„Virto ąžuolai“ - tai pirmas režisieriaus Gyčio Lukšo ilgametražis vaidybinis filmas, sukurtas kino ekranui, kuris šiandien pelnytai užsitarnavo lietuviškos kino klasikos vardą. Jau šeštą kartą vykstančiose kino klasikos dienose žiūrovai kviečiami pamatyti restauruotą šio filmo premjerą. Režisierius G. Lukšas pasirinko debiutui didžiajame ekrane realistinę Juozo Baltušio prozą, kas buvo nemažas iššūkis jaunam kūrėjui. Antrasis renginio „Lietuviškos kino klasikos dienos" metu restauruotą premjerą švenčiantis filmas - režisieriaus Gyčio Lukšo 1976-ųjų filmas „Virto ąžuolai", kritikų vadinamas pirmuoju lietuvišku trileriu.
Dramatiškas siužetas ir šeimos tragedija
Filme pasakojama apie pasiturinčią šeimą, gyvenančią tarpukario Lietuvos kaime. Dramatiška vienos šeimos istorija rutuliojasi pasiturinčioje ūkininkų šeimoje. Čia su gyvenimu atsisveikina mirštanti motina (aktorė Eugenija Šulgaitė). Trims savo sūnums - vyriausiam Stanislovui (akt. Juozas Jaruševičius), viduriniam Laurynui (akt. Jonas Pakulis) ir jauniausiam Antanui (akt. Vladas Bagdonas), pramintam Skystimu, - ji prisako gyventi gražiuoju, santaikoje, ir kuriam nors vesti darbščią ir sumanią samdinę Kazytę (aktorė Nijolė Lepeškaitė), be kurios „jie prapulsią“. Gailėdama jaunėlio Antanėlio, motina palaimina jį ir darbščią, dailią samdinę Kazytę, kad ji tapusi jo žmona, deramai juo rūpintųsi.
Nors gražuolę Kazytę nori vesti visi trys broliai, ypač Laurynas, motinos valia yra šventa. Toks motinos sprendimas akimirksniu įskelia nesantaiką ir pykčius tarp brolių. Jaunos moters atėjimas į šeimą sukelia sumaištį ne tik tarp brolių. O ir Kazytė turi savų ketinimų, kaip pasukti įvykius jai reikiama linkme. Jos širdis trokšta samdinio Klemenso (akt. Juozas Kisielius), ir dėl meilės jam ji pasiryžusi padaryti bet ką. Taip pamažu užsiveda ir pradeda riedėti baisi pragaro mašina, sutraiškysianti visų gyvenimus. Kazytė sujaukia ne vieno vyro gyvenimą, tačiau savo laimės taip ir neatranda.
Laidotuves seka vestuvės, ateina Velykos, kurioms penkiese (dar su piemenuku) gyvenanti šeimyna pasikviečia svečių. Pagyvenęs vienišius Stanislovas bando asistuoti valstietei Elzei, bet, šiai pasirinkus tokį pat varguolį Adomėlį, išprovokuoja muštynes, per kurias pats ir krinta nuo svečio peilio. Po kiek laiko mišios už Stanislovą irgi pasibaigia gėrynėmis. Pasirodo, Kazytė slapta pakvietė į svečius keistuolį Untulį, kurio, kaip ji žino, impulsyvus Laurynas matyti negali. Dabar jau antram broliui ąžuolui teks palikti namus dėl nužudymo. Įkalbėjusi Antanėlį užrašyti jai turtą, Kazytė nebeslapsto tikrųjų užmačių ir prie girto vyro lovos puola į glėbį kažkokiam jaunam skurdžiui Klemensui, dėl kurio tiek stengtasi. Bet pasibaisėjęs mylimasis atstumia moterį ir dingsta tamsoje.
Virto azuolai...
Personažų gilumas ir aktorių meistriškumas
Suvaidinti tokius sudėtingus personažus reikėjo labai tikslaus aktorių pasirinkimo. Kazytė šiame filme - lyg kokia lietuviško kaimo Ledi Makbet. Aktorė N. Lepeškaitė sukūrė tragišką ir sudėtingą personažą. Kazytė kovoja už savo laimę ir meilę, už savo vietą po saule. Gudriai ir plėšriai. Jos žvilgsnyje šmėsteli piktdžiuga, o veidą iškreipia klastinga šypsena kaskart, kai reikia „nukirsti“ dar vieną „ąžuolą“ - nušluoti nuo kelio kurį nors brolių. Žmogui reikia tikros meilės ir Kazytė dėl to daro viską. Ji kuria sau iliuzijas, o joms žlugus - finaliniame kadre matome stambiu planu jos gilaus kartėlio paženklintą veidą.
Šis filmas aktoriams V. Bagdonui, K. Smoriginui, V. Podolskaitei tapo sėkmingu debiutu kine, atskleidusiu jų kūrybinį potencialą. Tai buvo ir vienas ankstyvųjų vaidmenų Juozo Kisieliaus, deja, trumpai težibėjusios mūsų kine ir teatre. Įsimenančius ir svarbius vaidmenis šiame filme sukūrė ir J. Jaruševičius, ir J. Pakulis.
Svarbūs filme ir atrodytų nereikšmingi personažai - bėdžius Untulis (akt. Alfonsas Dobkevičius), ir stebintis vaiko akimis visus įvykius piemenukas, suvaidintas Aro Lukšo, ir Velykų užstalės scenoje senukas, kalbantis apie Dievo bausmę.
Pagrindiniai aktoriai ir jų vaidmenys
| Aktorius | Vaidmuo |
|---|---|
| Nijolė Lepeškaitė | Kazytė |
| Vladas Bagdonas | Antanėlis („Skystimas“) |
| Jonas Pakulis | Laurynas |
| Juozas Jaruševičius | Stanislovas |
| Eugenija Šulgaitė | Motina |
| Juozas Kisielius | Klemensas |
| Violeta Podolskaitė | Elzė |
| Kostas Smoriginas | Adomėlis („Čigonas“) |
| Kazimieras Vitkus | Tėvas |
| Alfonsas Dobkevičius | Untulis |
| Aras Lukšas | Piemenukas |
Kino kalba ir meniniai sprendimai
Visa filmo medžiaga lyg suspausta spyruoklė. Vystantis siužetui, ji pamažu atsileidžia ir skubina veiksmą į priekį. Įtampa nesustodama auga. Užspausti herojų jausmai, neišsipildę lūkesčiai ir siekiai pripildo filmo erdvę gilaus dramatizmo. Nors ši juosta yra kamerinė jausmų drama, bet tie jausmai labai stiprūs, tikri, nesumeluoti, pasiekiantys aukščiausią tašką. „Virto ąžuolai“ kritikų buvo vadinamas net pirmuoju lietuvišku trileriu.
Filmo dramaturgiją atliepia Giedriaus Kuprevičiaus muzika. Ypatingas dėmesys garsui, muzikai, yra būdingas visiems režisieriaus filmams. Filmuodamas „Virto ąžuolai“, kino operatorius Algimantas Mockus parodė neįtikėtiną užsispyrimą ir kūrybinį bei techninį išradingumą. Jis siekė įrodyti, jog su rusiška „Svema“ juosta galima išgauti „Kodako“ kokybę. A. Mockaus kamera sukuria tapybiškus filmo herojų, apimtų kone šekspyriškų aistrų, portretus.
Viena šviesiausių ir gražiausių scenų - Velykų rytas, kuris, beje, ir buvo tokią dieną filmuotas. Filme pavyko perteikti ypatingą tos dienos nuotaiką, nušvietusią visų filmo herojų sielas. Bet po tokios pilnos laimės dienos laukia baisi tragedija, pradėsianti „ąžuolų virtimą“. Ją pranašauja mirusio tėvo (akt. Kazys Vitkus), einančio vienplaukio per laukus, vaizdinys. Filme yra ir daugiau religinių apeigų - vestuvės bažnyčioje, laidotuvės. Gal rašytojo J. Baltušio autoritetas padėjo, kad tokios scenos giliu sovietmečiu neužkliuvo sovietinės ideologijos sergėtojams.
Filmo vertinimas ir kontekstas
Jau anuomet „Virto ąžuolai“ darė keistai slogų įspūdį dėl tirštai užmaišytos, kone natūralistinės buities su poetiniais inkliuzais (gražiausia filme - Velykų ryto atmosfera). Jautėsi nemalonus disbalansas: herojai - pasiturintys žmonės, jų gonkose - spalvoti stiklai, karvės išnašios, bet jeigu Kazytė ir Antanas mylisi, jų balsus naktį - it tai būtų dūminė pirkia -- girdi visas namas, neišskiriant nė piemenuko. N.Lepeškaitė suvaidino netradicinę Lietuvos kinui heroję rezultatyviai, išduodama ją visokiomis kreivomis šypsenėlėmis, vylingais žvilgsniais.
Šiandien visai nelauktai pastebima dar vieną įmanomą filmo vertinimo variantą. Žinoma, jis grynai intuityvus: nėra jokių įrodymų, kad prozaikas Juozas Baltušis būtų sąmoningai norėjęs į lietuvišką dirvą perkelti Nikolajaus Leskovo „Mcensko apskrities ledi Makbet“ variantą. Tačiau, sutikus su tokia prielaida, aiškėtų filmo neorganiškumo priežastys. Jau tipažai (Laurynas su jo pusmetrine barzda) primena slaviškąjį. Nemaloniai, netaktiškai užjaučiamas Antanėlis labai atitinka rusų literatūroje apdainuotus „jurodivyj“ tipus, Untulis - vadinamuosius „čiudikus“.
Atviri aistrų prasiveržimai, personažų atlapaširdiškumas bei neslapstomas juslingumas anuomet buvo sutikta kaip polemika su lietuviškame ekrane neva stabarėjančiu mažakalbiu nacionaliniu mentalitetu, buvusiu (kartais ir pelnytai) feljetonistų objektu. Tačiau nelengva patikėti, kad ikikarinio kaimo vyrai ir moterys, čia pat ridenantys margučius, nešantys pagonišką šventą ugnį per lauką, taip elgtųsi, bendrautų, kalbėtų, kad lietuvis ne vien pagalvotų apie palaimą, bet emociją tuoj paremtų žodžiais (Stanislovas: „Man gera... man gera...“). Galbūt debiutantui suvokiamas noras griauti tradiciją vis dėlto nebuvo labai gerai permąstytas?
Sovietinės ideologijos sergėtojams užkliuvo tik filmo pavadinimas, ir filmas į Sovietų Sąjungos ekranus išėjo pavadinimu „Ąžuolo lapų vainikas” („Venok iz dubovyh listiev“). Vėliau kitose Sovietų Sąjungos respublikose taip pat buvo demonstruotas šiuo pavadinimu.
Virto azuolai...
Filmo kūrybinė grupė ir techniniai duomenys
„Virto ąžuolai“ yra 1976 metų Lietuvos kino studijos sukurtas spalvotas plačiaekranis filmas, kurio trukmė - 88 minutės.
- Režisierius: Gytis Lukšas
- Scenarijaus autoriai: Virgilijus Čepaitis, Gytis Lukšas (pagal Juozo Baltušio to paties pavadinimo novelę)
- Operatorius: Algimantas Mockus
- Dailininkė: Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė
- Kompozitorius: Giedrius Kuprevičius
- Garso operatorius: Petras Lipeika
- Antrasis režisierius: Valdas Jakniūnas
- Antrasis operatorius: T.Leonovas
- Kostiumų dailininkės: Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė, L.Inčiūtė
- Montažas: Mingailė Murmulaitienė
- Dailininkė grimuotoja: Saulė Tuitienė
- Grimas: N.Zavadskienė, S.Žlabienė
- Režisieriaus asistentai: R.Kolesnikovienė, E.Olbikas, J.Sokolnikaitė
- Operatoriaus asistentai: R.Bajoriūnas, R.Jurgaitis
- Groja: LTSR Valstybinės filharmonijos kamerinis orkestras, diriguojamas Sauliaus Sondeckio
Svarbesnės publikacijos apie filmą:
- Tiesa, 1977.10.04 (L.Tapinas)
- Komjaunimo tiesa, 1977.11.25
- Literatūra ir menas, 1977.10.01 (L.Vildžiūnas)
- Kinas, 1977, № 10, 6-7 р.
- Kinas, 1977, №11, 8-9 p.
- Советская Литва, 1977.10.06