Senovės Egipte gėrimai buvo ne tik troškulio malšinimo priemonė, bet ir svarbi kultūros, religijos bei medicinos dalis. Alus, karkadė, kuminų arbata ir kiti gėrimai turėjo ypatingą reikšmę faraonų ir paprastų žmonių gyvenime. Šiandien galime pažvelgti į šių gėrimų istoriją ir netgi pasigaminti kai kuriuos jų, pajusdami senovės Egipto skonį.
Alus - Gyvybę Teikiantis Faraonų Gėrimas
Nuo neatmenamų laikų alus buvo gyvybiškai svarbus Senovės Egipto civilizacijos elementas. Nilas buvo Egipto turtų šaltinis, o alus - gyvybę teikianti medžiaga, kuri telkė įspūdingiausios senovės civilizacijos žmones. Archeologiniai radiniai liudija, kad žmonės Nilo pakrantėse jau prieš 7 tūkst. metų virė alų, o šis gėrimas suvaidino lemiamą vaidmenį faraono imperijai plečiantis ir stiprėjant. Faraono Ramzio III valdymo laikais egiptiečiai alų gėrė iš 3,5 litro talpos taurių.
Šumerai, kurie gyveno Pietinėje Mesopotamijoje, buvo pirmieji žmonės supratę, kad surado dieviško skonio gėrimą. Maždaug 4000 m. prieš Kristų šumerai sukūrė „Hymn to Ninkasi“ skirtą alaus deivei, tarp kitko žodis „hymn“ reiškia „alaus receptas“. Gilgamešo epe, kuris parašytas 3000 m. prieš Kristų, rašoma, kad alus, kaip ir duona, buvo kasdieninio maisto raciono dalis. Nojus į savo laivą alų pasiėmė kaip svarbų žmogui maisto produktą. Iš Babilono alus buvo eksportuojamas į Egiptą kaip barterinė prekė.
Darbštiems amatininkams, kurie pastatė milžiniškus faraono kapus, buvo mokama natūra, pavyzdžiui, dideliu kiekiu alaus. Tris kartus per dieną darbininkams būdavo tiekiamas sutartas kiekis putojančio alaus. Daugeliui kitų Egipto darbininkų buvo mokama lygiai taip pat, o minimalus atlyginimas buvo du alaus daviniai per dieną. Monetos ir banknotai neegzistavo, todėl Tėbų, Memfio ir kitų Egipto miestų turgavietėse gyventojai atsiskaitydavo už maistą, drabužius ir įrankius savo naminiu alumi.
Alaus gamybos procesas Senovės Egipte
Per vieną savaitę egiptiečiai miltus paversdavo šviežiai iškepta duona, o duoną - putojančiu alumi. Procesas vyko ir namų virtuvėse, ir didelėse alaus daryklose visoje šalyje.
- Alaus virimas prasidėdavo nuo duonos kepimo. Kai duona būdavo dar šilta, ji būdavo sutrupinama dideliame moliniame inde su vandeniu.
- Išbrinkusi duona būdavo paliekama inde jį pridengus skudurėliu. Košė būdavo ramiai paliekama rūgti.
- Po kelių dienų iš košės būdavo išimamos plutos, o visa masė perkošiama per pintą rėtį. Po to į skystį būdavo pridedama vaisių, prieskonių ir dažų. Šumerai žinojo apie 70 alaus rūšių. Buvo naudojamas imbieras, mirta, mėta, gvazdikas, anyžiai, lauro lapai, rozmarinas, datulės, granatai, sezamas, cinamonas, koriandras, drignė, citrinmedžio lapai ir kt.
- Dar po penkių dienų masė būdavo perkošiama per audeklą, o skystis supilstomas į didelius indus. Alų buvo galima tiekti.
Alaus gamyba buvo svarbiausias egiptietės uždavinys, o ilgainiui alaus virimas padėjo jai užsitikrinti lygybę, nes, pardavusi alų, moteris galėdavo leisti sau įsigyti prekių taip pat kaip vyrai. Papiruso ritiniai ir užrašai ant sienų liudija, kad alaus įvairovė buvo didelė. Egipto namų šeimininkės gamino šviesų alų, tamsų alų, „alų amžinybei“, „alų, kuris niekada neprarūgsta“, populiarųjį „Bouza“, kurį gardino mėtomis, citrinų lapeliais ar pipirais. „Bouza“ buvo tirštas kaip sriuba, o kitos rūšys buvo skystesnės, primenančios šiuolaikinį pilzeną. Ypatingas alus buvo vadinamas „Lakštingalos motina“, nes, anot įrašų, priversdavo „girtuoklius uždainuoti“.
Senovės Egipto visuomenė paaiškinta
Alaus vaidmuo medicinoje ir religijoje
Daugiau nei prieš 5 tūkst. metų vienas gydytojas rašė: „Alus išlaiko sielą (ka, red.) pusiausvyroje su kepenimis ir krauju. Nuo alaus kraujas ir kūnas būna sveikas.“ Maždaug 100 egiptiečių vaistų sudėtyje buvo alaus. Išlikusiuose maždaug 1500 m. pr. Kr. dokumentuose nurodoma, kad maždaug kas septintam ligoniui būdavo skiriami vaistai su alumi. Kaimyninės Nubijos kaulų radiniai liudija, kad nuo Egipto grūdų sandėliuose buvusių bakterijų aluje atsirasdavo antibiotikų. Tikriausiai egiptiečiai buvo teisūs sakydami, kad alus naudingas jų sveikatai.
Deivė Hatora yra labai svarbi norint suprasti egiptiečių santykį su alumi. Ji buvo saulės dievo Ra dukra. Ra, anot legendos, buvo toks nepatenkintas Egipto žmonėmis, kad paprašė jos pasiversti liūte, vardu Sekhmeta. Liūtė žudė egiptiečius ir griovė jų namus, kol Ra galop paprašė jos liautis. Tačiau Sekhmetos kraujo troškimas buvo per didelis ir ji atsisakė paklusti. Tuomet Ra sugalvojo, kaip ją sutramdyti. Kartu su kitais Egipto dievais jis pavertė Nilą kraujo raudonumo alaus upe. Sekhmeta godžiai gėrė netikrą kraują ir taip apsvaigo, kad pamiršo apie žudymą. Netrukus po to įsiutusi liūtė virto mylinčia deive Hatora, ir žmonija buvo išgelbėta.
„Hatoros girtuoklystės“ šventė nebuvo tik dingstis prisigerti. Alus, kuris virimo metu įdėjus ochros būdavo nudažomas raudona spalva, buvo geriamas dideliais kiekiais, siekiant užsitikrinti, kad kraujo ištroškusi Sekhmeta niekada negrįžtų. Egiptiečiai tikėjo, kad šokdami, valgydami ir gerdami gali išgelbėti žmoniją nuo sunaikinimo. Taigi, šventės metu galiojo tik viena taisyklė: visi turėjo gerti iki sąmonės netekimo.
Alaus kelias per pasaulį ir jo apmokestinimas
Iš Egipto alus pasiekė senovės graikus. Vėliau jie išmokė alų gaminti ir romėnus. Julijus Cezaris, 49 m. prieš Kristų, perplaukęs Rubikono upę, pergalės tostą pakėlė su alum. Tačiau Plinijus rašė, kad alaus populiarumas nenustelbė vyno ir turbūt todėl alus buvo daromas tik Romos imperijos pakraščiuose ir laikomas barbarų gėrimu. Romėnų legionai alaus darymo paslaptis atnešė į Šiaurės Europą maždaug 55 m. prieš Kristų.
Nors egiptiečiai tūkstančius metų mėgavosi alumi ir išgertuvėmis, bet kai 51 m. pr. Kr. į valdžią atėjo paskutinė faraonė Kleopatra, šventiniai laikai baigėsi. Kleopatra apmokestino alų, tad vargingiausi egiptiečiai nebegalėjo sau leisti girtauti. Daugelis istorikų mano, kad ji tapo nepopuliari būtent dėl šio sprendimo.
Karkadė - Faraonų Eliksyras Gaivai ir Ramybei
Karkade arbata gaminama iš augalo, priskiriamo hibiscusų šeimai, žiedo taurelių. Lietuvoje šis augalas vadinamas vaistine piliarože. Senovės Egipte kinrožių gėrimas buvo siūlomas karališkajam stalui - tikėta, kad jis valo kraują, stiprina širdį ir ilgina gyvenimą. Vidurio Rytuose kinrožių arbata - tai natūralus būdas atvėsinti kūną. Geriamas šaltas per kaitrias dienas, jis padeda sumažinti kūno temperatūrą ir sugrąžina energiją. Ši arbata ne tik gaivina, bet ir ramina - jos rūgštelė primena balansą tarp aistros ir ramybės, o šiltas puodelis - tarsi kvietimas į akimirkos tylą. Egipte ir Sudane kinrožė - tai daugiau nei gėrimas. Ji patiekiama svečiui su pagarba, lyg sakytum: „Esi laukiamas. Ilsėkis ir stiprėk.“
Karkadės arbatos receptai
-
Karšta karkade arbata
Žiedai užplikomi užvirintu vandeniu, palaikoma 5-7 minutes ir nukošiama. 3 arbatinių šaukštelių juodųjų arbatžolių; 10-15 karkade žiedelių; cukraus ar medaus. Suberkite juodąsias bei karkade arbatžoles į arbatinuką ir užpilkite užvirintu vandeniu. Palaikykite 3-4 minutes ir pilstykite į puodelius. Saldinkite cukrumi ar medumi pagal skonį.
-
Egiptietiška karkadė (vasaros eliksyras stiklinėje)
Šis gėrimas ne tik gaivina - jis džiugina akis ir sielą. Be kofeino, be glitimo, be cukraus, bet pilnas skonio. Tai natūralus antioksidantų lobynas. Jos žiedai saugo organizmą nuo oksidacinio streso ir lėtina ląstelių senėjimą.
Reikės:
- 100g džiovintų hibiskus (kinrožių) žiedlapių
- 1 l vandens
- 5-6 apelsino skiltelių
- Saujelės šviežių mėtų
- 1/3 stiklinės eritritolio (arba cukraus, jei nori saldžiau)
- Gazuoto šalto mineralinio vandens (patiekimui)
- Ledo kubelių
- Papuošimui: apelsino griežinėlių, mėtų.
Gaminimas:
- Nuplauname kinrožes - užtenka perplauti vieną kartą.
- Užviriname vandenį. Kai burbuliuoja - įmetame žiedus, apelsino skilteles, mėtų lapelius ir saldiklį.
- Paverdame apie 5 minutes - kol vanduo nusidažys sodria rubino spalva, o virtuvėje pakvips gėlėmis ir citrusais.
- Nukošiame, supilame į stiklinį indą ir padedame į šaldytuvą - tegu nakčiai viskas subręsta.
- Kitą dieną - į stiklinę įdedame ledukų, šiek tiek gazuoto vandens, užpilame šalta hibiskų arbata.
- Papuošiame apelsinu, mėta, ir… voilá!
Plikant šią arbatą rekomenduojama naudoti stiklinius ar porcelianinius indus, nes nuo sąlyčio su metalu blogėja jos spalva ir skonis, karkade netinka ir labai kietas vanduo, nes užplikyta tokiu vandeniu ji gali tapti ne raudona, o žalia.
Kuminų Arbata - Senovės Prieskonis ir Vaistas iš Faraonų Kapaviečių
Kuminų arbata, nors Lietuvoje galbūt ir nėra pati populiariausia, pasaulyje vertinama jau tūkstančius metų. Šis aromatingas gėrimas, gaminamas iš kmyninių kuminų (Cuminum cyminum) sėklų, pasižymi ne tik savitu skoniu, bet ir gausybe naudingų savybių. Nuo virškinimo gerinimo iki imuniteto stiprinimo - kuminų arbata gali tapti puikiu kasdienio raciono papildymu.
Kuminai kilę iš Viduržemio jūros regiono ir Artimųjų Rytų. Archeologiniai radiniai rodo, kad kuminai buvo naudojami jau senovės Egipte, tiek kaip prieskonis, tiek ir medicininiais tikslais. Jie buvo rasti faraonų kapavietėse, o egiptiečių papirusuose minimi kaip vaistas nuo įvairių negalavimų, įskaitant virškinimo problemas ir galvos skausmus.
Kuminų arbatos nauda sveikatai
Kuminų arbata pasižymi įvairiomis naudingomis savybėmis:
- Gerina virškinimą: Kuminų arbata skatina virškinimo sulčių išsiskyrimą, padeda suvirškinti riebų maistą ir mažina pilvo pūtimą. Ji taip pat gali padėti esant vidurių užkietėjimui.
- Stiprina imuninę sistemą: Kuminuose gausu antioksidantų, kurie padeda apsaugoti organizmą nuo laisvųjų radikalų poveikio ir stiprina imuninę sistemą.
- Mažina uždegimą: Kuminai pasižymi priešuždegiminėmis savybėmis, todėl kuminų arbata gali padėti esant sąnarių skausmams ir kitiems uždegiminiams procesams.
- Reguliuoja cukraus kiekį kraujyje: Tyrimai rodo, kad kuminai gali padėti reguliuoti cukraus kiekį kraujyje, todėl kuminų arbata gali būti naudinga sergantiems diabetu.
- Gerina atmintį ir koncentraciją: Yra įrodymu, kad kuminai teigiamai veikia smegenų veiklą.
- Padeda kontroliuoti svorį: Kuminų arbata gali pagreitinti medžiagų apykaitą ir padėti deginti riebalus.
- Turi antibakterinių savybių: Kuminai gali padėti kovoti su tam tikromis bakterijomis ir grybeliais.
- Gali padėti sumažinti cholesterolio kiekį: Kai kurie tyrimai rodo, kad kuminai gali padėti sumažinti „blogojo“ cholesterolio kiekį kraujyje.
- Palengvina menstruacijų spazmus: Dėl savo antispazminių savybių, kuminų arbata gali padėti sumažinti mėnesinių skausmus.
- Gerina miego kokybę: Ramina nervų sistemą, gali padėti geriau užmigti.
Kaip paruošti kuminų arbatą
Kuminų arbatą paruošti labai paprasta. Jums reikės:
- 1-2 arbatinių šaukštelių kuminų sėklų (galima naudoti ir maltus kuminus, bet sėklos suteikia intensyvesnį skonį).
- 250-300 ml vandens.
- (Pasirinktinai) medaus, citrinos sulčių, imbiero ar kitų prieskonių pagal skonį.
Paruošimo būdas:
- Užvirkite vandenį.
- Suberkite kuminų sėklas į verdantį vandenį.
- Sumažinkite ugnį ir virkite ant silpnos ugnies 5-10 minučių.
- Nukoškite arbatą.
- Pagal skonį įdėkite medaus, citrinos sulčių ar kitų prieskonių.
Kuminų arbatą galima gerti karštą arba šaltą. Ji puikiai tinka po valgio, norint pagerinti virškinimą, arba vakare, prieš miegą. Jeigu norite švelnesnio skonio, kuminų sėklas galite tiesiog užpilti karštu vandeniu ir palaikyti 10-15 minučių.
Senovės Egipto visuomenė paaiškinta
Galimi šalutiniai poveikiai
Nors kuminų arbata paprastai yra saugi, kai kuriems žmonėms ji gali sukelti šalutinį poveikį. Visada rekomenduojama pasitarti su gydytoju prieš pradedant reguliariai vartoti bet kokius augalinius papildus, ypač jei turite lėtinių ligų ar vartojate vaistus.
Juodgrūdžių Aliejus - „Palaiminimo Sėkla“ iš Tutanchamono Kapavietės
Juodgrūdžių aliejus, išspaustas iš Nigella sativa sėklų, jau tūkstantmečius žinomas kaip galingas natūralus vaistas. Juodgrūdžiai turi itin turtingą istoriją. Archeologai rado šių sėklų faraono Tutanchamono kapavietėje - tikėta, kad jos padės kelionėje į pomirtinį gyvenimą. Islamo tradicijoje šie grūdeliai vadinami „habbat al-barakah“ - palaiminimo sėkla. Pranašas Mahometas yra sakęs, kad juodgrūdžiai gydo visas ligas, išskyrus mirtį. Viduramžiais juodgrūdžių aliejus buvo vertinamas Europoje ir Azijoje. Garsus gydytojas Avicena XI amžiuje rašė apie jo gebėjimą atkurti energiją ir kovoti su nuovargiu.
Aliejuje gausu timochinono - pagrindinio aktyvaus junginio, kuris suteikia jam antioksidacinius, priešuždegiminius ir antimikrobinius savybes. Moksliniai tyrimai rodo, kad reguliarus juodgrūdžių aliejaus vartojimas gali padėti stiprinti imunitetą, mažinti cholesterolį, reguliuoti cukraus kiekį kraujyje ir net palaikyti sveiką širdies veiklą.
Kokybiško juodgrūdžių aliejaus pasirinkimas ir vartojimas
Ne visi juodgrūdžių aliejai yra vienodi. Kokybiškas aliejus turi būti šalto spaudimo, nerafinuotas ir geriausiai - ekologiškas. Perkant atkreipkite dėmesį į pakuotę - aliejus turi būti laikomas tamsaus stiklo buteliuke, apsaugančiame nuo šviesos poveikio. Namuose aliejų laikykite vėsioje, tamsioje vietoje, idealiai šaldytuve. Atidarytą butelį reikėtų sunaudoti per 6 mėnesius. Juodgrūdžių aliejus nėra skirtas kepimui aukštoje temperatūroje - taip prarandamos jo vertingos savybės.
Pradėkite nuo paprastų dalykų: lašelis aliejaus į salotų užpilą, šaukštelis į smoothie ar jogurtą. Svarbu atsiminti, kad juodgrūdžių aliejus turi stiprų skonį, todėl geriau jį dozuoti atsargiai. Nors juodgrūdžių aliejus yra natūralus produktas, jis gali sukelti šalutinį poveikį. Nėščiosios moterys turėtų jo vengti, nes aliejus gali stimuliuoti gimdymo susitraukimus. Jei turite alergijos maistui ar vartojate vaistus nuo diabeto ar hipertenzijos, prieš pradėdami reguliariai vartoti juodgrūdžių aliejų, pasitarkite su gydytoju. Pradėkite nuo mažų dozių ir stebėkite organizmo reakciją.
Juodgrūdžių aliejaus panaudojimas kulinarijoje
Juodgrūdžių aliejus puikiai dera su Viduržemio jūros virtuvės produktais: alyvuogėmis, pomidorais, feta sūriu, špinatais. Jis yra tikras kulinarinis atradimas, kurio unikalus skonis gali visiškai transformuoti įprastus patiekalus.
-
Sriuba su juodgrūdžių aliejumi
Dideliame puode pakaitinkite alyvuogių aliejų vidutinio stiprumo ugnyje. Įberkite svogūną ir kepkite 5 minutes, kol suminkštės. Įpilkite sultinį, pridėkite lęšius ir konservuotus pomidorus. Užvirkite ir virkite 20-25 minutes, kol lęšiai bus minkšti. Pridėkite špinato lapus ir virkite dar 2-3 minutes. Svarbiausia dalis: Kai sriuba šiek tiek atvės (bet dar bus karšta), įmaišykite juodgrūdžių aliejų. Patiekite papuošę šviežiomis petražolėmis ir šiek tiek juodgrūdžių aliejaus ant viršaus.
-
Rytietiška humuso versija
Į įprastą humuso receptą pridėkite pusę arbatinio šaukštelio juodgrūdžių aliejaus ir šiek tiek maltų juodgrūdžių.
-
Salotų užpilas
Sumaišykite 2 valgomuosius šaukštus alyvuogių aliejaus, 1 arbatinį šaukštelį juodgrūdžių aliejaus, citrinų sultis, medų ir Dižono garstyčias.
-
Marinatas mėsai
Juodgrūdžių aliejus puikiai tinka vištienos ir ėrienos marinatams.
-
Smoothie papildymas
Į žaliuosius smoothie pridėkite pusę arbatinio šaukštelio aliejaus.
Mėlynasis Lotosas - Paslaptingas Augalas Faraonų Apeigose
Egipto mitologijoje mėlynasis lotosas užima ypatingą vietą - stulbinanti vandens lelija yra kai kurių svarbiausių archeologinių atradimų žvaigždė. Jos žiedlapius mokslininkai rado ant karaliaus Tutho kūno, kai 1922 m. buvo atidaryta jo kapavietė. Mokslininkai jau seniai iškėlė hipotezę, kad lelijos, pamirkytos vyne, pasižymi psichodelinėmis savybėmis, kurios buvo pritaikomos haliucinacijų ir sekso ritualuose, vykstančiuose maždaug prieš 3000 metų.
L. McEvoy’us, Berklio universiteto ketvirtakursis, antropologijos ir egiptologijos specialybės studentas, daug laiko praleido universiteto miestelyje studijuodamas Nymphaea Caerulea, garsųjį Egipto mėlynąjį lotosą. Jo misija suprasti mėlynąjį lotosą prasidėjo nuo kelionės į „YouTube“ triušio skylę, kurioje jis užkliuvo už 1998 m. dokumentinio filmo epizodo. Šiame epizode antropologai pakvietė du savanorius į dvarą Anglijos kaime ir, sugirdę jiems po taurę vyno su lotosu, stebėjo juos, diskutuodami apie apsvaigimo požymius.
McEvoy negalėjo nustoti galvoti apie tą „tyrimą“ ir gėlę. Atlikęs daugiau tyrimų, jis sužinojo apie Egipto mėlynųjų lotosų svarbą iš užsiėmimų ir senovinių artefaktų. Jo tyrimo klausimas buvo, ar senovės Egipte naudoti augalai buvo tokie patys, kokius tariamai galima rasti internete. Autentiškas egiptietiškas mėlynasis lotosas tapo neįtikėtinai retas, nes pietinėje Nilo dalyje pastačius Asuano užtvanką smarkiai pasikeitė jo gimtoji aplinka. McEvoy’us susisiekė su asmeniu Arizonoje, kuris teigė turintis autentišką Nymphaea caerulea, ir gavo gyvą augalą, kurio tikrumą patvirtino botanikai. „Internete parduodami daiktai nėra tokie patys, o mūsų išvados rodo, kad mėlynasis lotosas iš tikrųjų yra unikalus, palyginti su kitomis vandens lelijomis“, - sakė McEvoy.
Toliau McEvoy norėjo sužinoti, ar autentiškus augalo psichodelinius elementus galima išgauti mirkant raudonajame vyne. Jis sakė, kad grynas ir chemiškai izoliuotas alkaloidas nuciferinas lengvai ištirpsta alkoholyje. „Pradedame manyti, kad senovės egiptiečiai ne šiaip sau dėjo lotosą į vyną“, - sakė Makevojus. McEvoy’aus išvados naujai pagilina vyraujantį supratimą apie senovės Egiptą ir apie abejotinus lotoso turinčius papildus, kurie šiandien parduodami internete. Senovėje apeiginis gėrimas galėjo būti aliejaus ir vyno eliksyras su lotoso žiedais.