Šiuolaikinių tautų kilmė tiek mokslininkus, tiek mėgėjus domina, mažų mažiausiai, nuo Renesanso. Ji aiškinama įvairiausiais parametrais: nuo kalbos ir kultūros iki istorijos, archeologijos ir fiziologijos. Mūsų dienomis vis ryškėja dar vienas parametras: genetika. Vienas iš genetinių rodiklių yra haplogrupės.

Nepretenduodami į mokslinę ekspertizę, o juolab - tarpdisciplininį tyrimą, kuriam žmonija dar turės pribręsti, mėginsime aptarti galimas ir tikėtinas versijas apie europiečių etnosų ir superetnosų kilmę, judėjimo kryptis, giminystę tarpusavyje ir su kitomis tautomis. Pabrėžtina, jog akademiniu lygmeniu vengiama haplogrupes tapatinti su vienu ar kitu etnosu, ir tai - puikiai suprantama. Visgi įmanomos sąlyginės ir apytikrės haplogrupių sąsajos su konkrečiais etnosais, nes kilmė, kalba ir kultūra dažnai koreliuoja.

Daugelis keltų kilmės žmonių šiandien kalba germanų arba romanų kalbomis, baltų palikuonys - germaniškai arba slaviškai, atitinkamai daug kur kito ir kultūra. Tačiau genetiniai duomenys suteikia naujų įžvalgų apie šių tautų sudėtingą istoriją.

Genetinis paveldas ir pietų slavai

Dažniausiai Europos tautose vyraujančios haplogrupės - R1a, R1b, I1, I2a, E1b1b, N, J2, retesnės - G, T, J1. Kiekviena iš jų turi savo unikalų pasiskirstymą ir istorinę trajektoriją.

R1a haplogrupės paplitimas

R1a haplogrupė vyrauja tarp baltų ir kai kurių slavų tautų. Interneto ištekliaus Eupedia duomenimis, lietuvių tautoje baltiška haplogrupė sudaro 38%, latvių tautoje - 40%, baltarusių tautoje - 51%. Didžiausias šios grupės procentas - tarp lenkų (57,5%), kiek mažesnis - tarp rusų (46%), ukrainiečių (44%), slovakų (41,5%).

Tačiau tarp pietų slavų šios haplogrupės procentas yra žymiai mažesnis. Pavyzdžiui, tarp serbų (18%), bulgarų (17%), makedonų (13,5%) ir juodkalniečių (vos 7,5%). Šis santykis kelia klausimų apie pietų slavų tapatybę ir kilmę. Bulgarų santykis su slaviška tapatybe žinomas jau iš istorinių šaltinių: tai - tiurkų tauta, vėliau įsiliejusi į slavų kalbinį ir kultūrinį masyvą, o štai serbų ir kitų pietų slavų tautų kilmė palieka daug atvirų klausimų.

Balkanams būdingos haplogrupės: E1b1b ir I2

Nors R1a paplitimas tarp pietų slavų yra mažas, kitos haplogrupės ryškiai dominuoja Balkanuose, suteikdamos informacijos apie regiono gyventojų genetinę įvairovę.

E1b1b grupė kildinama iš Afrikos, gausiai aptinkama Artimuosiuose Rytuose, o Europoje gausiausia Graikijoje, Bulgarijoje, Albanijoje ir Kosove. Šią haplogrupę linkstama sieti su semitų-chamitų grupe, nors šiandien Artimuosiuose Rytuose ji labiau paplitusi tarp arijų kurdų nei tarp arabų ar izraelitų.

I2 grupė laikoma viena seniausių Europoje, pirmas jos pavyzdys - iš Šveicarijos, bet šiandien ji gausiausia Bosnijoje, Sardinijoje, Chorvatijoje ir Serbijoje. Šių haplogrupių paplitimas pabrėžia pietų slavų genetinio paveldo sudėtingumą ir įvairias šaknis, besitęsiančias tūkstančius metų.

Slavų kilmės mįslė ir tautų formavimasis

Faktas tas, kad slavų pirminė kilmė yra visiškai neaiški. Iki šiol netgi nerandama jų protėvynė, nes nėra nustatyta archajiškų slaviškų vandenvardžių konkretaus arealo. Realiai slavų istoriją galima atsekti tik nuo VI-VII amžių. O iki tol viskas labai neaišku ir tik galybė hipotezių.

Viena iš teorijų teigia, kad slavai susiformavo iš baltams (ypač seniesiems vakarų baltams) artimų genčių, mūsų eros pradžioje gyvenusių labai kompaktiškai (tai įrodo įvairių slavų kalbų nepaprastas artumas dar X-XI amžiuose) į pietus nuo jotvingių ir prūsų arealo, tai yra piečiau būsimosios Varšuvos, maždaug iki Karpatų priekalnių.

Demografinis sprogimas ir migracijos

Po to dėl neaiškių priežasčių šitame senajame slavų areale įvyko „demografinis sprogimas“, ir per porą šimtų metų slavai labai plačiai išsiplėtė. Taip pat slavams išsiplėsti ir įsigalėti svetimose žemėse labai padėjo tarptautiniai įvykiai - hunų, o vėliau ir avarų puolimai, sunaikinę nemažą Rytų ir Centrinės Europos įtvirtintų gyvenviečių bei žmonių.

Pavyzdžiui, V a. pradžioje hunai įsikūrė Panonijoje (dabartinė Vengrija), puldinėjo Bizantiją. Hunų valstybė nustojo egzistuoti po Atilos mirties 453 m. Vėliau, 584 m. avarai užkariavo ir nusiaubė Singidunumą (dabartinį Belgradą). Šios katastrofiškos migracijos sukūrė vakuo, kurį galėjo užpildyti besiplečiančios slavų gentys. Be to, 535-536 m. įvyko staigus daugiamečių temperatūros kritimas, o 541 m. prasidėjo Justiniano maras, nuo kurio žuvo per 20 mln. žmonių - beveik pusė visos imperijos gyventojų. Gali būti, jog slavams tiesiog labai pasisekė - jų gyventų žemių dėl kol kas nežinomų priežasčių nenusiaubė badas ir maras, tuo metu išnaikinęs didelę dalį Europos gyventojų.

Tautų keitimasis ir vardų išlikimas

Žlungant Romos imperijai, ostrogotus randame Italijoje, visigotus - Ispanijoje. O kas liko jų vietoje - tuščios dykros? Sunkiai tikėtina, jog visos šios tautos būtų išsikrausčiusios in corpore. Greičiausiai slavėjo vietinės tautos: vienur - baltai, kitur - germanai, dar kitur - trakai su iranėnais, o galiausiai ir ugrofinai.

Stebėtina, jog Pavyslio ir Paelbio kraštuose pasirodžiusių slavų tautų vardai stipriai primena ligtolinių tautų vardus:

• Svebai - serbai: Dalis serbų liko gyventi prie Elbės (dabar vadinami sorbais), o kita dalis patraukė į Ilyriją, į dabartinę Serbiją. Šios tautos savivardis - srbi - su trumpu kietu „i“ leidžia spėti, jog anksčiau čia būta priebalsio - greičiausiai, „j“ arba „v“. Gal tarpinė forma - sverbai?
• Kvadai - chorvatai: Chorvatai taip pat skilo. Viena dalis - baltieji chorvatai - apsigyveno visai netoli Vyslos aukštupio, Voluinėje, ir greičiausiai įsiliejo į kaimynines slavų tautas - Kijevo rusų - rusėnų ir lenkų tautas. Kita dalis irgi patraukė į Ilyriją, į dabartinę Chorvatiją. Antrojo pasaulinio karo metais chorvatų naciai - ustašiai, siekdami pateisinti Adolfo Hitlerio rasines teorijas, paskelbė, jog iš tiesų chorvatai - jokie slavai, o suslavėję gotai - suprask, „germanai“. Gotai - konkrečiai, ostrogotai - Chorvatijoje kažkada iš tiesų gyveno, bet gal įtikinamiau būtų skambėję, jei vietoje gotų būtų įvardyta galingiausia svebų gentis - kvadai.
• Vandalai - vendai: Jordanas (gotų istorikas) aprašė venedus, įvardindamas juos trimis vardais: venetais, antais ir sklavinais (slavais). Jeigu Jordanas neklydo, tai venedai - ne viena kuri nors slavų gentis, o visų slavų protėviai. Antikos ir ankstyvųjų viduramžių šaltiniuose venedai įvardijami tai šalia vandalų, tai vietoje jų. Atsižvelgiant į tai, galima spėti, kad tai - ta pati tauta, perėjusi germaniškąjį ir slaviškąjį, o prieš tai - gal ir baltiškąjį tapatybės raidos etapą.

Šie pavyzdžiai rodo, kad pietų slavų tautų kilmė nėra vienalytė, o atspindi sudėtingus asimiliacijos ir etninės transformacijos procesus.

Slavų etnogenezė iš baltų etninio masyvo

Rusijos etnografijos muziejaus etnografas Vitalijus Galiopa, remdamasis archeologiniais tyrimais, teigia, kad slavai natūraliai „išniro“ iš baltų etninio masyvo gelmių. Pirmiausia - iš vakarų baltų. Manoma, kad teritorija, kurioje jie, matyt, pirmiausia ėmė vystytis, buvo žemės, kurios vėliau buvo priskiriamos jotvingiams ir galindams. Tai dabartinė vakarų Baltarusija ir pati rytinė Lenkijos dalis, žemės aplinkui Belovežo girią iki Pripetės ir Karpatų.

Paaiškėjo, kad tų vietų gentys buvo tiek artimos pagal kilmę, kad sunku jas ir atskirti. Lyg būtų tikros seserys. Iškildavo sunkumų - sakykim, visa serija archeologinių kompleksų, kurie, deja, nekalba ir negali pasakyti, kokia kalba mirusieji kalbėjo, pagal materialinę kultūrą artimi ir baltams, ir slavams, arba ir prūsams, ir galindams, ir jotvingiams, ir anksčiausiems slavams.

Šią idėją stipriai paremia Vladimiro Toporovo darbai, susiję su baltų ir slavų lingvistiniais santykiais. Jo įsitikinimu, slavų izoglosos išsikristalizuoja iš vakarų baltų kalbinio junginio. Daugelis archeologų, įskaitant Vitalijų Galiopą, mano, kad siekiant parodyti visapusišką slavų virsmą iš baltų, svarbūs yra ir lingvistiniai, ir kultūrologiniai, ir archeologiniai duomenys, kurie, nors ir iš kitos pusės, tačiau kalba apie tą patį procesą.

Slavų, kaip savitos etninės populiacijos, pasirodymas istorijos arenoje, palyginti su baltų gentimis, buvo labai vėlyvas. Pirmiausia apie slavus sužinojome kitais vardais - slovinai, slovėnė - ir šiais vardais jie užfiksuoti ne anksčiau IV a. Šis ilgas procesas daliai baltų pasitarnavo kaip postūmis išsiskirti į etninę grupę, kuri vėliau ėmė vadintis slavais. Šie tyrimai leidžia giliau suprasti ne tik slavų, bet ir pietų slavų tautų genetinę ir istorinę įvairovę.

Pietų slavų tautų kilmės ir genetinis paveldas: įvairių parametrų analizė

Šiuolaikinių tautų kilmė tiek mokslininkus, tiek mėgėjus domina, mažų mažiausiai, nuo Renesanso. Ji aiškinama įvairiausiais parametrais: nuo kalbos ir kultūros iki istorijos, archeologijos ir fiziologijos. Mūsų dienomis vis ryškėja dar vienas parametras: genetika. Vienas iš genetinių rodiklių yra haplogrupės.

Nepretenduodami į mokslinę ekspertizę, o juolab - tarpdisciplininį tyrimą, kuriam žmonija dar turės pribręsti, mėginsime aptarti galimas ir tikėtinas versijas apie europiečių etnosų ir superetnosų kilmę, judėjimo kryptis, giminystę tarpusavyje ir su kitomis tautomis. Pabrėžtina, jog akademiniu lygmeniu vengiama haplogrupes tapatinti su vienu ar kitu etnosu, ir tai - puikiai suprantama. Visgi įmanomos sąlyginės ir apytikrės haplogrupių sąsajos su konkrečiais etnosais, nes kilmė, kalba ir kultūra dažnai koreliuoja.

Daugelis keltų kilmės žmonių šiandien kalba germanų arba romanų kalbomis, baltų palikuonys - germaniškai arba slaviškai, atitinkamai daug kur kito ir kultūra. Tačiau genetiniai duomenys suteikia naujų įžvalgų apie šių tautų sudėtingą istoriją.

Genetinis paveldas ir pietų slavai

Dažniausiai Europos tautose vyraujančios haplogrupės - R1a, R1b, I1, I2a, E1b1b, N, J2, retesnės - G, T, J1. Kiekviena iš jų turi savo unikalų pasiskirstymą ir istorinę trajektoriją.

R1a haplogrupės paplitimas

R1a haplogrupė vyrauja tarp baltų ir kai kurių slavų tautų. Interneto ištekliaus Eupedia duomenimis, lietuvių tautoje baltiška haplogrupė sudaro 38%, latvių tautoje - 40%, baltarusių tautoje - 51%. Didžiausias šios grupės procentas - tarp lenkų (57,5%), kiek mažesnis - tarp rusų (46%), ukrainiečių (44%), slovakų (41,5%).

Tačiau tarp pietų slavų šios haplogrupės procentas yra žymiai mažesnis. Pavyzdžiui, tarp serbų (18%), bulgarų (17%), makedonų (13,5%) ir juodkalniečių (vos 7,5%). Šis santykis kelia klausimų apie pietų slavų tapatybę ir kilmę. Bulgarų santykis su slaviška tapatybe žinomas jau iš istorinių šaltinių: tai - tiurkų tauta, vėliau įsiliejusi į slavų kalbinį ir kultūrinį masyvą, o štai serbų ir kitų pietų slavų tautų kilmė palieka daug atvirų klausimų.

Balkanams būdingos haplogrupės: E1b1b ir I2

Nors R1a paplitimas tarp pietų slavų yra mažas, kitos haplogrupės ryškiai dominuoja Balkanuose, suteikdamos informacijos apie regiono gyventojų genetinę įvairovę.

E1b1b grupė kildinama iš Afrikos, gausiai aptinkama Artimuosiuose Rytuose, o Europoje gausiausia Graikijoje, Bulgarijoje, Albanijoje ir Kosove. Šią haplogrupę linkstama sieti su semitų-chamitų grupe, nors šiandien Artimuosiuose Rytuose ji labiau paplitusi tarp arijų kurdų nei tarp arabų ar izraelitų.

I2 grupė laikoma viena seniausių Europoje, pirmas jos pavyzdys - iš Šveicarijos, bet šiandien ji gausiausia Bosnijoje, Sardinijoje, Chorvatijoje ir Serbijoje. Šių haplogrupių paplitimas pabrėžia pietų slavų genetinio paveldo sudėtingumą ir įvairias šaknis, besitęsiančias tūkstančius metų.

Slavų kilmės mįslė ir tautų formavimasis

Faktas tas, kad slavų pirminė kilmė yra visiškai neaiški. Iki šiol netgi nerandama jų protėvynė, nes nėra nustatyta archajiškų slaviškų vandenvardžių konkretaus arealo. Realiai slavų istoriją galima atsekti tik nuo VI-VII amžių. O iki tol viskas labai neaišku ir tik galybė hipotezių.

Viena iš teorijų teigia, kad slavai susiformavo iš baltams (ypač seniesiems vakarų baltams) artimų genčių, mūsų eros pradžioje gyvenusių labai kompaktiškai (tai įrodo įvairių slavų kalbų nepaprastas artumas dar X-XI amžiuose) į pietus nuo jotvingių ir prūsų arealo, tai yra piečiau būsimosios Varšuvos, maždaug iki Karpatų priekalnių.

Demografinis sprogimas ir migracijos

Po to dėl neaiškių priežasčių šitame senajame slavų areale įvyko „demografinis sprogimas“, ir per porą šimtų metų slavai labai plačiai išsiplėtė. Taip pat slavams išsiplėsti ir įsigalėti svetimose žemėse labai padėjo tarptautiniai įvykiai - hunų, o vėliau ir avarų puolimai, sunaikinę nemažą Rytų ir Centrinės Europos įtvirtintų gyvenviečių bei žmonių.

Pavyzdžiui, V a. pradžioje hunai įsikūrė Panonijoje (dabartinė Vengrija), puldinėjo Bizantiją. Hunų valstybė nustojo egzistuoti po Atilos mirties 453 m. Vėliau, 584 m. avarai užkariavo ir nusiaubė Singidunumą (dabartinį Belgradą). Šios katastrofiškos migracijos sukūrė vakuo, kurį galėjo užpildyti besiplečiančios slavų gentys. Be to, 535-536 m. įvyko staigus daugiamečių temperatūros kritimas, o 541 m. prasidėjo Justiniano maras, nuo kurio žuvo per 20 mln. žmonių - beveik pusė visos imperijos gyventojų. Gali būti, jog slavams tiesiog labai pasisekė - jų gyventų žemių dėl kol kas nežinomų priežasčių nenusiaubė badas ir maras, tuo metu išnaikinęs didelę dalį Europos gyventojų.

Tautų keitimasis ir vardų išlikimas

Žlungant Romos imperijai, ostrogotus randame Italijoje, visigotus - Ispanijoje. O kas liko jų vietoje - tuščios dykros? Sunkiai tikėtina, jog visos šios tautos būtų išsikrausčiusios in corpore. Greičiausiai slavėjo vietinės tautos: vienur - baltai, kitur - germanai, dar kitur - trakai su iranėnais, o galiausiai ir ugrofinai.

Stebėtina, jog Pavyslio ir Paelbio kraštuose pasirodžiusių slavų tautų vardai stipriai primena ligtolinių tautų vardus:

• Svebai - serbai: Dalis serbų liko gyventi prie Elbės (dabar vadinami sorbais), o kita dalis patraukė į Ilyriją, į dabartinę Serbiją. Šios tautos savivardis - srbi - su trumpu kietu „i“ leidžia spėti, jog anksčiau čia būta priebalsio - greičiausiai, „j“ arba „v“. Gal tarpinė forma - sverbai?
• Kvadai - chorvatai: Chorvatai taip pat skilo. Viena dalis - baltieji chorvatai - apsigyveno visai netoli Vyslos aukštupio, Voluinėje, ir greičiausiai įsiliejo į kaimynines slavų tautas - Kijevo rusų - rusėnų ir lenkų tautas. Kita dalis irgi patraukė į Ilyriją, į dabartinę Chorvatiją. Antrojo pasaulinio karo metais chorvatų naciai - ustašiai, siekdami pateisinti Adolfo Hitlerio rasines teorijas, paskelbė, jog iš tiesų chorvatai - jokie slavai, o suslavėję gotai - suprask, „germanai“. Gotai - konkrečiai, ostrogotai - Chorvatijoje kažkada iš tiesų gyveno, bet gal įtikinamiau būtų skambėję, jei vietoje gotų būtų įvardyta galingiausia svebų gentis - kvadai.
• Vandalai - vendai: Jordanas (gotų istorikas) aprašė venedus, įvardindamas juos trimis vardais: venetais, antais ir sklavinais (slavais). Jeigu Jordanas neklydo, tai venedai - ne viena kuri nors slavų gentis, o visų slavų protėviai. Antikos ir ankstyvųjų viduramžių šaltiniuose venedai įvardijami tai šalia vandalų, tai vietoje jų. Atsižvelgiant į tai, galima spėti, kad tai - ta pati tauta, perėjusi germaniškąjį ir slaviškąjį, o prieš tai - gal ir baltiškąjį tapatybės raidos etapą.

Šie pavyzdžiai rodo, kad pietų slavų tautų kilmė nėra vienalytė, o atspindi sudėtingus asimiliacijos ir etninės transformacijos procesus.

Slavų etnogenezė iš baltų etninio masyvo

Rusijos etnografijos muziejaus etnografas Vitalijus Galiopa, remdamasis archeologiniais tyrimais, teigia, kad slavai natūraliai „išniro“ iš baltų etninio masyvo gelmių. Pirmiausia - iš vakarų baltų. Manoma, kad teritorija, kurioje jie, matyt, pirmiausia ėmė vystytis, buvo žemės, kurios vėliau buvo priskiriamos jotvingiams ir galindams. Tai dabartinė vakarų Baltarusija ir pati rytinė Lenkijos dalis, žemės aplinkui Belovežo girią iki Pripetės ir Karpatų.

Paaiškėjo, kad tų vietų gentys buvo tiek artimos pagal kilmę, kad sunku jas ir atskirti. Lyg būtų tikros seserys. Iškildavo sunkumų - sakykim, visa serija archeologinių kompleksų, kurie, deja, nekalba ir negali pasakyti, kokia kalba mirusieji kalbėjo, pagal materialinę kultūrą artimi ir baltams, ir slavams, arba ir prūsams, ir galindams, ir jotvingiams, ir anksčiausiems slavams.

Šią idėją stipriai paremia Vladimiro Toporovo darbai, susiję su baltų ir slavų lingvistiniais santykiais. Jo įsitikinimu, slavų izoglosos išsikristalizuoja iš vakarų baltų kalbinio junginio. Daugelis archeologų, įskaitant Vitalijų Galiopą, mano, kad siekiant parodyti visapusišką slavų virsmą iš baltų, svarbūs yra ir lingvistiniai, ir kultūrologiniai, ir archeologiniai duomenys, kurie, nors ir iš kitos pusės, tačiau kalba apie tą patį procesą.

Slavų, kaip savitos etninės populiacijos, pasirodymas istorijos arenoje, palyginti su baltų gentimis, buvo labai vėlyvas. Pirmiausia apie slavus sužinojome kitais vardais - slovinai, slovėnė - ir šiais vardais jie užfiksuoti ne anksčiau IV a. Šis ilgas procesas daliai baltų pasitarnavo kaip postūmis išsiskirti į etninę grupę, kuri vėliau ėmė vadintis slavais. Šie tyrimai leidžia giliau suprasti ne tik slavų, bet ir pietų slavų tautų genetinę ir istorinę įvairovę.

tags: #pietu #slavu #tautos

• Gaivus vasaros desertas: varškės pyragas
• Kaip pasigaminti sumuštinius su silke
• Saugus grybų konservavimas: į ką atkreipti dėmesį
• Ąžuolo žievės nauda sveikatai
• Kaip pasigaminti vištienos maltinukų