Įsivaizduokite, kad staiga prieš jus iššoka mitinė būtybė ir per akimirką perkelia jus į atokiausią planetos tašką. Tai - Nemo taškas, žymintis tolimiausią atstumą, kurį galima nusigauti nuo sausumos. Jis yra Ramiajame vandenyne, tarp Antarktidos, Pietų Amerikos ir Tasmanijos (koordinatės - 48°52.6′ pietų platumos ir 123°23.6′ vakarų ilgumos). Nuo artimiausių salų Nemo taškas yra nutolęs net per 2 688 km. Šis atstumas yra didelis. Tačiau šiame straipsnyje panagrinėsime kur kas arčiau esantį, tačiau ne mažiau iššūkių keliantį atstumą tarp Pietų Amerikos ir Antarktidos, apžvelgsime Dreiko sąsiaurį, jo ypatumus ir iššūkius.
Antarktida: Žemynas Pietų ašigalyje
Antarktida - pasaulio dalis ir Pietų pusrutulio žemynas, kuriame yra Pietų ašigalis. Ją supa Pietų vandenynas (Ramiojo, Atlanto ir Indijos vandenynų sektoriai). Antárktis, poliarinė ir subpoliarinė Pietų pusrutulio sritis, apimanti Antarktidą, gretimas salas ir jas supančius 3 vandenynų plotus (Pietų vandenyną). Antarkties šiaurine riba laikoma konvergencijos zona, ties kuria vandenyno paviršiuje vasarą susiduria šiltesni vidutinės juostos vandenys su šaltais antarktiniais vandenimis. Ši riba nepastovi, per metus kinta tarp 48° ir 61° pietų platumos.
Antarkties klimatas atšiaurus, žema oro temperatūra (minimali Antarktidoje užregistruota temperatūra -89,2 °C), stiprūs vėjai, sniego audros, rūkai. Antarktidą juosia maždaug iki 500 m gylio lėkštas šelfas (jame yra ir gilesnių įdubų). Antarkties vandenynų dugne yra gilių dubumų (Afrikos-Antarktidos dubuma iki 6737 m, Australijos-Antarktidos dubuma iki 6089 m, Bellingshauseno dubuma iki 5399 m).
Dreiko sąsiauris: Trumpiausias kelias į Antarktidą
Nedaug vandens kelių kelia didesnę baimę nei Dreiko sąsiauris - liūdnai pagarsėjęs vandens telkinys, esantis tarp Horno kyšulio Pietų Amerikoje ir Pietų Šetlando salų Antarktidoje. Antarktidą nuo Pietų Amerikos skiria 990 km pločio Dreiko sąsiauris. Tai trumpiausias kelias iš Antarktidos į bet kurį kitą žemyną.
Dreiko sąsiaurio geografija ir istorija
Dreiko sąsiauris yra plačiausias sąsiauris Žemėje, o jo plotis siauriausioje vietoje sudaro 820 km. Tai trumpiausias atstumas, kurį reikia įveikti, norint nusigauti į Antarktidą. Dauguma laivų į vieną pusę plaukia dvi dienas ir dvi-tris naktis. Didžioji visų 750 000 Antarktidoje apsilankiusių žmonių dalis į ją atvyko būtent šiuo keliu.
Šis vandens kelias buvo pavadintas XVI amžiaus anglų tyrinėtojo sero Francis Drake'o, kuris 1577-1580 m. apiplaukė aplink pasaulį, vardu. Kai kurios stipriausios vandenyno srovės pasaulyje teka per Dreiko sąsiaurį, nes joms netrukdo jokia sausumos teritorija. Tas pats pasakytina ir apie vėjus, kurie gali laisvai pūsti tūkstančius kilometrų, nepaliesdami žemės toje platumoje, taip sukeldami smarkias audras ir milžiniškas bangas.
Iššūkiai ir pavojai
Deja, „idealaus" laiko perplaukti Dreiko sąsiaurį nėra. Orai čia yra visiškai neprognozuojami viso sezono metu. Tai yra labai pavojinga vieta, ir net krovininiai laivai renkasi kitą kelią, jeigu jiems reikia apiplaukti Pietų Ameriką. O jeigu reikia patekti būtent į pietinę Pietų Amerikos dalį, yra plaukiama gerokai ramesniu ir mažiau pavojingu Magelano sąsiauriu.
Dreiko sąsiauryje dažnai siaučia štormai, ir čia jie būna stipriausi planetoje. Atlaikyti juos pajėgia tik didžiulio tonažo laivai, ir tik jų kapitonai ryžtasi plaukti Dreiko sąsiauriu. Ir ne vien dėl ledkalnių, kurių čia pasitaiko labai dažnai; pavojingiausi yra galingi vėjai, čia siautėjantys visada, nepriklausomai nuo sezono ir paros meto.
Žemės rutulio pietinėje dalyje, tarp 40 ir 50 laipsnių pietų platumos teka galinga Antarkties cirkumpoliarinė vandenyno srovė arba Vakarų Vėjų srovė. Ši srovė, nesutikdama savo kelyje kliūčių - žemynų ar didelių salų - išvysto nemažą greitį. Vakarų vėjai čia pučia nuolatos ir neretai jų greitis siekia 25-30 m/s, ir net 35 m/s (126 km/val.), o tai yra 10 balų štormo rodiklis. Be galingų vėjų padėtį sąsiauryje gerokai apsunkina ledkalniai ir dreifuojančios lytys. Sąsiaurio pietinę dalį nuo balandžio iki lapkričio (būtent šiuo metu Pietų pusrutulyje yra žiema) kausto ledas.
Pasirengimas kelionei per Dreiko sąsiaurį
Norintiems gauti adrenalino visam gyvenimui, ši kelionė - tiesiog ideali. Bangos aukščio sulig gyvenamuoju namu, iš kojų verčiantis siūbavimas, už iliuminatoriaus stiklo verdantis pragaras… Visa tai - ne silpnų nervų žmonėms. Tačiau šiuo sąsiauriu reguliariai plaukia kruiziniai laineriai, kurių keleiviai yra pasirengę tokiems įvykių posūkiams.
Kruizų organizatoriai įspėja: jeigu pateksite į vadinamąjį „Drake Shake" (Dreiko kratyklę), bangos gali siekti 8 metrus ir daugiau, ir to pakanka, kad daugumą keleivių pajustų diskomfortą ir net paniką. Vykstantiems į šią kelionę iš anksto yra primenama pasiimti tablečių ir viso kito, ką galima naudoti nuo jūros ligos. Laive, aišku, yra gydytojas. Siaučiant tokiam megaštormui keleiviams rekomenduojama gerti daug skysčių, o valgyti mažytėmis porcijomis (tinka imbieras, sausainiai ir obuoliai). Taip pat rekomenduojama sėdėti ir žiūrėti pro iliuminatorių į jūrą - reikia įsitaisyti taip, kad būtų gerai matomas horizontas. Stovėti tuo metu būna praktiškai neįmanoma, nes tiesiog žmogus neišlaiko pusiausvyros.
Beje, jūreiviai, kuriems tenka plaukioti Dreiko sąsiauriu, tikina, kad bijoti laivo sudužimo nereikia, nes jie plaukia ne aklai. Orų prognozių resursai, prieinami kapitonams ir šturmanams, yra išskirtiniai, ypač pastaraisiais metais. Kapitonai gali iš anksto planuoti maršrutą ir reguliuoti greitį bei kursą, kad judėtų ramesniais plotais.
Alternatyvūs keliai į Antarktidą
Tiems, kas būtinai nori apsilankyti šalčiausiame planetos žemyne, bet bijo Dreiko sąsiaurio, kelionių organizatoriai primena, kad šį kelią galima įveikti ir lėktuvu. „Skrydis trunka dvi valandas. Nusileidę Pietų Šetlando salose, sėsite į laivą ir iškart plauksite į jūrą stebėti banginių, - siūlo kelionių organizatoriai. - Prie kranto tokių audrų kaip „Drake Shake", aišku, nebus".
Pietų Amerika: Vartai į Antarktidą
Pietų Amerika - ketvirtas pagal dydį žemynas pasaulyje, užimantis didžiąją dalį pietinio pusrutulio. Šis žemynas pasižymi nepaprasta klimato ir kraštovaizdžio įvairove - nuo atogrąžų karščių iki vėsių kalnų ir sausų dykumų. Pietų Amerikoje gyvena unikalios gyvūnų ir augalų rūšys, kurių daugelis aptinkamos tik šiame žemyne. Tai tolima, egzotiška ir visomis prasmėmis karšta keliautojų svajonė, kurios koziris - gamta.
Beveik vieninteliai vartai į keliautojui į Antarktidą - Ušuajos miestas Argentinoje, Ugnies žemės saloje, vadinamas „Piečiausiu pasaulio miestu“. Iš ten laivais į Antarktidą plaukia gal 97% visų turistų. Nuo Ušuajos iki Antarktidos - „vos“ 1000 km.
Kelionės atstumai nuo Ušuajos
| Kryptis | Atstumas nuo Ušuajos |
|---|---|
| Antarktida | ~1000 km |
| Australija | ~2500 km |
| Pietų Afrika | ~4000 km |
Kelionė į Antarktidą: Logistika ir patirtys
Iš Ušuajos per Byglio sąsiaurį į atvirą vandenyną išplaukęs laivas pradeda linguoti nuo šono ant šono kaip krypuojantis ančiukas. Šiuolaikiniai kruiziniai laivai yra aprūpinami puikiomis stabilizavimo sistemomis, tačiau jausmas, kad pakyli aukštai į dangų, o paskui krenti, vis tiek niekur nedingsta. Dvi dienas ir dvi naktis realiai gyveni „čia akimirka" ir savo kailiu pajunti visą jūros stichijos galybę ir vienybę su gamta. Antarktida - paskutinė planetoje likusi laukinė vietovė. Taip pat labai įdomu pajusti, kaip antrojoje kelionės pusėje pastebimai atšąla.
Ekspedicijos laivai ir taisyklės
Antarktidos laivai vadinami „ekspediciniais“, jie turi labai nedaug vietų - dažnai ~100 ar ~200 (kai didieji kruiziniai laivai turi po 4000). Taip yra todėl, kad Antarktidoje išlipti leidžiama tik 100 turistų vienoje vietoje vienu metu. Pagal tarptautinį susitarimą nė viena pasaulio valstybė neturi teisės reikšti teritorinių pretenzijų į Antarktidos dalį. Antarktida priklauso visiems.
Gamtosauga Antarktidoje - aukščiausio lygio. Išlipdami į krantą turistai persiauna guminius batus, kuriuos dezinfekuoja. Reikia išsikrapštyti kišenes ir striukių lipdukus, kad juose nebūtų užsilikusių iš namų atsivežtų augalų sėklų. Žemyne negalima garsiai kalbėti, nieko liesti, nieko paimti, net akmenuko ar kriauklelės. Negalima valgyti, rūkyti, jei prireikia į tualetą - atgal į laivą.
Netikėtos situacijos sąsiauryje
Išplaukus į Dreiko sąsiaurį, viskas greitai keičiasi. Tik iliuzija, kad pasitaikė saulėtas, ramus oras be menkiausio vėjelio. Tik iliuzija, kad buvome saugūs, burgzdami tarp ledkalnių guminėmis valtimis, kuriomis plukdydavo į krantą. Pasukus link Vedlio jūros - retai keliautojų lankomos vietos, pasitiko jūra, užsiklojusi storiausia per 20 metų ledo danga. Ledas atrodė stabilus - vietomis lygus, metro storio virš vandens, vietomis susigrūdęs, suaižėjęs, tačiau sustingęs į vientisą gniutulą. Plaukiodami valtimis mėgavomės ramybe ir begaliniu grožiu, kai staiga aplink valtį pradėjo tirštėti sniego košė. Galingos srovės pajudino ledus - nespėjome iššokti su valtimi į atvirą vandens plotą, likome įkalinti tarp lyčių. Pasak vieno keliautojo, teko ropštis ant lyties, kai valtį pradėjo spausti ir ji vertėsi ant šono. Po dviejų valandų juvelyriškai tikslios laivo navigacijos pavyko ištraukti virve. „Daugiau jokio ledo jūsų gyvenime“, - vaišindamas viskio taure be ledo juokėsi ekspedicijos komandos narys.
Nuo kranto grįždami į laivą su valtimi nardydavome tarp ledkalnių. Tyliai plaukiodavome tarp keistų ledo figūrų, nugludintų, suaižėjusių, akinamai baltų, su melsvais tarpsluoksniais nuo slegiamo milžiniško svorio. Ledo skulptūrų galeriją atnaujina nuo kalno slinkdamas ledynas ir stačia siena krisdamas į jūrą. Toliau ledkalnius gražina vanduo, plonindamas „grybo koją“, o kai gigantiško ledo bokšto dalis virš vandens pasidaro didesnė nei apačioje, jis triukšmingai apsiverčia.
Kelionė į Antarktidą netelpa į jokius ankstesnių keliavimo patyrimų ir įspūdžių rėmus. Tai toks pasaulis, kurio mes nepažįstame ir dar negreitai pažinsime. Dar prieš kelionę juokavome, kad tai prilygsta skrydžiui į Mėnulį, nes nežinojome, ko tikėtis, kaip įsivaizduoti tai, kas mūsų laukia. Tas jausmas nepasikeitė grįžus. Iki šiol vis dar gula klodais, sluoksniuojasi nauji potyriai kaip tas melsvų gyslelių Antarktidos ledas.