Pokario Lietuvos istorija, ypač Laisvės Kovos, daugelį dešimtmečių buvo sąmoningai iškraipoma svetimųjų okupantų ir savųjų kolaborantų. Tikroji praeitis, pilna didvyriškumo ir tragedijų, pamažu grįžta į žmonių atmintį. Apie 1953 metus organizuotas ginkluotas pasipriešinimas baigėsi, o tais pačiais metais buvo suimtas ir sušaudytas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas, žymėdamas pokario Laisvės Kovų pabaigos jubiliejinius metus.
Iškraipyta Atmintis ir Laisvės Kovų Palikimas
Nors dalis prisiminimų apie Laisvės Kovotojus gali būti ir nepalankūs, svarbu suprasti, kad partizaniniame kare, kur jis bevyktų, žiaurumų būna į valias iš abiejų pusių. Patys partizanai dažnai sakydavo: „mes kalėjimų neturime“, o kaip nubausti išdaviką ar provokatorių, didelio pasirinkimo irgi nebuvo. Liūdna, kad tie, kurie vykdė nusikaltimus prieš nekaltus žmones, kankino, šaudė miškuose ir gyvus degino bunkeriuose partizanus, niekino jų kūnus gatvėse, tardymų kamerose laužė kaulus, tyčiojosi ir prievartavo partizanų ryšininkes, iki šių dienų išliko „teisūs“, „švarūs“ ir neliečiami. Jų niekas neištrėmė, nesupūdė Sibiro koncentracijos stovyklose, tuo tarpu partizanų jau neliko.
Terminas „partizanai“ nors ir ne lietuviškas, jau per daug giliai įleidęs šaknis į Lietuvos pokario istoriją. Juozas Kasperavičius, pirmasis Kęstučio apygardos vadas, suformulavęs strateginės partizaninės kovos nuostatus, buvo pasiūlęs partizanus vadinti Laisvės Kovotojais. Tai būtų realus pagrindas knygas apie juos pavadinti „Laisvės Kovotojų prisiminimais“. Tačiau leidžiama knygų serija „Aukštaitijos partizanų prisiminimai“ tęsiama, todėl pavadinimo keisti nereikėtų.
Šiandien knygų leidybai reikalingos didelės finansinės investicijos. Ne kartą teko kreiptis į įvairias organizacijas, užsienio lietuvių fondus ir turtingus verslininkus, tarp kurių atsirado toliau į Tautos ateitį žvelgiančių ir patriotiškai mąstančių žmonių. Jie skiria ne tik didelį dėmesį buvusiems Laisvės Kovotojams, bet kartu remia ir finansiškai apie juos leidžiamas knygas.
Partizanų Struktūros ir Veikla Rokiškio bei Biržų Apskrityse
Pokario pasipriešinimo kovų tyrinėtojos Nijolės Gaškaitės teigimu, Aukštaitijoje, ypač Rokiškio ir Biržų apskrityje, partizanų junginiai struktūrizavosi gerokai vėliau nei likusioje Lietuvos dalyje. Atskiri būriai ilgai liko nepavaldūs aukštesniems štabams ir neturėjo su kitais junginiais suderintų veikimo ribų. Kartais tai buvo net savotiškai naudinga, nes operatyvinė partizanų apskaita buvo kaupiama konkrečios apskrities MGB skyriuje. Partizanų būriai galėjo laikytis prie apskričių ribų ir pereiti į kitos apskrities (ar net respublikos, konkrečiai - Latvijos) teritoriją, kurioje būrys buvo nežinomas.
Ankstyvasis Pasipriešinimas ir Represijos
NKVD-NKGB duomenimis, 1944 metais Rokiškio apskrityje nuo mobilizacijos slapstėsi 3 tūkst. asmenų. Lapkričio mėnesį organizuotai veikė stambūs partizanų junginiai Panemunio, Cedasų-Suvainiškio, Pandėlio-Skapiškio, Biržų, Papilio, Kupreliškio apylinkėse. 1945 metų pradžioje per baudžiamąsias operacijas, kurias vykdė NKVD vidaus kariuomenės 137-asis ir 261-asis šaulių pulkai, šiuose valsčiuose žuvo 122 asmenys, 229 buvo suimti. Dėl NKVD kariuomenės siautėjimų šie partizanų būriai išsiskirstė mažesnėmis grupėmis, o 1945 metų pavasarį vėl pradėjo jungtis į stambesnius būrius.
Rokiškio apskrityje veikusius kovotojų būrius mėgino sujungti kapitonas Bronius Cėrka, tačiau sudaryti bendros vadovybės nepavyko. Svarbiausias argumentas, lėmęs kai kurių būrių nenorą jungtis į visoje Lietuvoje jau susiformavusias partizanų struktūras, buvo išdavysčių ir provokacijų baimė. Junginių tarpusavio ryšiai buvo ta grandis, į kurią čekistai stengdavosi įterpti savo agentus bei provokatorius ir kurioje buvo sunkiausia išlaikyti konspiraciją.
Pilėnų Tėvūnija: Struktūra ir Vadovai
1950 metais Pandėlio apylinkėse veikusiems partizanams vadovavo Romas Petronis-Siaubas, panemuniečiams - N. Tauterys-Norba, papiliečiams - Jonas Marciukas. Partizano Romo Styros teigimu, įvairiose baudžiamosiose ir operatyvinėse bylose minima, kad atskiri šio krašto būriai turėjo tų vietovių, kuriose jie veikė, pavadinimus: Pandėliečių būrys, Papiliečių būrys, Skapiškėnų būrys, Kučgaliečių būrys, Panemuniečių būrys, Kupreliškėnų būrys ir t. t.
Salamiestėnų būrį, kuriam vadovavo kpt. PILĖNŲ, tėvūniją paskatino sukurti 1951 metais atėję trys vyrai nuo Panevėžio Žaliosios girios pusės: Saulius-Bronius Žilys, Tilvikas-Julius Navakas ir Zubrys-Tautvilis Vaitiekūnas. Jie aiškino, kad keli būriai turėtų sudaryti tėvūniją, kelios tėvūnijos - rinktinę, o kelios rinktinės - apygardą. Tuo metu visoje Pilėnų tėvūnijoje buvo likę apie 40-50 partizanų.
Iš suimto Pilėnų tėvūnijos partizano Petronio parodymų žinoma, jog 1951 metų rugpjūčio 25 dieną Žagaryniškių kaime, Pandėlio rajone, Sierakausko tėvūnijos vadu buvo išrinktas Stepas Giedrikas-Girietis, štabo viršininku - Linas Pivoravičius-Kanapė ir visuomeninės dalies viršininku - Romas Petronis-Siaubas. Šiame rajone tuo metu veikė šeši būriai. Remiantis Jono Baltušio-Trimito baudžiamojoje byloje esančia medžiaga bei partizano Romo Styros parodymais, netrukus Biržų girioje Baltušis, pasitaręs su Giedriku, anksčiau minėtos Sierakausko tėvūnijos pavadinimą pakeitė ir ją pavadino Pilėnų tėvūnija. Taip iki pat partizaninės veiklos pabaigos šis partizanų struktūrinis vienetas išliko kaip Pilėnų tėvūnija, kuri apėmė maždaug šią teritoriją: Nemunėlio Radviliškį, visą Biržų girią, Kvetkus, Roksalos mišką, Pandėlio girią, Skapagirį, Puznos mišką palei Kupreliškį.
Be to, į Pilėnų tėvūniją įėjo Pyvesos būrys (Suveizdis, Žilinskas, Butėnas), Vabalninkiečių būrys, kuriam paskutiniu metu vadovavo Kostas Kregždė-Piršlys ir Bronius Meškinis-Devinė, Panemuniečių būrys, kuriam priklausė trys broliai Tauteriai, Danas Ruželė, Linas Kabatavičius ir Mačėnas. Pagal išlikusius partizanų dokumentus, Pilėnų tėvūnija veikė iki 1953 metų. M. Suveizdžio-Sakalo vyrai laikėsi šiaurinėje Pandėlio rajono dalyje ir Biržų, Neretų, Bauskės, Jaunjel-gavos apylinkėse.
| Būrio Pavadinimas | Vadovas (slapyvardis) | Veiklos Apylinkės |
|---|---|---|
| Pandėliečių būrys | Romas Petronis (Siaubas) | Pandėlio apylinkės |
| Panemuniečių būrys | N. Tauterys (Norba) | Panemunio apylinkės |
| Papiliečių būrys | Jonas Marciukas | Papilio apylinkės |
| Salamiestėnų būrys | Kpt. PILĖNŲ | Salamiesčio apylinkės |
| Pyvesos būrys | M. Suveizdis, E. Žilinskas, Butėnas | Pyvesos apylinkės, šiaurinė Pandėlio dalis |
| Vabalninkiečių būrys | Kostas Kregždė (Piršlys), Bronius Meškinis (Devinė) | Vabalninko apylinkės |
| Panemuniečių būrys | Trys broliai Tauteriai, Danas Ruželė, Linas Kabatavičius, Mačėnas | Panemunio apylinkės |
Alyvų Šakos Svyra – Lietuvių Partizanų Daina (Lithuanian Partisan song)
Okupacijos Metai: Nuo Tankų iki Trėmimų
Prisiminimuose pasakojama apie įvykius prasidėjus sovietų okupacijai. Gimęs Raščiūnų kaime, Papilio valsčiuje, Biržų apskrityje, pasakotojas prisimena 1940 metų birželio 15 dieną su tėveliu sėjęs vėlyvus miežius, kai išgirdo keistą, galingą ūžesį. Nuo namų netoli esančiu Rokiškio-Biržų vieškeliu važiavo tankai. Tėvai pasiuntė jį dviračiu į Pandėlį, esantį už 10 kilometrų, kur sklido Maskvos bolševikų agentų kalbos apie tariamus Lietuvos vadovybės kėslus atiduoti Lietuvą vokiečiams.
Pandėlyje žydė Zyvenė nuomojo malūną, kuriame veikė bolševikų pogrindžio štabas. Šie pogrindininkai iškart išlindo kaip tarakonai iš urvų ir ėmė veikti. Prasidėjus trėmimams, žmonės labai sunerimo ir pasklido kalbos, kad tų trėmimų bus ne vienas. Atėję vokiečiai Biržuose, buvusiame NKVD pastate, rado jau paruoštus sąrašus antram trėmimui.
Vokiečių Okupacija ir „Raudonieji Partizanai“
Prasidėjus karui, Papilyje areštavo ūkininką Lendrį Nemanį iš Melaišių kaimo, kuris, nesupratęs situacijos, demonstratyviai, neginkluotas, prisistatė į valsčių pas valsčiaus vykdomojo komiteto pirmininką Edvardą Trečioką ir viešai pareiškė, kad per radiją iš Kauno paskelbta Lietuvos Nepriklausomybės atstatymas, ir jis dabar perims valdžią į savo rankas. Valsčiuje tuo metu buvo pilna Kvedariškio rusų. Trečiokas pasišaukė tuos rusus, kurie tuoj pat užlaužė Nemaniui rankas, surišo, nuvežė į Biržus ir ten jį bei dar keturis asmenis nukankino. Visi buvo užkasti ties Astravo dvaro parku, pakeliui nuo Biržų į Parovėją. Tarp jų buvo ir Jokūbas Drevinskas.
Karui prasidėjus, raudonieji budeliai masiškai bėgo į Rytus. Žydai traukėsi arkliais, gurguolėmis, samdydami žmones vežimui. Ties Kyliškių šileliu užskrido vokiečių lėktuvai ir gurguolę subombardavo, tačiau likusieji gyvi vis tiek dar bėgo. Po kelių dienų vokiečiams užkirtus jiems kelią, jie ėmė grįžti atgal. Tada vokiečiai juos rinko ir uždarinėjo į dabokles.
Vieni vargai pasibaigė - prasidėjo kiti. Vokiečiai ėmė skelbti įvairias mobilizacijas, rinko jaunuolius į Reicho tarnybą. Kaimo jaunimas sutarė nepaklusti vokiečių reikalavimams ir ėmė slapstytis. Atvažiuodavo ukrainiečių ir latvių batalionai ir gaudydavo besislapstančius jaunuolius. Vieną bernioką prie Geidžiūnų nušovė gaudytojai, nors praktiškai, jei nenorėjai kariauti, niekas ir nevarė per prievartą - buvo galimybė išsisukti.
Kvedariškio rusai jau pirmosios bolševikų okupacijos metais buvo prasiskverbę į valdžią, todėl prie vokiečių dauguma jų pasitraukė į Šilo mišką ir nuo 1942-1943 metų veikė kaip raudonieji partizanai, ten turėdami ir išsikasę bunkerius. 1940 metais Papilyje stovėjo rusų karinė įgula, iš kurios buvo pabėgę trys kareiviai. Karui prasidėjus, Papilio baltaraiščiai norėjo juos nuginkluoti. Įvyko susišaudymas, vieną baltaraištį sužeidė, o rusai pabėgo.
1943 metais po Kvedariškį vaikščiojo seniūnas Evaristas Vajega iš Kučgalio, mokesčių inspektorius ir policininkas Algirdas Krikščikas, ieškodami Vasia ir Vasiuko - bėglių kareivių ir vietinio „atamano“. Per susišaudymą su jais, policininkas porą kartų iš šautuvo iššovė, bet Vasia ir Vasiukas pabėgo. Kitą dieną vokiečiai apsupo vienkiemį, sudegino jį ir išvažiavo. Po to iš Kvedariškio rusų sklido kalbos: kada sugrįš Raudonoji armija, jie eis į valdžią, į miliciją, į visus valstybinius organus ir keršys lietuviams. Šiomis kalbomis susidomėjo patriotiškai nusiteikę žmonės, bet rusai nelaukė - prieš pat Raudonosios armijos užėjimą pasitraukė į mišką.
1943 metais Biržų girioje raudonieji partizanai sušaudė du girininkus: Spalviškių girininkijos girininką Juozą Živatkauską, Latvelių girininkijos girininką Balčikonį ir agronomą Frydrichą Jakštą, kilusį iš Tauragės, Biržuose dirbusį Jaunųjų ūkininkų agronomu. Tai buvo kerštas už žydo Iciko Meskupo (slap. ADOMAS) vadovaujamos diversantų grupės sunaikinimą. Meskupas, gimęs 1907 metais Ukmergėje, kaip LKP CK operatyvinės grupės vadovas atvyko į Lietuvą organizuoti raudonųjų partizanų darbą. Tai buvo Maskvos čekistų parengta ir lėktuvais permesta teroristinė-diversinė grupė, kuri 1942 metų kovo 13 dieną buvo policijos apsupta ir sunaikinta.
MGB Veiklos Metodai ir Partizanų Persekiojimas
Rokiškio apskrities ir Pandėlio rajono teritorijoje MGB naudojo tas pačias pasipriešinimo slopinimo priemones kaip ir kituose regionuose: karines čekistines operacijas, vidaus bei kamerų agentus, agentų smogikų specialiąsias grupes, migdomuosius preparatus ir kt. Nors buvo verbuojama daug gyventojų, tačiau tik pavieniai agentai vykdė okupantų užduotis.
1954 metų pradžioje MGB agentai pranešė, kad Pilėnų tėvūnijos M. Suveizdžio būrio du partizanai (A. Ikamas ir S. Jasiūnas) žiemoja Raščiūnų miške, o pats M. Suveizdis ir E. Žilinskas - Biržų rajono Nemunėlio Radviliškio apylinkėse.
Vienas iš geriausiai žinomų išdavysčių pavyzdžių įvyko 1954 metų liepos 15-osios naktį, kai pas MGB agentę Lakštingalą (abiturientė, ką tik baigusi Pandėlio vidurinę mokyklą, Bronė P., asmens byla Nr. 1689) atėjo A. Ikamas ir Br. Meškinis. Pavalgę ant aukšto liko dienoti. Agentė pasakė partizanams, kad rengiasi stoti į Kauno kūno kultūros institutą ir važiuos į Pandėlį tvarkyti dokumentų. Apie 11 valandą ryto agentė jau sėdėjo pas Pandėlio rajono MGB skyriaus viršininką Rupšį ir raportavo apie partizanų apsilankymą. Buvo sudarytas planas, agentė aprūpinta specialiais preparatais. Pavaišinusi jais partizanus, vidurnaktį išleido juos į kelionę. Išėjusių partizanų iškart ėmė ieškoti 50 rusų garnizono kareivių ir 18 skrebų. Partizanauti liko J. Baltušis-Trimitas, M. Suveizdis-Sakalas ir E. [Žilinskas].
Vykdant čekistų planą, į Pandėlio rajono „Aušros“ kolūkį buvo perkeltas dirbti MGB agentas Klevas (Adolfas Strižka), 1954 metų rugsėjo mėnesį Biržų rajone išdavęs partizaną Robertą Tučą. Jis greitai susidraugavo su partizanų rėmėjais, kuriems pasigyrė anksčiau, kai dirbo Papilio valsčiaus žemės ūkio skyriuje, buvęs pažįstamas su partizanu E. Žilinsku. 1955 metų gegužės 16 dieną iš Vozgučių kaimo gyventojos Magdalenos Blažienės sužinojęs, kad ant jos tvarto aukšto slapstosi J. Baltušis-Trimitas, tuojau pat pranešė čekistams, kurie surengė karinę operaciją. Šeimininkės prašomas nenusišauti po ilgų derybų J. Baltušis pasidavė. Nepaisant to, buvo nuteistas mirties bausme ir 1956 metų vasario 10 dieną.
1954 metų rugsėjo 25 dieną Biržų girioje, bunkeryje netoli Kūginių kaimo, buvo išduotas prieš tai suimto partizano R. [nenurodyta].