Zapyškis: istorinė apžvalga
Gyvenvietė, iš pradžių vadinta Panemune, Panemuniais, vėliau - Tarpupiu, pirmą kartą paminėta XVI a. pradžioje. Ldk Aleksandras šias žemes padovanojo savo sekretoriui Jonui Sapiegai. Zapyškio dvaras, įkurtas XVI a., priklausė Sapiegoms. XVI a. pabaigoje pastatyta žymi ankstyvosios gotikos bažnyčia, išlikusi iki šių dienų.
Pro Zapyškį ėjo svarbus Kauno-Virbalio prekybos ir pašto traktas, kuris XIX a. neteko reikšmės. 1655 m. rugsėjo 1 d. miestelį sudegino rusų kariuomenė. 1795 m. Zapyškis atiteko Prūsijai, o 1808 m. buvo Varšuvos kunigaikštystėje. Miestelis, netekęs prekybinių ir ūkinių ryšių su Kaunu ir kitais miestais, apnyko. 1800 m. buvo tik 1 gatvė ir 20 amatininkų. Nuo 1815 m. Zapyškis priklausė Rusijai. 1825-1847 m. Zapyškis turėjo miesto teises, kurias prarado 1870 m. rugpjūčio 28 d. XIX a. pabaigoje draudžiamąją lietuvišką spaudą apylinkėse platino Motiejus Eimaitis.
XX a. iki pastatant Kauno HE, miestelis ne kartą kentėjo nuo potvynių (1934, 1946, 1951, 1958 m.). Dėl to gyvenvietė iš dalies persikėlė į viršutinę terasą. Tarpukariu Zapyškis buvo valsčiaus centras, kuriame veikė lentpjūvė, malūnas, vaistinė, kooperatyvas, lietuvių ir žydų mokyklos, šaulių namai (pastatyti 1935 m.). Sovietmečiu buvo kolūkio centras, pastatyti kultūros namai su vandentiekio bokštu. 2005 m. patvirtintas Zapyškio herbas.
Duonos kepimo tradicijos Zapyškio krašte
Duonos kepimas Zapyškyje turi gilias tradicijas. Istoriniuose šaltiniuose minima, kad dar Pirmojo pasaulinio karo metais Ežerėlyje, netoli Zapyškio, veikė duonos kepykla, aptarnavusi durpyno darbininkus ir administraciją. Vėlesniais laikais, sovietmečiu, Zapyškyje taip pat veikė duonos kepykla, aptarnavusi kolūkio gyventojus ir vietos bendruomenę. Ši kepykla buvo svarbi dalis vietos ūkio ir užtikrino gyventojus kasdiene duona.
Šiandien Zapyškyje veikia duonos kepykla, kuri tęsia senas tradicijas ir siūlo vietos gyventojams bei lankytojams šviežią ir skanią duoną. Ši kepykla yra nedidelė šeimos įmonė, kuri naudoja tradicinius receptus ir kepimo būdus, kad sukurtų unikalią ir autentišką duoną. Zapyškio duonos kepykla siūlo platų duonos asortimentą, įskaitant ruginę, kvietinę ir mišrią duoną. Kepykla taip pat kepa įvairius pyragus ir bandeles, kurie yra populiarūs tarp vietos gyventojų ir lankytojų.
Ežerėlis: durpyno istorija ir atgimimas
Apie 20 km nuo Kauno nutolęs Ežerėlis pradėjo kurtis Pirmojo pasaulinio karo metais, šiame plote vokiečiams ėmus sausinti durpyną ir kasti durpes, kurias jie vežė prie Nemuno ir baržomis gabeno į Vokietiją. Teritorijoje buvo pastatyti gyvenamieji namai durpyno darbininkams bei administracijai, duonos kepykla, valgykla, sandėliai, lentpjūvė, garvežių depas. 1923 m. durpių kasimo įmonėje sezono metu dirbo 250-300 darbininkų, jie pagamindavo 13-15 tūkst. tonų durpių. Vasarą darbininkai dirbdavo keturiomis pamainomis dieną ir naktį, o nuo rudens - dviem. Kasimas ir rinkimas vykdavo rankomis, traukti padėdavo arkliai.
Antrojo pasaulinio karo metais Ežerėlyje buvo įkurtas darbo lageris karo belaisvėms - rusų karininkų žmonoms. Jos darbavosi durpyne ir miško kirtime. Lageris veikė iki 1944 m.
Aukštaitijos siaurasis geležinkelis
Ežerėlio lankytinos vietos
Gimnazistas Laurynas Katilauskas sukūrė interaktyvų maršrutą „Ei, aplankyk Ežerėlį!“. VDU Ugnės Karvelis gimnazijos gimnazistui talkino šios įstaigos istorijos mokytoja Marija Gavėnienė. L. Katilauskas pasakojo, kad kurdamas šį projektą su mokytoja M. Gavėniene stengėsi, kad maršrutas būtų sąsaja tarp turtingos Ežerėlio istorijos ir šiandieninių technologijų. Taip pat daug galvota apie sveikatingumą. „Linkiu vietiniams vakarais (ypač vasaros) praeiti tokį ratuką. Nauda - didžiulė“, - tikino vaikinas. „Ežerėlį atradau prieš trejus metus, kai pradėjau čia mokytis. Norint naudingai ir sveikai praleisti laiką gamtoje, Ežerėlį tikrai verta aplankyti“.
Dar vienas siūlomas pamatyti objektas - seniausias Lietuvoje pramoninis naudojamas siaurasis geležinkelis, atsiradęs Pirmojo pasaulinio karo metais šalia durpyno. Buvo nutiesti šie maršrutai: Ežerėlis - Zapyškis ir Ežerėlis - Kazlų Rūda. „Siauruku“ keliaudavo ne tik durpyno darbuotojai, bet ir eiliniai Ežerėlio gyventojai. Būta ir užpuolimų: 1950 m. miško gilumoje buvo nuardyti bėgiai, į traukinį įsiveržė plėšikai, iš durpyno darbuotojams algas vežusios kasininkės atimti pinigai, užpuolimo metu žuvo žmogus.
- Ant Ežerėlio pagrindinės mokyklos sienos yra pagal žymaus fotomenininko Antano Sutkaus garsiąją 1966 metų fotografiją „Motinos ranka” sukurtas piešinys. Jis čia atsirado neatsitiktinai - A. Sutkus yra Ežerėlio vidurinės mokyklos pirmosios laidos (1955 m.) abiturientas.
- Ant Ežerėlio mokyklos sienos sukurtas Žygimanto Amelyno kūrinys „O kodėl kolibris?“ (piešinį įgyvendino Goda Skėrytė ir Ieva Voroneckytė). Meno kūrinys vaizduoja aplinkos stebėtoją, kuris pro rožinius akinius žvelgia į mažiausią pasaulio paukštį - kolibrį.
- Dar vienas gatvės meno kūrinys - ant vieno Ežerėlio pastato sienos pavaizduotos gervės.
Ežerėlyje galima apžiūrėti ir unikalias privačias kolekcijas:
- Daugiau kaip 600 pakabinamų, pastatomų ir kitokių laikrodžių kolekciją surinko buvęs Ežerėlio girininko pavaduotojas Vytas Sinkevičius. Laikrodžiai pas jį atkeliavo ne tik iš Lietuvos kampelių, bet ir iš Vokietijos, Prancūzijos, Danijos, Švedijos, Amerikos. Ekspozicijoje yra iki šiol veikiantis 1773 m. laikrodis.
- Edvinas Misiukevičius kviečia apžiūrėti privačią viendienių kolekciją, kurioje - daugiau kaip 600 veislių. Įdomu, kad jis yra 57 veislių autorius, o viena viendienė turi E. Misiukevičiaus vardą. Gėles geriausia apžiūrėti nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio, kai jos įspūdingai pražysta.
- Trečioji privati kolekcija - autotechnikos entuziasto Giedriaus Liubino senovinių transporto priemonių lauko ekspozicija.
„Scena“: naujas gyvenimas senai kepyklos vietai Ežerėlyje
Venskutonių šeima gyvena Ežerėlyje, keli kilometrai nuo Zapyškio. Kaskart važiuodami pro šalį jiedu matydavo seną apgriuvusį pastatą, kurį vieną dieną nutarė prikelti naujam gyvenimui. „Važiuojant nuo kalno, visada pamatai šią vietą. Visą laiką čia stovėjo senas avarinės būklės medinis pastatas. Jo istorija - labai sena.“ Anksčiau čia buvo duonos kepykla ir parduotuvė, paskui buvo bufetas ir aludė, nelabai gražiai pagarsėjusi. „O visai neseniai sužinojome, kad čia veikė ir kultūros namai. Nuolat matydavau šią liūdną vietą, o vieną rytą su vyru važiuojame į darbus ir vienas kitam sakome, kad reikia čia kažką daryti.“
Pastato istorijos kaita
| Periodas | Paskirtis |
|---|---|
| Senovė | Duonos kepykla ir parduotuvė |
| Vėliau | Bufetas ir aludė |
| Neseniai (iki rekonstrukcijos) | Kultūros namai |
| Dabar | Restoranas „Scena“ |
Nuo padavėjos iki verslo vadovės: Aistės Venskutonienės kelias
Aistė Venskutonienė, restorano vadovė, pasakoja, kad idėja įkurti restoraną kilo iš noro tęsti kultūrinę veiklą ir suderinti ją su geru maistu. Iki tol Aistė dirbo samdoma vadove kituose versluose. Pabuvo padalinio, administracijos, filialo vadove ir vienos įmonės direktore. Visi šie verslai nieko bendro su maitinimu neturėjo, daugiau jie buvo susiję su žemės ūkio technika ir statybomis. „O mintis pereiti prie maitinimo verslo esą atėjo iš pasąmonės gelmių, mat anksčiau Aistė yra dirbusi padavėja.“ „Idėja turbūt atėjo iš praeities, gal iš tų laikų, kai studentavimo metais buvo labai smagu dirbti padavėja. Dirbau Panemunės restorane „Unija“, o paskui - su „Work and Travel“ studentų programa Amerikoje. Ten nusibodo tvarkyti kambarius, todėl susiradusi draugų įsidarbinau padavėja, po to mane jau paskyrę administratore - planavau ir priiminėjau rezervacijas. Turbūt iš čia ateina tokia nostalgija“, - pasakoja verslininkė.
Jai visada buvo artima ir kultūrinė veikla, muzika ir renginiai, todėl taip gimė restorano „Scena“ pavadinimas. „Visą laiką Ežerėlio kultūros centre buvau jaunimo klubo prezidentė, savanoriškai vesdavau renginius, norėjosi tokios vietos, kur ir toliau galėčiau tęsti savo muzikos sceną. Kas dar gali būti geriau nei derinys su geru maistu? Tuo metu, kai su vyru pradėjome galvoti, kad norime turėti ką nors savo, labai domėjomės sveika mityba, metėme svorį, taip viskas suėjo į vieną krūvą“, - prisimena ji.
Derybos ir investicijos
„Tačiau nuo to pasakymo iki tol, kol nusipirkome sklypą, praėjo dveji metai. Ankstesnė savininkė iš pradžių prašė labai didelės kainos, paskui išvis nepardavinėjo, po to mes vėl grįžome prie derybų“, - pasakoja restorano vadovė. Derybos užtruko dvejus metus, dar tiek pat ir dokumentų tvarkymas. „Rašiau įvairius europinius projektus, vieną atmetė, paskui kitą, kol galiausiai per Kauno rajono vietos veiklos grupę mums pavyko gauti 74 tūkst. eurų paramos kapitaliniam remontui“, - sako verslininkė ir priduria, kad bendros investicijos siekia šimtais tūkstančių, tad teko skolintis ir iš kredito įstaigų.
„Scenos“ veiklos iššūkiai ir sėkmė
Restoranas „Scena“ duris atvėrė pernai gegužės mėn. per aitvarų festivalį. Vadovė patikina, kad nepaisant visų ekonominių iššūkių, verslas laikosi gerai, klientų netrūksta, o vasaros rezultatai džiugina. „Tikrai nesijaučia recesijos, kaip, kad sakote, kiti kažkur apie ją kalba. Palyginus praėjusių metų birželį su šių metų, jis šiais metais - geresnis, bet mes pernai birželį buvome tik atsidarę. Liepos mėnuo - labai panašus, pardavimo pajamos šiek tiek, apie 20 proc., pakilo. Rugpjūtis irgi panašus kaip ir pernai. Taigi laikomės tikrai labai normaliai, kaip pernai ir geriau. Po truputį ir sveikai augame, o ne dvigubai, kad paskui nieko nespėtume“, - pažymi A. Venskutonienė.
Vis dėlto sunkiausias metas, atnešęs daugiausiai iššūkių, buvo praeitą vasarą užklupusi energetikos krizė ir infliacija. Dėl to vasario mėnesį teko pakelti ir kainas. „Labai kilo produktų kainos, paskui pakilo minimali alga, jau tokį spaudimą jaučiu, kad reikia algas kelti, aišku, dar visa energetinė krizė, išaugę elektros ir kiti kaštai. Tai vasarą kažkaip pragyvenome, bet labai bijojau žiemos, nežinojau, kas mūsų lauks. Iš tiesų būdavo liūdnų vakarų, kai per dieną aptarnaudavome tik vieną staliuką, bet savaitgaliais atsigaudavome. O dabar, kai rugsėjis - mokyklos ir darbai, - daug ramiau gyvename vidurį savaitės“, - pasakoja verslininkė.
Darbuotojų iššūkiai
Šiuo metu pagrindinis iššūkis - po vasaros užpildyti ištuštėjusias darbo vietas. „Dabar - pereinamasis laikotarpis, kai studentai, kurie buvo atėję dirbti vasarą, išvažiuoja į Vilnių studijuoti, ir staiga mes netenkame šešių žmonių. O nauji į Kauną atvažiavę studentai pirmosiomis savaitėmis nori viską susižiūrėti, susiderinti grafikus, tad neskuba pradėti dirbti. Tačiau visi šitie reikalai jau beveik susitvarkė, kažkaip pastarosiomis dienomis pasipylė prašymų priimti į darbą“, - sako pašnekovė. Iš viso vasarą restorane dirba apie 20 žmonių: 10 virtuvės darbuotojų ir 10 padavėjų. Tiesa, verslininkė užsimena, kad esant kritiniam atvejui, gelbsti ir darbuotojų nuomos paslaugos. Be to, dažnai tenka ir pačiai aptarnauti lankytojus.
„Scena“ tampa mėgėjams: muzika ir renginiai
Restoranas scena tiesiogine prasme tampa ir muzikos kūrėjams, mat vakarais čia groja gyva muzika. „Pati mėgėjiškai dainuoju kultūros centro ansamblyje, man muzika visada buvo prie dūšios, todėl norėjau, kad ji ir toliau būtų arti manęs. Todėl dabar čia rengiame ir mėgėjiškus koncertus, ir profesionalai pasirodo pas mus. Pati suprasdama, kad kartais labai norisi bent kartą gyvenime užlipti ant scenos, kartą per savaitę organizuojame gyvos muzikos vakarus, kai gali kas nori atlikti pasirodymą“, - pažymi vadovė. Čia net meniu pritaikytas scenos temai, griliaus patiekalai suskirstyti į kategorijas: „Įžanga“, „Veiksmas“, „Pertrauka“, „Kulminacija“, „Epilogas“, o pirmuoju smuiku groja šefas Gediminas.
Kauno rajono verslo aplinka ir plėtra
Kauno rajonas yra verslui palanki aplinka, kurioje veikia daug smulkių ir vidutinių įmonių. Prieš dešimt metų Kauno rajone veikė 2508 verslo subjektai, o šiandien jų - 5281, beveik dvigubai daugiau. Tai rodo, kad Kauno rajonas yra patraukli vieta verslui ir investicijoms. Rajone veikia įvairių sektorių įmonės, įskaitant žemės ūkį, pramonę, prekybą ir paslaugas. Kauno rajono verslininkai investuoja į bendruomenių gerovę ir sportininkų pergales, prisideda prie rajono plėtros ir gerovės.