Mėsa, ypač kiauliena, yra vienas vertingiausių maisto produktų, turinčių didelę reikšmę žmogaus mitybai. Kiauliena yra svarbus baltymų ir amino rūgščių šaltinis, be to, iš mėsos žmogaus organizmas pasisavina iki 30 proc. geležies, o iš kitų maisto šaltinių - tik apie 15 proc. Mėsoje taip pat gausu mineralų, tokių kaip natris, kalis, geležis, kalcis ir fosforas, taip pat vitaminų A, B, D, P, PP ir kitų, kurie yra būtini normaliam organizmo vystymuisi ir funkcionavimui.
Lietuvoje, lyginant su kitais maisto produktais, mėsos ir jos produktų suvartojimas sudaro 27,8 proc., o populiariausia išlieka kiauliena. Šiame straipsnyje nagrinėjama amžiaus įtaka kiaulienos kokybei, atsižvelgiant į veislės, mitybos ir genetinius aspektus. Siekiama išanalizuoti, kaip skirtingi veiksniai veikia kiaulienos sudėtį, skonį ir maistinę vertę.
Kiaulininkystės sektorius Lietuvoje
Gyvulininkystės sektorius Lietuvoje yra svarbi žemės ūkio sritis. Lietuvai įstojus į ES 2004 metais, bendros ekonominės erdvės išsiplėtimas bei ES rinkos reguliavimo ir paramos priemonės suteikė galimybių Lietuvos gyvulininkystės sektoriaus konkurencingumui augti. Didžiausią įtaką šiam augimui turėjo mažesnės gyvulių auginimo sąnaudos ir sveikos gyvulių bandos išsaugojimo praktika.
Daugiausiai kiaulienos vidutiniškai vienam gyventojui suvartojama Austrijoje (56 kg per metus), Vokietijoje (54 kg), Danijoje (53 kg), Ispanijoje (53 kg) ir Lenkijoje (51 kg). Lietuva, kartu su Čekija ir Olandija pagal suvartojimą dalijasi 7-9 vietas ir suvalgo 41 kg, tai - ES vidurkis. Kadangi kiauliena apsirūpiname tik pusiau, turime pasigaminti Lietuvoje 70 tūkst. tonų kiaulienos, tai reiškia, kad turime užsiauginti apie 1 mln. kiaulių.
Remiantis 2010 m. visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, Latvijoje užauginta 383 300, Estijoje - 388 500, o Lietuvoje - 860 300 kiaulių. Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (ŽŪIKVC) Gyvulių registro duomenimis, 2011 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 929,4 tūkst. kiaulių. Tačiau lietuviška kiauliena rinkoje sudaro tik 46,9 proc., o įvežtinė - 53,1 proc., kas rodo nepakankamą apsirūpinimą savos gamybos kiauliena.
Afrikinis kiaulių maras ir jo poveikis
2011 m. birželio 1 d. užfiksavus pirmąjį klasikinio kiaulių maro atvejį (Jonavos r.), padėtis kiaulienos rinkoje Lietuvoje kardinaliai pasikeitė. Šalyje buvo uždrausta įvežti ir išvežti gyvas kiaules, sustabdyta prekyba ir jų produktais. Dėl šių apribojimų bei užkrėstų kiaulių priverstinio utilizavimo kiaulių augintojai patyrė didžiulius nuostolius. Dėl užfiksuoto kiaulių maro šalyje, kiaulių supirkimo kainos pastebimai krito ir 2011 m. rugsėjį sudarė tik 97 proc. ankstesnio lygio.
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) specialistai pabrėžia, kad afrikinis kiaulių maras yra žmonių sveikatai visiškai nepavojingas virusas, o oficialiai pagaminta ir Lietuvoje parduodama kiauliena yra saugi ir kokybiška. Siekiant suvaldyti ligą ir užtikrinti vartotojams tiekiamo maisto saugą, VMVT, kaip ir kitų Europos Sąjungos valstybių kompetentingos institucijos, įgyvendina daug profilaktikos ir kontrolės priemonių, kurių viena yra zonavimas.
- I zona: afrikinis kiaulių maras nėra nustatytas, tačiau zona ribojasi su užkrėstomis teritorijomis. Kiaulių judėjimui netaikomi apribojimai, privalomi aukščiausio lygio biologinio saugumo reikalavimai. Šviežios kiaulienos ir jos produktų eksportui ribojimai netaikomi.
- II zona: virusas nustatytas laukinėje faunoje (šernams). Ribojamas gyvų gyvulių (kiaulių) eksportas, privalomi aukščiausio lygio biologinio saugumo reikalavimai. Šviežios kiaulienos ir jos produktų eksportui ribojimai netaikomi.
- III zona: virusas nustatytas šernams ir kiaulėms. Taikomi apribojimai prekybai gyvomis kiaulėmis, jų perkėlimui į kitas laikymo vietas ar vežimui į skerdyklas. Šioje zonoje užaugintas kiaules leidžiama skersti tik specialiai patvirtintose skerdyklose. Taikomi ribojimai kiaulienos ir jos produktų eksportui.
Nepriklausomai nuo to, kokioje zonoje pagaminta, Lietuvos vartotojams parduodama kiauliena yra saugi ir kokybiška.
Mėsos kokybę lemiantys veiksniai
Kiaulienos kokybę lemia daugelis veiksnių, kurie apima genetinius, mitybos ir aplinkos aspektus. Šie veiksniai tarpusavyje susiję ir daro kompleksinę įtaką mėsos fizinėms savybėms, cheminei sudėčiai ir maistinei vertei.
Genetikos ir selekcijos įtaka
Iš genetinių veiksnių, lemiančių kiaulienos fizines savybes ir cheminę sudėtį, svarbiausi yra veislė, lytis bei individualios paveldimos savybės. Kiaulininkystėje selekcijos procesas labiau nukreiptas į efektyvų heterozės efekto panaudojimą, o pagrindiniais kiaulių gerinimo būdais išlieka kryžminimas bei linijų selekcija.
Didėjant kokybiškos kiaulienos paklausai pasaulinėje mėsos rinkoje, būtina vykdyti kiaulių selekciją ne tik pagal augimo spartą, pašarų sąnaudas, raumeningumą, bet ir pagal mėsos kokybę. Tyrimai rodo, kad kuilių ir paršavedžių genetiniai veiksniai turi didelę įtaką palikuonių mėsos kokybei. Paršavedės statistiškai patikimai veikia daugiau mėsos cheminių ir fizinių savybių, palyginti su kitais genetiniais veiksniais. Didžiausia statistiškai patikima paršavedės įtaka buvo vandens rišlumui - 59,0 proc.
Veislės įtaka kiaulienos kokybei
Lietuvoje auginama daug skirtingų pasaulio šalių selekcijų kiaulių veislių. Šalyje yra sukurtas aukštos gamybos koncentracijos ir specializacijos kiaulininkystės kompleksų tinklas, kuris pritaikė prie naujų ūkininkavimo sąlygų. Pramoninė gamybos technologija kelia naujus, griežtesnius reikalavimus kiaulių produktyvumo ir veisliniams ypatybėms. Aukštas kiaulių produktyvumas, geros penėjimosi ir mėsinių savybės, neriebios kiaulienos paklausa - tai pagrindiniai reikalavimai šiuolaikinei kiaulininkystei.
Skirtingos kiaulių veislės pasižymi skirtingomis mėsos kokybės savybėmis. Tyrimai rodo, kad tos pačios veislės kiaulių mėsos kokybės rodikliai gali skirtis net labiau nei tarp skirtingų veislių. Štai pagrindinės kiaulių veislės Lietuvoje:
- Lietuvos baltosios kiaulės: Tai pagrindinė kiaulių veislė Lietuvoje, suskirstyta į 3 tipus: grynaveislį, bekoninį (LB - B1) ir mėsinį (LB- M1). Šio tipo kiaules laiko apie 65 proc. visų kiaulių veislynų. Tai visli (10-12 paršelių), pieninga (50-60kg), nelabai jautri stresams, tinkama auginti kompleksuose ir gerai prisitaikiusi vietinėms sąlygoms kiaulių veislė. Grynaveislės Lietuvos baltosios per parą priauga vidutiniškai po 751 g, tačiau jų raumens kiekis skerdenoje siekia vidutiniškai 50-51 proc.
- Landrasai: Tai pasaulinį pripažinimą pelniusi bekoninio tipo kiaulių veislė, išvesta XIX a. pabaigoje Danijoje. Sėkmingai suderintos geros reprodukcinės savybės su išskirtinai geru penėjimusi bei mėsingumu. Lietuvoje auginami Norvegijos landrasai iki 100 kg svorio gali priaugti per 145 dienas, nes jų prieaugis per parą 962 g, 1 kg prieaugio sunaudojant 2,1 kg pašarų.
- Didžiosios baltosios kiaulės: Veislė galutinai susiformavo 1900-1910 m. Po Antrojo pasaulinio karo didžiosios baltosios veislės kiaulės pradėtos veisti visose Europos šalyse. Vietinės kiaulės buvo gerinamos laikymo ir šėrimo sąlygų pagerinimui, atranka bei paranka.
Valstybinės kiaulių veislininkystės stoties duomenimis, šalies veislynuose auginamas kultūrinių veislių prieauglis pagal raumeningumą, nustatytą aparatu Piglog 105, 2010 m. išsidėstė tokia tvarka:
| Veislė | Raumeningumas (%) |
|---|---|
| Landrasai | 59,2 |
| Pjetrenai | 58,9 |
| Diurokai | 58,5 |
| Jorkšyrai | 58,1 |
| Didžiosios baltosios | 57,8 |
| Lietuvos baltosios (išskyrus genofondines) | 56,9 |
Lyginant įvairių kiaulių veislių mėsos fizinius rodiklius, kai kurie rodikliai ženkliai skyrėsi. Didžiausi skirtumai nustatyti tiriant mėsos kietumą: kiečiausia mėsa pasižymėjo Lietuvos baltųjų veislės kiaulių mėsa - 2,94 kg/cm², minkščiausia - Didžiųjų baltųjų veislės kiaulių mėsa - 2,16 kg/cm², ji 26,5 proc. minkštesnė. Lietuvos baltųjų veislės kiaulių mėsa taip pat pasižymėjo didžiausiu pH (5,5), mažiausiu - Didžiųjų baltųjų veislės kiaulių mėsa (5,37).
Lyties įtaka kiaulienos kokybei
Tiriant nustatyta, kad lytis turi įtakos kiaulių mėsos kokybei. Didžiausia statistiškai patikima lyties įtaka nustatyta mėsos kietumui, vandeningumui ir vandens rišlumui. Šie rodikliai didžiausi kiaulaičių mėsos.
Mitybos įtaka kiaulienos kokybei
Kiaulių mityba turi didelę įtaką mėsos kokybei. Tinkamai subalansuotas pašaras, atsižvelgiant į kiaulių amžių ir fiziologinę būklę, gali pagerinti mėsos skonį, tekstūrą ir maistinę vertę. Svarbu užtikrinti, kad pašaruose būtų pakankamai baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų ir mineralų.
Tyrimai rodo, kad pašarų sudėtis gali paveikti mėsos riebalų sudėtį. Pavyzdžiui, pašarai, kuriuose gausu nesočiųjų riebalų rūgščių, gali padidinti nesočiųjų riebalų rūgščių kiekį mėsoje. Taip pat, pašarų sudėtis gali paveikti mėsos skonį ir aromatą.
Amžiaus įtaka kiaulienos kokybei
Kiaulių amžius skerdimo metu yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių mėsos kokybę. Jaunesnių kiaulių mėsa paprastai būna švelnesnė ir mažiau riebi, o vyresnių kiaulių mėsa - tvirtesnė ir riebesnė. Optimalus kiaulių amžius skerdimui priklauso nuo veislės, mitybos ir auginimo sąlygų.
Skerdenos mėginiai tyrimams dažnai imami iš 6-9 mėnesių kiaulių. Intensyvinant kiaulininkystę, kai kurios kiaulės jau gali būti skerdžiamos ne tik 150 dienų amžiaus, bet netgi 115 dienų. Tačiau pastebėta, kad ypač jaunų kiaulių mėsa yra prastesnės kokybės. Todėl ekologiniam auginimui netikslinga parinkti itin sparčiai augančių veislių kiaules ir dirbtinai pristabdyti jų augimą.
Priešingai, užsienio šalyse, kuriose labiau plėtojamas ekologinis kiaulių auginimas ir specifinių produktų gamyba (Italija, Ispanija), kiaulės skerdžiamos ne jaunesnės kaip vienų metų, o dažnai ir dar vyresnės. Toks ilgesnis auginimo laikotarpis leidžia pasiekti norimą mėsos riebumą ir skonį. Pavyzdžiui, siekiama, kad mažesnio svorio (100 kg) kiaulių lašinių storis būtų apie 20 mm, o didelio svorio (140-160 kg) - neviršytų 30 mm.
Lietuvos kiaulių augintojai turbūt nebegrįš prie tokio itin ekstensyvaus (iki pusantrų metų) kiaulių auginimo, bet šiek tiek ekstensyvesnis, būdingas ekologiniam auginimui būdas leistų sumažinti ir lietuviškų kiaulių veislių riebumą. Tokią prielaidą leidžia daryti faktas, kad kontrolinio penėjimo stotyje intensyviai išaugintų ir įvertintų vietinių veislių kiaulių lašinių storis yra 4-6 mm didesnis negu išaugintų ūkyje, taip pat taikant koncentratinį šėrimo tipą. Tikėtina, kad ganant šias kiaules, jos turėtų užaugti liesesnės.
Stresas ir jo įtaka mėsos kokybei
Intensyvinant selekciją mėsingumo gerinimo kryptimi, didėjo ir stresams jautrių kiaulių skaičius. Stresams jautrios kiaulės sunkiau išgyvena stresines situacijas, blogiau prisitaiko prie pakitusių aplinkos sąlygų, imlesnės įvairioms ligoms, jų mažesnis vislumas, pieningumas ir nujunkomų paršelių masė. Palyginti su stresams atspariomis, jautrios stresams kiaulės blogiau penisi, jų mėsa šviesesnė, minkšta, vandeninga arba, atvirkščiai - tamsi, kieta ir sausa.
Kiaulių reakcija į stresą, priklausomai nuo organizmo atsparumo, veislės ir lyties, yra nevienoda. Įvairių užsienio šalių literatūros duomenimis, jautriausi stresams yra pjetrenai ir įvairios selekcijos landrasai.
Kaip išsirinkti kokybišką kiaulieną?
Renkant mėsą, pirkėjas turi būti atidus. D. Bartošiaus teigimu, lietuviška kiauliena pirkėjų labiau vertinama, nes šviežesnė ir kokybiškesnė: „Mūsų tinklo parduotuves kiauliena pasiekia po 24 val. po skerdimo.“
Renkantis kiaulieną, svarbu atkreipti dėmesį į šiuos dalykus:
- Spalva: Kokybiška kiauliena būna rausvos spalvos.
- Drėgmė: Mėsa turi būti šiek tiek drėgna, bet ne šlapia. Mėsos raumenų skaidulos stangrios, elastingos, paspaudus po kurio laiko turi grįžti į pradinę padėtį.
- Riebalai: Riebalai turi būti baltos spalvos, nepageltę. Kuo gelsvesni jautienos riebalai, tuo gyvulys buvo senesnis.
- Oda: Kiaulienos oda turi būti sausa, nelipni.
- Kvapas: Mėsos kvapas turi būti šviežias ir malonus.
Jei yra galimybė, rinkitės nefasuotą produktą, kad galėtumėte mėsą pauostyti. Nepirkite sausos, suskilinėjusios arba riebios ir labai šlapios mėsos. Jei mėsos kvapas keistas, nerizikuokite. D. Bartošius pabrėžia, kad šaldyta ir atšaldyta, ar pasenusi mėsa praranda rausvą atspalvį ir elastingumą, paspaustas raumuo negrįžta į pradinę padėtį, paviršiuje gali atsirasti lipnumas, mėsa pradeda skleisti nemalonų kvapą.
Mėsos laikymas, šaldymas ir atšildymas
Norint išlaikyti mėsos kokybę ir užkirsti kelią gedimui, svarbu tinkamai ją laikyti, šaldyti ir atšildyti.
- Laikymas: Žalią mėsą reikia laikyti uždaruose induose ar vakuuminėse pakuotėse šaldytuve, ant apatinės lentynos, atokiau nuo pagamintų patiekalų. Mėsai skirto šaldytuvo skyriaus temperatūra neturėtų būti aukštesnė negu 4 °C. Geriausia būtų mėsą išimti iš plastikinio maišelio ir įvynioti į vaškinį popierių, nes jis geriau išsaugo šviežumą. Jeigu mėsą laikysite dėžutėje ar indelyje, skirkite kelias minutes ir, prieš dėdami į šaldytuvą, mėsą plonu sluoksniu aptepkite aliejumi. Tam geriausia naudoti alyvuogių arba saulėgrąžų aliejų. Jis išsaugo natūralią mėsos drėgmę, neleidžia išdžiūti.
- Šaldymas: Jei norite užšaldyti mėsą, ją natūraliai atvėsinkite, suvyniokite į foliją ir dėkite į šaldymo kamerą. Šaldytoje mėsoje kokybė ima prastėti po mėnesio, todėl geriausia ją suvartoti per dvylika mėnesių. Šaldiklyje tinkamoje temperatūroje (ne aukštesnėje kaip -18 laipsnių) kiaulieną ir vištieną galima laikyti iki 6 mėn., jautieną iki 4 mėn.
- Atšildymas: Atšildytą mėsą reikia suvartoti per dvi dienas. Jokiu būdu jos neatšildykite po karštu vandeniu - sugadinsite skonį. Atšildytos mėsos daugiau nebeužšaldykite, antraip ji taps kieta, sausa, praras maistingąsias medžiagas. Atšildyti iš šaldiklio išimtą mėsą reikėtų iš lėto, vėsioje aplinkoje. „Kuo trumpiau užšaldytą mėsą laikysite šaldiklyje, tuo mažesni bus mėsos pakitimai - daugiau liks drėgmės, nedaug pakis raumenų struktūra“, - pataria mėsininkas.
Kiaulienos nauda ir žala sveikatai
Kiauliena vertinga dėl gerai įsisavinamų baltymų, kurie svarbūs raumenų, odos, plaukų ir daugelio kitų audinių formavimuisi ir atstatymui. Taip pat šioje mėsoje yra geležies, cinko, kalio, seleno ir eilė vitaminų: A, D bei B grupės vitaminų, kurie reikalingi bendrai savijautai ir gerai nervų sistemos veiklai palaikyti.
Tačiau, pastaraisiais metais padaugėjo įrodymų, jog raudona mėsa, ypač jei vartojama nesaikingai, prisideda prie tokių ligų, kaip vėžys, vystymosi. Dėl šios priežasties kiauliena, kaip ir kitomis raudonos mėsos rūšimis, pakaktų mėgautis kartą per savaitę ar dar rečiau. Be to, pirmenybę reikėtų teikti liesesnėms kiaulienos dalims: kiaulienos išpjovai, kumpiui ir nugarinei.
Mėsos paruošimo būdai ir populiariausios kiaulienos dalys
Mėsos paruošimas taip pat svarbus. Ją reikėtų gaminti be pridėtinių riebalų, nepersūdyti, o marinatui rinktis česnakus, citrusų sultis, šviežias arba prieskonines žoleles: čiobrelius, mairūnus, rozmarinus, raudonėlius. Jie mėsai suteiks puikų aromatą ir gerą skonį.
Pasak D. Bartošiaus, populiariausia yra smulkinta mėsa - ji sudaro 30 proc. visos parduodamos mėsos. Taip pat pirkėjai dažniausiai renkasi šoninę, sprandinę ir nugarinę. „Kiekviena dalis dėl įvairios mėsos struktūros, riebalų ir skiriamojo audinio pasiskirstymo tarp raumenų pasižymi skirtingomis skoninėmis savybėmis. Dėl to tam tikros dalys naudojamos skirtingiems patiekalams gaminti.
- Sprandinė: Turi daugiausiai riebalinio ir skiriamojo audinio, kas suteikia mėsai sultingumo. Iš šios dalies gaminami kepsniai, šašlykai, kepami didesni jos gabalai.
- Mentė: Turi daug skiriamojo audinio, bet yra šiek tiek kietesnė nei sprandinė, todėl reikalauja ilgesnio marinavimo. Tinka troškinimui, šašlykams, malimui.
- Karkos ir kulninės dalys: Turi daug skiriamojo audinio, praturtinto kolagenu, kuris virdamas virsta želatina. Naudojamos šaltienos gamybai, gali būti kepamos ar iš jų sukami vyniotiniai.
- Nugarinė: Turi mažiausiai riebalų ir skiriamojo audinio, dėl to yra šiek tiek sausesnė. Tinka kepsniams, suktinukams, didesni mėsos gabalai gali būti pagardinti įdarais ar prismaigstyti lašinukų.
- Kumpis: Galinės dalies kumpio mėsa turi palyginti mažai skiriamojo audinio ir riebalų. Naudojama troškinimui, guliašo gamybai, malimui.
- Šoninė: Populiari dėl raumens ir lašinukų struktūros. Naudojama kepimui, virimui, vyniotinių gamybai, iš jos daromi šonkauliukai - nepamainomas grilio patiekalas.
Receptas: Marinuotos kiaulienos nugarinės kepsnys su saldžiosiomis bulvėmis
Mėsos marinatui reikės:
- 200 g grietinės
- 3 vnt. česnakų skiltelių
- 3 v. š. alyvuogių aliejaus
- 2 a. š. medaus
- 2 v. š. garstyčių
- 1 a. š. saldžiųjų paprikų
- 2 a. š. mairūnų
- Žiupsnelio druskos ir pipirų
Gaminimas:
- Pirmiausia pasigaminkite kiaulienos marinatą. Į dubenį sudėkite visus išvardytus ingredientus, mairūnus susmulkinkite, įberkite druskos ir pipirų pagal skonį ir viską gerai išmaišykite.
- Mėsą kruopščiai įtrinkite marinatu ir palikite mažiausiai 2 valandoms šaldytuve. Geriausia - jei paliksite per naktį.
- Nuplaukite ir nuskuskite saldžiąsias bulves ir supjaustykite jas maždaug 1 cm storio griežinėliais.
- Kepimo indą patepkite alyvuogių aliejumi ir 200 °C temperatūroje kepkite bulves apie 20 minučių.
- Per tą laiką susipjaustykite pamarinuotą nugarinę, apkepkite jos kepsnius gerai įkaitintoje keptuvėje apie 2-3 minutes iš abiejų pusių.
Ekologinis kiaulių auginimas ir tautinis paveldas
Didėjant susidomėjimui ekologiškais produktais, iškyla ekologiškai auginti skirtų kiaulių veislių parinkimo klausimas. Šalyse, kuriose dar išliko senosios vietinės kiaulių veislės, vieningai laikomasi nuomonės, kad būtent vietinės veislės ir yra pačios tinkamiausios, nes jos geriausiai prisitaikiusios prie vietos sąlygų ir todėl nėra lepios.
Literatūros šaltiniai nurodo ir geresnę daugumos senųjų vietinių veislių mėsos kokybę, o būtent ekologinis auginimas ir turi užtikrinti aukštesnę kiaulienos kokybę, kuri priklauso nuo higienos sąlygų, skerdimo būdų, maistinės vertės, skoninių ir technologinių savybių bei poveikio vartotojų sveikatai. Pastaruoju metu vis labiau pabrėžiama kiaulių šėrimo, auginimo ir transportavimo sąlygų įtaka kokybei. Jei pašaruose yra netinkamų komponentų, jie gali išlikti mėsoje.
Lietuvoje dar yra dviejų išsaugotų lietuviškų veislių - Lietuvos vietinių ir senojo genotipo Lietuvos baltųjų - kiaulių. Intensyviai auginamos šių veislių kiaulės būna gana riebios, dėl to jas pakeitė įvairios užsienio veislės, tačiau sunku įsivaizduoti tautinio paveldo produktus, pagamintus iš užsienio veislių kiaulienos ar importuotos riebesnės mėsos, o tam tikriems tautinio paveldo produktams gaminti reikalinga ir riebesnė kiauliena. Ganyti ypač tinka senosios Lietuvos vietinės kiaulės, kurių dauguma yra deglos ir nejautrios tiesioginiams saulės spinduliams.
Ekologiškos kiaulienos vartotojams pageidaujant dar liesesnės mėsos, būtų galima ekologiškai auginti lietuviškų ir liesesnių veislių mišrūnus. Lietuviškų veislių kiaules būtų galima kryžminti su diurokų ar kitų veislių kuiliais. Dėl geros diurokų mėsos kokybės vietines kiaules kryžminti su diurokais populiaru daugumoje Europos šalių.