Nuo senų laikų ąžuolas buvo laikomas stiprybės simboliu - ne tik miškuose, bet ir liaudies medicinoje. Šimtamečiai ąžuolai žavi ne tik tvirtumu, bet ir gydomosiomis savybėmis. Ąžuolas - turbūt labiausiai Lietuvą atspindintis medis, apie kurio teikiamą naudą turbūt bent kažkiek esame girdėję kiekvienas. Taigi, galima drąsiai teigti, kad ąžuolas - lietuvių tapatybės simbolis.
Viena iš mažiau žinomų, bet itin vertingų šio medžio dalių - tai jo žievė. Liaudies medicinoje ąžuolo žievės arbata ligoms gydyti naudojama šimtmečius. Ąžuolo, kaip vaistinio augalo, istorija labai sena. Apie jo gydomąsias savybes rašoma Hipokrato, Dioskorido ir kitų senovės gydytojų žinynuose. Šiame straipsnyje nagrinėsime ąžuolo žievės raugo panaudojimą, remiantis istoriniais duomenimis, tradicijomis ir šiuolaikinėmis žiniomis. Aptarsime ąžuolo žievės savybes, jos rinkimą, paruošimą ir panaudojimą, taip pat paliesime jos panaudojimą kaip natūralų dažiklį.
Kas lemia ąžuolo žievės gydomąsias savybes?
Ąžuolo žievės nuoviras išsiskiria tuo, kad veikia švelniai, bet labai kryptingai. Jo pagrindinė veiklioji medžiaga - taninai. Būtent jie atsakingi už daugumą gydomųjų savybių. Taninai - tos pačios medžiagos, kurios raudonam vynui, juodai arbatai ir kavai suteikia sutraukiantį skonį, tačiau šiuose maisto produktuose taninų nėra tiek daug, kiek jų yra ąžuolų žievėje ir jos preparatuose.
Poveikį lemia veikliųjų medžiagų taninų jungimasis su baltymais, kurie yra pažeistų organų paviršiuje. Taninai, susijungę su šiais baltymais, sudaro paviršinę plėvelę, kuri saugo nuo pažeidimų ir infekcijų bei neleidžia į pažeistą vietą arba per žarnyno sienelę į kraujotaką patekti kenksmingoms medžiagoms ir bakterijoms. Minėtos ąžuolų žievėje esančios biologiškai aktyvios medžiagos taip pat pasižymi antibakteriniu poveikiu bei kenksmingas medžiagas „surišančiu“ poveikiu (panašiai kaip „angliukas“) - tai lemia ąžuolų žievės preparatų naudą viduriavimui gydyti.
Ąžuolų žievėje yra rauginių medžiagų, susidariusių vykstant fenolinių junginių polimerizavimui. Paprasto ąžuolo jaunų medelių žievėje jų yra 7-12 %, kartais net iki 20 %. Be taninų, ąžuolų žievėje yra ir kitų vertingų komponentų:
- Raugų, galinės ir elaginės rūgščių
- Pentozanų
- Pektinų
- Flavonoidų (kvercetino junginių)
- Angliavandenių, cukraus, gleivių
- Vitaminų PP ir B grupės vitaminų
- Mineralinių medžiagų
Be to, kai kurie tyrimai rodo, kad ąžuolo žievės ekstraktas gali veikti kaip antioksidantas, apsaugantis kepenis ir širdies sistemą nuo žalingų laisvųjų radikalų. Moksliniai tyrimai rodo, jog taninų (pagrindinės ąžuolų žievės veikliosios medžiagos) vartojimas išoriškai ir į vidų (arbatos, nuovirai) pasižymi odos jaunystę saugančiomis savybėmis.
Ąžuolo žievės rinkimas ir paruošimas
Gydymui naudojama ąžuolų žievė lupama pavasarį, kai lengvai atsiskiria nuo medienos. Ąžuolo žievė ruošiama anksti pavasarį (kovo-balandžio mėn.) iki pasirodant lapams, kol teka sultys. Žaliava renkama nuo jaunų medžių, kurių skersmuo 5-10 cm, ir stambesnių medžio šakų. Gydymui tinka tik jauna ir lygi ąžuolų žievė. Daromi žiediniai įpjovimai kas 25-30 cm, po to 1-2 išilginiai pjūviai ir žievė lengvai atskiriama nuo medienos.
Gydymo tikslais dažniausiai naudojama jauno - ne senesnio nei trejų-ketverių metų - ąžuolo žievė. Ji lupama nuo plonų šakų vėlai rudenį arba pavasarį.
Džiovinama pavėsyje, gerai vėdinamoje patalpoje arba džiovykloje ne aukštesnėje kaip 60 laipsnių temperatūroje (kituose šaltiniuose - 50-70 °C temperatūroje). Išdžiūvusi žievė turi būti ne daugiau kaip 3 cm storio, blizganti, lygi arba šiek tiek raukšlėta, išorinė jos pusė pilkšvai ruda, vidinė - gelsva arba rusvai ruda. Vaistinė žaliava - išdžiūvę žievės gabalai, susisukę vamzdeliu arba griovelio formos, iki 30 cm ilgio, ne storesni nei 6 mm. Išorinis žievės paviršius yra lygus, šviesiai rusvas, matinis arba blizgantis, lengvai lūžtantis. Skonis - stipriai sutraukiantis, savitas. Kvapas atsiranda pamirkius žievę vandenyje. Tinkamai laikoma sausa žievė gydomąsias savybes išlaiko 5 metus. Džiovinta ąžuolo žievė - pagrindinis ingredientas gaminant naudingą nuovirą. Ruošiant arbatai, išdžiovintą žievę sumalkite.
Ąžuolo žievės preparatų panaudojimas medicinoje
Ąžuolų žievės preparatai pasižymi stipriu sutraukiamuoju, antiseptiniu, uždegimą slopinančiu, kraujavimą stabdančiu ir žaizdas gydančiu poveikiu. Šis nuoviras vertinamas ne tik už gebėjimą mažinti uždegimą, bet ir už sutraukiančias, antibakterines bei gleivinę apsaugančias savybes. Ąžuolo žievės nuoviras dažniausiai pasirenkamas kaip natūrali priemonė esant įvairiems uždegiminiams ar odos sudirgimo atvejams. Tiek vidaus, tiek išorės naudojimui šis natūralus preparatas dažniausiai padeda dėl taninų poveikio - jie „sutraukia“ audinius, stabdo uždegiminius procesus ir apsaugo nuo infekcijų.
Vidaus naudojimas:
- Žievės arbatos pirmiausia vartojamos nuo chroniško viduriavimo, sergant gastritu, padidėjusiam rūgštingumui gydyti, kraujavimui iš virškinimo trakto stabdyti.
- Šiais preparatais gydomas viduriavimas, skrandžio ir žarnyno kraujavimas, dizenterija, cistitas, apsinuodijimas, hemorojus, išsiplėtusios venos.
- Pagrindinė rauginė medžiaga, esanti ąžuolų žievėje, - tai taninas, kuris mažina skrandžio gleivinės dirglumą, jos paviršiuje sudaro apsauginę plėvelę.
Išorinis naudojimas:
- Žievės nuoviru galima skalauti burną sergant stomatitu, gingivitu, kai kraujuoja dantenos bei blogas burnos kvapas.
- Nuoviro kompresais ir pavilgais gydomi uždegimai, nušalimai, šunvotės, egzemos, nudegimai, pūliniai, paviršinės žaizdos - ant mikroorganizmų patekusios rauginės medžiagos sulaiko jų vystymąsi.
- Ant nudegintos vietos dedami kompresai, ko pasekoje, paviršiuje susidaro plėvelė, neleidžianti mikrobams patekti į žaizdą, apsaugo nuo cheminių medžiagų poveikio, dėl ko gerai regeneruoja audiniai.
- Žievės nuoviras naikina pleiskanas, stiprina plaukų šaknis, mažina kojų prakaitavimą. Juo skalaujama galvos oda plaukams stiprinti, plinkant ar nuo pleiskanų.
- Sterilizuotais, labai smulkiais džiovintos ąžuolo žievės milteliais barstomos pragulos.
- Ąžuolo žievės nuoviru galima praturtinti ir vonią. Tokia vonia pasižymės raminančiu, atpalaiduojančiu, o kartu ir organizmą stiprinančiu poveikiu.
Ąžuolo privalumai ir panaudojimas | Pristato Shana Lipner Grover
Receptai ir naudojimo būdai
Antpilai
- Antpilas viduriuojant, kraujuojant skrandžiui ir žarnynui, sergant dizenterija: šaukštelį susmulkintos ąžuolo žievės užpilkite 2 stiklinėmis šalto virinto vandens, palikite 6 valandoms, kad nusistovėtų, nukoškite. Gerkite antpilo po pusę stiklinės 3-4 kartus per dieną prieš valgį.
- Spiritinis antpilas: 4 šaukštus sausos susmulkintos ąžuolo žievės užpilkite puse litro degtinės, palikite mėnesiui, kad nusistovėtų, kartkartėmis pakratykite, nukoškite. Antpilą vartokite burnai skalauti (praskiedę šiltu virintu vandeniu), žaizdoms ir opoms plauti.
Nuovirai
- Nuoviras viduriavimui ir pernelyg dažnam šlapinimuisi stabdyti, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei gydyti: 2 šaukštelius susmulkintos ąžuolo žievės užpilkite stikline karšto vandens, užvirkite, palikite 2 valandoms, kad nusistovėtų, nukoškite. Nuoviro gerkite po 2 šaukštus 3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį.
- Liaudies medicinos žinovai pataria ąžuolų žievės nuoviru skystinti tirštą kraują: šaukštą susmulkintos ąžuolo žievės užpilkite stikline karšto vandens, pakaitinkite 5-7 minutes ant mažos ugnies, palikite atvėsti, nukoškite. Gerkite nuoviro po 2 šaukštus 2-3 kartus per dieną pusvalandį prieš valgį.
- Nuoviras išsiplėtusioms venoms gydyti: 2 šaukštus susmulkintos ąžuolo žievės užpilkite litru verdančio vandens, pavirkite 15 min. ant mažos ugnies, nukoškite ir palikite atvėsti. Tuo metu kojas, kur išsiplėtusios venos, įtrinkite medetkų tepalu. Kai nuoviras atvės, suvilgykite jame lininio audeklo gabalėlį, gerai nugręžkite ir uždėkite ant gydomų vietų. Toks gydymas turėtų trukti apie 4-5 dienas.
Skalavimo skysčiai
- Ąžuolų žievės nuoviras skalavimui: 20 g (2 šaukštai) susmulkintos ąžuolų žievės užpilkite stikline karšto vandens, pakaitinkite pusvalandį verdančio vandens vonelėje, palikite atvėsti, nukoškite, įpilkite virinto vandens iki ankstesnio tūrio. Šiltu nuoviru skalaukite burną (iki 8 kartų per dieną), jei sergate stomatitu, gingivitu, tonzilitu, laringitu, esant nemaloniam burnos kvapui. Nuoviras gali būti naudojamas gydant kojų prakaitavimą.
- Mišinys parodontozei ir klibantiems dantims gydyti: susmulkinkite ir sumaišykite lygiomis dalimis ąžuolų žievės, rasakilų, takažolių ir šalavijų žolės. Vakare 2 šaukštelius vaistinių augalų mišinio užpilkite puse litro šalto virinto vandens ir palikite per naktį, kad nusistovėtų. Ryte antpilą pašildykite ir supilkite į karštu vandeniu perskalautą termosą. Drungnu antpilu daug kartų per dieną skalaukite burną. Be to, galite minkštu šepetėliu įtrinti šį antpilą į dantenas.
- Mišinys kraujuojant dantenoms ir nuo dantenų uždegimo: sumaišykite lygiomis dalimis (pagal svorį) džiovintos ąžuolų žievės ir miškinių sidabražolių šaknų miltelių. Du šaukštus miltelių užpilkite puse litro verdančio vandens, pakaitinkite pusvalandį verdančio vandens vonelėje, palikite 50 minučių, kad nusistovėtų, nukoškite. Šiltu nuoviru skalaukite burną keletą kartų per dieną.
- Skalauti burną nuo gerklės ir ryklės uždegimų: sumaišyti po šaukštą džiovintos paprastojo ąžuolo žievės ir paprastosios kraujažolės, mišinį užpilti 2 stiklinėmis (400 ml) vandens ir pavirti apie 10 min., nukošti ir skalauti burną tris kartus per dieną. Vartoti tris dienas iš eilės.
Sveikatai ir grožiui
- Ąžuolų žievės nuoviro kompresais ir pavilgais gydomi nudegimai, nušalimai, furunkulai, šunvotės, egzemos pažeista oda.
- Pragulas barstykite sterilizuotais, labai smulkiai sumaltais (kavamale) ąžuolų žievės milteliais.
- Ąžuolų žievės nuoviru patariama plauti pleiskanojančią galvą, jis stiprina plaukų šaknis.
Vonios ir vonelės
- Ąžuolų žievės nuoviro vonia: 100 gramų sausos susmulkintos ąžuolų žievės užpilkite litru karšto vandens, pavirkite pusvalandį ant mažos ugnies, nukoškite ir supilkite į paruoštą vonią. Ąžuolų žievės vonios gydo žaizdotą odą ir egzemą. Voniose maudykitės kasdien po 20-30 minučių, gydymo kursas 10-15 vonių.
- Vonelė gausiai prakaituojančioms kojoms: 2 šaukštus susmulkintos ąžuolo žievės užpilkite stikline verdančio vandens, pavirkite 10 minutes ant mažos ugnies, palikite valandai, kad nusistovėtų, nukoškite. Paruoštą nuovirą supilkite į šilto vandens vonelę. Jei kojos gausiai prakaituoja, mirkykite jas po 10-15 minučių kas antrą dieną prieš miegą. Gydymas bus veiksmingesnis, jei ąžuolų žievės milteliais (susmulkintais kavamale) pabarstysite pėdas.
Gilių nauda ir paruošimas
Nors gydymo tikslais dažniausiai naudojama paprastųjų ąžuolų žievė, galima pasigaminti ir gilių gėrimo. Jis pasižymi tomis pačiomis savybėmis kaip ir arbata. Gilės išaižomos, supjaustomos skersai, sumalamos ir išdžiovinamos. Maistingumu jos prilygsta daržovėms, kadangi jose yra 2-4 procentai riebalų, šiek tiek baltymų, apie 40 procentų krakmolo. Gilės turi kalcio, vitaminų, mikroelementų.
Nusilpusį organizmą mūsų senoliai stiprindavo gilių kava. Joje nėra kofeino ir pasižyminti gydomosiomis savybėmis, šiandien ji taip pat gali būti puiki kavos alternatyva, tinkanti net vaikams. Ji gelbsti esant mažakraujystei, virškinamojo trakto sutrikimams, ramina esant žarnyne opoms. Gilių kava buvo stiprinami silpni, sergantys mažakraujyste, rachitu, baikštūs vaikai, šis gėrimas buvo naudojamas moterų isterijai raminti. Ąžuolo gilės didina apetitą, turi antibakterinį poveikį, stabdo viduriavimą. Buvo tikima, kad gilių kava jaunam žmogui suteikia tvirtumo bei grožio, o senam - sugrąžina jaunystę bei jėgas. Gilių kava neturi kofeino, tad ja mėgautis gali ir senas, ir jaunas.
Gilių kavos receptas:
- Surinktas prinokusias giles reikia išlukštenti.
- Apie 3 paras jas mirkyti vandenyje. Vandenį rekomenduojama nuolat keisti.
- Išmirkytas giles sumalti mėsmale.
- Paskleidus ant skardos sumaltas giles džiovinti orkaitėje. Džiovinama masė turi tapti biria.
- Kavai pasigaminti reikia kelių šaukštelių sumaltų gilių, užpylus verdančiu vandeniu 3-5 minutes pavirinti. Nukošti.
- Pagardinti kavą medumi bei pienu arba grietinėle pagal skonį.
Ankstyvesniuose receptuose siūloma paimti kilogramą gilių ir litrą pieno, padžiovintas giles išlukštenti ir 12-24 val. pamirkyti piene. Po to tame pačiame piene jas pavirinti apie 40-60 min. Išvirtas giles nusausinti, šiek tiek paskrudinti keptuvėje ir sumalti. Anot senolių, tokia kava skaniausia išvirta su pienu.
Ąžuolo žievė kaip natūralus dažiklis
Ąžuolo žievė, be gydomųjų savybių, pasižymi ir dažomosiomis. Margučių dažymas ąžuolo žievės raugu yra vienas iš būdų. Yra trys pagrindiniai medžiai, kurių žievė (ar vaisiai) dažo juoda spalva: ąžuolas, juodalksnis bei riešutmedis. Pirmųjų dviejų juodai dažo žievė, o riešutmedžio - riešutų kevalai.
Dažymo medžiagos kiekio užtenka maždaug vienam litrui vienos saujos. Gali būti ir šviežia, ir sudžiūvusi. Dažomosios savybės išsilaiko ilgai, tad tinka ir pernykščia ar net užpernykščia žievė bei kevalai.
Svarbu! Niekada nelupkite žievės nuo bet kokio gyvo ir augančio medžio! Juk jam reikės toliau augti, tad jį sužalosite visam gyvenimui, o jūsų margučiai bus su bloga aura, jei bus nudažyti sužaloto medžio žieve. Visada žievę rinkite tik nuo nupjautų rąstų, malkų ar nuo nugenėtų šakų. Beje, ąžuolo žievės galima nusipirkti vaistinėse ar sveiko maisto krautuvėlėse (ir internetu), ji turi ne tik dažančių, bet ir gydančių savybių.
Dažymo eiga
- Kai jau prisirenkate dažymui žievės - užmerkite vandeniu, geriausiai į 1-2 ltr. stiklainius. Kuo ilgiau mirks, tuo geriau. Galite pastatyti kur nors nuošaliau, pvz., balkone ar sandėliuke, tik užsirašykite, kas ten ir kada užpilta.
- Ieškokite surūdijusių geležinių daiktelių - varžtų, skutimosi peiliukų, sulūžusių žirklių, skardinių dangtelių ir t.t. Svarbiausia, kad jie būtų surūdiję ir neriebaluoti. Geležiukus supilame į tuos pačius stiklainius, kur jau užmerkta žievė (maždaug vienam litrui dedama viena sauja geležiukų, ir kuo daugiau, tuo spalva bus tamsesnė) ir paliekama toliau mirkti. Kuo ilgiau, tuo geriau.
- Kai susiruošiate dažyti, į mirkalą įpilkite 1 šaukštelį acto.
- Kiaušinius dėkite virimui ne tiesiai iš šaldytuvo, o pabuvusius kambario temperatūroje kelias valandas, tada mažiau sutrūkinės.
- Kiaušinius šioje žievės ir geležgaliukų „sriuboje“ virkite 10-15 min., o išvirusius palikite tame skystyje per naktį - bus dar tamsesnė spalva.
- Kai margučius išiminėsite, rekomenduoju naudoti buitines pirštines, nes kitaip pirštai bus pajuodavę.
- Skystį išpilkite labai atsargiai ir pamažu tiesiai į nutekėjimo skylę kriauklėje, kad neuždažytumėte paviršių.
- Išimtus iš dažų margučius nebūtina nuplauti, tiesiog palikite nudžiūti. Po to dar rekomenduojama įtrinti su keliais aliejaus lašais - spalva bus sodresnė ir margučiai blizgės.
- Jeigu turite kantrybės ir noro - galite margučius dar ir išskutinėti įvairiais raštais, taip darydavo mūsų proseneliai.
Svarbios atsargumo priemonės
Nors ąžuolo žievės nuoviras laikomas natūralia ir saugia priemone, svarbu nepamiršti, kad net ir augalinės kilmės preparatai gali turėti šalutinį poveikį ar netikti visiems. Svarbu! Visgi, ąžuolo žievę reikia vartoti atsakingai, saikingai, negalima persistengti ir reikia pasidomėti bei patikrinti, ar Jūsų organizmui ši gėrybė tinkama. Dėl ąžuolų žievės preparatų vidinio vartojimo būtina pasitarti su gydytoju arba vaistininku.
Ąžuolo žievės preparatų nepatartina vartoti:
- Nėščiosioms.
- Žindančioms moterims.
- Vaikams (ąžuolų žievės nuoviro negalima gerti).
- Žmonėms, kuriems nustatytas geležies trūkumas, kadangi ąžuolų žievės veikliosios medžiagos blogina geležies pasisavinimą.
- Žmonėms, turintiems sutrikusią kepenų ar inkstų veiklą (vidiniam vartojimui).
- Žmonėms, kurių padidėjęs kraujo krešėjimas.
- Kai sumažėjęs rūgštingumas.
- Esant susiaurėjusioms kraujagyslėms.
- Kai užkietėję viduriai.
Išoriniam naudojimui taip pat reikia atsargumo - jei oda stipriai sudirgusi, įtrūkusi ar linkusi į egzemą, ąžuolo žievės nuoviras gali sukelti perštėjimą ar dar labiau pabloginti būklę.