Ar teko kada papulti į situaciją, kai Italijoje po vakarienės užsisakę puodelį kapučino kavos buvote perverti nuostabos kupino žvilgsnio? O gal buvote sukritikuoti, kai nusprendėte pasisaldinti karameliniu saldainiu, ir išgirdote klausimą „Saldainis tokiu metu?“. Šioje šalyje visada paisoma, kas, kaip ir kurią valandą valgoma. Griežtai ir be jokių išimčių. Tik vietiniai tai priima daugiau nei natūraliai, nė neįsivaizduodami, kad gali būti kitaip, o svečių laukia pažintis su visai kitokia valgymo kultūra, kurioje, beje, didelis vaidmuo tenka ne tik pasisotinimo faktui, bet ir tarpusavio bendravimui.
„Valgyti“ italams prilygsta „gyventi“. Italija padaryta iš aromatingos espreso kavos, iš permatomais griežinėliais supjaustyto vytinto kumpio su saldžiais melionais, iš garuojančios makaronų lėkštės, iš daugelio dešimčių sūrių, aromatinių citrinų ir apelsinų, iš šokolado ir šviežių žuvų.
Beveik visas italų gyvenimas sukasi apie tai, kaip „sukurti produktus“, „pirkti produktus“, „ruošti valgį iš produktų“ ir, ko gero, maloniausios dalies - „suvalgyti produktus“. Dar geriau maistu mėgautis geroje draugijoje. Tai reiškia ne šiaip paplepėti prie vyno taurės: aptariamas visas gaminimo procesas (nuo pradžios iki galo) arba tiesiog harmoningas meniu, kuris dažniausiai susideda iš užkandžių (it. „antipasti“), pirmojo (it. „primo“) ir antrojo (it. „secondo“) patiekalų.
Itališkų patiekalų seka
Tradicinis itališkas valgis - tai ištisa ceremonija, kurioje patiekalai patiekiami tam tikra, griežtai nusistovėjusia tvarka.
- Antipasto (užkandis): tai užkandis, kuriuo pradedamas bet koks tradicinis itališkas maistas. Itališki užkandžiai gali būti įvairūs: sūriai, alyvuogės, vytintas prosciutto, bruschetta su pomidorais ar jūros gėrybių salotos. Užkandžių kiekis svyruoja tarp trijų ir dešimties.
- Primo (pirmasis patiekalas): tai pirmasis patiekalas, dažnai jis būna makaronų, rizoto ar sriubos forma. Užkandus keliaujama prie makaronų arba ryžių valgių.
- Secondo (antrasis patiekalas): tai antrasis patiekalas, įprastai pagamintas iš mėsos ar žuvies. Po pirmojo patiekalo kelionė persikelia prie antrojo patiekalo. Tai dažniausiai būna mėsos, žuvų arba koks sudėtingesnis daržovių valgis, kurį ruošiant yra naudojamos ne tik daržovės, bet ir įvairių rūšių sūriai.
- Contorno (garnyrų): prie žuvų ar mėsos patiekalų patiekiama ir garnyrų. Tai gali būti lapų salotos, ant grotelių keptos daržovės, orkaitėje apkeptos bulvės ar panašiai. Žinoma, garnyras privalo būti harmoningai susijęs su antruoju patiekalu.
- Dolce (desertas): tai desertas, kuris vainikuoja valgio pabaigą. Po sočių pietų nebūtina mąstyti apie riebius tortus ar pyragaičius - puikiai tinka ir šviežių vaisių lėkštė. Itališki desertai yra neatsiejama valgymo dalis - garsiausi jų tiramisu, cannoli, panna cotta. Po deserto išgeriamas espreso.
- Digestivo (digestyvas): didysis finišas - digestyvas, liaudiškai tariant, ammazza caffè (liet. „kavos žudikas“). Pažodžiui išvertus iš italų kalbos reiškia „virškinamasis“. Šis gėrimas gerina virškinimą. Dažniausiai digestyvo vaidmenį atlieka karčiosios trauktinės.
Dienos valgymų tradicijos
Pusryčiai (Colazione)
Pirmasis dienos maistas Italijoje, kaip ir visur kitur, yra pusryčiai, vadinami colazione. Tradiciškai jie šioje šalyje yra saldūs ir panašūs kaip Prancūzijoje, Ispanijoje ar Portugalijoje. Italo, kuris kasdieniams pusryčiams rinktųsi sotų anglišką variantą, pavyzdžiui, kiaušinius su kepta šonine ir pupelėmis, reikėtų su žiburiu paieškoti. Italijoje valgoma gerokai lengviau ir po labai nedaug, o kai kurie šio dienos maisto net iš viso atsisako.
Dažniausiai neatsiejama pusryčių dalis yra latės kava (caffè latte), kapučinas (cappuccino) arba puodelis stipraus espreso (espresso). Vėliau renkamasi pagal skonį: itališka duonelė arba į skrebutį panašus fette biscottate, perteptas sviestu ir džemu arba šokoladiniu kremu; sparčiai populiarėjantys sausi pusryčiai su pienu; raguolis (brioche); ar paprasčiausi sausainiai. Pastarasis valgis yra bene populiariausias ir mėgstamiausias Italijoje. Įdomu, kad kas skirta pusryčiams, tas ir valgoma tik ryte: pradedant kava ir baigiant minėtais sausainėliais. Kavos su pienu tikras italas niekada negers, pavyzdžiui, po vakarienės, nes pienas pripažįstamas tik kaip pusryčių ingredientas. Taip pat, jeigu konkretus sausainis ir raguolis skirtas būtent pusryčiams, jo niekas nepatieks kaip paskutinio saldžiojo pietų akcento.
Italai itin mėgsta pusryčiauti ne namuose. Jie šiam valgymui neskiria daug laiko. Labai dažnai galima pamatyti vaizdą, kai kostiumuotas vyriškis ar pasidabinusi garbaus amžiaus moteris atsistoja prie kavinės baro, užsisako puodelį kavos ir, pavyzdžiui, ką tik iškeptą, dar garuojantį raguolį, čia pat stovint per kelias minutes viską išgeria, suvalgo ir galiausiai patraukia savais keliais.
Pietūs (Pranzo)
Pietūs Italijoje vadinami svarbiausiu dienos maistu. Jeigu tik leidžia galimybės, italai netgi grįžta namo, kad galėtų pavalgyti su visa šeima, giminaičiais ar draugais. Jei to negalima padaryti savaitės bėgyje, dideli šeimyniniai pietūs būtinai ruošiami savaitgaliais. Nors italai labai nusistatę prieš greitąjį maistą, bet trumpų pertraukų metu kartais net ir jie nuskuba į šalimais esančias kavinaites nusipirkti itališkos duonos sumuštinio panini ar užsuka į visame pasaulyje žinomus greitojo maisto restoranus. Nepaisant to, giliai širdyje kiekvienas svajoja apie gražius šeimos pietus.
Tradiciniai pietūs, itališkai pranzo, - sočiausias dienos maistas - susideda iš kelių patiekalų. Pirmiausiai tiekiami užkandžiai antipasto, pavyzdžiui, itališka duonelė, nedideli skrebučiai (bruschetta), alyvuogės, įvairūs mirkalai. Vėliau seka pirmasis patiekalas. Dažniausiai tai būna sriuba, makaronai, virtinukai (ravioli) ar rizotas. Galiausiai tiekiamas pagrindinis patiekalas iš mėsos arba žuvies su daržovių garnyru. Paskutinis akcentas - saldus kąsnelis. Neatsiejamas vidudienio valgymo kompanionas - taurė mėgstamo ir prie konkretaus maisto tinkamo vyno. Po valgio italai taip pat labai dažnai išgeria puodelį stiprios espreso kavos. Darbo dienomis tokia pietų patiekalų eilutė dėl laiko stokos galima rečiau, tačiau savaitgaliais jos laikomasi praktiškai visada. Įprastai toks sotus pusiaudienio pasisėdėjimas trunka net kelias valandas. Tačiau dabar laikytis šios tradicijos dėl įtempto gyvenimo ritmo tampa vis sunkiau.
Lankydamiesi Italijoje tikrai pastebėsite, kad tarp 12 ir 16 val. gyvenimas miestuose tarsi sustoja: užsidaro parduotuvės ir visi kiti verslai, netgi dauguma turistų lankomų vietų. Taip yra todėl, kad maždaug nuo 12 val. visi italai pradeda pietauti, o po pietų ilsisi: tai yra itališka siestos versija, vadinama riposo.
Popietės užkandis (Merenda)
Tarp pietų ir vakarienės, maždaug 15-17 valandomis, egzistuoja užkandžio merenda metas. Šis valgymas ypač svarbus vaikams. Tokiu metu paprastai pasisotinama lengvais užkandžiais, pavyzdžiui, jogurtu, vaisiais, ledais, riešutais, sausainiais, pyragaičiais, raguoliais (brioche) ar panašiu maistu.
Vakarienė (Cena)
Vakarienė, vadinama cena, Italijoje valgoma vėliau nei įprasta, pavyzdžiui, Lietuvoje. Dažniausiai tai būna nuo 19.30 iki 21 valandos, tačiau neretai šis valgymas nukeliamas ir vėlesniam laikui. Vakarienei paprastai tiekiami panašūs valgiai, kaip ir pietums, tik lengvesni ir mažesnėmis porcijomis. Tai gali būti salotos, sriuba, rizotas ar tiesiog tai, kas liko nuo vidudienio valgymo. Italai neturi įpročio maisto atidėti rytdienai, tačiau jeigu šis valgis tos pačios dienos - tai daro be jokių svarstymų. Itin gajus įprotis po sotesnės vakarienės suvalgyti lėkštę šviežių daržovių, mat tikima, kad toks paskutinis kąsnelis palengvina virškinimą.
Italai itin mėgsta šviežiai gamintą naminį maistą, tačiau vakarienę jie mielai valgo ir ne namuose. Tai pagrindinis metas, kai pasisotinti traukiama į restoranus, picerijas ar kitas viešojo maitinimo įstaigas. Beje, išalkus pasisotinti kavinėje ne vakarienės laiku - gali būti gana kebli užduotis. Tarp pietų ir paskutinio dienos maisto didelė dalis viešųjų maitinimo įstaigų tiesiog uždaromos, nes italai niekada tokiu metu nevalgo.
Itališkos virtuvės filosofija ir įvairovė
Itališka valgymo kultūra formavosi per šimtmečius, atspindėdama vietos žmonių kasdienį gyvenimą, sezoninius ciklus ir regionines tradicijas. Itališkos virtuvės istorija prasidėjo dar senovės Romos laikais, kai buvo vertinami paprasti, bet skanūs patiekalai. Viduramžiais itališka virtuvė buvo paveikta arabų ir normanų užkariavimų, kurie įnešė naujų prieskonių ir ingredientų, pavyzdžiui, makaronų ir ryžių. Renesanso laikotarpiu virtuvė tapo subtili ir rafinuota.
Italijos virtuvė jau seniai užsitarnavo vietą tarp geriausių ir populiariausių pasaulyje. Italijos maistas yra žinomas dėl savo paprastumo, šviežių ingredientų ir išskirtinio skonio balanso. Italijos virtuvės tradicijos atspindi tiek šalies regioninę įvairovę, tiek jos turtingą istoriją. Itališka virtuvė remiasi „Slow Food“ judėjimu, kuris skatina vietinių, šviežių produktų naudojimą, tausojant aplinką ir palaikant vietos ūkininkus.
Regioninė itališka virtuvė | 1 dalis: Šiaurės Italija
Regioninis unikalumas
Italijos tradiciniai patiekalai skiriasi priklausomai nuo regiono, o tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl Italijos virtuvė tokia įvairi. Keliaujant po šią šalį, pastebėsite, kad Šiaurės, Centrinės ir Pietų Italijos virtuvės turi skirtingas savybes. Pavyzdžiui, šiaurinėje Italijoje populiarūs rizotas, polenta ir sūriai, kaip Grana Padano ar Gorgonzola. Šiaurės Italijoje dominuoja polenta, risoto ir įvairūs mėsos patiekalai, nes klimatas šiame regione leidžia auginti tokius ingredientus kaip kukurūzai, ryžiai ir bulvės. Savo ruožtu Pietų Italija garsėja šviežiais jūros gėrybių patiekalais, pomidorais, alyvuogių aliejumi ir, žinoma, itališka pica. Centrinėje Italijoje, tokiuose regionuose kaip Toskana ar Umbrija, daugiau dėmesio skiriama alyvuogių aliejui, mėsai ir šviežioms daržovėms. Šiauriečiai valgo daugiau mėsos, o pietiečių racione daugiau daržovių ir ankštinių augalų.
Italijoje egzistuoja regionų, provincijų, miestų ir miestelių virtuvės. Nevienodos sudedamosios dalys, skirtingas jų maišymo būdas. Šiaurės Italijoje galima užtikti italų, geriančių arbatą, bet tik ne Pietuose, kur karaliauja vien kava. Kad ir ką gamintų - avinžirnius su makaronais, baklažanų troškinį ar prinokusių pomidorų ir šviežios mocarelos užkandį - svarbiausia italams aukščiausios kokybės produktai.
Pagrindiniai ingredientai ir "varguolių virtuvė"
Itališka virtuvė žinoma dėl savo paprastumo, kur pagrindinis dėmesys skiriamas kokybiškiems ingredientams. Svarbiausias elementas - alyvuogių aliejus, taip pat dažnai naudojami švieži pomidorai, česnakas, bazilikas, raudonėlis ir citrinos. Populiari yra „nulinio“ kilometro teorija, t. y. naudojami vietiniai, sezoniški produktai. Cucina povera (varguolių virtuvė - it.) Italijoje dabar itin populiari, nes tai paprastas, nebrangus ir itin gardus maistas.
Pavyzdžiui, Pietų Italijoje šiltuoju metų laiku itin populiari kvietinė duonelė frise arba friselle, kieta lyg akmuo. Nuo seno ją naudojo tiek jūreiviai, tiek piemenys, nes ši, du kartus kepta duona, išlieka tinkama vartojimui net ir metus. Tereikia trumpai pamirkyti vandenyje ir ji tampa it šviežutėlė. Ant tokios duonelės galima dėti ką tik panorėsite iš Viduržemio jūros dietos asortimento - tai įvairūs švieži sūriai, alyvuogės, pomidorai, žolelės, žuvis ir t.t.
Žymiausi itališki produktai ir patiekalai
Italijai atstovauja daugybė visame pasaulyje žinomų produktų. Išgirsti žodį „apelsinai“ ir galvoji apie Siciliją, nugirsti „Tropėjos svogūnai“ ir įsivaizduoji saulėtą Kalabriją (Calabria), girdi mozzarella di buffala ir mintiji apie Neapolį, girdi „parmidžanas“ ir prisimeni Parmą. Gianduja siejasi su Turinu (Torino), o „balzaminis actas“ su Modena. Nekalbant apie skystąjį Italijos auksą - itin tyrą alyvuogių aliejų (it. olio extra vergine d'oliva).
Itališkų sūrių įvairovė
- Parmigiano-Reggiano DOP: sūrių karalius. Lietuvoje šį sūrį dažnai pateikia kaip užkandį prieš pagrindinius patiekalus arba prie vyno taurės kaip aperityvą.
- Mozzarella di bufala campana DOP: arba stalo perlas, daromas iš Kampanijos (Campania) regione auginamų buivolių pieno. Tik mozzarella di bufala Campana yra apsaugotas ženklu DOP (it. „denominazione di origine protetta“ - kilmės pavadinimo apsauga) ir jo gamyba labai kruopščiai kontroliuojama.
- Gorgonzola: vienas mėgstamiausių pelėsinių sūrių Italijoje. Jis yra spaudžiamas iš nenugriebto karvių pieno. Gaminamas Lombardijos (Lombardia) regione, Milano, Komo (Como), Pavijos (Pavia) ir Novaros (Novara) provincijose, o pavadinimas sūriui atiteko iš jo kilmės miestelio Gorgoncolos (Gorgonzola), įsikūrusio netoli Milano. Šis sūris būna dviejų rūšių: saldus (it. „dolce“) ir lengvai aštrokas ar aštrus.
Kumpiai ir mėsa
- Prosciutto di Parma DOP: labai populiarus vytintas kumpis, daromas iš specialių veislių kiaulių, auginamų Parmos apylinkėse, mėsos. Kiaulės yra ypatingai šeriamos ir tukinamos parmidžano sūrio išrūgomis. Labai svarbu, kad parduotuvėje, kur perkamas kumpis, jį galėtų kuo ploniau supjaustyti, nes raikyti jį peiliu storais gabalais tolygu sugadinti skonį.
- Bresaola della Valtellina: labai skanus ir dietinis kumpis. Tai sūdyta ir brandinta jautiena. Žalia mėsa sūdoma plieno rezervuaruose, gardinama maltais pipirais bei aromatinėmis žolelėmis.
Makaronų pasaulis
Žodis „makaronai“ (it. pasta - plačiau ir geriau atitinka sąvoką), rodos, padaryti specialiai, siekiant metaforiškai apibūdinti Italijos gastronomijos stilių vienovę ir įvairovę. Makaronų tešlai gaminti beveik visada naudojami tie patys produktai, dažniausiai miltai ir vanduo, bet pati pasta susiskaido į šimtus skirtingų formų, kurių kiekviena yra skirta konkrečiam tikslui, kiekviena forma lydi konkrečius padažus. Makaronų įvairovė nuo senų laikų yra laikoma šalies brangenybe. Iš tikrųjų vienoda pirminė materija duoda visai skirtingus rezultatus, o makaronų patiekalams draugiją palaiko skirtingi padažai.
- Spagečių šakutė nebus to paties skonio kaip penne plunksnos. Kramtyti storus spagečius nebus tas pats, kas kramtyti labai plonus, o lygūs makaronai skirsis nuo dryžuotų.
- Su Bolonijos padažu (ragu alla bolognese) Italijoje rasite tagliatelle, o ne spagečius.
- Su pesto valgysime trumpuosius trofie.
- Spagečius ragausime su česnakais, EVO aliejumi ir aitriosiomis paprikomis, kiaušiniu ir šoninės gabaliukais.
- Orecchette ausytes krimsime tiktai su pomidorų padažu arba su ropėmis.
O kiek yra įdarytų makaronų rūšių... Ravioli, tortelli, tortellini, cappelletti ir t. t. Kiekviena rūšis turi savo padažą.
Pica - pasaulio skonis
Kitas italų sukurtas patiekalas, pavergęs visą pasaulį, žinoma, yra pica. Jų gali būti pačių įvairiausių. Nuo paprasčiausių, tik su pomidorų padažu ir česnakais („Marinara“) arba ančiuviais („Romana“), visų mėgstama mocarela ir bazilikais („Margherita“) iki sudėtingesnių, pavyzdžiui, su ant grotelių keptomis daržovėmis, pelėsiniu sūriu gorgoncola, šviežia dešra ir t. t. Gaminant picą itin svarbi gera tešla. Tešla yra mielinė ir kildinama visą parą ar netgi dvi. Picas gamina įvairiai: neapolitietiškas storapades ir plokščias, vos kelių milimetrų storumo. Kiekvienas gali susirasti savo mėgstamiausią. Svarbiausia ją suvalgyti karštą, ištrauktą ką tik iš krosnies.
Desertai ir kava
Italijos desertai yra dar viena svarbi Italijos virtuvės dalis. Pasaulyje vienas garsiausių desertų yra „Tiramisu“ - kreminis italų desertas, pagamintas iš maskarponės sūrio, kavos ir kakavos. Kitas populiarus itališkas desertas - „Cannoli“, tai traškios tešlos vamzdeliai, užpildyti saldžia rikota. Garsūs patiekalai italų virtuvėje taip pat apima ir Gelato bei Tarfufo (ledų rūšys).
Po kiekvieno valgio italai dažnai išgeria puodelį espreso. Šiaurės Italijoje galima užtikti italų, geriančių arbatą, bet tik ne Pietuose, kur karaliauja vien kava.
Vynas - neatsiejama valgymo dalis
Neatsiejama Italijos gastronomijos dalis yra itališkas vynas. Italai didžiuojasi savo vyno gamybos tradicijomis, o itališkas vynas yra neatsiejama valgymo patirties dalis. Per kiekvienus pietus ir vakarienę patiekalai derinami su vynu bei vandeniu. Yra kelios pagrindinės vyno derinimo taisyklės: baltojo aromatinio vyno niekada negalima patiekti prie žvėrienos, o sudėtingo raudonojo - prie žuvų. Vakarienės metu pirmiausia geriamas baltasis vynas, paskui raudonasis, pradžioje mažiau alkoholio turintis, vėliau stipresnis. Sudėtingiausia suderinti labai gerą vyną: aukštos klasės gamintojų, gerų metų su atitinkamu patiekalu. Toks vynas dažniausiai dominuoja ir užgožia daugelio patiekalų skonį ir aromatą. Italai su maistu taip pat dažnai geria vyną ir kartais alų, tačiau čia taip pat karaliauja saikas.
Kur ragauti vietinio maisto?
Norint patirti tikrąją Italijos virtuvę, rekomenduojama apeiti turistinius restoranus, kuriuose dažnai patiekiami „pasauliniai“ patiekalai. Norint patirti unikalią Italijos maisto kultūrą, patartina rinktis mažus, šeimų restoranus, vadinamus trattoria arba osteria. Tokiuose restoranuose maistas ruošiamas su meile ir ypatingu dėmesiu autentiškoms patiekalų detalėms, atspindinčioms tikrą itališką skonį. Didžioji dauguma restoranų, įsikūrusių gretimais populiarių turistinių objektų dažnai orientuojasi į turistų srautą, o ne į kokybę. Šiuose restoranuose patiekalai gali būti perdirbti, brangūs ir prarasti autentiškumą, todėl patartina ieškoti mažiau pastebimų, nuošaliau įsikūrusių restoranų. Taip pat, restorane svarbu atkreipti dėmesį ir į meniu.
Valgymo įstaigų tipai
- Tratorija: tai tipinis italų restoranas, atspindintis italų mentalitetą ir skonį. Dažnai italai teikia pirmenybę paprastesniems, bet labai aukštos kokybės patiekalams. Tratorijose dažnai gamina moterys. Jos suteikia valgiams naminės virtuvės dvelksmą. Meniu nebus labai ilgas, tačiau patiekalai bus šviežiai paruošti, bus galima pasmaguriauti vietiniais gardumynais. Čia dažniausiai siūloma paragauti pilstomo vyno.
- Picerija: suteikia galimybę pavalgyti neišleidžiant daug pinigų. Be įvairiausių picų, picerijoje galima paskanauti užkandžių, salotų ir desertų.
- Restoranas: eiti į restoraną Italijoje dažniausiai reiškia pavalgyti kitaip nei namuose. Patiekalai, priklausomai nuo restorano, bus tobuliau paruošti, papuošti. Elegantiška aplinka, didelė vyno įvairovė.
- Baras: tai pagrindinė italų susitikimo vieta. Gerame bare kaip bičių avily: visi skaito šviežutėlius laikraščius, aptaria politiką, sportą prie puodelio kapučino ar espreso ir sviestinio ragelio (brioche). O nedideliuose miesteliuose vakarais bare susirenka vietiniai senyvo amžiaus gyventojai, kurie žaidžia kortomis ir bendrauja.
Daugelyje šalių, ypač Europoje ir JAV, yra paplitę itališkos virtuvės restoranai, kurie siūlo paragauti ir Bolonijos lazanijų, ir Milano rizoto, ir sicilietiško skanumyno cassata ir dar išgerti didžiulį puodelį kavos. Bet Italijoje tokios virtuvės nėra. Italijoje egzistuoja regionų, provincijų, miestų ir miestelių virtuvės. Nevienodos sudedamosios dalys, skirtingas jų maišymo būdas.
Itališko gyvenimo būdo ir mitybos principai
Nors Italijos nacionalinė virtuvė - viena populiariausių ir mėgstamiausių visame pasaulyje, daugelis taip pat mano, kad ji nėra labai sveika: picos, pasta, įvairūs sūriai, tiramisu ir kiti desertai tikrai nėra pats lengviausias ir sveikiausias maistas. Taip yra pirmiausia todėl, kad be visiems žinomų picų ir pastos patiekalų, italai vartoja daug organiško maisto: šviežių vaisių ir daržovių, prieskonių, vietoje sviesto naudoja alyvuogių aliejų, kelis kartus per savaitę valgo žuvį ar paukštieną, o štai raudonos mėsos valgo retai. Tačiau kitas svarbus aspektas yra tas, kad italai laikosi tam tikrų sveikatai naudingų, iš kartos į kartą perduodamų valgymo tradicijų, kurios leidžia labiau mėgautis gyvenimu ir išlaikyti balansą tarp darbo ir poilsio.
- Valgymas - laisvalaikio praleidimo būdas. Italams maistas nėra vien tik maistinių medžiagų ir energijos šaltinis, bet visų pirma - tam tikras laisvalaikio praleidimo būdas. Prieš ir po vakarienės, ypač jeigu vakarieniaujama kažkur mieste, italai dažnai eina pasivaikščioti, o šiuos pasivaikščiojimus taip pat lydi daug kalbų. Prieš vakarienę kartais užsukama į kokį bariuką išgerti aperityvo - taurės gėrimo, kuri sužadina apetitą prieš vakarienę.
- Mėgautis namų gamybos maistu. Pietums italai valgo gana paprastą ir lengvai pagaminamą maistą. Pavyzdžiui, pasta valgoma al dente, tai yra, nepervirta, ir gardinama ne riebiais padažais, o tiesiog alyvuogių aliejumi, baziliku ar pomidorų ir kitų daržovių padažu.
- Svarbiausia - saikas. Nors italai pastą valgo iš tiesų dažnai, patiekalų porcijos yra nedidelės. Italijoje įprasta tiek pietums, tiek vakarienei, valgyti kelis mažų porcijų patiekalus. Pirmasis patiekalas dažniausiai būna pasta, kartais rizotas arba sriuba, o antrasis - nedidelis gabaliukas žuvies ar mėsos (dažniausiai paukštienos) bei šviežių daržovių salotos.
- Jokio streso. Itališkas gyvenimo būdas leidžia mėgautis maistu, daugiau laiko leisti su šeima ir draugais bei darbą derinti su poilsiu. Visa tai padeda išvengti streso, kuris taip pat siejamas ne tik su blogesne psichine, bet ir fizine sveikata: daug streso patiriantys žmonės susiduria su virškinimo problemomis ir įvairiais kitais mitybos sutrikimais.
Lėtas valgymas, mažos porcijos, griežtas valgymo laiko režimas, šviežūs ir organiški produktai - visa tai lemia, kad italams pavyksta išlaikyti dailias kūno linijas. Nors ir mėgaujasi picomis ir pasta, puikiais itališkais ledais bei kitais desertais, ir net kava su alkoholiu, italai viską daro su saiku, o valgymui ir poilsiui skiria pakankamai laiko.
Itališka virtuvė Lietuvoje
Itališka virtuvė Lietuvoje yra plačiai paplitusi ir labai mėgstama. Pastaraisiais metais šioje šalyje pastebimas aiškus itališkos kulinarinės kultūros populiarumo augimas, kuris yra susijęs su bendru europietiškų ir tarptautinių virtuvių domėjimusi. Lietuvoje, ypač didžiuosiuose miestuose kaip Vilnius, Kaunas ir Klaipėda, itališkų restoranų pasirinkimas yra įspūdingas. Šie restoranai siekia patenkinti įvairų skonių mėgėjų poreikius. Lietuva taip pat pamėgo itališkus maisto produktus, ypač sūrius, vytintą kumpį, itin tyrą alyvuogių aliejų ir vyną. Labiausiai Lietuvos žmonės mėgsta sūrių karalių Parmigiano-Reggiano DOP. Lietuvoje šį sūrį dažnai pateikia kaip užkandį prieš pagrindinius patiekalus arba prie vyno taurės kaip aperityvą.
tags: #darbotvarke #pietus #italiskai