Po ilgos žiemos bundanti gamta primena apie artėjantį pavasarį. Tai metas, kada pats laikas pasirūpinti augalais, kad šie puikiai augtų visą sezoną ir džiugintų puikiu derliumi. Trąšos yra vienas pagrindinių komponentų, kuris puoselėja ir skatina natūralią augalo evoliuciją, pradedant nuo šaknų sistemos, pumpurų, lapų iki vaisių vystymosi ir nokinimo.
Kodėl augalams reikalingos trąšos?
Po žiemos, atsinaujinus augalų vegetacijai, be vandens ir saulės šviesos, augalams reikalingi dideli kiekiai azoto, fosforo ir kalio. Šie junginiai padeda augalams įsišaknyti ir sėkmingai augti. Geros trąšos aprūpina augalus maistinėmis medžiagomis ir energija, kad jie galėtų žydėti, išlikti sveiki ir sėkmingai augti. Žydėjimas atima daug energijos, o kartais augalai negali gauti reikiamos mitybos vien iš dirvožemio.
Pagrindinės maisto medžiagos ir jų funkcijos
- Azotas (N): Azotas užtikrina sveiką augalo vystymąsi. Azoto pavasarį augalams reikia gerokai daugiau negu vasaros metu, nes jis padeda augalui atsigauti po žiemą patirto streso, greitina augimą, didina augalų atsparumą. Tačiau jis augalams reikalingas ir vasarą, o jo trūkumą nesunku pastebėti: augalai išsiduos gelsvais lapais, menkais augalų žiedais.
- Fosforas (P): Rečiau negu azoto, augalams stinga fosforo. Augalų ląstelėse fosforas dalyvauja energijos, maisto medžiagų apykaitos, ląstelių dalijimosi ir dauginimosi procesuose. Jeigu augalas auga gležnas, lapai įgauna melsvą ar violetinį atspalvį, ilgai nenoksta vaisiai - greičiausiai jis kenčia nuo fosforo trūkumo. Didžiausias fosforo kiekis augalams reikalingas, kai jie intensyviai auga.
- Kalis (K): Kalis atsakingas už augalų atsparumą nepalankioms augimo sąlygoms ir ligoms. Gėlių žiedai būtent dėl jo būna ryškesni ir aromatingesni, o daržovių bei vaisių derlius kokybiškesnis. Nors dirvožemyje kalio yra daugiau negu azoto ir fosforo, augalai jo daug nepasisavina iš dirvožemio, nes kalis iš dirvos lengvai išplaunamas.
- Mikroelementai: Augalams taip pat reikalingi mikroelementai, tokie kaip boras, cinkas, geležis, manganas, varis ir kiti.
Kada ir kaip tręšti augalus?
Pradėjus šilti orams, daugelis sodininkų susimąsto, kokias trąšas naudoti ir kada tręšti sodo augalus. Žinojimas, kada tai daryti ir kiek tiksliai trąšų reikia, yra labai svarbus aspektas, o tai priklauso nuo augalo ir nuo aplinkos temperatūros. Pavasarį, atšilus žemei, pats metas ją pamaitinti, nes anksti išbarstytas trąšas iš karto pasisavins pradėję augti augalai.
Bendrosios tręšimo taisyklės
- Specialistai teigia, kad augalai turėtų būti maitinami, kai jie yra ramybės būsenoje arba bent jau tada, kai jie nepatiria jokio streso, pavyzdžiui, didelio karščio.
- Dauguma sodo augalų stipriausiai auga pavasarį ir vasaros pradžioje. Vasarinės gėlės, rožės, rododendrai, daržovės, moliūgai, kopūstai, česnakai ir pomidorai bei šiltnamyje augantys augalai reikalauja daug maisto medžiagų, todėl, kad jie gerai augtų, vasaros metu juos reikia papildomai tręšti.
- Gėles galite tręšti bet kuriuo metu ryte, dieną ar vakare, tačiau kalbant apie metų laiką, gėles reikėtų pradėti maitinti pavasarį, o baigti - vasaros pabaigoje. Netręškite jų rudenį ar žiemą, kai gėlės yra ramybės būsenoje.
- Prieš tręšiant bet kokiomis trąšomis, visada įsitikinkite, kad žemė yra drėgna. Niekada netręškite gėlių, jei žemė sausa, nes tai joms gali labiau pakenkti nei duoti naudos.
- Augalų papildomam tręšimui efektyviausios yra nedidelės trąšų normos. Jomis tręšiant keletą kartų per vegetaciją, padidėja maisto medžiagų įsisavinimas.
- Vasaros viduryje augalai tręšiami per lapus, ypač bulvės ir kiti šakniavaisiai, taip pat uogynai ir vaismedžiai.
- Po derliaus nuėmimo galima ne tik palaistyti, bet ir pabarstyti trąšų, kad augalas turėtų jėgų ruoštis žiemai ir kitam derliui.
Specialūs nurodymai skirtingiems augalams
- Valgomieji augalai: Trąšos dažniausiai maišomos į sodo žemę pavasarį, prieš sodinimą. Jei jau pasėjote sėklas arba pasodinote sodinukus, aplink augalus vis tiek galite švelniai tręšti granuliuotomis trąšomis, jų nereikia giliai įterpti į dirvą. Skystos trąšos gali sudeginti jaunas šaknis, tad jomis tręšti nerekomenduojama.
- Lapiniai žalumynai: Anksčiau pavasarį tręšti reikėtų sodinant salotas, rukolą, lapinius kopūstus ir kitus lapinius žalumynus.
- Pomidorai ir bulvės: Vidurvasarį, sparčiai augant pomidorams ir bulvėms, šioms daržovėms reikės papildomų trąšų, nes augalai aktyviai pasisavina ir naudoja maistines medžiagas. Kai pomidorai pradeda žydėti, pereikite prie mažai azoto turinčių trąšų, kad paskatintumėte daugiau žiedų ir vaisių, o ne žalumynų.
- Kopūstai, žiediniai kopūstai, brokoliai: Jiems gali būti naudinga tręšti po persodinimo praėjus trims savaitėms.
- Žirniai, pupelės, agurkai ir melionai: Gali būti tręšiami prasidėjus žydėjimui.
- Paprikos, baklažanai: Bus naudinga tręšti po pirmųjų vaisių.
- Daugiamečiai augalai: Tręšimo laikas priklauso nuo augalo augimo ciklo. Pavyzdžiui, šilauogėms naudinga, kai jos tręšiamos sezono pradžioje, pumpurų žydėjimo metu, o birželį augančioms braškėms labiausiai naudinga, kai tręšiamos po derliaus nuėmimo.
Vejos tręšimas
Net ir vešliausiai vejai pavasarį reikia trąšos, ypač po atšiauraus ar sauso žiemos sezono, tad vienas iš svarbiausių dalykų, kuriuos galite padaryti savo vejai, yra ją patręšti. Gerai maitinama veja turi geresnę šaknų sistemą, kad galėtų kovoti su karščiu, šalčiu, sausra, pjovimu, pėsčiųjų eismu ir kitais veiksniais. Specialistai pataria veją tręšti 4 kartus per sezoną:
- Ankstyvas pavasaris (vasaris-balandis): Veja tik bunda, tad tręšimas stiprina šaknis ir suteikia gerą pradžią. Tai reikėtų daryti vieną kartą, kai žolė pradeda žaliuoti ir aktyviai augti.
- Vėlyvas pavasaris (balandis-birželis): Praėjus 6-8 savaitėms po ankstyvo pavasario tręšimo. Šiuo metu žolė naudoja sukauptą energiją, todėl ją reikia maitinti.
- Vasara (birželis-rugpjūtis): Žolė kenčia dėl karščio, sausros, pėsčiųjų eismo, pjovimo, todėl tręšimas padės ją apsaugoti ir sustiprinti. Tręškite vasarinėmis vejos trąšomis vieną kartą, praėjus 6-8 savaitėms po vėlyvo pavasario maitinimo.
- Ruduo: Paskutinis vejos tręšimas turėtų būti rudenį, kada vejai svarbu gauti maistinių medžiagų norint atsigauti nuo vasaros poveikio, ruošiantis žiemos miegui. Tręšdami rudenį sustiprinsite šaknis ir padidinsite azoto atsargas, kad kitą pavasarį žolė ataugtų sveika ir žalia.
Dirvožemio pH ir jo reguliavimas
Daugumos augalų sveikas pH yra nuo 6,0 iki 7,0. Mažesni skaičiai rodo rūgščią dirvą, kuri sumažina augalo gebėjimą gauti maistinių medžiagų. Jei dirvožemis yra per rūgštus, augalai, negavę reikalingų medžiagų, blogai augs ir sirgs. Prieš sodinant rūgščiame dirvožemyje, naudinga tręšti kalkėmis, jos neutralizuos dirvą, leisdamos augalams geriau pasisavinti maistines medžiagas. Dirvos rūgštingumą padeda sumažinti ir medžio pelenai, dolomito miltai ar kreida.
Tačiau tokie augalai kaip hortenzijos, rododendrai, mėlynės, azalijos, viržiai, šilauogės mėgsta rūgščią dirvą, todėl jiems sukurtos trąšų formulės, kurios didina dirvos rūgštingumą. Tai organinės-mineralinės trąšos visiems rūgščią dirvą mėgstantiems augalams. Tokiomis trąšomis augalai maitinami anksti pavasarį (kovo-balandžio mėn.) ir antrą kartą birželio-liepos mėn. Trąšas sumaišykite su dirvožemiu arba jas paskirstykite tolygiai vazone ar apie augalus.
Trąšų rūšys: organinės ir mineralinės
Galima rinktis iš organinių, birių bei skystų trąšų asortimento. Jos skiriasi tiek savo taikymu, tiek savo veikimo būdu.
- Organinės trąšos: Tai augalų maisto elementai, kurie yra ne mineraliniuose junginiuose, bet organinėse medžiagose. Kad augalai galėtų naudoti organines trąšas, pirmiausia dirvos mikroorganizmai jas turi suskaidyti. Visada geriausia gėlėms naudoti natūralias, organines trąšas, o ne chemikalus. Sintetinės cheminės medžiagos gali lengvai sudeginti augalus ir padaryti didelę žalą, ypač vazonuose augantiems augalams.
- Mineralinės trąšos: Gaminamos iš mineralų, uolienų pramoniniu būdu. Jos skirstomos į makroelementines (pagrindines) ir mikroelementines.
Mineralinių trąšų tipai:
- Paprastosios trąšos: Turi tik vieną elementą, pvz., amonio salietra (NH4NO3).
- Sudėtinės trąšos: Vienoje molekulėje yra mažiausiai dvi maisto medžiagos, pvz., kalio salietra (KNO3).
- Kompleksinės trąšos: Kai vienoje granulėje arba tirpale yra mažiausiai dvi maisto medžiagos, pvz., azofoska, nitrofoska, nitroamofoska ir kt.
Jeigu augalui trūksta vienos konkrečios maisto medžiagos - jam pamaitinti užtenka vienkomponenčių trąšų, turinčių vieną pagrindinį elementą. Tuo tarpu jeigu nesate tikri, kad trūksta vienos konkrečios maisto medžiagos, geriau rinktis kompleksines mineralines trąšas, kuriose yra du ir daugiau elementų. Siekiant geriausio efekto, geriausia rinktis trąšų mišinius, nes juose dažniausiai yra penkios svarbiausios mitybinės medžiagos augalams (azotas, fosforas, kalis, humininės ir fulvinės rūgštys).
Žolės raugas: natūrali priemonė augalams
Žolės raugas - viena populiariausių „natūralių trąšų“. Dažniausiai naudojamos dilgėlės, kartais maišomos su kitomis žolėmis. Teigiama, kad taip augalams suteikiamas azotas, kalis ir fosforas, o pats tirpalas gali veikti kaip natūrali trąša. Pabandžius tai įvertinti skaičiais, matyti, kiek tokio tirpalo iš tikrųjų duoda.
Kiek trąšų yra žolės rauge?
Imkime konkretų ir dažniausiai naudojamą variantą - vienas kilogramas šviežių dilgėlių, praskiestų iki maždaug dvidešimties litrų tirpalo. Toks kiekis dilgėlių iš viso turi apie dešimt gramų azoto, bet į tirpalą pereina tik dalis - realiai apie 3-5 gramus. Fosforo patenka dar mažiau - maždaug 0,4-0,8 gramo, o kalio daugiau - apie 4-6 gramus.
Kai šie kiekiai pasiskirsto visame kibire, gaunasi labai silpnas tirpalas. Viename litre lieka tik apie 0,15-0,25 gramo azoto. Tačiau ir tai dar nėra tas kiekis, kurį augalas gaus. Laistant realiai pasisavinama tik dalis - dažniausiai apie 20-30 %. Tai reiškia, kad iš vieno litro augalas pasiima vos apie 0,03-0,07 gramo azoto.
Palyginkime su poreikiu: intensyviai augančiam augalui per savaitę reikia bent 2-5 gramų azoto. Padalinus šiuos skaičius, gauname aiškų rezultatą: kad augalas gautų tokį kiekį vien iš raugo, reikėtų apie 30-100 litrų tirpalo vienam augalui. Šis skaičius ir yra esminis. Jis parodo, kad žolės raugas negali būti laikomas pilnaverte trąša pagal azoto, fosforo ar kalio kiekį. Norint pasiekti realų tręšimo efektą, reikėtų labai didelių tirpalo kiekių.
Mikrobiologinis žolės raugo poveikis
Nepaisant mažo maisto medžiagų kiekio, efektas dažnai matomas. Priežastis - ne pats azotas ar kalis, o mikroorganizmai. Rauginimo metu susidaro aktyvi bakterijų ir mielių terpė, mikroorganizmų koncentratas - bakterijos, mielės, įvairūs skaidytojai ir organinės rūgštys. Patekus į dirvą šie mikroorganizmai pradeda naudoti lengvai skaidomas medžiagas ir kartu suaktyvina visą dirvožemio biologinę veiklą, kuri dažnai būna nuslopinta, ypač jei dirva ilgą laiką buvo veikiama pesticidais.
Suaktyvėję mikroorganizmai pradeda intensyviau skaidyti dirvožemyje esančias medžiagas. Didėja mineralizacijos greitis, todėl iš dirvoje esančių atsargų greičiau išlaisvinamas azotas, fosforas, kalis ir kiti elementai. Augalas gauna daugiau maisto ne iš tirpalo, o iš dirvos, kuri pradeda veikti intensyviau ir kurioje maisto medžiagos tapo prieinamos.
Kokios žolės tinkamiausios žolės raugui?
Raugo kokybę lemia ne sudėtingi mišiniai, o paprastas dalykas - augalo būklė. Jauna, minkšta žolė yra tinkamiausia. Joje daugiau baltymų ir paprastų junginių, todėl mikroorganizmai greitai pradeda daugintis. Dėl to fermentacija vyksta aktyviai, o tirpalas tampa biologiškai „gyvesnis“. Dilgėlės šiuo atveju patogios, nes turi daug azoto junginių, tačiau panašiai veikia ir kitos šviežios, greitai augančios žolės, pavyzdžiui, garšvos, kiaulpienės, žliūgės. Visai kitoks rezultatas gaunamas naudojant peraugusią ar sumedėjusią augaliją. Tokia žaliava skyla lėtai, todėl raugas būna silpnesnis ir mažiau aktyvus. Maišyti daug skirtingų augalų nėra būtina - galutinis rezultatas vis tiek priklauso nuo kelių stipriausių mikroorganizmų, kurie dominuoja fermentacijos metu.
Kaip pasigaminti dilgėlių raugą: Alfredo Bumbio receptas ir patarimai
Tauragiškis Alfredas Bumbis atsiuntė savo žolės raugo receptą, kuriuo tręšia daržoves, ypač pomidorus. Vyras sako, kad jiems daugiau kitų trąšų nenaudoja, o derlių turi puikų jau ne vienerius metus. Pateikiame Alfredo žolės raugo receptą, papildytą bendrais patarimais:
- 1 žingsnis. Prisirinkite dilgėlių: Dilgėlėmis užžėlusių plotų galima užtikti pamiškėse, apleistuose sklypuose arba tiesiog už tvoros. Rinkti augalus geriausia tokiose vietose, kurios pakankamai nutolusios nuo greitkelių ir pramoninės paskirties objektų: tada pagamintas ekstraktas bus neužterštas ir tikrai ekologiškas. Eidami rinkti dilgėlių apsiginkluokite pirštinėmis, aštriu peiliu ir žirklėmis arba sekatoriumi. Apsimaukite kelnes ir apsivilkite palaidinę ilgomis rankovėmis, kad nenusidilgintumėte. Apavas taip pat turėtų būti maksimaliai uždaras. Kibire ruošiamam antpilui prireiks 6-10 dilgėlių (priklausomai nuo dydžio). Jei trąšas gaminsite statinėje, nė 50 stiebų nebus per daug. Pasistenkite nerauti dilgėlių su šaknimis, kad neišteptumėte jų žemėmis: jei taip nutiktų, tektų papildomai gaišti plaunant žaliavas. Nuo dilgėlių nupurtykite nešvarumus ir kenkėjus, nuskabykite senus arba ligos pažeistus lapus. Įsitikinkite, kad ant augalų neliko jokių vabzdžių ir vabalų. Ekstrakto jie nesugadins, tačiau, kol pjaustysite dilgėles, gali atsitiktinai nubyrėti į lysvę.
- 2 žingsnis. Susmulkinkite dilgėles: Antpilą patogiausia ruošti plastikiniame kibire arba statinėje. Metaliniai indai šiuo tikslu nėra tinkami, nes juose gali pradėti vykti cheminės reakcijos ir suirti naudingos medžiagos. Dilgėles smulkinkite neatskyrę ūglių. Tai galima atlikti žirklėmis, peiliu arba sekatoriumi. Antpilui geriausia tinka žydėti dar nepradėjusios dilgėlės, nes žydinčios gali užsisėti sodo sklype. Jei dilgėlės jau pražydusios, pamėginkite nukarpyti žiedynus. Dilgėles galima papildyti kiečių, varnalėšų, kiaulpienių, varpučių ir kitų žolių lapais. Jie taip pat puikiai patręš augalus.
- 3 žingsnis. Užpilkite dilgėles šiltu vandeniu: Į statinę išberkite keletą kibirų susmulkintos žolės ir įpilkite tiek pat kibirų vandens. Užpilkite susmulkintas dilgėles šiltu vandeniu, būtinai palikdami šiek tiek vietos fermentacijai. Žolių antpilo turėkite maždaug 20-25 cm žemiau statinės krašto, nes kitaip vertinga trąša, pradėjusi aktyviai putoti, „pabėgs“. Uždenkite kibirą dangčiu, lentele arba džiutiniu audeklu ir palikite stovėti šiltoje vietoje 7-14 dienų. Kad fermentacija vyktų greičiau, kibirą galite pastatyti saulės atokaitoje. Procesą paspartins ir mielės (10 gramų) arba universalios trąšos „Baikal“ (10 litrų skysčio prireiks 10 mililitrų trąšų).
- 4 žingsnis. Leiskite dilgėlėms fermentuotis: Per porą ateinančių savaičių antpilas fermentuosis, o jums tereikės kasdien nudengti kibirą ir pamaišyti jo turinį pagaliu. Besifermentuodamos dilgėlės paskleidžia nemalonų kvapą. Šią problemą padės išspręsti valerijono šaknis arba sauja pelenų. Įmeskite jų į kibirą, sumaišykite ir nemalonus kvapas turėtų susilpnėti. Antpilas gali būti naudojamas, kai jį maišant paviršiuje nelieka putų, maždaug po 7-10 dienų. Tinkamu naudoti preparatas laikomas tada, kai skystis nustoja putoti ir įgauna sodriai tamsią spalvą.
- 5 žingsnis. Tręšimas ir naudojimas: Nukošus likusias dilgėles galima sumesti į kompostą. Šis trąša vartojama nefiltruota, atskiedus vandeniu 1:2-4, priklausomai nuo augalo „amžiaus“: 1 litras po augalo šaknimis ar 3-5 litrai vienam kv. metrui. Prasidėjus pomidorų žydėjimui ir vaisių derėjimui, į vieną jau atskiestos trąšos kibirą Alfredas Bumbis prideda stiklinę pelenų ar 10-15 gr. dvigubo superfosfato. To nepadarius, vaisius derantys augalai jaučia kalio stygių net ir pridėjus pelenų ar kitų kalio trąšų. Laistyti daržoves reikia tirpalu, pasigamintu iš litro dilgėlių antpilo ir 10 litrų vandens. Kiekvienam suaugusiam augalui prireiks litro priemonės, o pasodintam daigui - pusės litro. Tręšti dilgėlių antpilu reikėtų ne dažniau kaip kartą per savaitę. Prieš procedūrą augalus reikia palieti švariu vandeniu.
- Nuo kenkėjų: Dilgėlių antpilas taip pat yra tinkamas purškalas nuo kenkėjų: amarų, kolorado vabalų ir vikšrų. Palaikykite parą, tada nukoškite, atskieskite vandeniu santykiu 1:10 ir apipurkškite kenkėjų atakuojamus augalus. Jei liko nepanaudoto trąšoms skirto antpilo, atskieskite jį vandeniu santykiu 1:20 ir taip pat naudokite augalams purkšti.
Svarbu: Išimtį sudaro svogūnai, česnakai ir ankštinės kultūros: dilgėlės negatyviai veikia jų vystymąsi, todėl šiems augalams raugo naudoti nerekomenduojama. Laikyti dilgėlių antpilo nerekomenduojama, kadangi jis greitai praranda naudingąsias savybes. Taigi, kai tik fermentacijos procesas pasibaigs, antpilą turite sunaudoti.
Kaip pasigaminti dilgėlių trąšų | Dilgėlių augalų maistas
Profesionalūs dirvožemio biologiniai stimuliatoriai
Šiuolaikiniai biologiniai produktai kuriami visai kitu principu. Juose naudojami ne atsitiktiniai mikroorganizmai, o konkrečios, ištirtos bakterijų padermės. Skirtingai nei žolės raugas, šiuolaikiniai biostimuliatoriai kuriami remiantis konkrečiomis mikroorganizmų savybėmis ir jų poveikiu dirvožemiui.
- Pavyzdžiui, Azospirillum ir Azotobacter naudojamos dėl gebėjimo fiksuoti azotą. Tai reiškia, kad jos gali papildyti dirvožemį azotu nepriklausomai nuo trąšų.
- Bacillus ir Pseudomonas bakterijos naudojamos dėl gebėjimo tirpdyti fosforo junginius. Jos išskiria rūgštis, kurios paverčia dirvoje esantį fosforą augalams prieinama forma.
- Kitos bakterijos gamina augimo hormonus, kurie tiesiogiai veikia šaknų vystymąsi - didina jų plotą ir gebėjimą pasisavinti vandenį bei maisto medžiagas.
- Taip pat naudojami mikroorganizmai, išskiriantys sideroforus - junginius, kurie suriša geležį ir padaro ją prieinamą augalams, tuo pačiu ribodami patogenų vystymąsi.
Tokiuose produktuose kiekvienas komponentas turi aiškią paskirtį, o mikroorganizmų kiekis yra tiksliai apskaičiuotas. Tai leidžia pasiekti stabilų ir kryptingą rezultatą.
Kitos natūralios trąšos jūsų sodui
Yra daugelis įvairių natūralių trąšų, kurias galima naudoti sode arba vazonuose. Kai kurias jų galima pasigaminti ir sukaupti namie, pasitelkiant virtuvėje ar sandėliuke turimas priemones. Štai 8 geriausios trąšos, kurios tiks visiems poreikiams:
- Nupjauta žolė: Jei kieme turite ekologišką pievelę, nupjovę žolę būtinai surinkite nuopjovas - jas galėsite panaudoti sode. 1-2 cm ilgio žolės nuopjovos puikiai tinka nuo piktžolių apsaugančiam mulčiui, o taip pat jose yra azoto, kuris daugeliui augalų yra labai reikalingas.
- Piktžolės: Visai kaip nupjauta žolė, daugelis sode esančių piktžolių turi daug vandenilio, kuris yra puiki trąša. Kad piktžolės vėl nepridygtų, pasigaminkite piktžolių arbatos. Į kibirą iki ketvirčio prikraukite piktžolių, kurias neseniai išravėjote. Tuomet pripilkite vandens ir palikite mirkti savaitę ar dvi. Kai vanduo paruduos (kaip arbata), šį skystį naudokite kaip trąšą.
- Virtuvės atliekos (kompostas): Atliekas iš virtuvės ir sodo išnaudokite protingai - pasigaminkite komposto. Kompostas maistines medžiagas išleidžia po truputį, todėl gerai kompostuojamas sodas be papildomų trąšų gali išgyventi net ir metus ar dvejus. Kompostas taip pat padeda dirvai išlaikyti drėgmę, o tai - labai svarbu karštu ir sausu vasaros metu auginant daržoves.
- Mėšlas: Mėšlo būna įvairiausių rūšių - karvių, arklių, vištų ir net šikšnosparnių. Visos mėšlo rūšys turi daug vandenilio ir kitų maistinių medžiagų, bet jį naudoti reikia atsargiai. Šviežias mėšlas yra labai rūgštingas ir jame gali būti daugiau maistinių medžiagų, nei reikia jūsų daržui, todėl augalai gali net nudegti. Geriausia naudoti kompostuotą mėšlą - jame maistinių medžiagų ir rūgščių yra mažiau, todėl net ir jo padauginus tik pagerės dirvos vandens išlaikymas, o augalai nebus pažeisti. Mėšlas labai greitai virsta puikia bekvape trąša.
- Medžių lapai: Užuot nuvytusius medžių lapus šlavę ir krovę į maišus sodo kampuose, panaudokite juos savo daržui tręšti. Medžių lapuose yra daug mineralų, kurie pritraukia sliekus, sulaiko drėgmę ir palengvina sunkią dirvą. Medžių lapus galima naudoti dviem būdais: arba įarkite juos į dirvą (jei auginate augalus vazonuose - įmaišykite į pirktinį kompostą), arba naudokite juos kaip mulčią augalų tręšimui bei piktžolių stabdymui.
- Kavos tirščiai: Kavos tirščius galima panaudoti įvairiausiais būdais, o tręšimas - vienas jų. Daugybė augalų, pavyzdžiui, šilauogės, rododendrai, rožės ir pomidorai labai mėgsta rūgštingą dirvą. Todėl kavos tirščiais galima rūgštinti dirvą. Tai daryti galima keliais skirtingais būdais - arba dirvos paviršių nubarstyti kavos tirščiais, arba iš tirščių pasigamint „kavos“ ir ja palaistyti daržą. Tokiai „kavai“ reikės šešių puodelių panaudotų kavos tirščių - juos savaitę pamirkykite vandenyje, o tada naudokite rūgštingumą mėgstantiems augalams laistyti.
- Kiaušinių lukštai: Kiaušinių lukštai sudaryti iš 93% kalcio karbonato, o tai - tiesiog mokslinis kalkių pavadinimas. Paprasčiausiai nuplaukite panaudotus kiaušinių lukštus, juos sutraiškykite ir naudokite sode kaip trąšą. Kalkės mažina dirvos rūgštingumą, todėl tinka tiems augalams, kurie rūgštingos dirvos nemėgsta, o taip pat teikia augalams kalcį, kuris yra svarbi maistinė medžiaga.
- Bananų žievelės: Bananuose yra daug kalio, bet kalį taip pat mėgsta rožės. Tiesiog užkaskite banano žievę dirvoje prie rožės krūmo, kad ji natūraliai kompostuotųsi. Rožei augant bananų žieves „laidokite“ viršutiniame dirvos sluoksnyje. Abu šie metodai augalui suteiks jam labai reikalingo kalio.