Prieskoniniai (aromatiniai) augalai - tai augalai, kurie kaupia medžiagas, suteikiančias jiems savitą kvapą ir skonį. Jie vartojami švieži, džiovinti ar kitaip apdoroti patiekalams gardinti ir kvapinti. Pasaulyje priskaičiuojama daugiau kaip 1000 rūšių prieskoninių augalų, o Lietuvoje savaime auga apie 50 rūšių.
Prieskoniniai augalai grupuojami pagal prieskoniams vartojamas jų dalis:
- Lapiniai: Vartojami lapai, kartais jauni ūgliai su lapais ir žiedynais.
- Žiediniai: Vartojami žiedai, žiedpumpuriai arba žiedo dalys.
- Vaisiniai: Vartojami vaisiai, sėklos, atskiros vaisių dalys.
- Žieviniai: Vartojama žievė.
- Šakniniai: Vartojamos šaknys, šakniastiebiai, stiebagumbiai ar kitos požeminės dalys.
Šiame straipsnyje ypatingas dėmesys bus skiriamas šakniniams prieskoniniams augalams, taip pat kitiems populiariems prieskoniams, gaunamiems iš įvairių augalo dalių, ir jų savybėms bei panaudojimui.
Šakniniai prieskoniniai augalai
Šakninių prieskoninių augalų prieskoniams vartojamos šaknys, šakniastiebiai, stiebagumbiai ar kitos požeminės dalys.
Tikrasis imbieras (Zingiber officinale)
Tai imbierinių šeimos prieskoninis augalas. Vartojami kaip prieskoniai, kurie dedami į įvairius saldumynus, arbatas ar patiekalus. Imbieras pasižymi aštriu, gaivinančiu skoniu ir aromatu. Jis dažnai naudojamas Azijos virtuvėje, taip pat tinka desertams, gėrimams ir mėsos patiekalams gardinti.
Dažinė ciberžolė (Curcuma longa)
Ciberžolė - imbierinių šeimos augalas, plačiai naudojamas kaip prieskonis ir maisto dažiklis. Ji suteikia patiekalams ryškią geltoną spalvą ir švelnų, kartoką skonį. Ciberžolė yra svarbi Indijos virtuvės dalis, taip pat naudojama gaminant karių mišinius.
Sėjamoji petražolė (Petroselinum crispum)
Tai salierinių šeimos prieskoninis augalas. Jos dedamos į įvairius patiekalus kaip prieskonis, puikiai tinka rauginimui. Petražolės pagerina daržovių, mėsos, žuvies patiekalų skonį, taip pat mėsiškos daržovių sriubos, įvairius padažus, konservus. Džiovintos petražolės ilgai išlaiko prieskonines savybes. Žali smulkiai supjaustyti petražolių lapai dedami į valgius ne verdant, bet jau patiekiant į stalą, kad neprarastų aromatų ir maistinių savybių.
Kvapusis imbierutis (Alpinia galanga)
Kvapusis imbierutis, dar žinomas kaip galangas, yra imbierinių šeimos augalas, artimas tikrajam imbierui. Jo šakniastiebiai naudojami kaip prieskonis Pietryčių Azijos virtuvėje. Galangas pasižymi aštriu, citrusiniu skoniu su pušies ir eukalipto natomis.
Ajeras (Acorus calamus)
Ajeras gali skatinti ir normalizuoti apetitą.
Didžiojo debesylo šaknis
Didžiojo debesylo šaknis dar nuo graikų ir romėnų laikų buvo vartojama virškinimo gerinimui ar net nerviniams uždegimams gydyti.
Krienai (Armoracia rusticana)
Šviežių krienų šaknys vartojamos kaip uždaras mėsos žuvies ir kiaušinių patiekalams, užkandžiams, padažams, konservuojant agurkus pomidorus, sūdant grybus. Krienų padažas ypač gardu su lydeka arba kita žuvimi. Net mažytis jų gabalėlis, įdėtas į sūrymą, marinatą, gelbsti nuo perrūgimo, sugedimo ir gerina produktų skonį. Krienuose esantis garstyčių aliejus neleidžia veistis bakterijoms ir pelėsiams. Žiemą galima vartoti ir džiovintas krienų šaknis. Dėl fitoncidų gausos krienai turi antimikrobinių savybių. Išvykose, neturint šaldytuvo, maisto produktai geriau laikysis, jei juos pabarstysime susmulkintomis krienų šaknimis. Krienų negalima virti, jie beriami ant pagaminto valgio.
Kiti populiarūs prieskoniai
Nors straipsnis orientuotas į šakninius prieskonius, verta paminėti ir kitus populiarius prieskonius, kurie dažnai naudojami virtuvėje.
Rozmarinai (Rosmarinus officinalis)
Kvapusis rozmarinas kilęs iš Viduržemio pajūrio kraštų. Tenykštė virtuvė be šio prieskonio neįsivaizduojama. Tėvynėje rozmarinai išsikeroja į didžiulius, net iki 2 m siekiančius augalus. Rozmariną verta auginti vien jau dėl to, kad šviežiais jo lapeliais galima mėgautis ištisus metus. Pasodintas tinkamo dydžio vazone, jis puikiausiai veša. Svarbiausia, nepersistenkite laistydama. Augalui sausra daug mielesnė už nuolatinę drėgmę. Rozmarinai mėgsta vasaroti gryname ore, bet vos tik atvėsus neškite į namus. Žiemą geriausiai leisti ilsėtis ir nelaikyti šiltame kambaryje. Rozmarinui ideali vieta žiemoti - šviesi, bet nešilta (5-10 laipsnių šilumos) patalpa. Nors žiemą rozmarinai snūduriuoja, jų lapeliai gardinti maistui tinka puikiausiai. Ypač gerai dera su orkaitėje kepamais patiekalais: bulvėmis, moliūgais, picomis, sūriais sausainukais, balta namine duona. Skrudintos rozmarinų šakelės gardu ir gražiai atrodo patiektos su mėsos patiekalais, ypač ėriena.
Čiobreliai (Thymus)
Labiausiai paplitęs ir daugiausia virtuvėje vartojamas paprastasis čiobrelis (Thymus vulgaris). Auginama ir daugiau jo atmainų, kaip antai citrininis (Thymus citriodorus), kmyninis (Thymus herbus-barona). Čiobrelis - gana nereiklus daugiametis augalas, puikiai veši ne tik pievose, gėlynuose ar alpinariumuose, bet ir vazonėliuose. Juose gali žaliuoti ištisus metus. Pas mus dažniau įprasta čiobrelį vartoti gydomaisiais tikslais (pavyzdžiui, nuo kosulio), bet kai kurių šalių gyventojai, tarkim, prancūzai, be šios žolelės neįsivaizduoja savo virtuvės. Čiobrelio šakelių galite dėti į sriubas, gardinti padažus, jis puikiai dera su mėsos ir paukštienos patiekalais, taip pat su aviena ir laukinių žvėrių mėsa. Geras pagardas ir marinuojant pomidorus, agurkus - suteikia pikantiško skonio. Beje, atsiskleisti čiobrelio aromatui reikia laiko, todėl į patiekalą jo, skirtingai nei daugelio kitų žolelių, geriausiai dėti tik pradedant kepti, virti ar troškinti.
Bazilikai (Ocimum basilicum)
Šis itin kvapnus prieskoninis augalas yra kilęs iš tropinių Azijos ir Europos vietovių. Bazilikų būna kelių spalvų, įvairių aromatų (cinamo, anyžių, gvazdikėlių ir kt.). Tai vienas mėgstamiausių Viduržemio jūros virtuvės prieskonių. Bazilikai - vienmečiai augalai. Taigi ilgai jų draugija nesidžiaugsite. Tačiau namų sąlygomis, gerai apšviestoje vietoje bazilikai gali žaliuoti visą šaltąjį sezoną. Žinoma, vazonėlyje tokie vešlūs kaip dirvoje neužaugs, bet šviežių lapelių patiekalams gardinti tikrai turėsite. Su kokiais patiekalais labiausiai dera bazilikai? Klasikinis derinys - mocarela, pomidorai ir švieži bazilikų lapeliai. Šiuo prieskoniu mėgstama gardinti ir įvairias salotas, brusketas, picas, sriubas, daržovių troškinius, makaronų, vištienos ar žuvies patiekalus. Tik turėkite galvoje: supjaustyti šviežių bazilikų lapeliai greitai suglemba ir patamsėja, tad jais gardinti patartina prieš patiekiant į stalą.
Raudonėliai (Origanum vulgare)
Kai kurie juokauja, kad raudonėliai yra picos skonio. Ir tas juokelis neatsitiktinis. Tikra itališka pica be raudonėlių netektų savo aromato. Tiesa, švieži raudonėliai kiek mažiau aromatingi nei džiovinti, bet dėl puikių savybių virtuvėje jie labai mėgstami ir pageidautini. Suteikite jiems šviesos, geros žemės, šiek tiek drėgmės, ir keros vazone kaip pašėlę (tiesa, šaltuoju metų laiku auga kiek vangiau). Švieži raudonėliai gana švelnaus skonio, dėl to jais galima gardinti pačius įvairiausius pateikalus: salotas, mėsos, bulvių, ankštinių daržovių, jūros gėrybių valgius, įvairius padažus, sriubas.
Mairūnai (Origanum majorana)
Kilę iš Indijos, senovėje buvo vartojami ir kaip vaistažolė, ir kaip prieskonis. Iš mairūnų senovės žmonės spaudė aliejų, kuris garsėjo kaip afrodiziakas. Dabar šie augalai ypač paplitę Viduržemio jūros pakrantėje. Mairūnas - daugiametis augalas, lietuviškas klimatas jam nepalankus: šalčių paprastai neišgyvena. Užtat kambaryje gali lapoti ir žiemą. Tik kaip ir visi Pietų šalių augalai labai reiklus šviesai. Mairūnų kvapas gana specifinis ir aitrokas - patinka ne visiems. Tačiau daug kas sako, kad prie šio skonio veikiai priprantama. Patiekalams mairūnai teikia pikantiško prieskonio. Bene geriausiai dera su įvairiais mėsos (ypač maltos) patiekalais ar su jais tiekiamais padažais.
Krapai (Anethum graveolens)
Švieži krapai aromatizuoja, vitaminizuoja ir paskanina salotas, mišraines, mėsos, žuvies, daržovių sriubas bei antruosius patiekalus, duonos gaminius, marinatus.
Kalendra (Coriandrum sativum)
Tai salierinių šeimos augalas. Šis augalas naudojamas kaip prieskonis įvairiems patiekalams. Kalendroje esantys eteriniai aliejai naudojami maisto bei parfumerijos pramonėse.
Pankolis (Foeniculum vulgare)
Tai salierinių šeimos augalas. Ši daržovė puikiai tinka įvairiems patiekalams, ypač troškiniams. Pankolio sėklos gali būti naudojamos arbatai virti.
Estragonas (Artemisia dracunculus)
Tai astrinių šeimos augalas.
Šalavijas (Salvia officinalis)
Tinka ankštinių daržovių ir riebios mėsos (ypač avienos) patiekalams paskaninti, žali ir džiovinti dedami į svogūnų salotas, o paštetams ir dešroms suteikia pikantiško skonio.
Aštrūs prieskoniai ir jų nauda
Pastebėta, kad patiekalai, pagardinti natūraliais aštriais prieskoniais, rečiau sukelia apsinuodijimą, yra lengviau virškinami!
Kuminas (indiški kmynai)
Gerina kepenų ir tulžies pūslės veiklą, taip pat teigiamai veikia sąnarius, raumenis, mažina patinimus, padeda atsipalaiduoti riebalų sankaupoms ir lengvina slogos simptomus. Gali sumažinti prakaitavimą, padeda užkietėjus viduriams.
Raudonieji pipirai
Normalizuoja širdies ir plonojo žarnyno veiklą, teigiamai veikia kraujagysles. Šie pipiriukai padės ir peršalimo ligų bei gripo sezono metu, skatins kaulų gijimą patyrus lūžį.
Juodieji pipirai
Pasirodo, šis įprastas prieskonis, be kurio sunkiai įsivaizduojame daugumą mėsos, žuvies, paukštienos ir daržovių patiekalų, skatina gijimo procesus sergant akių, pieno liaukų ligomis, jis taip pat naudingas nuo migrenos kenčiantiems žmonėms.
Kardamonas
Aromatingų kardamono sėklų galima pakramtyti gaivinant burnos kvapą.
Aitrieji pipirai
Jie ne tik suteikia jūsų patiekalams ugnelės, bet ir skatina kenksmingų medžiagų šalinimą iš organizmo.
Krienai, garstyčios
Juose esantys aliejai teigiamai veikia skrandžio gleivinę.
Malti prieskoniai ir jų milteliai beriami į patiekalą tik visiškai baigiant jį gaminti ar net į jau pagamintą. Dauguma prieskonių išsiskiria antimutageniniu poveikiu, tai yra neutralizuoja ekologiškai kenksmingas medžiagas, kurios produktuose susikaupia jų gamybos procese.
Prieskonių auginimas namuose
Norint visada turėti šviežių prieskonių po ranka, juos galima auginti namuose. Tai ne tik patogu, bet ir suteikia galimybę mėgautis aromatingais augalais ištisus metus.
Pradžia
Nuspręskite, kokių prieskonių norėtumėte auginti.
Sodinimas
Jei vasarą prieskonius auginote darže ar sode, rudenį iškaskite keletą ir įsodinkite į vazonus. Taip pat galite nusipirkti jau ūgtelėjusių prieskonių augalų.
Persodinimas
Indo apačioje padarykite drenažą iš akmenukų ar nedidelių molinių vazonų duženų, galite įmesti vieną kitą medžio anglies gabalėlį. Kad augalai gerai vešėtų, į gruntą vertėtų įmaišyti komposto. Daugelis prieskoninių augalų atkeliavę iš Pietų kraštų, todėl mėgsta purią žemę su smėlio priemaiša.
Vieta
Prieskoninių augalų lentynėlės nesumanykite įtaisyti tamsiame užkampyje. Tokioje vietoje jie skurs. Labiausiai žolelės „palaimintų“ šiltą, šviesią ir jaukią viečiukę, gana gerai vėdinamą, bet ne košiamą skersvėjų. Žiemą, kai saulė spinduliais nelepina, tinkamiausia vieta, ko gero, būtų pietų ar vakarų pusėje esanti palangė. Jei po ja radiatoriai, kai prasidės šildymo sezonas, derėtų įtaisyti oro drėkintuvus arba augaliukus bent retkarčiais apipurkšti vandeniu.
Laistymas
Nepersistenkite laistydama. Nuo per didelės drėgmės gali nupūti prieskoninių augalų šaknys.
5 geriausios patikimos žolelės pradedantiesiems! | Lengvai auginamos žolelės namuose
Dirvinės čiužutės yra vienamečiai, 30-60 cm. aukščio augalai, randami dirbamuose laukuose, pasėliuose, daržuose, dykvietėse, pakelėse, karjeruose ir kitokiose vietose, kuriose pažeistas dirvožemis. Neretai dirvinės čiužutės auga pasėliuose kaip piktžolės. Dirvinės čiužutės - dažni, visoje Lietuvoje paplitę augalai. Žydi gegužės - birželio mėnesiais, pavienių žydinčių augalų galima aptikti ir iki vėlyvo rudens. Žiedai balti, smulkūs. Vaisiai - plokščios, pinigėlius primenančios, maždaug 1 cm. skersmens ankštarėlės - subręsta liepos - rugsėjo mėnesiais. Žmonės dirvines čiužutes pažinojo ne tik kaip dirbamų laukų piktžoles, bet ir išmanė jų savybes. Apie tai galima spręsti iš liaudiškų pavadinimų, siejamų su sėklų kvapu ir skoniu: česnakėlis, česnakinės, šarkos česnakas, blakiažolė. Labiausiai paplitęs liaudiškas šio augalo pavadinimas - kolyta, kolytai, tačiau yra ir kitokių įdomių vardų, tokių kaip berlingytė, maišelninkas, pinigėliai, šilingėlė, traiduonė, žvanguliukai. Visose dirvinių čiužučių dalyse yra uždegimus slopinančių, kraują stiprinančių, organizmą valančių, prakaitavimą skatinančių, atsikosėjimą lengvinančių ir kaip priešnuodžiai veikiančių medžiagų. Čiužučių žolės nuovirai ir užpilai vartojami nuo vočių, žarnyno pūlinių, po gimdymo kylančių skausmų ir endometriozės. Liaudies medicinoje čiužutėmis taip pat gydomas reumatas, akių ligos, plaučių pūliniai, inkstų uždegimai, kepenų ligos ir prostatos ligos, šis augalas didina vyrų potenciją. Visose čiužučių dalyse yra junginių, slopinančių bakterijų dauginimąsi, tad labai veiksmingai stabdomas stafilokokų ir streptokokų dauginimasis. Dirvinių čiužučių žolė skinama augalams žydint. Sėklos renkamos tada, kai ankštaros pagelsta, o sėklos būna šviesiai rudos. Surinktas čiužutes galima surišti ir pakabinti gerai vėdinamoje vietoje džiūti. Kad neišbyrėtų dalis sėklų, kuokštus derėtų aprišti marle. Jauni dirvinių čiužučių lapai, kol augalai nepradėję žydėti, tinka salotoms. Augalui žydint lapai tampa labai kartūs. Lapuose yra apie 54 procentų baltymų. Į salotas, sriubas ir kitus patiekalus čiužučių lapų reikia dėti nedaug. Sutrintas sėklas galima vartoti kaip garstyčių pakaitalą. Jose būna nuo 28 procentų iki 60 procentų aliejaus. Lietuvoje čiužučių sėklos seniau vartotos kaip mėsos prieskoniai, jų buvo dedama į dešras ir skilandžius.
