragės Žemės ūkio tarybos posėdyje buvo išreikšta nuomonė, kad „būtina susirūpinti, kad Tauragės mieste būtų pastatyta moderniška gyvuliams skerdykla.“ Tauragės apskrityje tuo metu buvo užauginama apie „38-40 tūkst. kiaulių eksportui.“ Tai buvo gerokai mažiau, nei naujojo fabriko techninės galimybės. Statant skerdyklą buvo numatyta, kad čia „bus galima skersti iki 4000 kiaulių per savaitę“, taigi, per metus apie 200 tūkst. kiaulių. Kiaulės skerdyklai buvo perkamos ne tik vietoje, bet ir „vežamos traukiniais iš kitų supirkinėjimo punktų.“
Skerdyklos statyba pradėta 1931 m. statybos sezone. Prie statybų dirbo „apie 150 žmonių“. Skerdyklai vieta pasirinkta dėl gero susisiekimo, prie geležinkelio. Tačiau čia pat būta kapinių. „Kasant pamatus apie 1 metrą gylio randama žmonių kaulų. Spėjama, kad tai kokio nors karo pėdsakai.“ Būta ir kitų problemų: „esantiems netoli fabriko, tikra bėda. Kai pučia pietų vakarų vėjas, tai tauragiškiai turi užsiimti nosis.“
Nepaisant minėtų kontroversijų, skerdykla atitiko modernaus fabriko reikalavimus. Fabrike buvo įrengta elektros stotis, iš kurios vėliau tiekta elektra ir Tauragės miestui. Į skerdyklą buvo investuota apie 3,5 milijono litų. 1935 m. prie skerdyklos buvo pastatytas garinis malūnas.
Modernus buvo ir skerdyklos darbo procesas, kurio aprašymą galime aptikti spaudoje: „Pilietis, atvežęs kiaulę, iš vežimo iškelia prie svarstyklių. Čia pasveriama, apžiūrimas tinkamumas, ir, jei tinka, į ausį įsega numerį, ir kiaulė varoma į kiaulides. Kiaulidėse laikoma 4-6 dienas. Čia jos pailsi, išsilygina mėsa. Jas šeria miežiais, sėlenomis. Kiaulidės šildomos, oras vėdinamas ventiliatoriais. Paskui kiaulės varomos į skerdimo kambarį.“
Kaip vieną iš svarbių Lietuvos tarpukario pramonės objektų, fabriką yra detaliai tyrinėjusi architektūros istorikė Marija Drėmaitė. Pavyko išsiaiškinti, kad „Tauragės fabriką įrengė Estijos mašinų gamybos įmonė Maschinenfabrik Franz Krull (dalyvaujant įmonės atstovams inžinieriams Drittel ir Erick Kasaak). Pastatų projektus rengė „Maisto“ inžinierius Antanas Breimeris, Pranas Markūnas ir kt. Statyba rūpinosi bendrovė „Mūras“ (savininkas R. Polovinskas) ir rangovai I. Stungevičius su P. Urbonu (jie taip pat statė Šiaulių fabriką).“
1932 m. fabrike pastatyta skerdykla prie geležinkelio, greta - kiaulidė, prie gatvės - krautuvė, kontrolės būdelė, fabriko kieme - kontora, tvartas, sandėlis. Skerdyklos pastate buvo įrengti visi fabriko cechai, pastatytos dešrų dirbtuvės ir rūkykla, antrame aukšte įrengtos veterinarijos priežiūros patalpos, darbininkų valgykla ir persirengimo kambariai su dušais. Pastatuose buvo įrengta kanalizacija, vanduo tiekiamas iš greta įrengto tvenkinio ir 198 m. gylio artezinio šulinio. Prie skerdyklos pastatyta standartinė kiaulidė, 1938 m.
Tokio mastelio pramonės objekto atsiradimas miestui buvo svarbus ekonominis impulsas. Visų pirma tai buvo svarbiausias miestelio darbdavys. Fabriko darbininkai uždirbdami per valandą nuo 60 ct. iki 1 lt. 20 ct. turėjo padorią algą, kuri buvo kone dvigubai didesnė, nei, tarkim, fabriką stačiusių mūrininkų, kurie gaudavo po 40 centų ir dirbdavo 12 valandų. Tiesa, „Maisto“ atsiradimas sumenkino smulkių mėsos prekybininkų poreikį, „kurių didelė dalis negalėdami konkuruoti turėjo ieškoti kito pragyvenimo šaltinio“.
Korupcijos skandalas „Maisto“ bendrovėje
Akcinės Bendrovės „Maistas“ pagrindinė akcininkė buvo valstybė. Ji ne tik ėmė savo pelno dalį, bet ir padengdavo patiriamus nuostolius. Kadangi Lietuvoje mėsa buvo kur kas pigesnė nei Tilžėje, mėsos parduotuvės pasienyje tapo itin paklausios. Tokią parduotuvę Panemunėje atidarė Petras ir Konstancija Lapėnai. Tame nebūtų nieko keisto, tačiau Petro Lapėno brolis Jonas Lapėnas buvo generalinis Akcinės Bendrovės „Maistas“ direktorius.
Jo nurodymu Tauragės „Maistas“ ne tik pusvelčiui parduodavo produkciją Panemunės Lapėnams, bet taip pat tyčia brokuodavo savąją, kad ją būtų lengviau išvežti. Kadangi tai buvo valstybinė įmonė, visus nuostolius kompensuodavo mokesčių mokėtojai. Tokie išsišokimai galiausiai neliko nepastebėti valstybės. Įvykdžius valstybinę reviziją Lapėnų sąmokslas išaiškėjo ir byla nukeliavo į teismą.
Nors verdiktas buvo ganėtinai griežtas, apeliacinis teismas bylą vilkino keletą metų. Generalinis direktorius bausmės nesulaukė, o kiti prie korupcijos prisidėję dalyviai atsipirko kur kas kuklesnėmis nei numatyta vienerių ir trijų metų kalėjimo bausmėmis.
Tauragės mėsos kombinatas sovietmečiu: planinė ekonomika ir iššūkiai
SSRS okupavus Lietuvą, 1940 metais buvo nacionalizuotos 902 įmonės, įskaitant ir mėsos perdirbimo įmones. Po Antrojo pasaulinio karo atstatytos per karą apgriautos mėsos pramonės įmonės, pastatyta naujų.
Akcinė Bendrovė „Maistas“ buvo pervadinta į „Mėsos Kombinatą“. Sovietmečiu Tauragės mėsos kombinatas, kaip ir kiti septyni mėsos kombinatai Lietuvoje, veikė planinės ekonomikos sąlygomis. Kombinatas turėjo vykdyti nustatytus gamybos planus, tiekti produkciją Lietuvos rinkos fondui, Rytprūsiams ir SSSR, taip pat kariuomenei.
Tauragės mėsos kombinatas per mėnesį sezono metu apytikriai pagamindavo 30-40 tonų dešros bei rūkytų gaminių ir 60-80 tonų mėsos. 30% produkcijos buvo skiriama Lietuvos rinkos fondui (gyventojams), 20% - rinkos fondui Rytprūsiuose ir SSSR (tik dešros), o likę 50% - kariuomenei, daugiausia Rytprūsiuose.
Tačiau planinė ekonomika susidūrė su daugybe iššūkių. Vienas didžiausių - žaliavų, kitaip sakant, galvijų, paukščių, trūkumas. Zagotskotai (gyvulių paruošų kontoros) ne visada pristatydavo tiek gyvulių, kiek buvo suplanuota. Be to, sovietinė sistema skatino korupciją ir „kombinavimą“, t. y. vagystes.
Vagystės ir korupcija sovietmečiu
Tauragės mėsos kombinate, kaip ir kitose įmonėse, „kombinavo visi - nuo sargo iki direktoriaus“. Darbininkai vogdavo kilogramais, o skyrių vedėjai ir direktorius - šimtais kilogramų. Produkcijos išsinešimas buvo masinis reiškinys, į kurį buvo įtraukiami beveik visi darbuotojai. Valdžia tą iki tam tikro lygio nebyliai toleravo, nes gauti baudžiamąją atsakomybę galėjai, jei nešulio vertė siekė daugiau nei 50 rublių, o tai prilygo maždaug 20 kg kiaulienos nugarinės.
Buvo nusistovėjusios nerašytos taisyklės, kad jei kišenėje turėsi įsidėjęs kažko nedaug arba jei reikės ilgiau padirbėti „sargai netikrins“. Svarbus elementas buvo statistikos klastojimas. Nesudarius produkcijos pertekliaus darbininkams neleista savivaliauti, šiai situacijai apibrėžti naudotas žargonas - „karantinas“. Egzistavo tam tikri darbuotojai, kurie sekdavo pagaminimo rodiklius ir uždegdavo kitiems darbuotojams žalią šviesą.
Klastojimas vyko ir pačios produkcijos sąskaita. Pavyzdžiui, dešrų drėgnumas turėjo sudaryti tam tikrą procentą. Jei darbuotojas jį šiek tiek padidindavo, to paprastas vartotojas greičiausiai net nepajausdavo, tačiau darbuotojui mėsos atlikdavo ganėtinai daug. Vienas žmogus to padaryti negalėjo, nes laborantas patikrinęs tokias dešras galėjo jas grąžinti atgal. Tad su laborantu reikėjo susitarti.
Produkcijos išsinešimo būdai skyrėsi. Pagrindinė nešančiojo slėptuvė - jo paties kūnas ir drabužiai. Pasak amžininkų: „Dešrų „šliosus“ žiemą kišdavome už bato aulų, o vasarą po ilgomis kelnėmis prisirišdavome prie kojų blauzdų. Įdomiai naudotasi kepurėmis. Darbuotojai paėmę kiaulienos sprandinę ją apipjaustydavo, padarydavo apvalų didelio blyno formos gabalą, kurį sutalpindavo į kepurę.“
Toks „kombinavimas“ dažnai baigdavosi suėmimais ir teismais. Vienu atveju Tauragės mėsos kombinato direktorius Vilius Lasis, dešrų skyriaus vedėjas Tampauskas, sandėlio vedėjas Gulbinas, dešrų meisterė Galina Sivolapova ir veterinarijos gydytojas buvo nuteisti už didelio masto „biznį“ su Tilžės mėsos ir pieno realizavimo kontora.
Nepaisant šių iššūkių, Tauragės mėsos kombinatas sovietmečiu buvo svarbi pramonės įmonė, gaminusi dešras, rūkytus gaminius ir mėsą.
Nepriklausomybės atkūrimas ir nauji iššūkiai
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, Tauragės mėsos kombinatas, kaip ir kitos įmonės, susidūrė su naujais iššūkiais. Sovietmečiu išaugusios įmonės nebuvo pritaikytos mažesnei gamybai, o naujos rinkos sąlygomis tapo sudėtinga parduoti produkciją. Neliko privalomo mėsos tiekimo Rusijai, buvo ieškoma naujų rinkų lietuviškai mėsos produkcijai, padidėjo importuojamos mėsos pasiūla.
Dėl šių ir kitų (pavyzdžiui, sumažėjusios vidaus paklausos) priežasčių mėsos pramoninė gamyba 1995, palyginti su 1990, sumažėjo 4,6 karto: galvijienos - 3,8, kiaulienos - 6,3, paukštienos - 2,8 karto.
Nepaisant to, „Tauragės maistas“ sugebėjo transformuotis iš didžiulės įmonės į vidutinę, pardavė dalį erdvių ir specializavosi itin kokybiškų rūkytų dešrų gamyboje. Akcinė bendrovė ne kartą buvo apdovanota Lietuvos metų gaminio titulu.
Pramonės griuvėsiai ir ateities perspektyvos
Deja, ne visi Tauragės pramonės objektai sugebėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų. Šiandien Tauragėje stovi daug nenaudojamų gamybinių patalpų, kurių bendras plotas gali siekti per 100 tūkstančių kvadratinių metrų. Vietiniai verslininkai mano, kad tokio masto pramonės, kokia kažkada buvo, Tauragėje nebebus niekada, ir tokių daugiaaukščių pastatų niekam nebereikės. Užsienio investuotojai į juos nė kreiva akimis nežiūri, o ir vietiniai verslininkai, sumanę plėtoti kokią gamybą, pirmiausia skaičiuoja, kiek atsieis jų išlaikymas, todėl dairosi nedidelių, šiuolaikiškų ir kompaktiškų erdvių.
Tauragės rajono savivaldybės meras pripažįsta, kad rajone yra griūvančių, pavojų keliančių ir miesto veidą darkančių pastatų, tačiau pabrėžia, kad visi jie turi savininkus, kurie privalo savo turtu rūpintis. Vis dėlto, kai kurias nenaudojamas patalpas dar būtų galima paversti naudingomis. Buvusios Tarpkolūkinės statybos organizacijos pastato savininkai siūlė Savivaldybei jį nupirkti ir ten įrengti socialinius būstus.
Mėsos pramonė Lietuvoje šiandien
Nors Tauragės mėsos kombinatas nebėra toks didelis, kaip anksčiau, mėsos pramonė Lietuvoje ir toliau vystosi. 2021 pasaulyje pagaminta daugiau kaip 357 mln. tonų mėsos. Šiuolaikinės Lietuvos mėsos pramonės įmonės, tokios kaip „Nematekas“, „Krekenavos agrofirma“, „Biovela“, „Mažeikių mėsinė“ ir „Agrovet“, sėkmingai konkuruoja vidaus ir užsienio rinkose, gamindamos įvairius mėsos gaminius ir eksportuodamos juos į Europos Sąjungą.
Tauragė šiandien - poindustrinė, tačiau ir vėl industrinė, sumažėjusi, tačiau su paradoksaliai sparčiai augančiais naujais kvartalais, automobilių rojus, verslių žmonių kalvė, kultūros židinys ir žaliosios energijos naudojimo pavyzdys.
Tauragės mėsos kombinato indėlis į miesto sporto istoriją
Tauragės Mėsos kombinatas taip pat turėjo įtakos Tauragės futbolo istorijai. Kombinatas rėmė Tauragės „Taurą“, kuris 1987 m. tapo Lietuvos futbolo čempionu. Tai rodo, kad pramonės įmonės sovietmečiu ne tik vykdė gamybinę veiklą, bet ir aktyviai prisidėjo prie miesto socialinio bei kultūrinio gyvenimo, remdamos sporto komandas ir kolektyvus.
tags: #taurages #mesos #kombinatas