Šiame straipsnyje nagrinėjama vergovės ir rasinės diskriminacijos istorija Amerikoje, daugiausia dėmesio skiriant tiek JAV Pietų regionui, tiek platesnei Lotynų Amerikai. Straipsnyje siekiama išnagrinėti, kaip istoriniai įvykiai ir socialinės normos paveikė afroamerikiečių bendruomenes ir kokias pasekmes tai turėjo jų gyvenimui.
Kolonijinė era: vergijos įsigalėjimas Amerikoje
Kai kalbame apie Ameriką, dažnai susiduriame su stereotipiniu įsivaizdavimu, kad Šiaurės Amerika yra laisvės sinonimas, o Pietų Amerika - vergijos ir atsilikimo kraštas. Tačiau šis požiūris yra pernelyg supaprastintas ir neatspindi tikrosios istorijos. Pirmiausia turime pabrėžti neginčijamą istorinę tiesą, kad visi kolonijinei Lotynų Amerikai prikišami žmonių laisvės apribojimai ar neteisybės buvo vienodai būdingos ir anglų, olandų, prancūzų kolonijoms: ginkluotas indėnų žemių užkariavimas, indėnų žudymas, pavergimas ir išnaudojimas, juodaodžių vergų įvežimas ir blogas elgesys su jais, kolonijinis lyg ir indėnams priklausančio žemyno išteklių naudojimas Europos naudai ir t. t. Visos šios liūdnos realijos neturi nieko specifiškai bendro nei su ispanų ar portugalų tautomis, nei su katalikiška civilizacija ar juo labiau religija. Nors Ameriką atrado katalikai ispanai, bet kolonizaciją vykdė visos katalikiškos ir protestantiškos tautos, taip pat judėjai (nemažai žydų pirklių prisidėjo prie juodaodžių transportavimo iš Afrikos), stačiatikiai (Rusija bandė kolonizuoti Aliaską ir dalį Kanados) bei laisvamaniai (XVIII a. sukūrę racionalistinę kolonijų eksploatacijos sistemą).
Vergija Pietų Amerikoje prasidėjo XVI amžiuje, kai europiečiai pradėjo kolonizuoti žemyną. Iš Afrikos atvežti vergai buvo naudojami kaip pigi darbo jėga plantacijose, kasyklose ir namų ūkiuose. Didžiausi vergų importuotojai buvo Portugalija (Brazilija) ir Ispanija (likusi Lotynų Amerika). Karalius ar karalienė, pasibaigus užkariavimui, suteikdavo konkistadorui teisę į užimtas žemes kaip atlyginimą už sunkų darbą ir paskatinimą kolonizuoti. Konkistadoras tapdavo enkomenderu - jis gaudavo „patikėtąją žemę“ (enkomjendą), turėdavo teisę ją dirbti, įrengti kasyklas, rinkti mokesčius iš indėnų ir šaukti juos darbams. Jo pareigos buvo priversti indėnus gyventi sėsliai kaimuose, juos saugoti ir prižiūrėti, pastatyti bažnyčią ir mokyklą, mokėti mokesčius karūnai. Enkomjendų sistema nereiškė tikros baudžiavos, nes indėnai išsaugojo nuosavybę savo sklypams. Tačiau tikrovėje ji greitai virto indėnų pavergimu: konkistadorai atimdavo indėnų sklypus, versdavo juos dirbti iki išsekimo, žiauriai malšino jų sukilimus. 1504 ir 1517 m. karaliaus dekretais visus karibus leista paversti vergais.
Humaniškiausia tvarka buvo įvesta konkistadoro Hernano Korteso (Hernán Cortés) Meksikoje. Čia darbo diena buvo ribojama iki 10 valandų (Anglijoje tuo metu buvo dirbama 12 valandų), prieš tai valanda tikybos paskaitoms iš ryto, po pietų valanda poilsiui. Darbininkai gaudavo minimalią algą ir nemokamą maistą. Jie dirbdavo dvidešimt dienų, o po to turėdavo trisdešimt dienų nuosavų sklypų apdirbimui.
Karalienė Izabelė, supykusi dėl Kolumbo iš Amerikos parsivežtų indėnų vergų, sudarė teisininkų ir teologų komisiją, kuri pripažino indėnų teisę į laisvę. Prieš mirtį ji prašė savo šeimos kovoti prieš indėnų pavergimą. Deja, po jos mirties, 1504-1511 m. indėnai imti masiškai versti vergais. 1510 m. į Espanjolą (Karibų jūros sala, iš kurios pradėta žemyno kolonizacija) atvyko 15 dominikonų misionierių, kurie pamatė brutalų indėnų persekiojimą ir ėmė juos ginti. Po Antonijaus Montesiniečio pamokslo, 1512 m. Burgoso mieste sušaukta teologų komisija, kuri nutarė, kad enkomjendų sistema turi likti, bet indėnai turi išsaugoti nuosavybę, gauti algą, būti ribojamas darbo laikas ir rūpinamasi religiniu švietimu. Šie nutarimai tapo įstatymu 1512 m. vasario 22 d. karaliaus dekretu, o naujas 1513 m. liepos 28 d. įstatymas uždraudė vaikų iki 14 m. darbą.
Žymiausiu kovotoju už indėnų teises tapo Antonijaus draugas Bartolomėjus Las Kasasas (Bartolomé de Las Casas) OP. Apie 1512 m. jo mąstyme įvyko lūžis - jis pasibaisėjo prieš indėnus daromomis neteisybėmis ir pagrindine blogybe ėmė laikyti pačią enkomjendų sistemą. Nors jo pastangos įkurti humanišką koloniją Venesueloje nepavyko, jis atkakliai kovojo už indėnų teises, gaudamas net popiežiaus Pauliaus III paramą. Popiežius 1537 m. išleido brevę „Pastorale officium“, draudžiančią versti indėnus vergais. Nepaisant nedidelio praktinio poveikio, ši enciklika parodė esminį Bažnyčios nusistatymą prieš naujai užkariautų pagoniškų tautų pavertimą vergais. Karalius Karolis V 1542 m. priėmė „Naujuosius Įstatymus“, draudžiančius indėnus versti vergais ir nustatančius, kad su jais būtų elgiamasi kaip su Kastilijos Karūnos vasalais. Šie įstatymai, nors vėliau ir sušvelninti dėl kolonistų pasipriešinimo, buvo reikšmingas žingsnis link indėnų teisių pripažinimo. Pavyzdžiui, 1593 gruodžio 29 d. karaliaus Pilypo II įsakyme Limos Audiencia (teismui) rašoma: „Nuo šiol ispanai turi būti baudžiami už indėnų įžeidimą ar sužalojimą griežčiau, nei jeigu tokie pat nusikaltimai būtų padaryti prieš ispaną.“
Plantacijos ir vergų kasdienybė JAV Pietuose
XIX amžiuje JAV Pietuose ekonomika ir socialinė struktūra sukosi aplink plantacijas. Plantatoriai valdė didelius žemės plotus ir naudojosi vergų darbu. JAV Pietūs daugeliu atžvilgiu buvo panašesni į Europą nei į JAV Šiaurę. Pavadinimai kiti, bet plantatorių rolė stebėtinai priminė Lietuvos didikų ir bajorų, o vergų rolė - Lietuvos baudžiauninkų. Vergai priklausė plantatoriams ir buvo priversti jiems dirbti. Juos buvo galima mušti, o jų dalia buvo paveldima. Skirtumą tarp valdančiųjų ir valdomųjų pabrėžė ne tik klasė, bet ir tautybė: baltaodžiai ir juodaodžiai JAV Pietuose, lenkakalbiai ir lietuviakalbiai Lietuvoje.
Vergų gyvenimo sąlygos buvo žiaurios. Žvelgiant juodaodžių pietiečių akimis, vergovė buvo tarsi siaubo filmas ar net genocidas. Žmonės buvo pardavinėjami aukcionuose: štai išauklėta „namų vergė“ kainavo 1200 dolerių, o 52 metų „senutė“ jau tik 25 dolerius. Sugautas pabėgęs vergas paženklinamas šeimininko ženklu įkaitinta geležimi. Vergų pirkliai ruošdavo „prekes“, padažydami žilus plaukus, pablizgindami odą.
Tačiau dvaruose ir vergų nameliuose šimtmečius virė gyvenimas, milijonai likimų, daugybė kartų, ištisa civilizacija. Pavyzdžiui, vergai turėdavo ir savo „asmeninius žemės plotus“, kur užaugintomis daržovėmis galėjo prekiauti. Kai kurie juodaodžiai vergai užsidirbdavo pinigų ir išsipirkdavo laisvę, o paskui prasigyvenę patys nusipirkdavo vergų. Stambiausiose plantacijose buvo vergų hierarchija, kur „aukščiausias lygis“ - „namų vergas“, dirbęs dvaro rūmuose - gaudavo gražius rūbus, turėdavo reprezentuoti šeimininką bei kartais tapdavo vergvaldžio draugu. Už gerą darbą galėjai būti paaukštintas, už blogą - pažemintas. Vergai pardavime nebuvo tik pasyvūs stebėtojai: kadangi potencialus pirkėjas juos kalbindavo tarsi darbo atrankoje, jie turėdavo galimybę apsimesti prastesniais arba geresniais nei yra - ir taip sumažinti ar padidinti pardavimo šansus. Vergai mėgindavo užsitikrinti, kad būtų parduoti kartu su savo šeimomis, o ne atskirai.
Svarbu paminėti, kad stambių plantacijų nebuvo daug - nors jos įspūdingiausios ir labiausiai lankomos turistų. Daugelis vergvaldžių šeimų turėdavo tik po vieną vergų šeimą. Tokie vergvaldžiai dirbdavo laukus kartu su savo vergais. Labai daug kas priklausė nuo vergvaldžio, nuo miesto, nuo valstijos. Kai kurių istorijų niekaip nepaaiškinsi per „vergvaldžiai vien tik išnaudojo vergus“ prizmę: štai viena išsilaisvinusi vergė po mirties savo turtą testamentu paliko buvusiems vergvaldžiams.
Vergovės pabaiga ir JAV pilietinis karas
1861 m. net ir daugeliui pietų JAV baltaodžių vergovė atrodė nemorali. Naujus vergus atvežti iš užsienio buvo uždrausta dar 1800 m.: beveik visi vergai buvo jau gimę vergijoje JAV. Buvo „geras tonas“ testamentu vergus paleisti į laisvę ar leisti jiems išsipirkti iki tol. Radosi įstatymų, bent minimaliai gynusių vergų teises: pavyzdžiui, draudžiančių parduoti mamą atskirai nuo vaikų. Tačiau daugelis laisvų pietiečių prieštaravo staigiam ir absoliučiam vergovės panaikinimui. Vyravo nuomonė, kad vergovė tuo metu - „neišvengiamas blogis“, ir situacija gali keistis tik po truputį.
Šiaurės JAV vergovę panaikinti buvo paprasta, nes ten vos keli procentai žmonių buvo vergai, o ekonomiką varė pramonė. O kai kuriose pietų JAV apygardose ir net valstijose vergavo dauguma žmonių! To meto baltaodžiai nerimavo: „Kas bus staiga visus paleidus? Neišauklėti, lengvai paveikiami beraščiai, nieko nematę be vienos plantacijos laukų, žmonės rinks valstijos valdžią?“
1861 m. JAV Pietūs, siekdami išsaugoti savo tradicinę gyvenseną, įskaitant vergovę, nutarė atsiskirti nuo JAV ir suformuoti Amerikos Valstijų Konfederaciją. Šiaurė nesutiko su šiuo sprendimu, todėl kilo kruviniausias Amerikos istorijoje karas, pareikalavęs beveik milijono gyvybių. Šiaurės pergalė kare lėmė vergovės panaikinimą ir Pietų rekonstrukciją, siekiant integruoti juodaodžius į visuomenę ir suteikti jiems lygias teises.
Šiandieniniai pietų baltaodžiai labai pyksta, kai šiauriečiai ar juodaodžiai mėgina visus pietus ar visą Amerikos Valstijų Konfederaciją tapatinti su vergove. „Pas jus, šiaurėje juk irgi buvo vergovė, tik panaikinta kiek anksčiau. Ir JAV „tautos tėvas“ Džordžas Vašingtonas, kurį gerbiate, turėjo 123 vergus“ - sako jie. Pietiečiai taip pat teigia, kad vergovė būtų nunykusi visame žemyne, net jei Pietų JAV būtų iškovojusi nepriklausomybę, nes 1888 m. jos niekur Amerikoje nebeliko.
Rasinės diskriminacijos formos po vergovės panaikinimo
Nors vergovė buvo panaikinta, rasinė diskriminacija nesibaigė. Po vergovės panaikinimo Pietų Amerikos šalyse ir JAV Pietuose buvo priimti įvairūs įstatymai ir praktikos, kuriais siekta apriboti juodaodžių teises ir galimybes. Juodaodžiams buvo draudžiama balsuoti, mokytis gerose mokyklose, dirbti tam tikrus darbus ir gyventi tam tikruose rajonuose. Rasinė segregacija buvo paplitusi daugelyje Pietų Amerikos šalių. Net ir darbas gamyklose, kurias triūsė išlaisvinti vergai kartu su naujais imigrantais iš Italijos, nebuvo didelis žingsnis į priekį nuo vergovės. Net alga dažnoje jų mokėta ne doleriais, o kuponais, kuriuos turėjai išleisti plantacijos parduotuvėse.
Kitas reikšmingas procesas vyko politinėje arenoje. Nukariavusi pietines valstijas, Šiaurė ten paskelbė vykdysianti „Rekonstrukciją“: planą, kurio metu panaikinta vergovė, juodaodžiams suteikta balso teisė, padėta jiems susiderėti dėl algų. Pietų baltaodžiams Rekonstrukcija atrodė tiesiog jų šalies okupacija. Prezidentui Endriui Džonsonui ėmus traukti „stop kraną“ visai Rekonstrukcijai, apie 1870-1875 m. pietuose įsivyravo nauja realybė. Nė neketindamas užleisti valstijų parlamentų „beraščiams buvusiems vergams“, pietų baltaodžių politinis elitas prigalvojo visokiausių būdų apriboti jų balsavimą (turto cenzai ir pan.).
Be to, juodaodžiai nuolat susidūrė su rasiniais stereotipais ir išankstiniu nusistatymu. Jie buvo laikomi mažiau protingais, mažiau darbščiais ir mažiau patikimais nei baltaodžiai. Šie stereotipai turėjo neigiamos įtakos juodaodžių galimybėms įsidarbinti, gauti išsilavinimą ir dalyvauti politiniame gyvenime.
Kova už laisvę ir kultūrinis palikimas
Nepaisant žiauraus elgesio, vergai nepasidavė. Jie nuolat priešinosi vergijai, organizuodami sukilimus, bėgdami į džiungles ir kurdami slaptas bendruomenes, vadinamas "quilombos" arba "palenques". Šios bendruomenės tapo laisvės ir pasipriešinimo simboliais. Viena žymiausių quilombos buvo Palmaresas Brazilijoje, gyvavęs XVII amžiuje ir tapęs nepriklausoma valstybe, kurioje gyveno pabėgę vergai.
XIX amžiuje, įkvėpti Švietimo idėjų ir Haičio revoliucijos, Pietų Amerikos šalyse prasidėjo nepriklausomybės karai. Juodaodžiai aktyviai dalyvavo šiuose karuose, tikėdamiesi, kad nepriklausomybė atneš jiems laisvę. Simonas Bolivaras, vienas iš nepriklausomybės lyderių, panaikino vergiją šalyse, kurias išvadavo.
Unikali ir vietos juodaodžių kultūra Naujajame Orleane - čia itin gajus vudu tikėjimas, čia gimė džiazas. Turi regionas ir savo virtuvę, ir savo „Mardi Gras“ festivalį, kur „krewe“ komandos dovanoja žiūrovams muziką, įspūdingas skulptūras ir svaido dovanėles.
2021 m. Juneteenth (birželio 19-oji) tapo JAV nacionaline švente. Tądien 1865 m. panaikinta vergovė paskutinėje valstijoje - Teksase. Tačiau tik naivuoliai tiki, kad viskas pasikeitė per naktį.
Atminties paradoksai ir dabartinė padėtis
Nors rasinė diskriminacija Pietų Amerikoje nėra tokia akivaizdi kaip anksčiau, ji vis dar egzistuoja. Juodaodžiai vis dar susiduria su diskriminacija įvairiose gyvenimo srityse, įskaitant įdarbinimą, būstą ir švietimą. Vis dėlto, padėtis pamažu keičiasi. Vis daugiau žmonių suvokia rasinės diskriminacijos problemą ir stengiasi ją įveikti. Yra daug organizacijų, kurios kovoja už juodaodžių teises ir skatina rasinę lygybę. Švietimas ir sąmoningumo didinimas yra svarbūs žingsniai siekiant sukurti teisingesnę ir lygesnę visuomenę visiems.
Šiandien daugelis JAV plantacijų dvarų yra atverti turistams. Juose galima susipažinti su dvarininkų ir vergų gyvenimu. Dvarininkų dinastijų istorijos dažnai puikiai aprašytos, tačiau apie vergus išlikę tik vardai ir kainos turto aprašuose. Bet save gerbiantis dvaras šiandien mėgina atkurti ir jų gyvenimus, vargus ir džiaugsmus. Lietuvai kalbėjo „Amerikos balsas“. Tarp jaunimo vyko prekiniai piniginiai santykiai dėl tikrų amerikietiškų produktų.
Straipsnyje taip pat aptariamas politkorektiškumo ir tabuizacijos paradoksas. Uždraudus tam tikrus žodžius ar temas, paradoksaliai atkreipiamas į juos dėmesys ir taip įamžinama jų reikšmė. Pavyzdžiui, žodžio „negras“ draudimas gali sustiprinti neigiamus stereotipus apie juodaodžius, nes draudimas suponuoja, kad šis žodis yra įžeidus ir žeminantis. Vietoj to, reikėtų skatinti atvirą ir nuoširdų dialogą apie rasę ir rasizmą, siekiant įveikti išankstinį nusistatymą ir diskriminaciją.
Nelygybė visame pasaulyje smarkiai išaugo per pastaruosius dešimtmečius. Aukščiausias pareigas einantys vadybininkai (ir ne tik Amerikoje) gauna maždaug tris šimtus kartų daugiau negu jų darbuotojai. Milijardieriai remia politikus, gamybos procesų automatizacija yra naudinga savininkams, o ne darbuotojams, verslai mieste auga, o kaimo vietovėse nyksta, geriausios medicininės paslaugos tenka turtingiesiems. Šiandieninėje Amerikoje nelygybę matai taip aiškiai, kad net nesitiki, jog esi toje pačioje šalyje. Klasikinis rasizmas juodaodžius dažnai sutapatina su skurdu, o terminas „erdvinis rasizmas“ (space racism) vartojamas nustatyti asociatyvius ryšius tarp juodaodžių gyvenamųjų rajonų ir nusikalstamumo. Tokiuose rajonuose žmonės labiau serga astma ar kitomis kvėpavimo takų ligomis, nes gyvena arčiau gamyklų, smarkiai teršiančių orą. Širdies ligos, nutukimas ir diabetas yra socialiai determinuotas reiškinys, nes nedideliuose ir skurdžiuose Pietų Karolinos miesteliuose nėra nei restoranų, nei maisto produktų parduotuvių, kur būtų siūlomas sveikas maistas.
Kilusi pandemija dar labiau išryškino rasinius nelygybės skirtumus. Amerikoje, anot mokslininkų, yra kelios pandemijos skirtingiems gyventojų sluoksniams - pagal rasę ir turtinę padėtį. Oficialūs praeitos vasaros tyrimai parodė, kad tūkstančiui amerikiečių teko 38 koronaviruso atvejai, tačiau tarp baltųjų šis skaičius buvo 23, tarp juodaodžių - 64, tarp kilusių iš Lotynų Amerikos, vadinamųjų hispanics, - 73 atvejai. Mažumų atstovai dažnai yra mažiau testuojami, o praradę darbus jie yra priversti grįžti iš didžiųjų miestų namo į savo bendruomenes ir taip platina virusą tarp saviškių. Spalvotieji daugiau dirba tuos darbus, kurių nėra galimybės atlikti nuotoliniu būdu. Tiktai vienas iš penkių afroamerikiečių pandemijos metu gali dirbti nuotoliniu būdu ir tik vienas iš šešių ispanakalbių gali tai daryti.
Milijonierių skaičiaus pokyčiai Amerikoje
Ekonominė nelygybė JAV istoriškai keitėsi, rodo duomenys apie milijonierių skaičių:
| Metai | Milijonierių skaičius |
|---|---|
| 1840 | ~20 |
| 1915 | ~40 000 |
Jokioje kitoje šalyje žmogus neturėjo tokių galimybių taip greitai užsidirbti pinigų ir taip greitai akumuliuoti turtą. Tačiau, kaip rodo Amerikos universitetuose atliekami tyrimai, padėtis pasikeitė - vienas procentas šalies gyventojų gauna apie dvidešimt procentų šalies pajamų ir Amerika iš egalitarinės tapo viena labiausiai nelygiavertiškai pajamas perskirstančių šalių.
tags: #draudimai #juodaodzams #pietu #amerikoje