Sauliaus Šaltenio apysaka „Riešutų duona“ - ne tik vienas ryškiausių lietuvių literatūros kūrinių, bet ir savotiškas kultūros fenomenas. Pirmą kartą pasirodęs 1972 metais, kūrinys iškart patraukė skaitytojų dėmesį savo gaivumu, humoru ir gebėjimu subtiliai perteikti sudėtingus žmogaus jausmus bei socialines realijas. Ši apysaka nagrinėja daugybę svarbių temų, kurios išlieka aktualios ir šiandien, pavyzdžiui, meilė, maištas, laisvė, atsakomybė ir kasdienybės absurdas.
Kūrinys sulaukė didelio populiarumo ir buvo adaptuotas įvairiose medijose. 1977 metais režisierius Arūnas Žebriūnas sukūrė to paties pavadinimo filmą, kuris tapo vienu populiariausių lietuvių kino kūrinių. Filmas puikiai perteikė apysakos atmosferą ir herojų charakterius, o pagrindinius vaidmenis atlikę aktoriai tapo tikromis žvaigždėmis.
„Riešutų duonos“ pasaulis: šeimų santykiai ir kasdienybės iššūkiai
Mažyčiame Lietuvos provincijos miestelyje apie kokius 1950-uosius gyveno dvi kaimynų šeimos: Šatai ir Kaminskai. Didelės santarvės tarp jų ir šiaip nebuvo, bet kai mažojo Andriaus Šato senelis pardavė Kaminskams karvę, o ši ėmė ir tuoj pat pastipo, santūrūs santykiai virto tikra tarpusavio kova. Kai Kaminskams nugaišta Šatų parduotas raguotis, tarp vyresniųjų įsivyrauja karinga nesantaika.
Andrius ir Liuka, jos netikras broliukas, pabėgusios su lakūnu Kaminskienės prigyventas „Peliūkštis“ - sutarė neblogai. Andrius kartą rado kapeiką, ir, vis tebejausdamas neteisybę dėl tos karvės, neapdairiai pasižadėjo Liukai nupirkti kitą. Bėgo metai, Kaminskas, pats basas vaikščiodamas, siuvo kitiems batus, neįvykęs agronomas Šatas paniro į saviveiklą ir dienas naktis repetuodavo su jaunąja Irena Meškute, mirė senelis, palikęs Andriui visokių - tik nebegaliojančių, byrėte byrančių carinių ir vokiškų popierinių pinigų, bet Andrius, vien savim pasikliaudamas, rinko ir pardavinėjo gelžgalius, kaulus, o ūgtelėjęs tampė bulvių maišus, dirbo prie melioracijos - kad tik sukauptų reikiamą sumą ir realizuotų tą idee fixe.
Pagaliau karvė turguje nupirkta, bet Kaminskas suvokia šią skolą-dovaną kaip patyčias, bando aiškintis mokykloje, sumuša Liuką, kuri atbėga sulyta į vienišo Andriaus namus - mat jau ir Šatienė, nebepakęsdama vyro „saviveiklų“, grįžo į tėviškę. Pirmuosius Andriaus ir Liukos meilės gestus nutraukia Kaminskas, nušaunantis tą nelemtą karvę. Kaimynams susipykus, Andriaus ir Liukos meilė tampa draudžiama. Abi subyrėjusios šeimos po truputį vėl susieina: žilstelėjusi Kaminskienė „nukrinta iš dangaus“, o Elytė pagaili savojo apleisto Antano. Pasenę Kaminskai išsikrausto, pasiėmę Liuką.
TERESĖS NUODĖMĖ kinuose nuo balandžio 5 d. Lietuviškas kino filmo anonsas
Veikėja Elytė - Andriaus mama
Elytė (Andriaus mama) yra viena svarbiausių antraplanių apysakos ir filmo „Riešutų duona“ veikėjų. Ji - Andriaus mama, su kuria vaikinas gana gerai sutaria. Ši moteris atspindi paprastus, nuoširdžius žmones, kurie stengiasi išgyventi sudėtingomis sąlygomis sovietinėje Lietuvoje.
Elytė - Šatų šeimos motina, kuri, nebepakęsdama vyro Antano „saviveiklų“, tam tikru momentu grįžta į tėviškę. Vėliau, jai pagailus apleisto Antano, šeima vėl po truputį susieina. Jos likimas atspindi to meto moterų dalią ir pastangas išlaikyti šeimą, nepaisant kasdienybės sunkumų ir absurdo.
Doloresa Kazragytė - aktorė, įkūnijusi Elytę
Filme „Riešutų duona“ motinos Elytės vaidmenį talentingai atliko aktorė Doloresa Kazragytė. Jos sukurta veikėja puikiai atskleidė Andriaus mamos charakterio niuansus ir svarbą siužete.
Kiti svarbūs aktoriai, prisidėję prie filmo sėkmės, buvo Algirdas Latėnas, suvaidinęs Andrių Šatą, Saulius Sipaitis, įkūnijęs tėvą Antaną, ir Elvyra Piškinaitė, atlikusi Liukos Kaminskaitės vaidmenį. Šis aktorių ansamblis, padedamas režisieriaus Arūno Žebriūno, sugebėjo sukurti įsimintinus personažus, kurie išliko žiūrovų atmintyje.
Kino filmo „Riešutų duona“ kontekstas ir pripažinimas
Filmo „Riešutų duona“ scenarijaus autorius (pagal savo apysaką) - Saulius Šaltenis, režisierius - Arūnas Žebriūnas, operatorius - Algimantas Mockus, dailininkas - Algirdas Ničius, kompozitorius - Viačeslavas Ganelinas, garso operatorius - Stasys Vilkevičius.
„Lietuvos provinciališkųjų Romeo ir Džuljetos istorija ekrane vykusiai įkomponuota į mūsų kino beveik neliestą 6-ąjį dešimtmetį: grožio sinonimai - kilimėliai su briedžiais, užplūdęs primityviausios saviveiklos maras, mokyklose mokomas „karinis parengimas“, vaikas įsikalė stalininę tiesą apie gyvenimą, kuris kasdien tik gražesnis. Patyrę ir tuomet visai dar jauni, nauji aktoriai (A.Latėnas, E.Piškinaitė, K.Smoriginas) smaginasi tuo absurdiškumu, lengvai pašiepdami „trenktus“ herojus, liūdėdami dėl jų nesusiklosčiusių likimų, o kartu juos ir labai mylėdami.“
1978 m. XI sąjunginiame kino festivalyje Jerevane A. Žebriūnui įteiktas prizas vaikų ir jaunimo filmų kategorijoje „Už savitą režisūrinį meistriškumą“. Šis apdovanojimas patvirtino filmo meninę vertę ir jo svarbą to meto kino kultūroje.