Pagaliau galime atsisveikinti su žiema ir džiaugtis pamažu sugrįžtančia saule bei šiluma. Simboliškai išvaryti žiemą ir pasitikti pavasarį nuo seno įprasta švenčiant Užgavėnes. Tai viena iš seniausių ir spalvingiausių lietuvių liaudies švenčių, simbolizuojanti žiemos išvarymą ir pavasario prisišaukimą.
Ši šventė neturi pastovios datos ir kasmet švenčiama likus septynioms savaitėms iki Velykų, tarp vasario 3 ir kovo 9 dienos. Užgavėnės simbolizuoja tamsos ir žiemos pabaigą bei pavasario pradžią. Tai spalvinga ir linksma šventė, apipinta įvairiomis apeigomis, žaidimais ir burtais. Tai tarsi karnavalas, liaudies šventė. Užgavėnių siautulys baigiasi Pelenų diena, o ji yra pirmoji, pradedanti gavėnią - 40 dienų pasninką prieš Velykas. Pažymėtina, kad Užgavėnės - ne šventė, o tik išskirtinė metų diena, baigiamasis pokalėdinio mėsiedo linksmybių akcentas. Rytojaus dieną po jų - priešvelykinio pasninko diena.
Užgavėnių ištakos ir gili simbolika
Etnologijos mokslų daktarė Asta Venskienė pasakoja, jog kalendorinių švenčių, tokių kaip Užgavėnės, valgiai bei jų simbolinės prasmės atkeliavo iš aukojimo ritualų seniesiems dievams. Tuomet būdavo gausiai aukojamas maistas, tikint, kad dievai už tai atsilygins gausiu derliumi. Seniau Užgavėnės buvo vadinamos Ragučio švente. Ši diena buvo skirta susitikti su gamtos dievybėmis ir mirusiųjų vėlėmis, tikintis, kad jie lems gausesnį derlių. Baltai šią dieną švęsdavo per pavasario lygiadienį. Žmonės taip pat laikydavosi papročio vaišinti užklydusius pakeleivius, persirengėlius, siedami šį gražų gestą su Anapusybe, mirusiais protėviais, garantuojama derliaus gausa bei skalsa visus metus.
Valgymas šventiniu laikotarpiu visuomet turėdavo apeiginę, maginę prasmę. Reikėdavo valgyti kuo daugiau kartų per dieną - septynis, devynis ar net dvylika. Senaisiais laikais Užgavėnes švęsdavo kelias dienas. Norėdami, kad metai būtų geri, Užgavėnių dieną mūsų protėviai valgydavo gausiai: nuo septynių iki dvylikos kartų. Per Užgavėnes protėviai būtinai vaišindavo kiekvieną į namus užėjusį žmogų, o jis, net jei būdavo sotus, vis tiek privalėdavo paragauti kiekvieno valgio bent po truputį.
Tą dieną patariama sunkiai nedirbti, sočiai valgyti ir linksmintis. Visus sunkius ūkio darbus baltai skubėdavo pabaigti iki Užgavėnių. Buvo manoma, kad, jei tą dieną sunkiai dirbsi, visus metus poilsio neturėsi. Arba, jei namuose bus verpiama, rūdimis apsitrauks linai bei siūlai, sukirmys mėsa. Dauguma Užgavėnių papročių buvo skirti gausiam derliui užtikrinti. Per Užgavėnes tradiciškai buvo dirbami tik lengvi darbai, gaminamas maistas bei sočiai valgoma, pramogaujama. Užgavėnės - diena be dietų: tikima, kad jei per Užgavėnes gerai ir sočiai valgysi - būsi sotus ir stiprus visus metus.
Gastronominio paveldo tyrinėtojas, profesorius Rimvydas Laužikas pastebi, kad senosios Užgavėnės buvo visuotinė šventė, minėta tiek valstiečio pirkioje, tiek valdovo rūmuose. „Jos tarsi sujungė skirtingus visuomenės sluoksnius, o kažkuria prasme - net įvairiose šalyse bei skirtingais laikotarpiais gyvenusius žmones. Juk ir šiais laikais, prieš Užgavėnes bei šią dieną, karnavalų banga ritasi nuo Rio de Žaneiro iki Lietuvos miestų ar miestelių.“
Grūšlaukės Užgavėnės | Lietuvos kodas
Užgavėnių papročiai ir personažai
Užgavėnės pasižymi įvairiais spalvingais papročiais, kurių pagrindiniai yra persirengėlių eisena, Morės deginimas ir Lašininio bei Kanapinio kova.
Kaukės ir persirengėliai
Vienas iš svarbiausių Užgavėnių akcentų - kaukės ir persirenginėjimai. Apranga turėdavo būti nekasdieniška, o kaukė - juokinga, baisi, bet būtinai besišypsanti. Neretas kauke pradėdavo rūpintis jau vasarą, turtingesnis kreipdavosi pas klumpdirbį. Anksčiau kaukės buvo daromos iš medžio žievės, avies arba kitokio kailio, gyvulių kaukolių, vėliau iš popieriaus, kartono, ir kitų medžiagų. Baltai kaukes dažniausiai darydavo iš medžio žievės, kailio, gyvulių kaukolių, o vėliau ėmė naudoti popierių, kartoną ar piešti tiesiai ant veido anglimi, suodžiais ar burokų sultimis. Svarbu, kad kaukės būtų juokingos: išryškinama didelė nosis, burnos su kreivais dantimis, daromos nevienodos akys ir pan.
Dažnas vyras persirengdavo moterimi, o moterys - neretai vyrais. Persirengėliai vaizduodavo ir mitines būtybes, gyvulius, paukščius. Ypač populiarūs buvo „žydai“, „čigonai“, „vengrai“, „arkliai“, „ožiai“, „gervės“, „velniai“, „raganos“, „giltinės“. Etnologė priduria, jog Užgavėnių persirengėliai mėgdavę užsukti į namus, kuriuose arba būdavo vaišinami gražiuoju, arba vogdavę blynus tiesiai nuo krosnies.
Morė - žiemos išvarymo simbolis
Užgavėnių dėmesio centre - Morė. Ji - vaisingumo dievybė, kuri sudeginama lauže tam, kad vėliau atgimtų. Su ja „išvaromas“ susikaupęs blogis, kartu ir įkyrėjusi žiema. Žinomi dar ir kiti jos vardai: Kotrė, Raseinių Magdė, Raseinių Kotrė, Balsių Kotrė. Morė savo išvaizda iš dalies įkūnija raganą, iš dalies - derlingumo, žemdirbystės deivę ar net demoną. Dar vienas svarbus paprotys - Užgavėnių pamėklės Morės (kai kur ji buvo Kotrė) vežiojimas ir sunaikinimas: sudeginimas, skandinimas. Pamėklės vežiojimo apeiga skirta pažadinti laukus ir gyvulius, tai gyvybės ir vaisingumo ritualas. Sudegintos Morės pelenai buvo išbarstomi laukuose, kad žemės būtų derlingesnės. Aukštaitijoje vietoj Morės vežiojosi Gavėną, kai kur vadinamą Čiūčela, arba Diedeliu. Gavėnas (arba Gavanas) - piktoji žiemos dvasia, gyvenanti jaujoje, arba labai apsileidęs žmogus.
Lašininio ir Kanapinio kova
Lašininis vaizduoja sotumą, persivalgymą. Jis - storas, su lašinių gabalu burnoje ar ant kaklo, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis - liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, nuspurusiais ūsais, o rankose - ilga lazda Lašininiui išvyti. Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grumiasi, kol galiausiai Kanapinis nugali.
Tradiciniai Užgavėnių valgiai ir regioniniai skirtumai
Gastronominio paveldo tyrinėtojas, profesorius Rimvydas Laužikas pastebi, kad kadaise blynai nebuvo svarbiausias šios šventės patiekalas. Ji pažymi, kad pagrindinis Užgavėnių dienos mitybos akcentas buvo riebus maistas. „Žiemos išvarymo šventės gastronominis bruožas anksčiau buvo gausaus, riebaus, mėsiško maisto valgymas. Ir ne vien Užgavėnių dieną, bet ir kelias dienas prieš ją.“ Valgiai skyrėsi priklausomai nuo regiono, bet visur ant stalo atsirasdavo įvairių mėsos ir miltų patiekalų, kurie tikrai nebuvo liesi. Mėsos patiekalai tuomet būdavo patiekiami net keletą kartų per dieną, o tai nebuvo įprasta nešventinėmis dienomis.
„Valstietiškuose namuose tai buvo kumpiai, dešros, riebiai troškinti kopūstai, vėdarai, riebi putra, šaltiena. Turtingesniuose namuose mėsos buvo galima rasti ne ką mažiau, bet ji kitokia, prabangesnė.“
Seniausias patiekalas - šiupinys
Seniausiu šios šventės patiekalu laikomas šiupinys - riebus patiekalas, kurio pagrindinės sudedamosios dalys buvo žirniai, pupelės, kruopos, bulvės, miltai, kiaulės galva, kojos bei uodega, rečiau dėdavo lašinių. Vienas iš seniausių Užgavėnių valgių - šiupinys, kuris iki šiol dar verdamas kai kur Žemaitijoje. Jis gamintas iš kruopų (dažniausiai, miežinių), žirnių arba pupų, miltų, lašinių, įvairių prieskonių. Mažojoje Lietuvoje į šiupinį jau dėta ir bulvių. Svarbus Užgavėnių šiupinio „priedas“ - kiaulės (kai kur - gaidžio) uodega, o Mažojoje Lietuvoje - rūkyta kiaulės galva. Vakarinėje Lietuvoje, lietuvninkai netgi Užgavėnėm nevadino, o vadina šiupinio švente.
Kiti tradiciniai valgiai
„Ant lietuvių stalų per Užgavėnes taip pat puikuodavosi kruopomis kimšti žąsų kaklai, virtiniai, troškinti kopūstai su kiauliena ar dešromis. Daug kur būdavo ruošiama kiunkė, dar žinoma kaip šutienė, kepamos spurgos, gaminama šaltiena, taukuose verdami grūdai, valgomi lakštiniai arba įvairiai ruoštos kruopos“, - Užgavėnių patiekalus aptaria etnologė. Kai kuriose vietovėse mūsų protėviai krosnyje ant kopūstų lapų kepdavo ir žirninius blynus, vadinamus bandomis.
Užgavėnės nuo seno buvo švenčiamos visoje Lietuvoje, šiek tiek skyrėsi tik šventės tradicijos ir ant stalo garuojantys valgiai. Tarkime, pietų Lietuvoje keptos babkos, rytų Lietuvoje Užgavėnėms valgyti virtiniai bei virti, pienu užbalinti lokšiniai. Jie buvo valgomi vakare, kaip paskutinis Užgavėnių patiekalas.
Klaipėdos regione Užgavėnėms kepti rageliai, mielinės kvietinių miltų tešlos pampuškos. Jos buvo formuojamos rankomis, pilnavidurės ar žiedo formos, dažniausiai be jokio įdaro, kai kada - įdarytos uogiene ar marmaladu. Rytiniame Prūsijos pakraštyje ties Suvalkija taip pat keptos pampuškos, rečiau - spurgos. Šios spurgos kepamos riebaluose iš skystesnės, mielėmis kildintos tešlos, kuri semiama ir į karštus riebalus krečiama šaukštu. Visoje Prūsijoje per šventes, taip pat ir Užgavėnes, buvo populiarūs žagarėliai.
| Valgio pavadinimas | Aprašymas / Sudedamosios dalys | Regioninės ypatybės |
|---|---|---|
| Šiupinys | Žirniai, pupelės, kruopos, bulvės, miltai, kiaulės galva, kojos, uodega. | Seniausias, pagrindinis Žemaitijoje; Mažojoje Lietuvoje su bulvėmis ir rūkyta kiaulės galva. |
| Kiunkė (Šutienė) | Šutintos bulvės su mėsa. | Daug kur ruošiama. |
| Rūgštūs blynai ("Ponpočkos") | Kepami iš mielinės, apie parą raugintos tešlos. | Rečiau ruošiami visoje Lietuvoje. |
| Spurgos ("Pampuškos") | Raugintos arba neraugintos gerųjų miltų tešlos bandelės, virtos taukuose. | Kepamos visoje Lietuvoje, ypač Suvalkijoje ir Prūsijoje. |
| Šaltiena | Verda iš kiaulės ausų, kojų, galvos. | Gaminama visoje Lietuvoje. |
| Lakštiniai / Lokšiniai | Paskutinis mėsiedo valgis, pieniškas, virtas. | Valgomi vakare, Rytų Lietuvoje. |
| Babkos | Pietų Lietuvoje. | |
| Virtiniai | Rytų Lietuvoje. | |
| Rageliai | Mielinės kvietinių miltų tešlos. | Klaipėdos regione. |
| Žirniniai blynai ("Bandos") | Kepamų krosnyje ant kopūstų lapų. | Kai kuriose vietovėse. |
| Žagarėliai | Populiarūs visoje Prūsijoje. |
Blynai - Užgavėnių stalo karaliai
O kur Užgavėnės, ten ir blynai! Visgi, laikai keičiasi, kinta ir tradicijos. Ankščiau Užgavėnės nebuvo siejamos su blynais - tądien visi valgydavo riebią mėsą. Visgi papročiai labai priklausė nuo regiono - pavyzdžiui, Žemaitijoje niekas nevalgė blynų, nes tiesiog neturėjo jų kur kepti, tad ten katiluose buvo verdamos košės ir šiupiniai. Visai kas kita aukštaičiai - jie tikri blynų valgytojai, juos kepdavę ir duonkepėse, ir krosnyse, ir keptuvėse.
Tiesa, patys blynai su amžiumi keitėsi: tarpukariu šeimininkės kepdavo paprastus miltinius blynus, o įvairesnių jų interpretacijų - pavyzdžiui, bulvinių ar įdarytų mėsa, radosi kur kas vėliau. „Aukštaičiai blynus mėgdavo valgyti kasdien - jie pusryčių be jų neįsivaizdavo. Užgavėnėms padiktavus naujas tradicijas, aukštaičiai keitė ne pačius blynus, o jų padažus - tądien juos įprasta gardinti kur kas riebesniais, sotesniais padažais, pertepti sluoksniais, pagardinti mėsa, lašinukais ar obuoliais“, - blynų istorijos paslaptimis dalijasi B. Imbrasienė.
A.Venskienė pabrėžia, kad blynai Užgavėnių dieną nebūdavo pamiršti ir tuomet, tačiau juos protėviai dažniau ragaudavo vakarop. Blynais būdavo vaišinami svečiai bei persirengėliai. Lietuviai tuomet kepdavo miltinius blynus, tačiau ne visuomet jų recepte atsirasdavo kiaušinių. Kiek rečiau buvo ruošiami ir tarkuotų bulvių ar rūgštūs blynai, kepami iš mielinės, apie parą raugintos, tešlos.
Šiais laikais Užgavėnių šventę dauguma taip pat nori bent simboliškai paminėti. Kaip sako etnologė B. Imbrasienė, blynų kepimas yra lengviausias būdas, leidžiantis bent simboliškai pažymėti žiemos išvarymą. Juo labiau, kad dar nuo pagonybės laikų blynai iš dalies laikomi ir po žiemos vis dažniau danguje pasirodančios saulės simboliu. „Dideli geltoni blynai simbolizuoja grįžtančią saulę, pavasarį“, - primena B. Imbrasienė.
Blynų simbolika Užgavėnėms
Blynai Užgavėnėms turi ypatingą reikšmę. Blyno forma - apvali - simbolizuoja sugrįžtančią saulę ir apsaugo nuo piktųjų dvasių. Anksčiau apskritimas buvo suvokiamas kaip neprieinama erdvė piktosioms dvasioms. Jie tapo Užgavėnių simboliu - sugrįžtančios pavasario saulės pranašais. Protėviai sakydavo, kad „blynas turi būti didelis kaip saulė, apvalus kaip saulė, raudonas kaip saulė, karštas kaip saulė“.
Nors šiandien blynai dažnai siejami su pavasario šaukimu, saule, anuometinėse tradicijose blynai simbolizavo auką, per kurią sustiprinamas ryšys su Anapilin išėjusiais protėviais, kitu, nežemišku pasauliu“, - priduria etnologė A. Venskienė.
Kone kiekviena šeima per Užgavėnes kepa savo pamėgtus blynus: vieniems tai lietiniai su saldžiais ar sūriais įdarais, kitiems - mieliniai ar vaflinės širdelės. Tai, kokie blynai bus ant Užgavėnių stalo, senesniais laikais priklausė nuo namų turtingumo. Jie galėjo būti kepami kaip lietiniai arba kaip papločiai. Pagal miltus - ruginiai, kvietiniai, žirniniai, grikiniai. „Vėlesniais laikais kepti ir bulviniai blynai. Jie visi turėjo būti riebūs, persigėrę kiaulės taukais.“ Sąlyčio su vokiška kultūra regionuose (Šiaurės Lietuvoje, Mažojoje Lietuvoje, miestuose ir aplink juos) dar žinomos pampuškos. Žodžio kilmė - vokiška (nuo „pfannkuchen“), tai reikštų „keptas keptuvėje“. Lietuviškos pampuškos gamintos iš raugintų kvietinių miltų tešlos. Iš jos buvo formuojamos apvalios bandelės ir kepamos verdančiuose taukuose.
Blynų kepimas daugumai mėgstančiųjų suktis virtuvėse yra tikras malonumas. Daugybė šeimų puoselėja savaitgalio tradicijas ir namiškius vilioja gardžiausiais blynų receptais. Turintiems vaikų Užgavėnės yra tikra blynų šventė, mat tądien neretai tenka kepti dvigubai daugiau. Kaip pasakoja prekybos tinklo IKI komunikacijos vadovė Berta Čaikauskaitė, artėjant Užgavėnėms parduodama net 20 proc. daugiau miltų.
Užgavėnių blynų receptai
Blynai žavi savo nesuskaičiuojama variacijų galybe, todėl skeptikams, manantiems, jog blynais verta lepintis tik ypatingai retomis progomis, siūlome išmėginti įvairius receptus.
Sveikuoliški moliūgo ir bananų blynai
Šie blynai bus gelsvi, apvalūs, todėl labai tiks Užgavėnių šventei paminėti ir lėkštėje primins apie sugrįžtančią saulę.
Ingredientai:
- 2 bananai
- 1 kiaušinis
- 2 valg. šaukšt. miltų (arba pagal poreikį)
- 1 arb. šaukšt. kepimo miltelių
- Druska pagal skonį
- Pasirinktas sviestas arba kokosų aliejus kepimui
- 2 vnt. moliūgo (kiekis nenurodytas, tarkime 200g)
Gaminimas:
- Moliūgą sutarkuokite smulkia tarka.
- Bananus šakute ar trintuvu kartu su kiaušiniu sutrinkite iki vientisos masės, į ją sudėkite tarkuotą moliūgą.
- Palengva berkite miltus ir viską gerai išmaišykite.
- Supilkite kepimo miltelius ir pagardinkite druska.
- Masę darsyk gerai išmaišykite, kol pasieksite blynams tinkamą konsistenciją.
- Keptuvėje įkaitinkite pasirinktą sviestą. Jei kepsite su kokosų aliejumi, blyneliai įgaus ypatingą, kokosinį aromatą ir švelnų jo skonį. Lydytame ghi svieste kepami blyneliai bus neutralaus skonio.
- Blynelius kepame ant vidutinės kaitros įkaitintoje keptuvėje, kol gražiai pagels iš abiejų pusių.
- Iškeptus blynelius galima pagardinti natūraliu jogurtu ar trintomis uogomis.
Restorano „Kuchmistrai“ blynai su kefyru
Kintant mitybos įpročiams, atrandant naujus receptus, lietuviai vis dažniau žvalgosi būdų tradicinius blynų receptus paįvairinti įdomiais ingredientais, pagardinti sodriais, išskirtinio skonio padažais. Gurmaniškąsias Lietuvos tradicijas puoselėjančio bei didikų virtuvę su modernumu sujungiančio restorano „Kuchmistrai“ virtuvės šefas-kuchmistras Užgavėnių proga siūlo išbandyti blynų receptą, priminsiantį apie senąsias šalies tradicijas.
Ingredientai:
- 3 kiaušiniai
- 900 ml kefyro arba rūgusio pieno
- 200 g cukraus
- 2 valg. šaukšt. ištirpinto sviesto
- 1 arbat. šaukšt. kepimo miltelių
- Miltai (kiekis nenurodytas, pagal konsistenciją)
- Žiupsnelis druskos
Gaminimas:
- Kiaušinius išplakame su cukrumi, pilame sviestą, druską, kefyrą.
- Kepimo miltelius išsijojame su miltais ir išplakame viską iki vientisos masės. Paliekame tešlą pastovėti apie 15 minutes.
- Įkaitiname keptuvę iki vidutinio karščio, dedame šiek tiek sviesto ir pilame paruoštos tešlos formuodami blynelius. Kepame iš abiejų pusių, kol jie gražiai apskrus ir iškils. Blyneliai turi būti dideli, beveik kaip lietiniai.
- Dvaro tradicijas menančiam stalui blynus dera patiekti su priedais, kuriuos ragautojai gali laisvai rinktis: skystu medumi, vyšnių uogiene, apelsinų džemu ar cinamonu.
Spurgos su varške ir obuoliais
Ingredientai:
- Kiaušiniai (kiekis nenurodytas, tarkime 1-2 vnt.)
- Cukrus (kiekis nenurodytas, pagal skonį)
- Varškė (kiekis nenurodytas)
- Obuolys (kiekis nenurodytas, tarkime 1 vnt.)
- Miltai (kiekis nenurodytas)
- Kepimo milteliai (kiekis nenurodytas)
- Aliejus kepimui
Gaminimas:
- Kiaušinį išsukite su cukrumi, įmaišykite varškę. Sudėkite nuluptą ir sutarkuotą obuolį (iš karto, kol nespėjo pajuosti) ir išmaišykite. Įmaišykite miltus ir kepimo miltelius, kol pasieksite spurgoms tinkamą tešlos konsistenciją.
- Puode įkaitinkite aliejų. Šaukštu formuokite spurgas ir leiskite į karštus riebalus. Jos turi laisvai plaukioti nesiekdamos dugno.
- Išgriebtas spurgas sudėkite ant popierinio rankšluosčio, kad susigertų riebalai.
Sūrio blynai su ožkos sūriu
Ingredientai:
- Ožkos sūris (kiekis nenurodytas)
- Kiaušiniai (kiekis nenurodytas)
- Cukrus (kiekis nenurodytas)
- Druska (kiekis nenurodytas)
- ¾ stiklinės miltų
- Aliejus kepimui
Gaminimas:
- Į didelį dubenį sudėkite ožkos sūrį ir šakute sutrinkite iki vientisos masės.
- Sudėkite kiaušinius, cukrų, druską, ¾ stiklinės miltų ir masę maišykite tol, kol ji bus vientisa.
- Nepamirškite, kad nuo tešlos reikėtų nuvalyti miltų perteklių, mat kitaip blynai keptuvėje greičiau sudegs, nei iškeps.
- Keptuvėje pakaitinkite aliejų ir kiekvieną blyną kepkite po 2-3 minutes, paskui apverskite.
- Iškeptus blynus galite pateikti su grietine, medumi ar mėgstama uogiene.
Blynų kepimo patarimai
- „Blynai bus puresni, jeigu miltus pirmiausia persijosite“.
- Nepamirškite, kad blynus taip pat galite kepti naudojant ne tik paprastą, bet ir kokosų aliejų. Šis ne tik yra sveikesnė alternatyva, bet ir suteiks blynams kokosų aromato.
- Į tešlą įberkite riešutų ar šokolado gabaliukų, mat jie blynams suteiks visai kitokio skonio.
Miltų įvairovė ir laikymas šiuolaikinėje virtuvėje
Pasak „Rimi“ komercijos operacijų vadovės Olgos Suchočevos, miltus lietuviai daugiausia naudoja įvairių kepinių gamybai. „Labiausiai perkami yra kvietiniai miltai, kurių nuo viso miltų asortimento parduodame apie 65 procentus. Likusią dalį sudaro kitos miltų rūšys, iš kurių pirkėjai dažniausiai renkasi kukurūzų, migdolų, kokosų arba grikių miltus. Dalis jų išbando ir avinžirnių, burnočio sėklų bei lęšių miltus. Savo asortimente siūlome nemažai „Rimi“ prekės ženklo produktų, tinkančių glitimo netoleruojantiems, sveikesnių miltų alternatyvų ar tiesiog naujų ir įdomesnių skonių ieškantiems pirkėjams.“
Aukščiausios rūšies miltai yra šviesesni ir įvairiems kepiniams suteikia daugiau purumo. Tiesa, svarbu miltus laikyti tinkamai, kad namuose jų neužpultų kenkėjai. „Miltus geriausia laikyti sausoje, vėsioje, gerai vėdinamoje vietoje, originalioje pakuotėje arba sandariame indelyje.“