Zen budizmas, meditacijos mokykla, turinti gilias šaknis Azijos kultūroje, Pietų Korėjoje turi turtingą istoriją ir savitą praktiką. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti zen budizmo atsiradimą, raidą ir įtaką Korėjos pusiasalyje, taip pat aptarti dabartinę jo padėtį ir praktikos ypatumus, atskleisti lietuvių vienuolių indėlį Korėjos dzeno tradicijoje.
Budizmo atsiradimas Korėjos pusiasalyje
Budizmas, kaip religinė ir filosofinė sistema, atsirado Indijoje ir vėliau išplito į įvairias Azijos šalis, įskaitant Kiniją ir Korėją. Korėjoje budizmas rado palankią terpę ir tapo svarbia kultūros ir visuomenės dalimi. Zen budizmas, kaip viena iš budizmo krypčių, Korėjoje įgavo savitų bruožų ir tapo žinomas kaip Son budizmas.
Dzenbudizmo ištakos Kinijoje ir kelias į Korėją
Legendinis čan mokyklos įkūrėjas - indų vienuolis Bodhidharma - atvyko į pietų Kiniją 520 metais. Jo mokymo stilius buvo paremtas intensyvia ilgai trunkančia meditacija. Visas jo mokymas buvo rodymas į „pradžių pradžią“ („pirmapradį tašką“). Išgarsėjo Bodhidharmos atsakymas valdovui Wu, į klausimą apie aukščiausią budizmo tiesą: „Plytinti tuštuma, kurioje - nieko švento“. Iki to laiko čan mokykla vystėsi Kinijos šiaurėje, imperijos sostinės apylinkėse, kur buvo įsikūrusios ir kitos budistinės mokyklos, besiremiančios sūtrų interpretavimu.
Šeštasis patriarchas Hui-nengas (638-713) buvo tas asmuo, kuris išvalė čan mokymą nuo spekuliatyvių apnašų. Pagrindinis Hui-nengo indėlis į dzeno doktriną buvo susijęs su „netikėto (ūmaus, nelaukto) atbudimo“ formulės įvedimu. Jis nurodė į „tikrąją prigimtį“, kaip budisto ieškojimų tikslą ir tvirtino, jog tiesa atsiveria netikėtame nušvitimo blyksnyje. Vienuolių bendruomenės darėsi ekonomiškai savarankiškos, ūkis buvo išlaikomas paprastu valstietišku darbu.
Kitas labai iškilus asmuo čan istorijoje buvo patriarchas Ma-tsu (709-788), korėjietiškai vadinamas Ma-džio. Jis įvedė keletą „šoką sukeliančių“ metodų, padedančių dzeno pasišventėliui prasiveržti pro konceptualaus mąstymo barjerus. Šiais veiksmais pirmiausia buvo siekiama užmegzti ryšį su tikrove, tokia, kokia yra. Svarbu buvo sustabdyti kalbą ir supratingą mąstymą, kurie iš prigimties yra riboti ir negali pasiekti tiesos.
Dzenbudizmas pradėjo plisti Korėjos pusiasalyje Jungtinės Silla karalystės laikotarpiu (668-935). Korėjoje jau buvo gerai paruošta budistinė terpė, įkurti pirmieji vienuolynai, o korėjiečių vienuoliai nuolatos keliavo į Kiniją mokytis pas žymius to laikotarpio kinų meistrus. Kaip sako tradicija, dzeną į Korėją iš Kinijos atnešė vienuolis Pomnangas valdant karalienei Sondok (632-647). Apie šį vienuolį žinoma tik tiek, jog jis kurį laiką gyvenęs Kinijoje ir buvęs ketvirtojo patriarcho Tao-hsino (580-651) mokinys. Kai šeštasis patriarchas Hui-nengas ėmė skelbti netikėto atbudimo doktriną ir kai išaugo jo sekėjų būrys VII ir VIII amžiais, korėjiečiai vienuoliai nuolat keliaudavo į Didžiojo Kaimyno šalį. Jie tapdavo žymių Kinijos dzeno meistrų mokiniais, atbusdavo, gaudavo „inka“ ir grįždavo į gimtinę.
Korėjoje ėmė kurtis ir veikti vietinės dzeno mokyklos. Šitaip per 750-900 metų laikotarpį įsisteigė devyni stiprūs dzeno lavinimosi centrai, įsikūrę kalnuotose Korėjos vietovėse. Dzeno suklestėjimas Kinijoje paskatino smarkų šios tradicijos vystymąsi Korėjoje. Korėjiečiai vienuoliai praleisdavo Kinijos vienuolynuose nuo kelių iki keliolikos metų, o jų mokytojai buvo tų laikų žymiausi meistrai: Nam Čeonas (748-835), His-tangas (735-814), Ma-ku (panašiai kaip His-tang). Visi trys buvo patriarcho Ma-tsu dharmos perėmėjai.
Dzeno atkeliavimas į Korėją per šiuos meistrus padėjo suformuoti savitą Son budizmo tradiciją, kuri vėliau tapo giliai įsišaknijusia Korėjos kultūros dalimi.
Žymiausi Korėjos dzenbudizmo veikėjai
Won Hyo: įtakingas budizmo doktrinos autoritetas
Won Hyo galima sakyti yra didžiausias budizmo doktrinos autoritetas tarp žymių šios religijos atstovų Korėjoje. Jis taip pat buvo įtakingas visuomenės veikėjas ir asmeninis karaliaus patarėjas. Won Hyo gimė šimtas metų po to, kai Silla karalystėje budizmas buvo pripažintas nacionaline religija. Būdamas dvidešimties jis tapo vienuoliu. Išvyko į kalnus meditacinio atsiskyrimo praktikai. Taip pat mokėsi pas Hwangyongsa šventyklos vienuolius.
Sakmės liudija, jog vieną naktį kelyje į Kiniją, ištroškęs Won Hyo išgėrė vandens iš žmogaus kaukolės, manydamas, kad tai taurė. Ryte pamatęs tikrovę, jis patyrė gilų nušvitimą. Jis atbudo visiškai aiškiam supratimui, jog viską, kas yra, sukuria mąstymas. Kadangi jis jau atbudo, prapuolė reikalas keliauti į Kiniją ieškoti mokytojo. Nuo tada pasikeitė jo gyvenimo būdas, o jo veiksmai buvo kartais išsišokėliški, net šokiruojantys ir labai tolimi nuo kokios nors ortodoksijos. Jis keliavo kaimų ir miestų gatvėmis apsirengęs palaikiais vienuoliškais drabužiais, dainuodamas, šokdamas ir džiaugdamasis.
Won Hyo buvo susijęs su Budistinės doktrinos studijų mokykla, bet kartu jo gyvenimas rodė, kad jis, nors ir nebuvo mokęsis dzeno, laikėsi dzeno meistro gyvenimo stiliaus. Jo mokymas nesiekė išsiskirti, jis labiau vienijo doktrinos dalykus, buvo sintetinio pobūdžio, sinkretiškas mokymas. Laikoma, kad jis yra Popsong Jong (Dharmos prigimties) ir Hwaom Jong (Avatamsakos arba Gėlių girliandos sūtros) mokyklų įkūrėjas. Sakoma, kad Won Hyo parašė 240 budizmo veikalų. Iki šių dienų yra išlikę tik 20.
Činulas Podžo: Korėjos dzeno nepriklausomybės kūrėjas
Činulo Podžio vaidmuo Korėjos budizme lyginamas su Hui-nengo vaidmeniu Kinijoje. Nuo Činulo atliktų darbų Korėjos dzenas įgijo savitą, nuo kinietiškojo čan nepriklausomą, originalų pavidalą. Činulas gimė žemvaldžių šeimoje. Būdamas penkiolikos buvo įšvęstas vienuoliu. Tuo metu Činulas stropiai studijavo budistinius raštus. O kartu gaudavo pamokymus, kaip gilinti ir tobulinti savąjį meditacinį lavinimąsi. Tuo metu trokštančiajam įvaldyti dzeną naudoti budistinius raštus buvo neįprastas dalykas.
1182 metais Činulas teigiamai išlaikė egzaminus, kuriuos karalius buvo įsteigęs vienuoliams. Jis buvo labai nuliūdintas, matydamas jų valdžios troškimą ir materialių gėrybių siekimą. Tada su kartu egzaminus laikiusių ir susidraugavusių vienuolių grupe buvo nutarta įsteigti draugiją atsidavusią dvasiniam lavinimuisi. Ši draugija buvo nukreipta intensyvioms meditacijoms, siekiant patirti „samadhi ir pradžnią“. Činulas neužleido ir budistinio kanono raštų studijų. Ir kaip tik svarstydamas sutrų mokymą patyrė du dvasinius atbudimus.
Vėliau (1190) išvyko į Kodžiosa vienuolyną, kur įsikūrė samadhi ir pradžnios kultivavimo draugija. Šis judėjimas greitai išgarsėjo ir ėmė plūsti sekėjai, ieškantys gilesnio meditacinio lavinimosi. 1197 draugija pasiryžo atstatyti seną vienuolyną, kurio labai reikėjo sparčiai augančiai bendruomenei. Vėliau ši vieta buvo pavadinta Song-gwangsa ir tapo pagrindiniu Korėjos dzeno vienuolynu. Činulas pats asmeniškai dirbo sunkius atstatymo darbus. Tada jis išgyveno trečiąjį atbudimą.
Taego Pou: Korėjos dzeno suvienytojas
Nuo IX šimtmečio pabaigos korėjietiškas dzenbudizmas vystėsi kaip devynios mokyklos. Tačiau vėliau nebuvo apsieinama be trinties ir susidūrimų tarp atskirų mokyklų, siekiančių primesti savo autoritetą kitoms. Dzeno meistras Taego Pou buvo įšvęstas į vienuolius turėdamas trylika metų. Jis turėjo kelis mokytojus. Taego įtemptai lavinosi su konganu „Dešimt tūkstančių dalykų sugrįžta į vieną. Į ką grįžta vienas?“ ir būdamas 33-ejų patyrė atbudimą.
Būdamas 41-erių Taego Pou apsistojo Čunghungsa vienuolyne netoli Seulo, o jo mokinių skaičius sparčiai augo. Netrukus jis tapo vedančiu Korėjos dzeno mokytoju. 1347 metais jis iškeliavo į Kiniją, kur meistras Ših-wu, dzeno meistro Lin-či 18-os kartos įpėdinis, patvirtino jo atbudimą. Taego Pou grįžo į Korėją 1353 metais ir turėdamas 52 metus tapo oficialiu vienuoliu karaliaus Kongmino rūmuose. Tada jis įteikė valdovui peticiją, kurioje atkreipė dėmesį į dzeno mokyklų susiskaldymą. Monarchas priėmė domėn vienuolio argumentus ir 1356 metais karaliaus rūmuose buvo įkurtas padalinys, kuris turėjo užsiimti mokyklų suvienijimu. Šio padalinio veiklą prižiūrėjo Taego Pou. Jis pasiekė, kad Korėjos dzenas taptų vieninga mokykla. Todėl jis laikomas Čogye ordino įkūrėju.
Tai buvo labai svarbus įvykis Korėjos budizmo raidoje. Dzeno sangha gavo naują vystymosi impulsą ir įgijo naujos vidinės jėgos. Tuometinėje Korėjoje liko viena stipri dzeno mokykla ir šešios doktrininės budizmo mokyklos. 1424 metais įvyko antrasis susijungimas. Karalius savo dekretu įsakė sujungti Čogye (dzeno) mokyklą su dviem doktrininėmis mokyklomis (Čontae ir Čongam). Buvo įkurta Sondžong (Sonjong) mokykla. Tuo pačiu metu kitos keturios sūtrų mokyklos įkūrė vieningą struktūrą - Doktrinos mokyklą, arba korėjietiškai Kjodžong (Kyojong).
Soesan Taesa: budizmo atgimimo švyturys
Soesan Taesa gerbiamas kaip ryškiausias dzeno meistras ir žymiausias vienuolis Li dinastijos valdymo laikotarpiu, t.y. 1392-1910 metais. Jis statomas į vieną žymiausių budizmo mąstytojų ir mokytojų gretą su Činulu Podžo (1158-1210) ir vienuoliu Won Hyo (617-686). Sosanas buvo toks meistras, kuris plačiai pažinojo sūtras, bet pirmiausia buvo meditacinių pratybų šalininkas. Pradedant nuo jo, dzenas tapo vedančiąja korėjietiškojo budizmo šaka.
Sosanui jau suaugus (16 m.), jis buvo išsiųstas į Seulą mokytis konfucianizmo ir laikyti valstybinės tarnybos egzaminus. Tuomet atsitiktinių aplinkybių sutapimo dėka jaunuolis atsidūrus pietų Korėjoje ir nutarė aplankyti kalnuose įsikūrusią budistų šventyklą. Ten sutiko seną vienuolį, kuris jam pasakė: „Tu nepanašus į paprastą žmogelį. Kodėl neskiri dėmesio „tuščio proto“ dalykui ir nelaikai iš jo egzamino?“ Sosanas gavo iš vienuolio keletą budistinių tekstų ir pasitraukė į nuošalų vienuolyną Čiri kalnuose jų studijuoti. Vieną dieną Sosanas užgirdo kukuojant gegutę ir patyrė dalinį nušvitimą.
Sosanas gavo inka iš dviejų dzeno meistrų, tačiau vis dar buvo nepatenkintas savo pasiektu supratimo lygiu. Jis toliau tęsė griežtą meditacinę saviugdą. Sykį jis keliavo pas draugą ir išgirdo giedant gaidį. Tai buvo laikai, kai karalienė Mundžong (apie 1552) pabandė atgaivinti budizmą. Buvo atnaujinta valstybinių egzaminų budistams sistema. Sosanas buvo vienas iš tų, kas išlaikė šiuos egzaminus pas vienus reikliausių egzaminatorių. Jam buvo patikėtos Doktrininio budizmo mokyklos abato pareigos, o neužilgo jis buvo paskirtas ir Dzeno mokyklos galva. Taigi Sosanas buvo pirmasis, kuris kaip meistras vadovavo abiems didžiosioms Korėjos budizmo srovėms. Jis ėjo šias pareigas apie tris metus.
1592 m. į Korėją įsiveržė Japonijos armija. Karalius kreipėsi pagalbos į budizmo patriarchą Sosaną, kuris buvo ne tik žymus dzeno meistras, bet ir puikiai kovos menus išmanantis žmogus. Sosanui už nuopelnus savo kraštui buvo suteiktas liaudies didvyrio vardas. Sosano Taesy gyvenimo ir mokymo laikotarpis sutapo su budizmo atgijimu Korėjoje.
Kyong Ho: budizmo atgimimas modernioje Korėjoje
Dzeno meistras Kyong Ho veikė tada, kai Korėja ėmė greitai transformuotis iš uždaros karalystės į išoriniam poveikiui atvirą valstybę. Naujoje visuomeninėje ir politinėje situacijoje beveik keturis amžius slopintas budizmas galėjo vėl atgauti savo senąjį gyvybingumą ir jėgą. Kyong Ho anksti neteko tėvo. Motina negalėdama išlaikyti šeimos persikėlė į vienuolyną, kur dirbo pagalbinius darbus, o jos sūnus tapo vienuoliu. Jo pirmasis mokytojas buvo meistras Kyeho. Turėdamas keturiolika metų berniukas sutiko konfucianizmo mokytoją ir labai greitai įsisavino šio mokymo pagrindus.
Vėliau Kyong Ho persikėlė į Tonghaksa šventyklą ir tęsė budizmo studijas prižiūrimas tuomet žymaus meistro Manhwa. Turėdamas 23 metus jaunas vienuolis jau buvo paskirtas dėstyti sūtrų mokymą Tonghaksa vienuolyne. Tai buvo labai neįprasta, kad tokiame ankstyvame amžiuje kam nors būtų suteikta teisė dėstyti Budos mokymą. Kyong Ho rodė neprilygstamą talentą. Jis buvo charizma apdovanotas mokytojas.
Dzenbudizmas šiandieninėje Pietų Korėjoje ir lietuvių indėlis
Šiuolaikinė Vakarų sąmonė zeną sieja su Japonija. Tačiau istoriškai zenas Korėjoje atsirado net 4 amžiais anksčiau nei Japonijoje. Tai daugiau nei 2500 metų istoriją turinti religija, apjungianti logišką požiūrį bei priemones, leidžiančias pasiekti viršasmenišką proto būseną - nušvitimą, t.y. visišką kūno, kalbos ir proto potencialo išvystymą. Buda suprantamai ir praktiškai parodė, kaip visus gyvenimo patyrimus paversti žingsniais į nušvitimą ir išmokė daugybės į nesibaigiančią laimę vedančių metodų. Lietuvą Zen mokymas pasiekė 1990 m.
Apie 1992-uosius į Lietuvą atvyko korėjiečių dzeno meistras, vienuolis, galbūt pirmasis šios krypties mokytojas Lietuvoje. Nuo jo viskas ir prasidėjo: atsirado žmonių, kurie norėjo tęsti jo mokymus ir įkūrė dzeno centrus. Pietų Korėja yra viena iš svarbiausių šiuolaikinio dzenbudizmo centrų pasaulyje, pritraukianti praktikų iš viso pasaulio, įskaitant ir lietuvius.
Lietuvių vienuolės Myong Hae Sunim (Vaida) kelias
Myong Hae Sunim - pirmoji lietuvė, turinti teisę mokyti Zen budizmo. Ji buvo šviesus žmogus, visą gyvenimą paskyręs kitiems. Šiuo mokymu ji susidomėjo 1991 m., Zen Meistrui Seung Sahnui lankantis Lietuvoje. Honkonge ji buvo sava, ten gyveno ilgą laiką, tačiau pastaruoju metu ilgam grįždavo į Lietuvą. Myong Hae Sunim - pirmoji lietuviškai kalbanti mokytoja - Dharma meistrė.
1996 m. Myong Hae tapo kandidate į vienuoles Pietų Korėros Zen šventykloje. 1997 m. vienuolė persikėlė į Hong Kongą, Su Bong Zen vienuolyną, ir tapo Zen Meistrės Dae Kwan mokine. 2016 m. Myong Hae Sunim tapo Zen Mokytoja Myong Hae Sunim JDPS, ceremonijoje dalyvaujant tarptautinės Kwan Um Zen mokyklos vadovaujantiems meistrams. Anot jos, Myong Hae Sunim buvo žinoma ir užsienyje, net tik Honkonge, taip pat Amerikos ir Europos šalyse. Net ir karantino metu ji pasijungdavo per „Zoom“ ir vedė mokymus skirtingose šalyse, atsakinėjo žmonių klausimus.
Šiandien Vaida, dzenbudistė vienuolė Won Bo, su mumis kalbasi iš vienuolyno, esančio už kelių dešimčių kilometrų nuo Seulo. Vienuolė. Toks jos pagrindinis užsiėmimas. Ji teigia, kad dzenbudizmas yra viena paprasčiausių budizmo formų, tačiau kartu jis kelia esminį klausimą - kas aš esu. Dzen neprisiriša prie sąvokų „Dievas“ ar „Buda“, svarbiausia čia - savęs pažinimas.
Vaidos kelias į dzenbudistų vienuolyną prasidėjo, kai jai buvo šešiolika, netekus mamos, tėčiui piktnaudžiaujant alkoholiu. Ji pradėjo ieškoti vidinės atramos, kažko, kas ją sustiprintų. Galvojo apie gyvenimo prasmę, apie tai, kaip viskas trapu. Taip vieną dieną atsidūrė Vilniaus Zen centre. Centrinis dalykas vienuolių gyvenime - praktika. Kitas momentas - noras iš tikrųjų pažinti dzenbudizmo praktiką ir pradėti ją nuosekliai praktikuoti. Vienuole ji tapo labai natūraliai - tarsi vanduo upėje, kuris teka savo vaga. Tais laikais, apie 1997-uosius, eiti į Vilniaus Zen centrą buvo kiek nedrąsu.
Pirmasis įspūdis atvykus į Pietų Korėją ir į vienuolyną buvo teigiamas. Vaida vyko į tą patį vienuolyną, kuriame gyveno dzeno meistras, padėjęs lietuviams įkurti minėtą Zen centrą. Mane ten pasitiko, bet ji nemokėjo nei anglų, nei korėjiečių kalbos. Jai pasisekė, kad vienuolis K. Marčiulynas jau gyveno tame vienuolyne. Jis ją mokė, pažindino su vienuolių gyvenimu. Dzeno praktika padėjo jai pamatyti save ir pasaulį kitaip, nei buvo įpratusi. Suprato, kad didžiąją dalį kančios mes susikuriame patys. Iki tol tikrai taip negalvojo - vis spėliojo, kodėl būtent jai taip atsitiko.
Šiuo metu Vaida gyvena labai mažame vienuolyne, kuriame yra tik dvi moterys. Ji ir maždaug 20-čia metų už ją vyresnė vienuolė korėjietė. Centrinis dalykas vienuolių gyvenime - praktika. Jų diena kupina nusilenkimų, giesmių ir meditacijų, kurios užima didžiausią laiko dalį. Likusį laiką skiriame tvarkymuisi, maisto ruošimui, valgymui ir susitikimams su žmonėmis. Keliasi maždaug 3.30 val., nes 4.00 prasideda ryto praktika.
Su vietiniais ji kalba korėjiečių kalba. Kai gyveno tarptautiniame vienuolyne, pramoko angliškai. Vėliau pateko į moterų korėjiečių vienuolyną, kur nė viena nemokėjo anglų kalbos, todėl teko derintis. Jai nebuvo kitos išeities. Jokių kursų nelankė - tiesiog gyveno kartu su vienuolėmis, tarsi būtų jų šeimos dalis. Turėjo greitai orientuotis situacijose ir būti paklusni vyresniosioms. Jauna vienuolė turi joms patarnauti, atlikti įvairius darbus, o jei nesuprasi, ko iš tavęs nori, labai greitai atsiliksi nuo vienuolyno ritmo. Taigi, kalba jai buvo tiesiog išgyvenimo reikalas.
Pietų Korėjoje aukojimą vienuoliams žmonės suvokia kaip savo atsakomybę. Jos vienuoliškas vardas - Tobula Brangenybė - tikrai nereiškia, kad ji tokia tobula. Tai tiesiog paskatinimas nepamiršti, jog turiu atrasti savo tikrąją prigimtį. Šiuo metu ji yra Tūkstančio dienų atsiskyrime. Ji yra atsiskyrusi ta prasme, kad trejus metus negali niekur išeiti už savo šventyklos ribų. Šiame vienuolyne yra tik dvi vienuolės. Negali sau leisti būti visiškai atsiskyrusios. Juk kažkas turi prižiūrėti šventyklą, priimti žmones.
Dzenbudizme svarbiausi du dalykai: kas aš esu ir ką aš darau dabar. Žinoma, tam tikra gyvenimo kryptis taip pat svarbi, bet jei prisikuri daug ateities planų, jau esi toli nuo dzeno. Dzeno praktikų tikslas - neprisirišti prie netikrojo „aš“, t. y. prie savo egoizmo.
Vienuolis Kęstutis Marčiulynas (Bo Haeng Sunimas)
Kęstutis Marčiulynas (Bo Haeng Sunimas), lietuvis, jau trylika metų gyvenantis Pietų Korėjoje, yra zen budizmo tradicijos vienuolis. Gyvendamas Lietuvoje keletą metų dirbo Kęstučio Adomaičio vadovaujamame Kauno pantomimos teatre aktoriumi, bendradarbiavo spaudoje. Jo ieškojimai prasidėjo anksti, dar kai močiutė į bažnyčią vesdavosi, vėliau ir kunigų seminarijoje turėjo pažįstamų. Tie klausimai, kurie jį kankino, nors dvasininkai ir nuramindavo, kas kartą iškildavo. Tai buvo nuo 1989-ųjų iki 1991-ųjų. Jis domėjosi įvairiais filosofiniais kūriniais, daug bendravo su gerbiamu A. Šliogeriu, su V. Radžvilu, kurie taip pat savo filosofija ieškojo atsakymų į gyvenimo klausimus.
Tada, draugams paprašius, jis suorganizavo vieno zen budistų vienuolio paskaitą ir pratybas. Labai skeptiškai žiūrėjo į tai, kad jie visą naktį praktikuoja, medituoja. Surado salę, ir pats dalyvavo pratybose, taip susipažino su tuo mokytoju. Bandė dešimt metų, nepavykdavo atlikti tiek užduočių, kiek jam liepdavo. Tada jam pasiūlė galimybę tapti vienuoliu, nes jau buvo išsiskyręs. Šioje tradicijoje tai nesukelia jokių problemų. Išvyko į Korėją.
Po metų didelių išbandymų, nes ten nepriima užsieniečių, jis įrodė, kad gali pereiti visus tuos sėdėjimus, parietus kojas po dešimt valandų per dieną, nežiūrėti į akis vyresniesiems, tiktai dirbti. Trečią valandą keldavosi, devintą eidavo miegoti. Bo Haeng Sunimas teigia, kad Korėjos budizme yra 27 skirtingi ordinai, vienuose galima vesti, kituose reikia laikytis celibato. Jo ordinas, Čiogio ordinas, laikosi celibato, jam priklauso maždaug 25 tūkst. praktikuojančių vienuolių. Tarp jų yra kokie 6 tūkst., kurie praktikuoja meditacijas ir vadinasi Sudžia. Jis gyvena įvairiuose vienuolynuose, yra tam tikri meditacijos centrai.
Kęstutis gyveno Musangsoi, tokiame tarptautiniame centre, kur suvažiuoja žmonės iš viso pasaulio ir praktikuoja. Į korėjietiškas šventyklas yra priimami tik vienuoliai, o mes priimame ir pasauliečius. Pagyvenus šiek tiek ten, mokytojas leido važiuoti pas korėjiečius. Ten labai sunkiai priima. Per pokalbius su vyresniaisiais vienuoliais jam buvo leista. Dar jie pasižiūrėjo į jo astrologiją. Dabar jis yra Čionheitsa šventykloje. Meditacijos praktikai susirenka 28. Tris mėnesius žiemą ir tris mėnesius vasarą. Kitu metų laiku keliauja arba gali likti vienuolyne.
Dharmos mokytojas Hjon Gak Sunimas
Hjon Gak Sunimas (g. 1964 m., JAV) yra pagrindinis Seulo tarptautinio zen centro, veikiančio prie Hwa Gye Sa šventyklos, mokytojas, intelektualas. Jis baigė Harvardo universiteto Teologijos fakultetą. Zenbudistu vienuoliu įšventintas 1992 metais. Po labai intensyvių dvasinių pratybų 100 dienų atsiskyrimuose kalnų šventyklose, 2002 metais iš savo mokytojo Zen Meistro Seung Sano jis gavo inka - leidimą mokyti. Hjon Gak Sunimas parašė Korėjoje ir visame pasaulyje labai populiarią knygą „Nuo Harvardo iki Hwa Gye Sa šventyklos“. Parengė ir išleido Zen Meistro Seung Sano knygas „Zen kompasas“ ir „Vien tik „nežinau“. Paskutinė jo parengta knyga yra „Seung Sano mokymas: Norėti prabusti - didelė klaida“.
Zen Meistras Seol Chong Sunimas
Zen Meistras Seol Chong Sunimas (g. 1942 m., Korėjoje). Vienuolis novicijus nuo 13 metų. Mokymo perdavimo linija nuo Budos eina per Zen Meistrą Man Gong Sunimą ir jo mokinį Won Dam Sunimą, kuris yra tiesioginis Seol Chong Sunimo mokytojas. Seol Chong Sunimas yra vienas žymiausių šiuolaikinių Korėjos zen meistrų, kurio nedogmatiško, kiekvieną mirksnį aiškumu trykštančio proto dėka perduodama tūkstantmetė budizmo tradicija. Seol Chong Sunimo budistinės pratybos vyko daugelyje Korėjos šventyklų, tarp jų Hein Sa ir Bomon Sa. 1994 -1998 jis buvo Sudok Sa šventyklos abatas ir budistinio Chogye ordino kongreso vadovas. Mokytojas tvirtai laikosi senosios zen tradicijos.
Dzenbudizmo praktikos Korėjoje
Dzenbudizmas, meditacijos mokykla, kurios esmė - tiesioginė patirtis. Jį sudaro įvairios praktikos, padedančios pasiekti nušvitimą ir savęs pažinimą.
Kasdienė vienuolių praktika
Centrinis dalykas vienuolių gyvenime - praktika. Mūsų diena kupina nusilenkimų, giesmių ir meditacijų, kurios užima didžiausią laiko dalį. Keliamasi maždaug 3.30 val., nes 4.00 prasideda ryto praktika. Kasdieninė praktika apima:
- Nusilenkimai: Fizinė praktika, kuri padeda ugdyti nuolankumą ir discipliną.
- Giedojimas: Mantrų giedojimas yra meditacija su garsu, padedanti nuraminti protą ir susikoncentruoti.
- Meditacija (sėdėjimas): Sėdima meditacija, kurios metu stebimas kvėpavimas ir klausiama savęs „Kas tai?“. Tai padeda pažinti tikrąją prigimtį už visų formų ir pavadinimų.
- Konganai: Dialogai tarp dzeno meistrų ir mokinių, padedantys atskleisti pradinę proto būseną, išvengiant konceptualaus mąstymo.
- Pasivaikščiojimo praktikos: Judesio meditacija, kuri padeda išlaikyti sąmoningumą kasdieninėje veikloje.
- Zen meditacija atmerktomis akimis: Padeda integruoti meditacijos būseną į kasdienį gyvenimą.
Atsiskyrimai (Kido)
Atsiskyrimai, dar vadinami Kido, yra intensyvios dvasinės praktikos, kurios gali trukti nuo kelių dienų iki tūkstančio dienų. Jų metu vienuoliai be pertraukos gieda mantras. Giedojimas - tai ta pati meditacija, tik su garsu. Ši giedojimo praktika Pietų Korėjoje labai paplitusi. Jos esmė - intencija. Kido dažnai atliekama tam tikram ketinimui: už taiką, už sergančius ar mirusius, už bendruomenę ar už visą pasaulį.
Atsiskyrimų metu giliai pažvelgiama į savo vidų, pradedama suprasti, kad nuo savęs nepabėgsi, atsisakoma senų įpročių, sąlygotumų, prisirišimų. Tiesiog atsibundama iš gilaus miego - atrandama save. Ir protas darosi aiškus, o centras tvirtas, tuomet sugebama lengviau atjausti ir mylėti.
Vienuolių gyvenimo būdas
Vienuolių gyvenimo būdas Korėjoje pasižymi paprastumu, disciplinuotumu ir pasišventimu praktikai. Rūbai, kaip pastebėta, yra pilki, kad neišsiskirtume. Budizme negali būti stipraus „aš“. Pasaulietis dažniausiai stengiasi kuo įdomiau save parodyti, išreikšti savo asmenybę. Tuo tarpu dzeno praktikų tikslas - neprisirišti prie netikrojo „aš“, t. y. prie savo egoizmo.
Budizme visi vienuoliai gyvena iš aukų. Kai žmonės žino, kad vienuolis ruošiasi vykti į Lietuvą, jie aukoja pinigų specialiai jo kelionei. Užtenka ir bilietui, ir pragyvenimui Lietuvoje. Pietų Korėjoje aukojimą vienuoliams žmonės suvokia kaip savo atsakomybę. Vienuolišką vardą būsimam vienuoliui suteikia jo Mokytojas. Moterų mokytojos būna moterys, vyrų - vyrai. Yra du būdai gauti vienuolišką vardą:
- Jei tau kažko trūksta, tarkim, esi per daug plepus - Mokytojas gali duoti vardą, susijusį su ramybe.
- Kitas būdas - jei kurioje nors srityje esi labai išskirtinis, tuomet vardas gali dar labiau sustiprinti tą savybę.
Pavyzdžiui, K. Marčiulyno vienuoliškas vardas buvo Bo Haeng, reiškiantis „Platus Veiksmas“. Jo vienuoliškas vardas yra tiesiog paskatinimas nepamiršti, jog turi atrasti savo tikrąją prigimtį.
Iššūkiai ir perspektyvos
Li dinastijos valdymo laikotarpis (1392-1910) buvo budizmui sunkaus išbandymo laikas, nes jis buvo visiškai netekęs valstybinės paramos. Valdantieji sluoksniai rėmėsi konfucijanizmo etika ir ėmėsi administracinių žygių, kad sumažintų budizmo įtaką. Šventyklų skaičius buvo sumažintas, vienuolynai buvo apdėti duokle, o vienuoliams uždrausta įžengti į sostinę. Budos mokymas Korėjoje išliko tik dėka tų vienuolių, kurie nuošaliose kalnų vietovėse tęsė lavinimą ir saviugdą. Žinoma išlikimui reikšmę turėjo ir tai, kad paprasti žmonės buvo prisirišę prie budizmo, kaip prie religijos, kuri jau ilgus metus gyvavo Korėjos liaudyje. Be to slapta budizmą rėmė daugelis Li dinastijos karalienių.
Kyong Ho laikais, kai Korėja ėmė greitai transformuotis iš uždaros karalystės į išoriniam poveikiui atvirą valstybę, budizmas vėl atgavo gyvybingumą. Šiuolaikinėje Pietų Korėjoje budizmas turi tvirtas pozicijas, nors ir susiduria su iššūkiais, susijusiais su krikščionybės plitimu. Pietų Korėjoje gyventojų budistų, katalikų ir protestantų yra panašus procentas. Katalikai yra nuosaikesni, tačiau protestantai degina budistų šventyklas.
Nepaisant to, budizmas ir toliau vaidina svarbų vaidmenį Korėjos kultūroje ir dvasiniame gyvenime, pritraukdamas vis daugiau pasekėjų iš viso pasaulio. Nors nėra vienijančio centro, dabar norima tai padaryta. Vyksta konferencijos, į kurias žmonės suvažiuoja iš viso pasaulio. Tačiau budizme yra mažiau teorijos daugiau - praktikos.
Korėjos dzenbudizmas yra gyva ir besikeičianti tradicija, kuri adaptuojasi prie šiuolaikinio pasaulio, išlaikydama savo esminius principus ir vertybes. Ji siūlo gilias dvasines praktikas ir filosofiją, kuri padeda žmonėms rasti ramybę, aiškumą ir prasmę gyvenime.