Vyro reprodukcinė sistema yra sudėtinga ir gyvybiškai svarbi ne tik dauginimuisi, bet ir bendrai vyro sveikatai. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime sėklidžių ir sėklinių latakų anatomiją, jų esmines funkcijas, taip pat nagrinėsime dažniausiai pasitaikančias patologijas, tokias kaip sėklidžių vėžys, skausmai ir su jomis susiję diagnostikos bei gydymo metodai. Supratimas apie šias struktūras ir jų veiklą yra būtinas kiekvienam vyrui, siekiančiam išlaikyti gerą sveikatą ir laiku atpažinti galimus sveikatos pokyčius.
Vyro lytiniai organai: bendras aprašymas ir sėklidžių anatomija
Lytiniai organai (organa genitalia) yra žmogaus lytinio dauginimosi organai. Jie skirstomi į vidinius ir išorinius. Vidiniai lytiniai organai apima gonadas (lytines liaukas, kuriose gaminasi lytinės ląstelės), lytinius takus ir priedines liaukas, išskiriančias įvairius sekretus. Gonados gamina ir lytinius hormonus. Vyro gonados yra sėklidės.
Sėklidės - tai pora vyro lytinių liaukų, esančių kapšelyje (mašnelėje), kuris yra iškart po varpa kūno išorėje. Sėklidės yra kiaušinio formos ir slyvos dydžio. Jų veiklai palankiausia temperatūra 2-5 laipsniais mažesnė už kūno temperatūrą. Sėklidės turi kiek suploto kiaušinio formą, o suaugusio vyro vienos sėklidės tūris yra apie 20-30 ml. Dažnai kairioji sėklidė būna šiek tiek didesnė už dešiniąją ir guli šiek tiek žemiau nei kita. Sėklidės ilgis vidutiniškai yra 4 cm, plotis - 3 cm, storis - 2 cm. Sėklidės svoris - 20-30 g. Sėklidė yra tankios konsistencijos, ovalo formos ir iš šonų šiek tiek suplokštėjusi. Ji turi du paviršius: labiau išgaubtą šoninį paviršių (facies lateralis) ir medialinį paviršių (facies medialis), taip pat du kraštus: priekinį kraštą (margo anterior) ir užpakalinį kraštą (margo posterior), prie kurio ribojasi prielipas. Sėklidė turi viršutinį galą (extremitas superior) ir apatinį galą (extremitas inferior).
Sėklidžių sandara
Sėklidės išorę dengia balkšva skaidulinė plėvele, vadinama tunica albuginea. Po plėvele yra sėklidės medžiaga - sėklidės parenchima (parenchyma testis). Iš tunica albuginea užpakalinio krašto vidinio paviršiaus į sėklidės parenchimą - tarpuplautį sėklidę (mediastinum testis) prasiskverbia volelio formos jungiamojo audinio ataugėlė, iš kurios išsiskleidžia plonos sėklidės jungiamojo audinio pertvarėlės (septula testis), padalijančios parenchimą į sėklidės skilteles (lobuli testis). Pastarosios yra kūgio formos, jų viršūnės nukreiptos į tarpuplautį sėklidę, o jų pagrindai - į tunica albuginea. Sėklidėje yra nuo 250 iki 300 skiltelių.
Kiekvienos skiltelės parenchimoje yra du arba trys vingiuoti sėkliniai kanalėliai (tubuli seminiferi contorti), kuriuose yra spermatogeninio epitelio. Einant link sėklidės tarpuplaučio, skiltelės viršūnių srityje esantys vingiuoti sėkliniai kanalėliai susilieja vienas su kitu ir sudaro trumpus tiesius sėklinius kanalėlius (tubuli seminiferi recti). Šie kanalėliai įteka į sėklidės tarpuplaučio storyje esantį kanalėlį (rete testis). Vingiuotieji sėkliniai kanalėliai yra iškloti spermatogeniniu epiteliu ir jį palaikančiosiomis ląstelėmis (Sertoli ląstelėmis), esančiomis pamatinėje membranoje.
Spermatogeninio epitelio ląstelės, esančios skirtingose spermatogenezės stadijose, sudaro kelias eiles. Tarp jų skiriamos kamieninės ląstelės, spermatogonijos, spermatocitai, spermatidės ir spermatozoidai. Spermatozoidai gaminami tik sėklidės vingiuotų sėklinių kanalėlių sienelėse. Tarp vingiuotų sėklinių kanalėlių, aplink kraujo kapiliarus, yra intersticiniai endokrinocitai (Leydigo ląstelės).
Hormonal Regulation of the Male Reproductive System
Sėklinių latakų kelias
Iš sėklidės ištekamieji sėklidės kanalėliai eina į sėklidės prielipą. Jie vėl susivingiuoja ir užpildo visą prielipą. Iš čia spermatozoidai patenka į sėklos išmetamąjį lataką ir per šlapimkanalį išsiskiria į išorę. Toliau jie susilieja į sėklinį lataką. Latakas kyla per kirkšninį kanalą, dubens link, apeina šlapimo pūslę ir leidžiasi žemyn, kol susijungia su sėklinėmis pūslelėmis. Sėklidės kraujagysles, nervus ir sėklinį lataką apsupa keli dangalai. Visas tas kompleksas vadinamas sėkliniu virželiu. Sėklinis latakas pro kirkšninį kanalą patenka į dubens ertmę ir baigiasi sėklos išmetamuoju lataku, kuris pereidamas per prostatą (priešinę liauką) atsiveria į šlaplę (15-20 cm ilgio vamzdelį, jungiantį šlapimo pūslę su varpos galva). Priedinės lytinės liaukos gamina sekretą, kuris sudaro terpę spermatozoidams. Joms priklauso sėklinės pūslelės (jos atsiveria į sėklinį lataką), priešinė liauka (gaubia sėklinio latako ir šlaplės santaką) ir tarpvietėje esančios šlaplės stormeninės liaukos (atsiveria į šlaplę ties varpos stormeniu). Spermatozoidų suspensija vadinama sperma (sėkla).
Sėklidžių funkcijos: spermatozoidų ir hormonų gamyba
Sėklidės atlieka dvi pagrindines funkcijas:
- Vyriškų hormonų gamyba: Sėklidėse gaminamas testosteronas skatina spermatozoidų gamybą. Pagrindinis sėklidžių (Leydigo ląstelių) gaminamas hormonas yra testosteronas. Testosteronas pasižymi ryškiu anaboliniu aktyvumu, stimuliuoja eritropoezę. Testosteronas turi daug neaktyvių ir aktyvių metabolitų. Iš aktyvių metabolitų geriausiai žinomi 5-α-dihidrotestosteronas ir androsteronas.
- Spermatozoidų gamyba: Sėklidėse gaminamos vyriškosios lytinės ląstelės spermatozoidai. Spermatozoidai visiškai subręsta ir tampa judrūs, kai iš sėklinių kanalėlių patenka į prielipo lataką.
Funkciniu požiūriu sėklidės yra ir šalinimo, ir endokrininis organas.
Vazektomija: sėklinių latakų perrišimas
Vazektomija - vyrams atliekama operacija, kurios metu perrišami, perkerpami, prideginami ar kitais būdais pažeidžiami sėkliniai latakai. Tiesa, spermatozoidai sėklidėse gaminami ir toliau, tačiau nepatekdami į latakus jie suardomi ir absorbuojami į organizmą. Pirmiausia taikoma vietinė arba bendroji nejautra. Po to sėklidėse padaromi du nedideli apie 1 cm pločio pjūviai. Tuomet, atvėrus pjūvio vietą, iškeliamas sėklinis latakėlis. Nukerpama ir pašalinama nedidelė - taip pat apie 1 cm - jo dalis. Sėklinių latakų galai perrišami, kartais prideginami. Pjūvio vieta užsiuvama viena siūle. Operacijos trukmė - iki 30 min., su pasiruošimu - iki 1 val. Procedūrą galima atlikti bet kokio amžiaus vyrams. Tačiau nepatariama jos rinktis jaunesniems nei 30 m.
Nors tai patikima procedūra (iš 2 tūkst. vazektomijų tik vienas atvejis neatitinka tikslo), yra galimos komplikacijos:
- Spermos granuliomos formavimasis.
- Lėtinis sėklidžių (kapšelio) skausmas ar diskomfortas.
- Kraujosruvos. Pjūvio vietoje gali susiformuoti kraujosruva, tačiau ši komplikacija - reta, pasitaikanti 2%.
Vaisingumą atkurti galima ne visada. Kuo daugiau laiko nuo vazektomijos operacijos praėjo, tuo tikimybė mažesnė.
Sėklidžių vėžys: svarbiausia informacija
Sėklidžių vėžys nėra dažna liga, tačiau tai dažniausia onkologinė liga, kuria suserga jauni vyrai. Sėklidžių vėžys yra dažniausias 25-40 metų vyrų vėžys (tačiau pasitaiko ir jaunesniems bei vyresniems). Svarbiausias faktas apie sėklidžių vėžį, jog daugiau nei 98 % vyrų, susirgusių sėklidžių vėžiu, pasveiksta. Jei kiekvienas vyras išsiugdytų įprotį kas mėnesį atlikti savityrą, galėtume dar labiau padidinti išgydytų vyrų skaičių.
Sėklidžių savityra: kaip tai atlikti?
Nuolatinė sėklidžių savityra leidžia vyrui geriau pažinti savo kūną ir anksti pastebėti pokyčius, kurie gali reikšti ligą. Atlikti sėklidžių savityrą turėtų būti įprantama jau nuo pat paauglystės. Tai kelias minutes užtrunkanti procedūra, kurią atlikti pakanka vieną kartą per mėnesį. Reguliariai atlikdamas sėklidžių savityrą, jaunuolis ar vyras žino, kaip atrodo sveikos sėklidės, todėl lengvai supras, jei atsiras kokių nors pokyčių jose. Geriausia savityrą atlikti iškart po vonios ar dušo, kai kapšelis nuo šilumos atsipalaidavęs - tada lengva pajusti sėklides.
Kaip atlikti savityrą:
- Švelniai ridinėkite abi sėklides tarp nykščio ir kitų pirštų.
- Sveikos sėklidės yra standžios, jų paviršius - slidus ir lygus.
- Normalu, jei viena sėklidė šiek tiek didesnė už kitą ir guli šiek tiek žemiau nei kita.
- Atlikite kas mėnesį: nuoseklumas padeda greitai pastebėti bet kokius pokyčius. Galite įsivesti į kalendorių kasmėnesinį priminimą ar susieti su data - pvz., pirma mėnesio diena ar pirmas mėnesio penktadienis.
Ką daryti radus pakitimų?
Vyrai gali patys pastebėti sėklidžių pokyčius reguliariai atlikdami savityrą. Savityros metu pastebėję pokyčius sėklidėse, nedelskite ir kreipkitės į savo šeimos gydytoją - ankstyva diagnozė gali reikšti lengvesnį gydymą ir geresnius pasveikimo rodiklius. Kuo anksčiau apsilankysite pas gydytoją, tuo greičiau gausite profesionalią pagalbą. Jei aptinkamas mazgelis, sėklidė padidėja, patinsta, susikaupia skysčio, jaučiamas sunkumas ar kitas diskomfortas kapšelyje, būtina kreiptis į gydytoją. Mazgelis gali būti neskausmingas. Jei pastebėjote pokyčius, pirmiausia kreipkitės į savo šeimos gydytoją, kuris nukreips į gydytoją urologą.
Sėklidžių vėžio diagnostika
Gydytojas urologas išklausys jūsų nusiskundimus ir atliks fizinę apžiūrą - rankomis apčiupinės sėklides, kad aptiktų galimus mazgelius, sėklidės padidėjimą ar kitus pokyčius, įvertindamas, ar pakitimai gali būti susiję su sėklidžių vėžiu.
Diagnostikos metodai:
- Ultragarso tyrimas: Tai vienas pagrindinių metodų, padedančių tiksliai įvertinti, ar sėklidės pakitimai yra susiję su vėžiu, ar su kitais sutrikimais, tokiais kaip cistos, uždegimai ar kiti nepiktybiniai susirgimai. Ultragarsas yra neinvazinis ir neskausmingas tyrimas, leidžiantis gydytojui stebėti vidaus organų struktūrą ir aptikti patologinius pakitimus.
- Kraujo tyrimai: Jie padeda nustatyti bendrą organizmo būklę, taip pat vėžio žymenis, kurie gali parodyti, ar vėžys išplitęs. Svarbiausi vėžio žymenys, tiriami kraujyje, yra alfa fetoproteinas (AFP), beta chorioninis gonadotropinas (hCG) ir laktatdehidrogenazė (LDH).
- Echoskopija: Tai neinvazinis tyrimas, naudojamas vidiniams organams vizualizuoti ir jų pokyčiams aptikti.
- Rentgeninis krūtinės ląstos tyrimas: Siekiama nustatyti, ar vėžys neišplito į plaučius, nes sėklidžių vėžys dažniausiai metastazuoja į plaučius.
- Kompiuterinė tomografija (KT): KT yra šiuolaikinis rentgeno tyrimo metodas, kurio metu atliekami skersiniai kūno vaizdai, leidžiantys tiksliai vizualizuoti vidaus organus ir jų struktūrą. Sėklidės vėžio atveju KT atliekama siekiant nustatyti, ar navikas išplito į pilvo srities limfmazgius, pilvo organus ar kitus audinius.
- Magnetinio rezonanso tomografija (MRT): Šis tyrimas, kaip ir KT, naudojamas kūno organams tyrinėti, tačiau vietoje rentgeno spindulių naudojamas magnetinis laukas. MRT padeda tiksliai įvertinti organų būklę ir galimus pakitimus.
- Chirurginė operacija: Jei ultragarsas rodo įtartinus pokyčius, vienintelis būdas tiksliai patvirtinti vėžinę diagnozę yra atlikti chirurginę procedūrą. Operacijos metu chirurgas paima nedidelį sėklidės audinio mėginį, kuris siunčiamas patologui. Patologas mikroskopu tiria mėginį, siekdamas nustatyti, ar tai vėžys, ir jei taip, koks jo tipas.
Sėklidžių vėžio tipai
Sėklidžių vėžys yra skirstomas pagal tai, iš kokių ląstelių jis atsiranda:
- Seminomos: sudaro apie 40-45% visų sėklidžių vėžio atvejų.
- Neseminomos: kitaip dar vadinami germinogeniniais navikais, auga greičiau nei seminomos ir gali išplisti į kitus organus.
- Mišrus sėklidžių vėžys: kartais sėklidžių vėžys gali būti mišrus, turintis tiek seminomos, tiek neseminomos požymių.
- Leidigo ląstelių navikai: sudaro tik 1% visų sėklidžių navikų. Dažniausiai serga suaugę vyrai, kuriems gali padidėti sėklidė, atsirasti ginekomastija (krūtų padidėjimas) arba sumažėti seksualinis potraukis. Jauni berniukai gali patirti ankstyvą lytinį subrendimą.
- Sertolio ląstelių navikai: labai reti ir dažniausiai pasireiškia vaikystėje. Sertolio ląstelės yra atsakingos už spermos gamybą ir antrinius vyriškus požymius. Dažniausiai šie navikai būna nepiktybiniai, tačiau kartais gali plisti į pilvo limfmazgius ir kitus organus.
Sėklidžių vėžio gydymas
Sėklidžių vėžio gydymas dažniausiai yra sėkmingas, ir didelė dauguma vyrų visiškai pagydomi, net jei vėžys jau peržengė sėklidės ribas.
Gydymo būdai:
- Orchofunikulektomija: Tai būtinas gydymo etapas, nes tai leidžia visiškai pašalinti piktybinį naviką. Operacija dažniausiai atliekama per mažą pjūvį kirkšnyje, o visa sėklidė kartu su sėklidės prielipu ir sėklinio virželio dalimi yra pašalinama. Šis metodas leidžia užtikrinti, kad navikas būtų pašalintas kartu su galimais šalia esančiais metastazavusiais audiniais. Po operacijos pacientas paprastai tą pačią ar kitą dieną gali grįžti į namus. Jei vėžys nebuvo išplitęs už sėklidės ribų, gali būti, kad orchofunikulektomija bus pakankama ir tolesnis gydymas nebus reikalingas.
- Chemoterapija: Chemoterapija naudojama naikinti likusias vėžines ląsteles arba gydyti pažengusią ligą. Pacientams skiriami įvairūs medikamentai, kurie veikia vėžinių ląstelių augimą ir dauginimąsi. Chemoterapija dažnai naudojama, jei vėžys išplitęs į kitus organus ar limfmazgius, arba po operacijos, jei yra didelė atkryčio rizika.
- Spindulinė terapija: Jei sėklidėje rasta seminomos ląstelių, gali būti skiriamas spindulinis gydymas. Radioaktyviais spinduliais taikoma į kūno vietas, kuriose gali būti likusių vėžinių ląstelių, pavyzdžiui, kirkšnį, pilvą ar krūtinę.
Vaisingumas ir spermos išsaugojimas
Svarbu paminėti, kad vienos sėklidės pašalinimas neturi reikšmingos įtakos vyro lytiniam pajėgumui ar galimybei turėti vaikų. Daugelis vyrų su viena sėklide gali gyventi visiškai normalų gyvenimą ir susilaukti vaikų. Tačiau svarbu žinoti, kad chemoterapija ir spindulinė terapija gali laikinai arba visam laikui paveikti spermos gamybą. Dėl šios priežasties pacientai dažnai skatinami apsvarstyti spermos banko paslaugas prieš pradedant gydymą. Tai suteikia galimybę turėti vaikų ateityje, jei spermos gamyba neatsinaujintų po gydymo.
Gydymas ligai recidyvavus
Jei liga atsinaujina, dažniausiai gydymas priklauso nuo atkryčio vietos ir masto. Pacientas turės reguliariai atlikti tam tikrus tyrimus, įskaitant vėžio žymenų tyrimus, pilvo srities kompiuterinę tomografiją (KT) ir krūtinės rentgeną, pagal gydytojo sudarytą grafiką. Šie tyrimai padeda anksti nustatyti ligos atkrytį, leidžiant pradėti gydymą ankstyvoje stadijoje. Svarbu, kad pacientai laikytųsi stebėjimo plano, nes taip galima užtikrinti, kad bet kokie pakitimai būtų laiku nustatyti. Pacientams, gydytiems nuo seminomos, tyrimai atliekami kas keturis mėnesius pirmuosius 2-3 metus, vėliau intervalai taip pat pailgėja. Pacientams po sėklidžių vėžio gydymo svarbu nuolat pasitikrinti ne tik dėl vėžio atsinaujinimo, bet ir dėl galimų gydymo šalutinių poveikių. Chemoterapija ir spindulinė terapija gali sukelti ilgalaikių šalutinių poveikių, todėl gydytojai stebės ne tik vėžio atkrytį, bet ir bendrą paciento sveikatos būklę.
Tyrimų ir procedūrų planas ligai recidyvavus:
| Tyrimas/Procedūra | Tikslas | Dažnumas |
|---|---|---|
| Vėžio žymenų tyrimai | Nustatyti, ar vėžys išplitęs | Reguliariai, pagal gydytojo grafiką |
| Pilvo srities KT | Nustatyti, ar navikas išplito į pilvo srities limfmazgius | Reguliariai, pagal gydytojo grafiką |
| Krūtinės rentgenas | Nustatyti, ar vėžys neišplito į plaučius | Reguliariai, pagal gydytojo grafiką |
Pirmaisiais dvejais metais po neseminomos gydymo tyrimai atliekami kas du mėnesius. Vėlesniais metais intervalai pailgėja. Galiausiai, po operacijos pacientams paprastai netenka susidurti su didelėmis kasdienio gyvenimo apribojimais. Pavyzdžiui, viena pašalinta sėklidė neturi reikšmingos įtakos vyro vaisingumui ar lytiniam pajėgumui.
Sėklidžių skausmas: priežastys ir gydymas
Sėklidės skausmas - tai skausmas, kuris jaučiamas vienoje, abiejose sėklidėse arba aplink jas. Kartais jis prasideda kitur - kirkšnyje, prostatoje, inkste, pilve ir plinta į sėklides. Sėklidžių skausmas būna įvairus - aštrus arba nestiprus, maudžiantis, nenuolatinis ir kitoks. Tačiau bet kuriuo atveju jis sukelia daug nerimo ir daug klausimų, ir pirmiausia - kas man yra ir kodėl man skauda?
Galimos sėklidžių skausmo priežastys:
- Diabetinė neuropatija (nervų pažeidimas sergant cukralige).
- Infekcijos:
- epididimitas - sėklidės prielipo uždegimas.
- orchitas - vienos arba abiejų sėklidžių uždegimas, kurį galbūt sukelia bakterijos arba kiaulytės virusas.
- prostatitas (priešinės liaukos bakterinis uždegimas). Prostatitas gali atsirasti vienu metu su epididimitu ir orchitu.
- Kiaulytė - virusinis sėklidės uždegimas.
- Skausmas, atsiradęs dėl kirkšnies išvaržos, iradijuoja į sėklides.
- Inkstų akmenys, inkstų diegliai, kai akmenys pradeda judėti inkste, šlapimo takuose.
- Nebakterinis, neuždegiminis prostatitas.
- Spermatocelė - skysčių atsiradimas sėklidėse; susidaro cista.
- Sėklidės sužalojimai ar smūgis į sėklides.
- Sėklidžių vėžys; ši liga dažniausiai nesukelia skausmo, ją diagnozuoti padeda sėklidžių vėžio žymenys. Sėklidžių vėžys yra labiausiai paplitęs tarp 18 ir 35 m. amžiaus vyrų.
- Kriptorchizmas - nenusileidusios sėklidės iš mažojo dubens į mašnelę.
- Varikocelės - išsiplėtusios virželio venos.
- Vazektomija - vyrų sterilizacija kontracepcijos būdu. Jos metu vyro sėkliniai latakai, kuriais iš sėklidžių į varpą keliauja spermatozoidai, yra perrišami, perpjaunami arba blokuojami kitu būdu. Dėl to spermatozoidai nebepatenka į sėklą.
- Fournier gangrena - idiopatinė kapšelinė gangrena, greitai progresuojanti mašnelės gangrena, pasitaiko palyginti jauniems ir sveikiems vyrams.
- Henoch-Schonlein purpura - kraujagyslių uždegimas.
- Hidrocelė - vandenė, kai tarp mašnelės dangalų kaupiasi skystis.
- Idiopatiniai sėklidžių skausmai - nežinomos priežastys.
- Nepatenkinta aistra, tai dar viena sėklidžių skausmo priežastis. Skausmą sukelia kraujo užsilaikymas sėklidėse. Gydytojas šiuo atveju nereikalingas, skausmas savaime praeina.
- Sėklidės apsisukimas. Staiga atsiranda stiprus skausmas vienoje sėklidėje. Sėklidės skausmą lydi pykinimas, karščiavimas, šaltkrėtis ar kraujas šlapime.
Sėklidžių skausmo diagnostika ir gydymas
Lengvas sėklidės skausmas trunka kelias dienas, tačiau gali tęstis ir mėnesiais ar metais. Jam esant būtina kreiptis pas gydytoją urologą. Jums bus atliktas ultragarsinis sėklidžių tyrimas, šlapimo ir šlapimo mikrobiologinis, prostatos sekreto ir kiti tyrimai.
Gydymas skiriamas, atsižvelgiant į skausmo priežastis. Esant infekcijai, skiriama antibiotikų, vaistų nuo skausmo, palengvinančių diskomfortą. Esant sėklidės apsisukimui, varikocelei, hidrocelei, spermatocelei, pūliniui, kirkšnies išvaržai, gydoma chirurgiškai. Tai turi būti atliekama kaip galima greičiau nuo simptomų pradžios. Jei operacija atliekama per 6 valandas nuo skausmų pradžios, sėklidės gali būti išsaugotos.
Hormonal Regulation of the Male Reproductive System
Prostatos liauka: vieta ir reikšmė
Priešinė liauka, arba prostata, - kaštono dydžio neporinis vyrų lyties organas, esantis už gaktos, prieš tiesiąją žarną. Ji yra prieš pat šlapimo pūslės išėjimo angą ir kaip žiedas gaubia pačią šlaplės (uretros) pradžią. Virš priešinės liaukos yra šlapimo pūslė, po ja - išorinis šlaplės raukas, t.y. raumuo, kuris laiko uždaręs šlaplę ir atsidaro tik šlapinantis, kad šlapimo pūslė išsituštintų. Pro prostatą praeina sėklos išmetamieji latakai, kurie prasideda sėklidės prielipo uodegoje ir atsiveria prostatinėje šlaplės dalyje. Orgazmo metu priešinės liaukos raumenys susitraukia, ir jos turinys patenka į prostatinę šlaplės dalį.
Prostatoje gaminami prostaglandinai - vienos iš veikliausių biologinių medžiagų, kurios labai svarbios normaliai vyro erekcijai, ejakuliacijai ir vaisingumui. Prostatos sekretas, kurio šiek tiek nuolat išteka į šlaplę, turi medžiagų, naikinančių bakterijas, kylančias atvira šlaple iš išorės. Taigi prostata saugo lyties ir šlapimo sistemos organus nuo infekcijų.
Prostatitas: priežastys, simptomai ir gydymas
Prostatitas - tiek ūminis, tiek lėtinis - tai aktyvaus, darbingo amžiaus vyrų liga, kuria suserga 5-7 proc. vyrų. Infekcija į prostatą gali patekti keliais būdais. Vienas iš jų - kylantis, kai prostatitą sukelia aukštyn šlaple keliaujančios bakterijos. Nusileidžiančiu keliu infekcija plinta susirgus šlapimo kelių infekcija, pavyzdžiui, sergant pielonefritu. Dažnai įtakos turi netvarkingas lytinis gyvenimas, kai santykiaujant su atsitiktine lytine partnere apsikeičiama mikroflora, apsaugos priemonių nenaudojimas. Reikšmingi ir tam tikri išoriniai faktoriai, kurie skatina kraujo sąstovį mažajame dubenyje: nuolatinis sėdėjimas darbe po keletą valandų, vidurių užkietėjimas, vibracija, alkoholio vartojimas, aštrūs patiekalai, stresas bei nereguliarus lytinis gyvenimas.
Simptomai:
- Ūminis prostatitas: pasireiškia deginimu ir skausmu šlaplėje šlapinimosi metu, skausmu tarpvietės srityje bei skausmu pilvo apačioje virš gaktinės sąvaržos. Taip pat skauda varpą, šlapinamasi dažnai ir skausmingai. Galimas šlapimo susilaikymas ar šlapinimasis krauju.
- Lėtinis prostatitas: būdinga daugeriopa klinika: įvairaus intensyvumo ir įvairios lokalizacijos skausmai virš gaktinės sąvaržos, tarpvietės, varpos (ypač galo), kartais - sėklidžių skausmai, dažnas šlapinimasis. Kartais jaučiamas sunkumas sėklidėse, pilvo apačioje, tarpvietėje ar nugaros apačioje. Neretai jaučiamas skausmas ar diskomfortas ejakuliacijos metu.
Gydymas:
Kadangi ūminis prostatitas - rimta liga, reikia pradėti gydyti tuoj pat, kai nustatoma diagnozė. Bakterinis prostatitas gydomas antibakteriniais preparatais, atsižvelgiant į mikrobų jautrumą antibiotikams. Gydymo metu patariama vengti lytinių santykių. Jei yra ūminis šlapimo susilaikymas, turėtų būti atliekama suprapubinė kateterizacija.
Lėtinis prostatitas yra rimta problema, reikalaujanti kantrybės bei pastangų. Mat yra keletas skirtingos etiologijos prostatito rūšių ir neretai būna sunku išsiaiškinti, ar tai bakterinės ligos pasekmė, ar būklė, susijusi su kitomis mažojo dubens ligomis arba su kitais organizmo procesais. Štai kodėl dažnai gydant lėtinį prostatitą negaunama norimų rezultatų. Gydoma įvairiai: jei yra infekcija - skiriama antibakterinių preparatų. Lėtiniam prostatitui gydyti dažniausiai vartojami plataus spektro antibiotikai, kurie veikia daugelį mikroorganizmų, galinčių sukelti lėtinį prostatitą. Kai prostatitas pasireiškia kartu su gerybiniu prostatos išvešėjimu, kartu reikia gydyti abi šias ligas: antibakterinių vaistų reikia skirti su alfa adrenoblokatoriais arba augalinės kilmės vaistais. Normalus, reguliarus lytinis gyvenimas, pakankamai aktyvus judėjimas. Jei darbas sėdimas, kas valandą po 10 min. reiktų aktyviai pajudėti ar pasivaikščioti. Reiktų vengti alkoholio, aštrių patiekalų, daug angliavandenių turinčio maisto, kofeino. Reiktų stengtis valgyti daugiau baltymų turintį maistą, gyvulinius riebalus pakeisti augaliniais. Daugiau reiktų valgyti vaisių ir daržovių.
Šlapimo takų infekcijos (ŠTI)
Bendru šlapimo takų infekcijos (ŠTI) terminu vadinamas bet kurio šios sistemos organo ar dalies pažeidimas. Šlapimo sistemą sudaro inkstai, šlapimtakiai, šlapimo pūslė ir šlaplė. Dažniausiai ją sukelia žarninė lazdelė (Escherichia coli bakterija). Šlaplės infekcija (uretritas) gali išsivystyti virškinimo trakto bakterijoms iš išangės nukeliavus į šlaplę. Inkstų infekcija (pielonefritas) yra rečiau pasitaikanti šlapimo takų infekcija, tačiau tai pati sunkiausia šių infekcijų forma. Ja susergama, kuomet bakterijos prasiskverbia gilyn į šlapimo takus ir pasiekia inkstus. Kartais infekcija gali sukelti bakterijos į inkstus patekusios iš kraujo, sergant sepsiu, pūlinga angina ir kt. Svarbu žinoti, kad šlapimo takų infekcijos ne visada sukelia simptomus.
Rizikos faktoriai:
- Anatomija.
- Aktyvus intymus gyvenimas.
- Tam tikros kontraceptinės priemonės (moterims).
- Menopauzė (moterims).
- Nusilpusi imuninė sistema.
- Šlapimo takų patologijos.
- Šlapimo takų blokavimas.
- Kateterio įvedimas.
- Neseniai atliktos šlapimo takų operacijos, invazinės procedūros.
Komplikacijos:
Greitai ir tinkamai gydomos šlapimo takų infekcijos retais atvejais sukelia komplikacijų.
- Infekcijos pasikartojimas 2-3 kartus per vienerius metus.
- Inkstų pažeidimas.
Prevencija:
- Gerkite daugiau vandens.
- Vartokite spanguoles, gerkite jų sultis.
- Vartokite maisto papildus.
- Vartokite probiotikus.
- Taisyklingai naudokite tualetinį popierių.
- Įvertinkite, kiek saugios jūsų naudojamos kontraceptinės tabletės, ir prireikus jas pakeiskite.