Jeigu mėgstate gerą maistą, Izraelis neabejotinai turėtų atsidurti jūsų atostogų krypčių sąrašo viršuje. Izraelio virtuvė yra unikali ir įvairi, o jos istorija neatsiejama nuo tautos. Žydų tautos maisto ruošimo tradicijose susiformavo savos pamėgtos priemonės ir ypatumai, kuriuos kai kada diktuoja gyvenamosios vietovės sąlygos, kai kada - religijos taisyklės ir papročiai.
Tūkstantmečius žydų mokslininkai tyrinėjo, interpretavo ir taikė Kašruto priesakus, šia tema parašė daug knygų. Ir štai jau daugiau negu 3000 metų žydų tauta juos vykdo. Žydų, kaip ir kitų tautų, valgių receptai kinta, ir žydų bei lietuviška virtuvė panašėja.
Izraelio Virtuvės Įvairovė: Kultūrų Sintezė
Izraelio virtuvė yra įvairių kultūrų mišinys. Tai, ką šiandien izraeliečiai laiko savo nacionaline virtuve, pradėjo formuotis XX a. viduryje, susikūrus Izraelio valstybei. Nenuostabu, kad nemažai nacionalinių Izraelio virtuvės valgių galima atrasti ir kitų šalių virtuvėse - visgi izraeliečiai visiems jiems suteikė savotiškas, įdomias interpretacijas! Izraelio virtuvė yra Viduriniųjų Rytų šalių virtuvių miksas su daug kitų pasaulio emigracijos potėpiais. Kiekvienas įnešė pasaulietiškumo, todėl ši virtuvė yra artima ir labai brangi - pasaulietiška.
Šefė Urtė Dervynas teigia, kad Izraelio virtuvė yra be galo turtinga: „Joje gausu ne tik aplinkinių tautų, bet ir iš už jūrų marių pargabentų prieskonių ar įpročių. Kai galvoju apie jos ypatybes, apibūdinu taip: pietietiška charizma, rytietiški prieskoniai, skandinaviškas užtikrintumas ir vakarų Europos topai.“
Artimųjų Rytų kulinarijos klasika, humusas - tai avinžirnių užtepėlė, pagardinta tahiniu ir alyvuogių aliejumi. Izraelyje populiarios humusinės - specialios užkandinės, kur humusas parduodamas lėkštėje kartu su pita ir įvairiais pagardais: avinžirniais, fava pupomis, kietai virtu kiaušiniu, grybais, saldžiosiomis bulvėmis ar net mėsa.
Lietuviams jau gan gerai pažįstami falafeliai - tai aliejuje kepti avinžirnių kukuliai, populiarūs daugelyje Artimųjų Rytų šalių. Izraelyje jie paprastai valgomi patiekti pitoje (tai toks apskritas paplotėlis su kišenėle) kartu su šviežiomis ir raugintomis daržovėmis, humusu, keptais baklažanais bei tahiniu (sezamų sėklų padašu). Falafeliai Izraelyje yra „gatvės“ maistas nr. 1.
Šavarma - iš arabų virtuvės atėjęs ir Izraelyje prigijęs patiekalas, lietuviams geriau pažįstamas kaip tiesiog kebabas (tiesa, izraelietiška šavarma nuo lietuviško kebabo tikrai skiriasi). Izraelyje šavarma patiekiama pitoje arba lafoje - didesniame už pitą paplotyje, į kurį suvyniojama mėsa su priedais. Šavarmai dažniausiai naudojama mėsa - ėriena, veršiena, kalakutiena arba vištiena, o viskas pagardinama šviežiomis ir raugintomis daržovėmis, prieskoniais, ir labai dažnai - tahiniu ir netgi humusu.
Izraelio virtuvė neįsivaizduojama be šakšukos - pomidorų padaže keptos kiaušinienės. Šakšuka dažnai laikoma pusryčių patiekalu, tačiau iš tiesų gali būti valgoma bet kuriuo paros metu. Egzistuoja daugybė šakšukos variantų, visgi populiariausias - kai pomidorai kepami kartu su svogūnais, paprikomis ir įvairiais prieskoniais.
Šakšuka
Lietuviams galbūt mažiau girdėtas, sabihas (sabih) Izraelyje yra be galo populiarus „gatvės“ maistas. Tradiciškai laikytas pusryčių patiekalu, šiandien sabihas valgomas bet kuriuo paros metu.
Jemeno žydų į Izraelį atvežtas valgis - jachnun - įprastai valgomas pusryčiams ir lietuviams gali pasirodyti kiek neįprastas, bet tikrai vertas paragauti. Jachnun - tai pailgi sluoksniuotos tešlos suktinukai, pagaminti tiesiog iš miltų, cukraus ir vandens. Iš tokios pačios tešlos pagaminti malawach labiau primena blynus, tačiau yra žymiai riebesnis pasirinkimas, mat kepami naudojant daug sviesto, aliejaus ir riebalų.
Burekas į Izraelį atvežė žydai iš Turkijos ir Balkanų šalių. Šiandien tai vienas populiariausių užkandžių Izraelio virtuvėje. Pyragėlius su įvairiais įdarais (sūriu, virtomis bulvėmis, špinatais, keptais baklažanais, mėsa, grybais, alyvuogėmis) rasite gatvės prekeivių stenduose, kavinėse, kepyklėlėse ir tiesiog maisto prekių parduotuvėse.
Knafė - tradicinis Artimųjų Rytų desertas, gaminamas iš ožkos sūrio bei kadaif tešlos ir mirkomas saldžiame sirupe. Į Izraelį knafė atkeliavo iš arabų šalių: šis saldumynas populiarus Egipte ir ypač - Palestinoje (sakoma, kad knafės gimtinė - Nablusas). Malabi - dar vienas arabiškas, Izraelyje mėgstamas desertas. Gaminamas iš pieno ir panašus į pudingą, malabi gardinamas įvairiais sirupais ir riešutais.
Vienas iš Izraelio virtuvės patiekalų, kilęs iš Austrijos ir itin populiarus Vokietijoje, yra šnicelis. Tik čia jis daromas iš vištienos. Ir tabbouleh - vegetariškos šaltos salotos su kuskusu (arba bulguro kruopomis), žolelėmis ir daržovėmis yra priskiriamos Levantų virtuvei. Jos puikiai tiks ir kitą dieną, tad idealiai pasiruošti į pietų dėžutę arba, aišku, lengvai užkandai. Beje, mezze - įvairių užtepėlių, užkandžių, salotų rinkiniai.
Atvykus į Izraelį ir pirmąkart užsukus į restoraną iškart pastebimas paprastas įrašas meniu „Izraelietiškos salotos”. Šis įrašas kartojasi kiekviename meniu. O paprastos ir gaivios salotos seniai tapo mėgiamiausiomis. Izraelyje yra daug maisto, draugiško veganams. Čia naudojamos įvairios daržovės, ankštinės kultūros. Net tarp gatvės maisto bestselerių - kepti kalafijorai. Tas pats humusas yra veganiškas maistas. Patiekaluose gausu pupelių, baklažanų, naudojamos visų spalvų daržovės ir vaisiai. Kaip pavyzdžiui, garsiosios morkų salotos ar kuskuso salotos Tabbouleh irgi tinka veganams. Vienas iš Izraelio receptų: itin populiarios, garnyrui tinkamos aštrios morkų salotos. Spicy Israeli Carrot Salad - yra kilusios iš Maroko.
Žydų (Litvakų) Kulinarinis Paveldas Lietuvoje
Lietuvos žydų (litvakų) kulinarinis paveldas yra įdomus ir kiek paslaptingas. Iš vienos pusės lyg ir artimas lietuviškai virtuvei, bet tuo pačiu ir kitoks, būdingas tik žydams (litvakams). Nors „litvakų virtuvė“ gali skambėti paslaptingai ar net egzotiškai, iš tiesų vieną ar kitą tradicinį patiekalą esame ragavę visi. Tačiau ne visi žinome, kad daug lietuviams puikiai pažįstamų valgių atkeliavo iš žydų virtuvės: bulviniai blynai (latkės), balandėliai (tik ne su kiauliena ir be grietinės padažo), cepelinai (jokių spirgučių!), pieniška voveraičių sriuba, kugelis, apkepai ir, žinoma, sovietmečio skanėstas mielinė pynutė (chala) su razinomis ar iš Kaziuko mugės parsineštos baronkos (beigeliai). Šie patiekalai prasidėjo žydų virtuvėje, vėliau juos perėmė lietuviai ir dabar jie yra svarbi lietuviškosios virtuvės dalis. Juk Lietuvoje nuo seno gyvenusių tautų gastronominės tradicijos glaudžiai susijusios, iš litvakių kitos šeimininkės kažkada mokėsi virti gydantį sultinį ar kepti cinamonines bandeles.
2020-ieji paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais, todėl Kupiškio etnografijos muziejus vykdo projektą „Žydų virtuvės valgiai, gaminti Kupiškyje“. Leidinyje bus pristatomas Kupiškyje gyvenusių žydų kulinarinis paveldas, tačiau išskirti šiam kraštui būdingus patiekalus ar atrasti jų receptūras nebuvo lengva. Didžioji dalis receptų, atkeliavusių iš skirtingų geografinių regionų, nelabai kuo skiriasi nuo tradicinių. Pagrindinį skirtumą tarp tų pačių patiekalų įtakoja gyvenamoji regioninė vieta, tam tikra klimatinė zona, kuomet yra pakeičiamas vienas iš ingredientų kitu. Štai kad ir silkė, kuri yra beveik kultinis žydų litvakų patiekalas, Pietų Afrikoje ruošiama su ananaso gabalėliais.
„Baleboste“ - žodis iš jidiš kalbos žodyno. Taip Lietuvos žydai, litvakai, vadino sumanią ir svetingą šeimininkę. Neatsitiktinai taip pavadinta ir, ko gero, pirmoji išsami lietuviška knyga, suteikianti galimybę susipažinti su litvakų gastronominėmis tradicijomis. Joje - autentiški vienos litvakų šeimos receptai, kasdienio ir šventinio stalo istorijos, šabo tradicijos, svarbiausi košerio principai ir modernūs skoniai iš Izraelio virtuvės.
„Baleboste“ autoriai - Riva Portnaja, Telšiuose gimusi Lietuvos žydė, ir Vylius Blauzdavičius, vilnietis lietuvis. Ši knyga, kaip ir jų draugystė, gimė iš gastronominio Vyliaus smalsumo ir Rivos aistros gaminti tradicinius litvakiškus valgius. Savo atmintyje ji išsaugojo arti šimto iš kartos į kartą perduodamų patiekalų ir iki šiol juos ruošia tik taip, kaip tai darė jos mama ir močiutė. Vieni jų - chala, homentašai - yra bendro žydų kulinarinio paveldo dalis. Kiti - išskirtinai litvakiški, gaminti ir tebegaminami Lietuvos žydų ar, kaip beigeliai, mėgstami visame pasaulyje. Knygos idėja jiedviem kilo matant, su kokiu malonumu restorano svečiai ragauja litvakiškus patiekalus, kaip džiaugiasi atpažinę valgytus vaikystėje, kaip smalsauja per Rivos vedamas chalų ar beigelių kepimo edukacijas. Įamžinti ir puoselėti litvakų virtuvės tradicijas tapo jų bendru tikslu.
Litvakiški patiekalai knygoje - lygiai tokie pat, kokius Lietuvos žydai ant stalo dėdavo praėjusio amžiaus viduryje. Jokių naujų ingredientų ar egzotiškų prieskonių. „Taip darydavo mano mamytė“, - jautriai dažną receptą į knygą palydėjo Riva. Kitaip į žydų virtuvę pažvelgė Vylius: pavyzdžiui, tradicinius beigelius papildė šiuolaikiškais ingredientais ir jie tapo sočiu patiekalu.
Šakšuka
Tikra revoliucija žydų virtuvėje įvyko prieš 80 metų Vilniuje, kai sutuoktinių žydų pora Fania Lewando-Fiszelewicz ir jos vyras Lazaras Lewando Vokiečių gatvėje 14 Nr. pažymėtame name įkūrė pirmąją vegetarišką restoraną pavadinimu „Dieto-Jarska Jadlodajnia“ (dietiška vegetariška valgykla). Tuo laiku Vilniuje tai buvo labai didelė naujiena. Kiek vėliau, Fania įsteigė kulinarijos mokyklą ir išleido savo pirmąją knygą.
Košerinis Maistas: Kašruto Taisyklės
Pati svarbiausia ypatybė, be kurios tiesiog nebūtų žydų virtuvės - tai pagrindinių religinių ir produktų gaminimo taisyklių laikymasis - Kašrutas. Kur žydų tautybės žmonės begyventų, namų ūkio ir maisto gaminimo pagrindu jiems visada išliks religiniai maitinimosi įstatymai. Žydai maitinasi tiktai ,,tinkamu“, košeriniu maistu.
Kašrutas - ritualinių taisyklių, nustatančių atitikimą bet kokiems Halachos (žydų Įstatymo) reikalavimams, sistema. Ivritu ,,Kašrutas“ reiškia ,,tinkamas“. Jis paprastai naudojamas įvardinant pagal žydų įstatymus pagamintą maistą ir gėrimus. Žodis ,,košerinis“ taip pat naudojamas apibūdinant tfiliną, Toros ritinius ir kitus atitinkančius Halachos reikalavimus daiktus. Tora (Mozės Penkiaknygė) yra visų Kašruto (košeringumo) priesakų šaltinis, apibūdinantis kokią mėsą, paukštieną, žuvį, pieną, vaisius ir pan. galima naudoti maistui. Prievolė laikytis Kašruto - vienas iš priesakų, kurio priežastys ir prasmė iki šiol neatskleista. Skirtingose žydų bendruomenėse Kašruto priesakai gali šiek tiek skirtis.
Pagrindinės Kašruto Taisyklės
Pirmiausia, reikia paneigti paplitusią nuomonę: rabinai ir kiti žydų religiniai veikėjai nedalyvauja gaminant košerinį maistą.
| Kategorija | Leidžiama / Draudžiama | Paaiškinimas ir taisyklės |
|---|---|---|
| Mėsa | Leidžiama: žolėdžių galvijų (jautiena, aviena, ožkienos), laukinių gyvūnų (briediena, stirniena). Draudžiama: kiauliena, plėšriųjų gyvūnų mėsa. Paukštiena: be plėšriųjų, egzotinių ir čiulbančių. | Manoma, kad kuo gyvūnas arčiau augalų pasaulio, tuo jis perduoda mažiau agresijos žmogui ir todėl jame bus mažiau gyvuliškų instinktų. |
| Kraujas | Draudžiama. | Tora kategoriškai draudžia maistui naudoti bet kokį kraują, nes manoma, kad jame yra gyvūno arba paukščio siela. Mėsa ruošiama specialiai pašalinant visą kraują. Kiaušiniai turi būti patikrinti, kad juose nebūtų kraujo pėdsakų. |
| Žuvis | Leidžiama: turinčios žvynus ir pelekus (tunas, lašiša, silkė). Draudžiama: žuvys, kurių žvynai negali būti atskirti nuo odos (šamas, eršketas, sterlė, ungurys, didysis eršketas), vėžiagyviai. | Žvynai turi būti lengvai atskiriami nuo odos. |
| Vabzdžiai | Draudžiama. | Šeimininkės labai didelį dėmesį skiria pirminiam produktų apdorojimui: atidžiai perrenka kruopas, sijoja miltus, apžiūri vaisius, daržoves ir žalumynus. |
| Mėsos ir Pieno Produktai | Griežtai draudžiama valgyti ir gaminti kartu. | Visi patiekalai skirstomi į mėsiškus, pieniškus ir neutralius (,,parve“). Skirtumas tarp pieno ir mėsos produktų valgymo turi būti ne mažesnis negu 6 valandos (po mėsos) arba 1 valanda (po pieno). Atskiri indai, pjaustymo lentelės ir įrankiai mėsai ir pienui. Žuvis, kiaušiniai ir visi augaliniai produktai priskiriami ,,parve“ ir gali būti derinami tiek su mėsiškais, tiek su pieniškais produktais. |
| Šechita | Privaloma. | Maistui skirti gyvūnai ir paukščiai turi būti paruošti laikantis ,,šechitos“ - žydiško gyvulio skerdimo proceso taisyklių, t.y. labai greitai, be skausmo, specialiai tam apmokytų žmonių. |
| Chamec (per Pesachą) | Draudžiama. | Švenčiant Pesachą (Velykas), draudžiama maistui naudoti ,,chamec“ - patiekalus, kuriems paruošti naudotas raugas: mielinę duoną, alų, actą ir t.t. Tai maistas ir gėrimai, pagaminti iš kviečių, rugių, miežių, avižų arba speltos ir kontaktuojantys su vandeniu ar kitu skysčiu. Draudimas per Pesachą valgyti ir turėti namuose raugo turinčius produktus yra vienas iš griežčiausių Toros draudimų. Vietoj jo valgoma maca. |
Šakšuka
Kuo gi macai skiriasi nuo chamec? Juk abu gaminami iš vandens ir miltų. Kuo gi beraugė duona geresnė už raugintą? Chamec gaminamas iš raugintos tešlos - tai yra pakilusios ir padidėjusios savo išmatavimais. Chasidizmo mokyme chamec simbolizuoja arogantišką ir egoistišką žmogų. Maca - duona iš nepakilusios ir neraugintos tešlos, kuri neišpūtė pati save ir po iškepimo išsaugojo tokias pat savybes. Įsižiūrėkime į macą ir pamatysime tas mažutes skylutes, per kurias Dievas žydų protėvius išvadavo iš Egipto, egiptiečių vergovės ir paskutiniosios visos Izraelio tautos tremties.
Šventiniai Patiekalai ir Tradicijos
Pas žydus viskas atitinka mėnulio judėjimą ir visiškai kitaip vadinasi. Bet įdomiausios yra taip nepanašios į mums įprastas šventės - su savo kintančiomis datomis, išskirtinumais ir tradicijomis: medžių Naujieji metai (arba Gimimo diena), Karališkas Šeštadienis, šviesos šventė Chanuka, Teismo diena, Šavuotas, Velykos - Pesachas. Žydų virtuvėje kiekviena šventė turi savo scenarijų, taisykles, draudimus ir ypatingą meniu. Patiekiami šventiniai patiekalai gali papasakoti, koks už lango metų laikas, savaitės diena ar šventė.
Trapezos dvasinį turinį lemia ne tai, kiek ji įvairi ir gausi, o kokiu metu, iš kokių produktų, kokiam įvykiui pagaminta. Juk, sutinkamai su žydų tautos šventa Toros knyga, maistas - pirmasis žmogaus kilnėjimo proceso laiptelis. Maitinimasis tik dėl pasisotinimo arba pasitenkinimo laikomas žemiausiu elgesio lygiu, nes maistas, pirmiausia, suteikia dvasios stiprybę ir maitintis reikia teisingai - nepamiršti jį laiminti ir dėkoti Dievui. Pavyzdžiui, įprastas kasdieninis užsiėmimas - košerinės duonos kepimas. Nuo senolių receptu pagamintos tešlos atskiriamas mažas gabalėlis ir įmetamas į ugnį. Tolimoje senovėje šią ,,duonos dovaną“ - chalą - nešdavo dvasininkams kaip auką vietoj ugnies. Vėliau paprotys transformavosi į duonos aukojimą ugniai.
Hanuka
Gruodis - tiek krikščionims, tiek judėjams šventinis mėnuo. Gruodžio viduryje (data kasmet slankioja) žydai švenčia Hanuką. Tikriausiai matėt menorą su aštuoniomis žvakėmis, ant kurios kas vakarą užsižiebia vis nauja ugnelė. Hanuką žydai švenčia visą savaitę, o ji simbolizuoja stebuklų ir šviesos metą. Populiariausi Hanukos šventės patiekalai - mielinės spurgos su džemu ir bulviniai blynai, vadinami latkėmis. Latkės - bulviniai blynai, kuriuos žydai laiko nacionaliniu patiekalu, taip pat kaip lietuviai, baltarusai, rusai, ukrainiečiai, vokiečiai, čekai, šveicarai. Pirmą kartą šis bulvių patiekalas buvo paminėtas 1830 m. ir panašu, kad priklausė vokiečių virtuvei. O ar žinote, kad anksčiau jas kepdavo iš grikių miltų? Taip pat šaltiniai teigia, kad latkės kilo iš Italijos, kur kepdavo blynus su ricotta sūriu. Rabinas Kalonymus ben Kalonymus (1286-1328 m.) pirmasis susiejo Chanuką ir blynus, pateikdamas idealų Purim šventės meniu ir paminėdamas blynus poemoje apie Chanuką.
Pesachas (Velykos)
Šiandien žydai pradeda švęsti Pesachą - savotišką katalikiškųjų Velykų šventę. Tai didžiausia ir svarbiausia metų šventė, kurią paprastai pažymi didžiulis būrys šeimos narių ir giminaičių. Pesachas, kaip ir visos kitos žydiškos šventės, prasideda saulei nusileidus ir tęsiasi net visą savaitę! Prieš daugiau negu 3320 metų Dievas žydų protėviams įsakė per Pesacho šventę valgyti macą - neraugintos tešlos ploną traškią duoną (paplotėlius) ir jos metu nenaudoti maistui raugo turinčius produktus chamec. Abu šie priesakai yra Toroje ir vykdomi iki šių dienų.
Ant šventinio Velykų stalo Žemaitijos žydai dėdavo prėską, ploną, traškią duoną - macą, nes raugintos duonos tą dieną valgyti jiems buvo nevalia. Ant šventinio stalo būdavo košerinis daržovių apkepas, kurį gamindavo iš porų, špinatų ir morkų (pagal išgales porus pakeisdavo svogūnais arba meškiniais česnakais, špinatus - rūgštynėmis arba dilgėlėmis, morkas - ropė). Po to žydai valgydavo harosetą - riešutų ir saldžių vaisių patiekalą.
Rosh Hashanah (Žydų Naujieji Metai) ir Yom Kippur (Teismo Diena)
Bene didžiausios žydų rudens šventės prasideda rugsėjo 19 d. Tai Rosh Hashanah (pažodžiui „metų galva“ arba „Naujieji metai“) - žydų Naujieji metai. Viso pasaulio žydai švenčia šias šventes. Šios šventės metu draudžiama dirbti, mokiniams nereikia eiti į mokyklą. Rosh Hashanah kiekvienais metais švenčiama skirtingu laiku. Šios šventės metu valgomi meduje pamirkyti obuoliai, simbolizuojantys saldžių metų viltį. Pagrindinis Naujųjų metų sutikimo simbolis - obuoliai su medumi. „Mirkome skiltelę obuolio meduje ir linkim gerų bei saldžių metų“, - sakė žydiškų valgių žinovė Todesaitė.
Kiekvienas ant stalo esantis patiekalas ir produktas turi prasmę ir tampa simboliu. Moliūgas teikia palaiminimą ir daugina visus gerus norus, burokėliai - asmeninės laisvės ir augimo simbolis, ritinėliais pjaustytos morkos primena pinigėlius ir žada materialinių gėrybių, granatas linki gerų darbų, kurių, pagal Dievo įsakymą, reikia atlikti 613. „Sakoma, kad kiekviename granato vaisiuje yra tiek sėklyčių. Paskaičiuokit!“ - šypsojosi edukatorė. Šparaginės pupelės arba sezamo sėklos simbolizuoja gerus dalykus, kuriais reikėtų dalytis su kitais, datulės - taikai ir ramybei prisikviesti, humusas - taikos, grybai - greito augimo, didelių šeimynų simbolis. „Ant stalo turėtų būti galva. Šiandien tai - salotų galva, o geriausiai - žuvies. Ji simbolizuoja protą ir išmintį“, - sakė L. Todesaitė.
Svarbi Jom Kippur - pasninko ir maldų diena. Pasninkas prasideda saulei leidžiantis, baigiasi kitą saulėlydį. Mažiems vaikams ir ligoniams pasninkauti nereikia. Tikintieji dalyvauja sinagogos pamaldose, kurių metu daugiausia dėmesio skiriama atgailos ir išpažinties ritualams. Žydų tradicija moko, kad negalima prašyti Dievo atleidimo už nuodėmes kitam asmeniui, nebent žmogus su tuo asmeniu iš pradžių pasitaisė. Pasibaigus pasninko laikui gaminami lengvesni šventiniai tradiciniai patiekalai.
Dar vienas įdomus patiekalas, gaminamas per Sukkot šventę, yra lietiniai, primenantys Toros ritinėlius, pagamintus iš plono pergamento.
Tradiciniai Žydų Patiekalai
Žydai turi vieną įdomų patiekalą, vadinamą Čiulent. Tai išskirtinai žiemą gaminamas maistas, kuomet penktadienio popietę, prieš prasidedant šabui, šeimininkės sukrauna į didelį puodą gabalus jautienos, pupeles, bulves, kruopas, žalius kiaušinius (su visais lukštais) ir užstato ant žemos ugnies orkaitėje. Tai senoviškas „slow cooking” receptas!
Žydiškas vištienos sultinys, kuris dažnai naudojamas tarsi antibiotikas. Nuo seno vištienos sultinys buvo žinomas kaip „žydiškas penicilinas“ arba „natūralus antibiotikas“. Jei į Google paieškos sistemą anglų kalba įvesite žodžius „kiaulių gripas“ ir „vištienos sultinys“, pamatysite, ką pasaulis mąsto apie šiuos du dalykus.
Foršmakas - tai legendinis žydų patiekalas, išplitęs po visą pasaulį. Tai kapota silkė su obuoliais, graikiniais riešutais, kiaušiniu ir citrinų sultimis. Vilniaus Beigelių krautuvėlės vyriausioji kepėja Riva rengia foršmako gaminimo edukacijas ir jų metu naudoja savo babūnės silkės kapoklę.
Ant šventinio stalo visada privalo puikuotis kapotos kepenėlės - dar vienas kultinis litvakų patiekalas - gamintas ir Kupiškyje. Šiandien tokį patiekalą paprasčiausiai vadiname paštetu, kuris gali būti pagardintas brendžio šlakeliu. Vištienos kepenėlės pamirkomos vandenyje su druska, kad visiškai neliktų kraujo pėdsakų. Kepenėlės pirmiausiai nuverdamos, tuomet kapojamos, sudedami visi prieskoniai ir kiti pagardai.
Reikia paminėti dar vieną skanėstą, kurio paragavęs pirštelius apsilaižysi. Tai legendinis macų kugelis, pagardintas bruknėmis ir saldžia varške. Jeruzalės kugelis - saldus apkepas iš makaronų. „Kugelis - žydiškas patiekalas, ir iš bulvių jis pradėtas kepti gerokai vėliau“.
Beigel lox - garsusis beigelis su lašiša (jidiš kalba) ir užtepėle. Taip pat saldumynų mėgėjams - ryškūs ir saldūs imberlach - saldainiai iš morkų, imbiero ir riešutų.
Buvo gaminamos ir degustuojamos alyvuogių salotos. Nors šias salotas lengva gaminti, bet jų istorija daug ką pasako apie žydų verslumą. Kaip žinia, Lietuvoje alyvmedžių nerasi nei su žiburiu. Iš kur litvakai tų alyvuogių gaudavo? Štai čia prasideda dar viena nepaprasta žydų pirklių kulinarinė kelionė. Galime daryti prielaidą, kad jau nuo seniausių laikų žydai buvo vieni geriausių prekeivių pasaulyje.
Įdaryta žuvis „Gefilte fiš“ Receptas
Tai - populiariausias žydų virtuvės patiekalas. Jam labiausiai tinka stambios žuvys: lydeka, karpis, menkė ir kitos.
Reikės:
- 1 kg žuvies
- Poros riekių batono
- 1 stiklinės vandens
- 1 kiaušinio
- 1 didesnio svogūno
- 1 morkos
- 1 mažesnio burokėlio
- Žiupsnelio druskos ir pipirų
Gaminimas:
- Išvalykite žuvį, neperpjaunant jos išilgai, ir supjaustykite poros centimetrų pločio gabalais. Galvą atskirkite ir išvalykite. Akis išpjaukite. Pelekus nupjaukite. Žuvį nuplaukite po šalto vandens srove.
- Atsargiai aštriu peiliu išpjaukite žuvies filė ir išimkite kaulus. Mėsmale sumalkite žuvies filė, svogūnus, vandenyje išmirkytą batoną. Įmuškite kiaušinį, įberkite druskos ir maltų pipirų. Paruoštu įdaru prikimškite žuvies odelę ir galvą.
- Puodo dugną išklokite griežinėliais supjaustytais svogūnais, burokėliais ir morkomis. Įdėkite lauro lapelį, pipirų. Žuvies gabalus sudėkite ant daržovių, užpilkite šaltu vandeniu, pasūdydami.
- Žuvies kaulus ir pelekus nuplaukite, sudėkite į marlės maišelį ir taip pat įmeskite į puodą. Viską virkite ant silpnos ugnies pusantros valandos atidengtame puode. Vanduo neturi kunkuliuoti.
- Išvirusią žuvį išimkite ir sudėkite ant pailgos lėkštės. Žuvies galvą ir uodegą padėkite lėkštės galuose. Žuvį užpilkite perkoštu sultiniu ir atšaldykite. Įdaras bus skanesnis, jei gaminsite iš kelių rūšių žuvies. Skanaus!
