Lietuvos reljefas pasižymi įvairumu, kurį formuoja skirtingos geologinės struktūros, ledynų veikla ir vėlesni geomorfologiniai procesai. Vidutinis Lietuvos paviršiaus aukštis yra 99 metrai virš jūros lygio. Apie 32 % paviršiaus sudaro plokščios lygumos, 18 % - banguotas ir 50 % - kalvotas reljefas. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindines Lietuvos reljefo formas ir jų aukščius virš jūros lygio, pradedant nuo žemiausių vietų pajūryje ir kylant į aukščiausias šalies aukštumas, taip pat nagrinėsime jūros lygio ir absoliutaus aukščio virš jo reikšmę bei įtaką klimato elementams ir kitiems gamtiniams procesams.
Lietuvos reljefas ir aukščiai
Lietuvos teritorija skirstoma į keletą pagrindinių reljefo formų, kurios skiriasi savo aukščiu, geologine sandara ir susidarymo istorija.
Pagrindinės reljefo formos
-
Pajūrio žemuma
Baltijos pajūriu tęsiasi Pajūrio žemuma, kuri pietuose išplatėja, apimdama Nemuno deltą.
-
Žemaičių aukštuma
Toliau į rytus plyti Žemaičių aukštuma, susidedanti iš 3 dalių. Aukščiausia yra vidurinė dalis - Vidurio Žemaičių aukštuma, kurioje iškyla aukščiausios kalvos. Šiaurės vakariniame pakraštyje prie Žemaičių aukštumos prisišliejęs Vakarų Kuršo aukštumos segmentas (tarp Barstyčių ir Ylakių). Prie Vidurio Žemaičių aukštumos vakarinio šlaito prisišliejusi Vakarų Žemaičių plynaukštė. Jos aukštis neviršija 80-100 metrų. Vidurio Žemaičių aukštumos rytinėje pusėje plyti plati Rytų Žemaičių plynaukštė, pasiekianti Dubysos upę. Čia aukščiai kur kas didesni - iki 120-160 metrų.
-
Vidurio Lietuvos žemuma
Labiau į rytus Žemaičių aukštuma pereina į Vidurio Lietuvos žemumą, susidedančią iš kelių dalių. Šiaurėje plyti Mūšos-Nemunėlio žemuma (40-60 m aukščio). Į šiaurę nuo jos, atskirta Linkuvos kalvagūbrio, tęsiasi Žiemgalos žemuma (30-50 metrų). Piečiau Mūšos-Nemunėlio žemumos šiaurės-pietų kryptimi nutįsusi plati Nevėžio žemuma. Jos šiaurinė dalis žemesnė (40-50 m), o pietinė aukštesnė - 50-70 metrų. Panemunėje Nevėžio žemuma nutįsta vakarų link, tai Karšuvos žemuma, kurios aukštis siekia 50-70 metrų.
-
Kalvagūbriai
Vidurio Lietuvos žemumą beveik iš visų pusių supa kalvagūbriai. Žemumos šiaurinėje pusėje nutįsęs Linkuvos kalvagūbris (aukštis 70-80 m), vakarinėje - Radviliškio (115-125 m), Šeduvos (115-125 m), Baisogalos (110-135 m), Grinkiškio (105-125 m), Krakių (90-100 m), Ariogalos (90-100 m), pietinėje - Vilkijos kalvagūbris (80-90 m), Domeikavos (70-80 m), rytinėje - Lapių (80-100 m), Kulvos (90-105 m), Veprių (80-105 m), Vidiškių (80-90 m), Kavarsko (90-105 m), Anykščių (95-112 m), Viešintų (110-120 m), Adomynės (95-100 m) kalvagūbriai. Vidurio Lietuvos žemumos pietinę dalį juosia Šilavoto kalvagūbris (110-125 m), Veiverių kalvagūbris (80-95 m), Igliškėlių (115-125 m), Liudvinavo (110-127 m), Kalvarijos (115-123 m) kalvagūbriai.
-
Aukštaitijos aukštumos
Į rytus ir į pietryčius nuo Vidurio Lietuvos žemumos kyla platoka 140-150 m aukščio reljefo pakopa. Rytuose ji sudaro Vakarų Aukštaičių plynaukštę (130-150 m), kurios pietinė dalis ties Širvintomis paplatėja ir pažemėja; čia aukštis siekia tik 110-130 metrų. Nemuno ir Neries tarpupyje bei Užnemunėje plyti neplačios, bet gana aukštos plynaukštės - Nemuno vidurupio plynaukštė, Neries žemupio plynaukštė.
-
Baltijos aukštumų lankas
Į pietus ir rytus nuo Vakarų Aukštaičių ir Nemuno vidurupio bei Neries žemupio plynaukščių iškyla aukštas Baltijos aukštumų lankas. Šį lanką Nemuno ir Neries slėniai skaido į 3 dalis: Sūduvos aukštumą, Dzūkų aukštumą ir Aukštaičių aukštumą. Baltijos aukštumų pietvakarinėje dalyje (Sūduvos aukštumoje) yra aukščiausia Baltijos aukštumų dalis - Pavištyčio kalnas ir Dunojaus kalnas. Rytų link Sūduvos aukštuma žemėja: 270 m ties Vygreliais, 200 m ties Rudamina, 190 m ties Šventežeriu ir Seirijais bei 150 m ties Miroslavu. Nemuno ir Neries tarpupyje esančios Dzūkų plynaukštės paviršius dar labiau sujauktas. Čia daug nedidelių stačiašlaičių pakilumų - moreninių masyvų ir juos juosiančių moreninių lankų. Aukščiausi moreniniai masyvai: Čižiūnų, Daugų, Pivašiūnų, Aukštadvario, Beižonių, Laičių. Masyvūs supantys lankai žemesni, bet juos sudarančios kalvos didesnės. Aukštaičių aukštumą sudaro kelios stambios pakilumos, kurios kartais vadinamos aukštumomis: Riešės, Molėtų, Utenos, Pratkūnų, Zarasų. Jos iš visų pusių apjuostos ledyno tirpsmo vandenų išplautais senkloniais, kurių dugnu dabar vingiuoja nedideli upeliai: Riešė, Siesartis, Virinta, Dubingė.
-
Šiaurryčių ir Pietryčių lygumos
Į rytus nuo Baltijos aukštumų plyti siaura Šiaurryčių lyguma, pietuose pereinanti į smėlėtąją Pietryčių lygumą. Šių abiejų lygumų paviršius suklotas iš smėlio arba žvirgždo, kai kur pasitaiko gargždo ir riedulių. Lygumose gausu pelkėtų daubų ir duburių. Ledyno tirpsmo vandenų išplautuose giliuose pažemėjimuose (rinose) tyvuliuoja gilūs ištęsti ežerai.
-
Aukštumos Rytų Lietuvoje
Į rytus nuo Šiaurryčių ir Pietryčių smėlėtųjų lygumų iškyla aukščiausios Lietuvoje Švenčionių aukštuma ir Medininkų aukštuma; tai didelės Baltarusijoje iškylančios Ašmenos aukštumos pakraščiai. Aukščiausias Švenčionių aukštumos taškas - Nevaišių kalnas.
-
Plynaukštės Pietryčių Lietuvoje
Pietvakariuose Ašmenos aukštuma leidžiasi labai plačia pakopa, sudarydama Lydos plynaukštę, kurios dalis Lietuvoje vadinama Eišiškių plynaukšte. Čia didžiausias aukštis siekia iki 180 metrų.
Ekstremalūs aukščiai ir upių slėniai
Aukščiausias Lietuvos taškas: Aukštojas, esantis Medininkų aukštumoje, 0,5 km į pietus nuo Juozapinės kalno, siekia 293,84 m virš jūros lygio. Žemiausia Lietuvos vieta: Vakaruose prie Nemuno, kur ties Netiesų kaimu (Merkinės seniūnija) tėra 71 metras virš jūros lygio.
Lietuvos paviršius išraižytas didelių ir vidutinių upių slėnių. Giliausi slėniai yra Neries vidurupyje ir žemupyje, Nemuno vidurupyje, Dubysos ir Nevėžio vidurupyje ir žemupyje, Minijos, Jūros, Šventosios ir Ventos vidurupyje, Vilnios, Merkio ir Jiesios žemupyje.
Jūros lygis ir altitudė: apibrėžimas ir reikšmė
Jūros lygis yra fundamentali sąvoka, naudojama geografijoje, geodezijoje ir kituose moksluose. Tai yra judriojo Pasaulinio vandenyno paviršiaus padėtis, kuri laikoma atskaitos tašku matuojant sausumos aukštį (altitudę) ir jūrų gelmę. Ši padėtis nėra fiksuota, ją lemia daugybė veiksnių, įskaitant traukos dėsnį, Žemės sukimosi momentą, temperatūrą, potvynius ir atoslūgius bei kitus atmosferos ir vandenyno procesus.
Altitudė (pranc. l'altitude) - vietovės, statinio, bet kurio kito objekto ar jo taško vertikalus aukštis nuo sutartinio atskaitos taško. Paprastai geografijai, geodezijai, kartografijai, meteorologijai, architektūrai, aviacijai, fizikai, biologijai atskaitos tašku tarnauja jūros lygis.
Jūros lygio svarba
Jūros lygis yra svarbus dėl kelių priežasčių:
- Geografinių matavimų atskaitos taškas: Jis leidžia vieningai matuoti ir palyginti įvairių vietovių aukščius.
- Navigacija: Jūros lygis naudojamas jūrlapiuose ir navigacijos sistemose, kad būtų galima nustatyti saugų laivų plaukiojimo gylį.
- Klimato kaitos stebėjimas: Jūros lygio pokyčiai yra vienas iš svarbiausių klimato kaitos rodiklių.
- Pakrančių planavimas: Informacija apie jūros lygį reikalinga planuojant pakrančių infrastruktūrą ir apsaugą nuo potvynių.
Veiksniai, lemiantys jūros lygį
Jūros lygis nėra pastovus dydis. Jis nuolat kinta dėl įvairių priežasčių:
- Periodiniai pokyčiai: Tai potvyniai ir atoslūgiai, kuriuos sukelia Mėnulio ir Saulės gravitacija, Saulės aktyvumo, metų laikų kaita.
- Neperiodiniai pokyčiai: Tai jūros lygio svyravimai, kuriuos sukelia orus lemiantys atmosferos procesai, tokie kaip vėjas, bangos, temperatūros pokyčiai ir krituliai. Dėl vėjo ir bangų poveikio vyksta patvanka ir nuotvanka.
- Ilgalaikiai (amžiaus) pokyčiai: Tai lėti jūros lygio pokyčiai, kuriuos lemia klimato kaita ir geodinaminiai procesai. Vidutinis daugiametis jūros lygis kinta kartu su globaliniais klimato pokyčiais, pvz., per ledynmečius jis buvo 110-120 m žemesnis, o ledynams tirpstant kilo.
Jūros lygio matavimas ir altitudės standartai
Jūros lygis matuojamas specialiais prietaisais - mariografais. Jie registruoja vandens lygio pokyčius tam tikroje vietoje. Lietuvoje mariografai įrengti Klaipėdos uoste, Juodkrantėje ir Nidoje. Šių prietaisų duomenys naudojami jūros lygio pokyčių stebėjimui ir prognozavimui.
Pirmąjį žinomą aukščio matavimą atliko Eratostenas, matuodamas Gizos piramidžių aukštį. Nustatyti žemės paviršių lygių skirtumus pirmiesiems prireikė Senovės Romos akvedukų statytojams. Ypatingai daug žemės lygio matavimų buvo atlikta XIX a. pradžioje. Todėl atsirado būtinybė įvesti žemės lygio standartus.
Altitudė tarptautinėje sistemoje buvo suvienodinta palaipsniui. Austrija 1875 m. altitudės atskaitos tašku priėmė Adrijos jūros vandens lygį. Prancūzija 1885-1897 m. atlikusi vidutinius matavimus, atskaitos tašku pasirinko jūros lygį prie Marselio. Šveicarija visiems aukščiams matuoti pasirinko Ženevos altitudę, kuri lygi 373,6 m aukščiau Marselio atskaitos taško. Vokietija 1879 m. altitudės matavimams pasirinko vidutinį jūros lygį Amsterdame. Ši altitudė buvo pavadinta normaliu nuliu (NN).
Nustatyti bendrą visiems altitudės standartą būtinybė iškilo pradėjus kurti pasaulinę Vietos nustatymo sistemą GPS, nes jūros lygis nėra vienodas dėl Žemės geoidinės formos ir kitų faktorių. Pavyzdžiui, Panamos kanalo jungiamų Atlanto ir Ramiojo vandenynų vandens lygių skirtumas yra 20 cm. Todėl pagrindu buvo priimta Pasaulinė geodetinė sistema WGS84 (World Geodetic System 1984), kurioje įvertinama gravitacija ir naudojamos trimatės koordinatės.
Geomorfologiniai procesai, formavę Lietuvos paviršių
Dabartinį Lietuvos paviršių kūrė ir tebekuria įvairūs geomorfologiniai procesai. Pagrindinis paviršių suformavęs veiksnys - slenkantys ir tirpstantys ledynai. Lietuvos aukštumos buvo suformuotos (sustumtos) per pasikartojančius ledynmečius. Didžiąją dalį kalvoto reljefo, kuris paplitęs aukštumose ir gausiuose kalvagūbriuose (juose vyrauja sujauktas smėlis, žvirgždas, gargždas, rieduliai bei moreninis priemolis), sudaro ledyno pakraštyje akumuliuota medžiaga (morena). Ties ledyno padu akumuliuota morena sudarė morenines lygumas, kuriose vyrauja moreninio priemolio nuogulos.
Tirpstant ledynui tvenkėsi gausūs limnoglacialiniai baseinai, kurių gilesnėse vietose klostėsi molis, o seklesnėse - smėlis. Išdžiūvus baseinams jų vietoje plyti plačios lygumos, esančios plynaukščių pakraščiuose ir žemumose. Ištirpus ledynui iš suneštos medžiagos paviršiuje susidarė sudėtingi kalvagūbriai (ozai) bei kepalo pavidalo kalvos (keimai). Šių darinių yra Nevėžio žemumoje (Okainių, Paežerių, Šėtos ozai), Aukštaičių (Pakalnių, Storių keimų laukai) ir Žemaičių aukštumose (Žąsūgalos, Pagirgždūčio keimai). Nuo ledyno tekėję tirpsmo (fliuvioglacialiniai) vandenys suklojo daug nešmenų ir suformavo smėlingas lygumas (zandrus). Plačiausia zandrų juosta yra Pietryčių smėlėtoje lygumoje.
Deglaciacijos metu limnoglacialiniuose ir fliuvioglacialiniuose dariniuose liko daug po nešmenimis palaidotų ledo luitų. Poledynmetyje jie sutirpo (termokarstas), sudarydami gausias daubas ir duburius. Nuledėjusį paviršių labai intensyviai veikė kriogeniniai (periglacialiniai) procesai. Jų vyksmo metu susidarė plačios lėkštašlaitės raguvos, solifliukciniai panuovoliai. Intensyviausiai kriogeniniai procesai performavo Medininkų, Švenčionių aukštumas ir Eišiškių plynaukštę. Išdžiūvus sekliems limnoglacialiniams baseinams jų dugne susikaupusį smėlį vėjas perpustė, sudarydamas aukštokas žemynines kopas. Smėlis dabar intensyviausiai išpustomas ir supustomas Baltijos pajūryje. Išilgai jūros pakrantės dirbtinai suformuotas apsauginis kopagūbris, kurio aukštis Kuršių nerijoje siekia iki 12 metrų. Kuršių nerijoje yra keli ruožai, kur ligi šiol eoliniai procesai performuoja reljefą: atkarpa tarp Juodkrantės ir Pervalkos bei piečiau Nidos.
Nuledėjusios teritorijos paviršių intensyviai veikė tekantis vanduo. Drenuodamos ežerus ir gilindamos savo vagas, upės suformavo gilius ir plačius terasinius slėnius. Lietuvos rytuose ir pietryčiuose upių slėniai turi iki devynių terasų (Neris), o vakarinėje ir šiaurinėje Lietuvoje terasų mažiau - nuo trijų (Minija, Akmena) iki keturių (Venta). Poledynmetyje upių nešami nešmenys suformavo didelę Nemuno deltą, kurios šiaurinė dalis yra Lietuvoje. Upių slėniuose susidarė palankios sąlygos sufoziniams procesams vykti. Dėl smulkožemio išplovimo požeminiais vandenimis susidarė amfiteatro pavidalo reljefo įdubimai. Jų dugnai pašlapę, čia trykšta daug šaltinių. Dėl Baltijos jūros vandens lygio svyravimų susidarė keletas litoralinių terasų. Dvi iš jų yra aukščiau dabartinio Baltijos jūros lygio, dvi - žemiau. Dėl litoralinių procesų veiklos susidarė neaukšta, lėkšta Pajūrio žemuma. Vandens lygio svyravimai būdingi ir ežerams. Daugelis jų turi kelias ežerines terasas. Lietuvos reljefą intensyviai performuoja karstiniai procesai, dėl kurių Lietuvos šiaurėje tirpsta negiliai esantys gipso klodai. Per karstinius procesus susidaro gilios stačiašlaitės smegduobės, kurių gylis siekia net keliasdešimt metrų. Stambesnėse smegduobėse tyvuliuoja ežerėliai. Didžiausias - Kirkilų bei šalia esantis mažesnis Ežerėlio ežeras. Poledynmetyje aukštumose, upių apyslėniuose labai intensyviai vyko eroziniai procesai. Jie suformavo daug išgraužų ir griovų, kurios ilgainiui virto raguvomis. Poledynmetyje nuslūgus ežerų lygiui ir nusekus požemio vandenims reljefo pažemėjimuose prasidėjo pelkėjimo procesai. Didžiausi pelkynai šiuo metu yra buvusių limnoglacialinių baseinų duburiuose.
Aukščio virš jūros lygio įtaka klimatui Lietuvoje
Lietuva, išsidėsčiusi vidutinio klimato juostos šiaurinėje dalyje, patiria tiek globalių, tiek vietinių geografinių sąlygų įtaką. Vienas iš svarbių vietinių (azoninių) veiksnių, lemiančių klimato bruožus, yra reljefo absoliutusis aukštis. Nors Lietuva nėra kalnuota šalis, tačiau aukščio skirtumai, ypač pakylant virš 500 m virš jūros lygio, gali turėti pastebimą poveikį temperatūrai, kritulių pasiskirstymui ir kitiems klimato elementams. Lietuva išsidėsčiusi tarp 53° 54′ ir 56° 27′ šiaurės platumos. Nuotolis nuo pusiaujo (6130 km) ir Šiaurės ašigalio (3870 km) lemia Saulės aukštį virš horizonto, dienos trukmę ir bendrosios saulės spinduliuotės prietaką.
Azoniniai veiksniai, lemiantys klimato bruožus: gretimi sausumos plotai, vandenynų ir jūrų išsidėstymas, reljefo absoliutusis aukštis, dirvožemio savybės, paklotinio paviršiaus danga. Į vakarus nuo Lietuvos plyti Baltijos jūros bei Atlanto vandenyno akvatorijos ir tik nedideli sausumos plotai - Skandinavijos ir Jutlandijos pusiasaliai su salomis, į rytus kelis tūkstančius kilometrų tęsiasi Eurazijos žemynas, todėl Lietuvos, nors ji ir pajūrio šalis, klimatas nėra tipiškas jūrinis. Prie azoninių veiksnių priskiriami ir vietiniai klimato veiksniai (reljefo formos, vandens telkiniai, dirvožemiai, augalija, urbanizuotos teritorijos).
Aukščio įtaka temperatūrai
Vienas iš pagrindinių aukščio poveikių klimatui yra temperatūros mažėjimas kylant aukštyn. Vidutiniškai temperatūra krinta apie 0,6 °C kas 100 metrų. Taigi, vietovėje, esančioje 500 m virš jūros lygio, vidutinė metinė temperatūra gali būti keliais laipsniais žemesnė nei žemumose. Tai ypač pastebima šaltuoju metų laiku, kai aukštesnėse vietovėse gali būti daugiau šalnų ir sniego.
Lietuvos teritorijoje vidutinė metinė oro temperatūra yra apie 7-8 °C; aukščiausia - Kuršių nerijoje ir pajūryje (8,2-8,5 °C), žemėja į rytus iki 6,6 °C (1991-20 duomenimis). Uždara 7 °C izoterma apjuosia vėsesnę Žemaičių aukštumą. Sausio vidutinė temperatūra kinta nuo -0,9 °C (Klaipėdoje) iki -4,2 °C (Dūkšte). Žemaičių aukštumoje žiemą temperatūra būna apie 0,5-1,0 °C žemesnė nei tiek pat nuo jūros nutolusiose Ventos vidurupio, Šešupės ir Karšuvos žemumose. Šaltų (ledo) dienų, kai maksimali oro temperatūra žemesnė už 0 °C, pasitaiko spalio-balandžio mėnesiais (pajūryje lapkritį-balandį). Prie Baltijos jūros per metus jų būna vidutiniškai 27, o rytuose 51 (daugiausiai sausį, 9-16). Vidutinis dienų skaičius, kai minimali oro temperatūra aukštesnė arba lygi 0 °C didžiausias pajūryje (281), o mažiausias Žemaičių aukštumoje ir rytuose (244-246).
| Aukštis virš jūros lygio | Apytikslis temperatūros sumažėjimas (palyginti su jūros lygiu) |
|---|---|
| 100 m | 0,6 °C |
| 200 m | 1,2 °C |
| 300 m | 1,8 °C |
| 500 m | 3,0 °C |
Kritulių pasiskirstymas
Aukštis taip pat daro įtaką kritulių pasiskirstymui. Kalvotos vietovės dažnai gauna daugiau kritulių nei žemumos, nes kylantis oras atvėsta ir kondensuojasi, suformuodamas debesis ir kritulius. Lietuvoje šis efektas ypač pastebimas Žemaičių aukštumoje, kuri yra viena iš aukštesnių šalies dalių. Drėgnos jūrinio oro masės, atslinkusios iš vakarų ir pietvakarių, priverstos kilti Žemaičių aukštumos šlaitais, adiabatiškai atvėsta, aktyvėja debesodara, iškrinta gausesni krituliai. Priešingas procesas vyksta pavėjiniuose Žemaičių aukštumos šlaituose - oras besileisdamas adiabatiškai šyla ir kritulių sumažėja. Panašus efektas susidaro ir Sūduvos aukštumos šiaurės rytiniuose bei Švenčionių aukštumos rytiniuose šlaituose. Tolstant nuo jūros kritulių kiekis mažėja. Per metus vidutiniškai iškrinta apie 695 mm (44 km3) kritulių. Dėl atmosferos cirkuliacijos ypatumų konkrečiais metais kritulių kiekis gali skirtis nuo vidutinių reikšmių daugiau kaip 1,5 karto: didžiausias metinis kritulių kiekis yra buvęs 1322,8 mm (1981, Lankupiuose), mažiausias - 355,7 mm (1964, Ukmergėje). 60-66 % (ši dalis didėja einant iš vakarų į rytus) kritulių iškrinta šiltuoju metų laikotarpiu (balandį-spalį). Pagal fazinį būvį vyrauja lietaus pavidalo (kinta nuo 72 % rytuose iki 77 % pajūryje), mišrieji (13-19 %) ir kristaliniai (sniego ir ledo) krituliai (jų dalis didėja iš vakarų į rytus nuo 6 % iki 9 %). Dienų, kai iškrinta daugiau arba lygiai 10 mm kritulių, per metus daugiausia būna Žemaičių aukštumoje ir pajūryje (19-22), kitur - 13-16. Per šaltąjį laikotarpį vidutiniškai būna 78-46 d.
Kiti klimato elementai
Be temperatūros ir kritulių, aukštis gali turėti įtakos ir kitiems klimato elementams, tokiems kaip vėjo greitis, debesuotumas ir saulės spinduliuotė. Aukštesnėse vietovėse vėjo greitis paprastai yra didesnis, nes nėra kliūčių, tokių kaip medžiai ir pastatai. Debesuotumas taip pat gali būti didesnis, nes kylantis oras skatina debesų formavimąsi. Saulės spinduliuotė gali būti intensyvesnė, nes oras yra skaidresnis ir mažiau užterštas.
Vėjo vidutinis greitis (10 m aukštyje) didžiausias Lietuvos pajūryje (apie 4,1 m/s), mažėja į rytus ir mažiausias reikšmes (2,2-2,5 m/s) pasiekia miškinguose ir kalvotuose Rytų ir Pietryčių Lietuvos rajonuose. Šaltuoju laikotarpiu dėl aktyvios cikloninės veiklos vėjo greičiai 1-2 m/s didesni nei vasarą. Kalvų viršūnėse ir priešvėjinių šlaitų viršutinėse dalyse vėjo greitis 30-50 % didesnis nei lygumose, o pavėjiniuose šlaituose ir neprapučiamose daubose - 20-40 % mažesnis. Vidutinis metų bendrasis debesuotumas Lietuvoje apie 70 %, didžiausias - lapkritį-vasarį (80-85 %), mažiausias - gegužę-rugpjūtį (apie 65 %). Iš viso per metus saulėtų valandų mažiausiai būna Vilniuje (1770 valandų), daugiausia - pajūryje ir Kuršių nerijoje (2000-2100 valandų).
Aukščio įtakos pavyzdžiai Lietuvoje
Nors Lietuvoje nėra aukštų kalnų, tačiau Žemaičių aukštuma, kurios aukščiausi taškai siekia apie 230 m virš jūros lygio, jaučia aukščio poveikį klimatui. Šioje vietovėje vidutinė metinė temperatūra yra žemesnė, kritulių iškrinta daugiau, o sniego danga išsilaiko ilgiau nei žemumose. Kitas pavyzdys yra Aukštaitijos aukštuma, kurios aukščiausi taškai siekia apie 300 m virš jūros lygio.
Klimato kaita ir jūros lygio pokyčiai
Klimato kaita taip pat gali paveikti aukščio įtaką klimatui. Kylant temperatūrai, sniego danga aukštesnėse vietovėse gali mažėti, o tai gali turėti įtakos vandens ištekliams ir ekosistemoms. Be to, dėl klimato kaitos gali keistis kritulių pasiskirstymas, o tai gali sukelti sausras žemumose ir potvynius aukštumose.
Lietuvoje vykstantys klimato pokyčiai yra neatsiejama viso Žemės rutulio klimato sistemoje vykstančių procesų dalis. Numatoma, kad vidutinė oro temperatūra lyginant su dabartine (7,4 °C) kils nuo 1,2 °C iki 2,8 °C. Didžiausias atšilimas numatomas žiemą (gruodžio - sausio mėn., 3,9-4,4 °C), mažiausias - pavasario pabaigoje ir vasaros pradžioje gegužės - liepos mėnesiais (nuo 1,9 iki 2,1 °C). Kritulių kiekio Lietuvoje padidėjimas prognozuojamas nuo 42 mm arba 6 % (RCP4.5) iki 98 mm arba 14 % (RCP8.5). Metinis kritulių kiekis atitinkamai pasieks nuo 726 mm iki 782 mm. Dienų su sniego danga skaičius pastebimai mažėja keičiantis klimatui.
Jūros lygio kilimas: priežastys ir padariniai
Jūros lygis kyla vis sparčiau ir kelia vis didesnę grėsmę pakrančių teritorijoms visame pasaulyje. Dėl klimato kaitos nuo 1901 m. iki 2018 m. vidutinis pasaulinis jūros lygis pakilo 15-25 cm ir kils dar ne vieną šimtmetį. 2001-2010 m. vidutinis pasaulinis jūros lygis vidutiniškai kilo 2,9 milimetro per metus, o 2011-2020 m. šis rodiklis beveik padvigubėjo iki 4,5 mm per metus. Ketvirtojoje "Copernicus" vandenynų būklės ataskaitoje atskleista, kad per pastaruosius 30 metų vidutinis pasaulinis jūros lygis pakilo 0,12 ± 0,073 mm per metus.
Pasaulinis vidutinis jūros lygis kyla dėl trijų pagrindinių veiksnių: vandenynų šiluminis plėtimasis (įkaitęs vanduo plečiasi), ledynų ir ledo dangų tirpimas ir sausumos vandens atsargų pokyčiai (požeminio vandens išsekimas ir vandens kaupimasis rezervuaruose). Vidutinis pasaulinis termosterinis jūros lygio kilimas, kurį lemia vandenynų atšilimas, sudaro beveik 40 % šiuolaikinio vidutinio pasaulinio jūros lygio kilimo (1901-2018 m.).
Regioniniai jūros lygio skirtumai ir poveikis
Jūros lygio kilimas įvairiuose regionuose skiriasi. Dėl įvairių regioninių ir pakrančių veiksnių, tokių kaip žemės nuosmukis (žemės grimzdimas) ir pakilimas, erozija ir regioninės vandenyno srovės, pakrančių teritorijose jūros lygio pokyčiai gali būti mažesni arba didesni nei vidutiniškai pasaulyje. Baltijos jūra yra Europos regionas, kuriame absoliutus jūros lygis kyla sparčiausiai - 1993-2022 m. 4,8 mm per metus. Nuo 20 amžiaus 8 dešimtmečio Baltijos jūros vandens lygis ties Lietuvos krantais kyla apie 6,5 mm per metus. Dėl El Ninjo ir pietų osciliacijos (ENSO) žemai esančiose Ramiojo vandenyno salose, priklausomai nuo vietos ir metų laiko, jūros lygis kinta iki 30 cm.
Ekstremalų jūros lygį pakrantėje lemia ne tik vidutinis jūros lygis, bet ir keli veiksniai, pavyzdžiui, potvyniai, atoslūgiai, bangos ir audros. Jūros lygio kilimas taip pat gali prisidėti prie šių natūralių procesų pokyčių. Kylant jūros lygiui, žemai esančios pakrančių teritorijos, jų ekonomika, infrastruktūra ir gyventojai tampa vis labiau pažeidžiami, ypač audrų ir potvynių metu. Vienas svarbiausių jūros lygio kilimo padarinių - pakrančių potvyniai ir erozija. Dėl to nukenčia ypatingos svarbos infrastruktūra, būstai, patiriami ekonominiai nuostoliai ir pakrančių bendruomenės perkeliamos.
Jūros lygio kilimas jau dabar lemia žmonių persikėlimą; apie 10 proc. pasaulio gyventojų gyvena pakrančių zonose, kurios yra mažiau nei 10 metrų virš jūros lygio. Vien tik Europoje daugiau nei 50 mln. žmonių gyvena žemo aukščio pakrančių zonose. Be to, aukštesnis vandens lygis gali padidinti kranto linijos atsitraukimą ir kelti grėsmę pakrančių ekosistemoms ir buveinėms. Pakrančių buveinės, kuriose gyvena įvairi flora ir fauna, yra ypač pažeidžiamos jūros lygio kilimo ir jo poveikio. Mangrovės, druskingos pelkės ir koraliniai rifai yra svarbios buveinės, teikiančios žmonijai daug naudos ir paslaugų. Jie yra biologinės įvairovės židiniai ir svarbūs natūralūs barjerai, apsaugantys nuo erozijos ir audrų - jie yra kaip buferis, apsaugantis nuo bangų energijos. Tačiau aukštesnis vandens lygis ir dažnesni pakrančių potvyniai trikdo šią trapią aplinką, todėl nyksta biologinė įvairovė, mažėja žuvų populiacijos ir apsaugos nuo audrų galimybės.
Vandenyno vandenims skverbiantis į pakrančių teritorijas, sūrus vanduo užteršia gėlo vandens šaltinius - upes, vandeninguosius sluoksnius ir estuarijas. Tai kelia pavojų geriamojo vandens ištekliams ir žemės ūkio paskirties žemei, dėl to mažėja derlius ir prarandama dirbama žemė. Tai gali turėti ilgalaikių pasekmių nuo šių šaltinių priklausomoms bendruomenėms.
Klimato kaitos poveikis Grenlandijai, Arkčiai šylant – BBC News
Klaidingi teiginiai apie jūros lygio kilimą
Socialiniuose tinkluose kartais plinta klaidinga informacija apie jūros lygio kilimą. Pavyzdžiui, nuotraukų koliažas iš Brazilijos miesto Rio de Žaneiro, kuriame pavaizduotas žymusis Cukraus galvos kalnas, teigia, kad per pastaruosius šimtmečius jūros lygis prie kalno nepakilo. Tačiau tokie teiginiai yra klaidinantys, nes jie remiasi vienos vietovės stebėjimais ir neatsižvelgia į globalius jūros lygio pokyčius. Reikia atsiminti, kad jūros lygis kinta nevienodai skirtingose vietovėse, o ilgalaikius pokyčius galima nustatyti tik atliekant ilgalaikius stebėjimus ir analizę.
Apžvalgos bokštai: Lietuvos aukštumų perspektyva
Norintys iš aukščiau nužvelgti Lietuvos apylinkes, gali tai padaryti nuo apžvalgos bokštų, kurių Lietuvoje yra daugiau kaip 30. Apžvalgos bokštai yra puiki galimybė pamatyti Lietuvos kraštovaizdį iš aukštesnės perspektyvos.
-
Birštono apžvalgos bokštas
Aukščiausiu apžvalgos bokštu Lietuvoje tituluojamas Birštono apžvalgos bokštas. Bokšto apžvalgos aikštelė įrengta 45 metrų aukštyje, o pats bokštas siekia net 51 metro aukštį.
-
Anykščių medžių lajų takas
Tai pirmasis toks takas statinys Baltijos šalyse, greitai tapęs ir turbūt labiausiai lankoma ir keliautojų pamėgta vieta Lietuvoje. Takas medžių lajų viršūnėmis vingiuoja apie 300 metrų ir tolygiai kyla aukštyn iki 21 m aukščio. Drąsesni lankytojai galės lipti dar aukščiau - į 35 metrų aukščio bokštą ir apžvelgti Anykščių šilelį, Šventosios upės vingius, lygumas aplink.
-
Merkinės apžvalgos bokštas
Bokšto vieta - aukštas Nemuno krantas, apaugęs tipiniu Dzūkijos mišku - pušynu. Apžvalgos aikštelės įrengtos 15 ir 25 m aukštyje, jos netaisyklingos formos, primena stilizuotas pušų lajas. Į aikšteles patenkama laiptais, vingiuojančiais tarp atramų, tai tarsi miško takelis. Šis „takelis“, vesdamas lankytoją aukštyn ir sukinėdamasis tarp medžių, atveria naujų vaizdų į mišką, kol galų gale atveda į apžvalgos aikšteles, iš kurių atsiveria nuostabus Dzūkijos nacionalinio parko vaizdas. Lankytojas iš bokšto gali pasigrožėti ir Merkinės miestelio vaizdu.
-
Aukštagirės apžvalgos bokštas
Aukštagirės kalnas, ant kurios įrengtas šis bokštas - tai aukščiausia Aukštagirės geomorfologinio draustinio kalva (apie 215 metrų). Nuo 15 m aukščio bokšto.
-
Kirkilų apžvalgos bokštas
Biržų regioninio parko teritorijoje prie Kirkilų karstinių ežerėlių pastatytas apžvalgos bokštas, o jo forma primena kanoją arba grimztančią valtį. Bokšto aukštis - beveik 32 metrai, o apžvalgos aikštelė įrengta kiek žemiau, 30 metrų aukštyje. Užlipus į apžvalgos bokštą atsiveria nuostabūs vaizdai - 30 vandens pilnų smegduobių, vadinamų Kirkilų draustinio ežerėliais, kurių skersmuo - apie 35 m ir daugiau.
-
Kalnalio apžvalgos bokštas
Kalnalio apžvalgos bokštas yra 15 m aukščio, pastatytas 2006 m. Kalnų kaime 21 metro aukščio apžvalgos bokštas stovi ant aukščiausios apylinkėse kalvos, kuri prideda dar 9 metrus aukščio. Takelis nuo jo veda link legendomis apipinto Šiaulės kalno.
-
Labanoro apžvalgos bokštas
Įrengiant jį siekta Labanoro regioninio parko lankytojams parodyti šio Aukštaitijos regiono kraštovaizdžio įvairovę, susipažinti su jame esančiais Baltaisiais Lakajais, Juodaisiais Lakajais, Siesarties ežeru, su ežero salomis bei garsiąja Labanoro giria. Bokšto apžvalgos aikštelės aukštis 36 m, į kurią pakylama aplink bokšto konstrukciją apsivijusiais laiptais.
-
Kamanų apžvalgos bokštas
Įlipus į apžvalgos bokštą atsiveria panorama su vaizdingomis Kamanų pelkės plynėmis ir salomis, aplinkui besidriekiančiais miškais. Tolumoje matyti Akmenės kraštui būdingas lygumų kraštovaizdis.
Vilniaus mieste taip pat yra aukštumų, kurias galima apžvelgti nuo apžvalgos aikštelių ar bokštų. Aukščiausias Vilniaus miesto taškas yra 230,7 m virš jūros lygio.
Aukštis virš jūros lygio ir kalbos ypatumai
Įdomu tai, kad aukštis virš jūros lygio gali būti susijęs su kalbos ypatumais. Mokslininkai nustatė, kad tam tikros priebalsės, kurios ištariamos intensyviai išpučiant orą, dažniausiai vartojamos regionuose, esančiuose aukštai virš jūros lygio. Tyrimai rodo, kad 87 procentai kalbų, kuriose naudojamos minėtos priebalsės, pastebimos regionuose, esančiuose aukščiau jūros lygio visuose žemynuose. Atliekant tyrimą, mokslininkai analizavo apie 600 kalbų ir pastebėjo stiprų ryšį tarp aukščio virš jūros lygio ir kalbų, turinčių specialias priebalses. Iki šiol dauguma mokslininkų manė, kad ryšį tarp kalbos struktūros ir aplinkinio pasaulio lėmė tik aplinkos įtaka sudarant žodžius.