Gandrai - tai ne tik Lietuvos nacionalinis paukštis, bet ir svarbus tautosakos, mitologijos bei liaudies išminties simbolis. Jų sugrįžimas į gimtinę kasmet džiugina žmones, o įvairūs su jais susiję ženklai ir prietarai perduodami iš kartos į kartą. Vienas iš tokių įdomių reiškinių - gandrų sukimasis ratais virš lizdo. Ką tai reiškia ir ar yra mokslinis pagrindas šiems pastebėjimams?
Gandrų simbolika ir prietarai
Nuo seno gandrai Lietuvoje buvo laikomi santarvės ir ištikimybės simboliu. Daugelis sodybų šeimininkų, kurių kiemuose įsikuria gandrai, stengiasi puoselėti šią draugystę, laikydami juos savotiška namų puošmena. Žmonės apipynė šiuos paukščius daugybe prietarų. Senoliai sakydavo: jei tais metais pirmą kartą gandrą pamatysi skrendantį, vadinasi, seksis darbai, jei pamatysi gandrą tupintį, viskas bus po senovei. Tikėta, kad gandras gali išpranašauti orą: jei jis savo lizde nerimsta, plazdena sparnais, kiša galvą po sparnu - lauk audros, o prieš lietų gandras visada išeina varlinėti.
Taip pat yra prietaras, kad jei virš namų suka gandras, tai šeima gali laukti pagausėjimo. Ar yra kokia nors tiesa šiame prietare? Nors tai skamba kaip pasaka, tačiau gandrų elgesys kartais gali atspindėti aplinkos pokyčius, kurie netiesiogiai susiję su žmonių gyvenimu.
Baltasis gandras, dar vadinamas busilu, starkumi, gužu, gužučiu, bacionu - Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikomas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kilusiu iš žmogaus, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą (dangaus antspaudo saugotojas). Jis galįs žmonių ligas paimti, nulakinti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. Kažkada Gandrinės buvo laikomos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad neveltui šią dieną svarbūs spėjimai ir tikima, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie ir visi metai. Tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams. Labai svarbu, kaip gandrą pirmąkart tais metais pamatysi. Jei skrendantį, - gerai, visus metus darbus spėriai nudirbsi. Tik šeimininkės tais metais daug puodų netyčiomis sudaužys. Jei tupintį, - vangiai viskas seksis. Netekėjusios merginoms pamatytas skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės, tupintis - kad dar tebetupės savo tėvų namuose. Mokiniui skrendantis gandras - kad sėkmingai „perskris“ į kitą klasę, stovintis - kad pasiliks toje pačioje klasėje antrus metus.
Juokas juokais, bet, kai ant namo stogo per vasarą vis nutupia gandras, metai baigiasi krikštynomis. Žmonės kalba, kad gandrai - neblogi orų spėjimai, tik reikia juos suprasti. Jei gandras ilgai suka ratus virš lizdo - bus vėjuota, jei jie maitinasi laukuose - bus blogas oras, o jei pievose - geras. Jei vakarais dažnai kalena snapu - rytoj bus saulėta diena.
Gandrų elgesys: kodėl jie suka ratus?
Prieš migraciją gandrus galima pamatyti pakilusius ir sukančius ratus virš sodybų. Anot vieno paaiškinimo, karštomis vasaros dienomis jie tiesiog gaudo šiltas oro sroves, kurios kildamos į viršų pakelia ir paukščius. Iš tiesų, gandrai, kaip ir kiti plėšrieji paukščiai, dažnai naudojasi šiltomis oro srovėmis, kad pakiltų aukštyn be didelių energijos sąnaudų. Šis reiškinys vadinamas termikų naudojimu. Toks elgesys leidžia jiems taupyti energiją, stebėti aplinką ar tiesiog mėgautis skrydžiu.
Jei gandras ilgai suka ratus virš lizdo - bus vėjuota, jei jie maitinasi laukuose - bus blogas oras, o jei pievose - geras. Jei vakarais dažnai kalena snapu - rytoj bus saulėta diena.
Gandrų gyvenimo būdas
Gandrai į sodybas sugrįžta tarsi namo. Jie susiranda kaimą ir lizdą, kuriame pernai perėjo, lyg su ten gyvenančiais žmonėmis būtų sudarę nematomas sutartis. Pirmiausia į lizdavietę atskrenda vienas paukštis, ornitologai spėja, kad patinas, o po kelių dienų pasirodo ir antras. Atskridęs į senąjį lizdą patinas, laukdamas patelės, ryžtingai gina namus nuo svetimų gandrų, kurie irgi norėtų čia įsikurti. Gandrai įsikuria beveik paruoštuose lizduose, tik kasmet juos pataiso. Ant elektros stulpų, nulūžusių medžių, senų pastatų stogų ar vandentiekio bokštų susineša gana dideles šakas, vėliau ant jų krauna velėną, šieno gumulus, sausą mėšlą ir kitokias statybines medžiagas. Lizdus krauna nuolat, net ir tada, kai jaunikliai auga. Daugiausia gandrų aptinkama pelkėtose vietose, bet ir ten, kur pelkės jau seniai nusausintos, o vietoj jų yra tik sausos pievos ir kultūriniai laukai, gandrai jaučiasi gerai. Peri abu gandrai.
Gandrai lizduose padeda baltus kiaušinius, perint jie išsitepa ir tampa gelsvai rusvi. Vidutinio dydžio kiaušinis sveria apie 120 g ir siekia apie 73,2 x 51,8 mm. Kartais dėtį sudaro tik vienas kiaušinis, tačiau ornitologai žino atvejų, kai gandrai perėjo ir 6 ar 7 kiaušinius. Dėties dydis paprastai priklauso nuo paukščių amžiaus. Didžiausia būna 6-7 gandro gyvenimo metais. Peri abu poros nariai, tačiau naktimis kiaušinius visada šildo patelė. Gandrai peri 31-34 dienas.
Išsiritęs jauniklis sveria 70-77 g, gandriukai būna apaugę baltais tankiais pūkais. Iš pradžių paukščiukai ilgai guli. Tik po 15 dienų jie pirmą kartą atsistoja ir nuo tada beveik visą laiką praleidžia stovėdami. Po 36 dienų mažyliai bando stovėti ant vienos kojos. Prieš palikdami lizdą, jauni gandrai ilgai mankština sparnus - mosuoja jais ir vis dažniau trumpam pakyla virš lizdo. Tokie bandymai ne visada būna sėkmingi. Nemokantis gerai skristi paukštelis nesugeba aplenkti pakeliui stovinčio medžio, įsivelia į jo šakas ir nukrinta žemyn. Prakutę gandriukai lizdą palieka maždaug po 70 dienų nuo išsiritimo.
Suaugęs gandras sveria apie 4 kg. Baltasis gandras visas yra baltas, tik sparnai - juodi. Snapas - raudonas, ilgas ir stiprus. Apie akis vietomis pilka. Abiejų lyčių gandrų išvaizda - labai panaši. Gandrai gali išgyventi iki 33 metų, nors vidutinė jų gyvenimo trukmė - 5 metai.
Gandrai minta smulkiais stuburiniais ir stambiais bestuburiais gyvūnais ir tik retai paragauja kokių nors augalų. Jie - gana ėdrūs, todėl maisto ieško visą dieną. Gandras sulesa daugybę labai smulkių vabzdžių - juos renka nuo augalų, kartais pagauna ore. Gaudo įvairius bestuburius, varliagyvius, kartais žuvytes, ant žemės perinčių paukščių jauniklius, net vikrius kurapkiukus, žvirblius. Nors varlių gandras suryja daug, bet ne visų rūšių jas mėgsta: retai ėda žaliąsias varles, bet mielai lesa rudąsias. Dažnai ryja peles, žiurkes, net kiškiukus ir visokius roplius. Ornitologai pataria gandrams neduoti nieko riebaus. Jeigu gandras suėda nors kiek riebalų, sutrinka jo kepenų veikla, jis nebesimaitina, tampa vangus, liūdnas ir gali net mirti. Gandriukai pradeda maitintis jau pirmąją gyvenimo dieną. Jie savarankiškai lesa abiejų tėvų atneštą ir susmulkintą maistą. Suaugę gandrai jaunikliams, ypač karštomis dienomis, snapuose neša ir vandens.
Maži, dar pūkuoti gandriukai skleidžia tylų, panašų į kačiukų kniaukimą garsą. Ilgainiui jis išnyksta, o suaugę paukščiai dažniausiai šnypščia kaip žąsys, kartais šnypštimą pakeičia kalenimu. Kalenimo garsas išgaunamas suduodant viena snapo dalimi į kitą. Tokio garso tonas, stipris ir dažnis gali būti įvairūs, priklauso nuo paukščio nuotaikos. Pavyzdžiui, staiga išgąsdintas gandras pakyla skristi trumpai tarkštelėjęs. Atskridęs į lizdą sutuoktinis palankius jausmus savo porai iš pradžių išreiškia trumpai sušnypšdamas, jam atsakoma tuo pačiu. Vėliau paukščiai galvas pakelia aukštyn taip, kad antsnapis atsiduria po posnapiu ir beveik liečia nugarą. Tuomet pasigirsta skardus, ilgai trunkantis klegenimas. Keldami galvas aukštyn klegenti bando ir maži gandriukai, bet jų snapai yra dar per minkšti ir per švelnūs, tad jokio garso nesigirdi. Gandrai dažniausiai triukšmauja dieną, nors kartais jų kalenimą galima girdėti ir naktį, ypač kai paukščiai pajunta pavojų.
Gandrų migracija
Gandrai parskrenda į Lietuvą kovo pabaigoje. Kovo 25-ąją senoliai vadindavo Blovieščiais, ji buvo švenčiama kaip gandrų sugrįžtuvių diena. O išskrenda iš mūsų kraštų gandrai rugpjūčio pabaigoje. Ornitologų teigimu, jie žiemoja Afrikoje, Indijoje, vietovėse nuo Ugandos ir Kenijos iki pat pietinio Afrikos pakraščio. Iš pradžių iš Lietuvos patraukia Karpatų kalnų link. Specialistai spėja, kad gandrai ilgesnio poilsio sustoja Bulgarijoje. Po to per Bosforo sąsiaurį skrenda į Mažąją Aziją ir traukia tolyn pietryčių kryptimi iki Viduržemio jūros. Čia pasuka į pietus ir traukia rytine Viduržemio jūros pakrante, per Sinajaus pusiasalį, Sueco įlankos regione perskrenda Raudonąją jūrą ir patenka į Afriką. Per 2-3 kelionės mėnesius gandrai įveikia 8-10 tūkst.
Klimato kaita vis tik pakoregavo gandrų migraciją, matote, orai nenuspėjami, atogrąžose užmeta sniego, Arktyje ar Antarktidoje tirpsta ledai. Prie beiskeičiančios gamtos prisitaiko ir paukščiai.
Pernykštis lizdas, pernykštė ir meilė. Pirmieji, genami instinktų ir kraujyje sparčiai besigaminančio testosterono, parplasnoja patinai. Peržiemoję už tūkstančių ar net dešimčių tūkstančių kilometrų, patinėliai sugrįžta į lizdus, kuriuose sėkmingai perėjo pernai. „Gyvenimas mažytis, nėra ko varžytis. Patelė parskris labai greitai, į tą patį lizdą, kuriame jos lauks patinas, ir jie, taip sakant, tvarkysis reikalus. O ko delsti, juk reikia perėti! - šyptelėjo K.Volkus. - Jeigu pernykštė patelė žuvo, nebesugrįžta, prie patino meilintis bandys kita. Būna, kad netgi maži gandriukai, praėjusiais metais išperėti tam tikrame lizde, peržiemoję šiltuose kraštuose, sugrįžta būtent į jį arba bent jau į pastarojo apylinkes. Gandrai - nepaprastai protingi gyvūnai.“
Tėvai gandrai džiaugiasi išskridus jaunikliams. Gamtos mylėtojas ir žinovas pastebėjo, kad išmokę skraidyti jaunieji gandriukai iš Lietuvos išskrenda pora savaičių anksčiau nei tėvai - prisijungę prie didesnio būrio paukščių, tarp kurių - tokie pat jauni bei šeimų nesukūrę seni gandrai, išskrenda anksčiau. Jaunikliai yra silpnesni, ilgiau skrenda, todėl iškeliauti anksčiau tiesiog privalo. „Senieji, „išlydėję“ vaikus, dar savaitei lieka lizde - jie įpratę išskristi vėliau. Kai jaunikliai palieka lizdus, tėvai tokie pat laimingi, kaip pavasarį - atrodo, kad tuoj pradės myluotis, - juokiasi K.Volkus. - Jaunikliams išskridus, antrąja banga Lietuvą palieka senesni gandrai. Vėliausiai - rugsėjo pradžioje.“
Gandrų populiacijos mažėjimas ir kaip padėti
Ornitologai baiminasi, kad po gero dešimtmečio Lietuvoje gandrų gali beveik nelikti. Pasak jų, tai gali lemti daug priežasčių. Kasmet mažėja gandralizdžių sodybose - ant medžių, stogų. Galbūt taip yra todėl, kad baigia išnykti vienkiemiai, juose nebegyvena žmonės. Juk gandrams reikia žmonių bendrijos. Be to, atskridę gandrai vis dažniau neberanda savo senųjų lizdų, susuktų ant elektros stulpų. Elektros stulpų mūsų šalyje mažėja, nes elektros laidus specialistai dabar pakasa po žeme, o senus stulpus, net ir tuos, ant kurių buvo gandralizdžiai, nugriauna.
Specialistai pastebi, kad gandrai Lietuvoje kasmet užaugina vis mažiau gandriukų. Mažas jauniklių skaičius rodo, kad prastėja sąlygos maitintis ir išmaitinti jauniklius. Galbūt tai lėmė kelios sausos karštos vasaros. Karštomis vasaromis gandrams sunku išmisti patiems ir išmaitinti vaikus. Kai sąlygos - nepalankios, būna, kad gandrai patys iš lizdų išmeta kiaušinius ar jau išsiritusius gandriukus, nes nujaučia, jog nesugebės užauginti jauniklių. Akivaizdu ir tai, kad aplinkoje naudojama vis daugiau cheminių preparatų. Tai kenkia gandrų mitybai. Be to, ne visi išperėti gandriukai užauga. Beveik kiekviename lizde lieka nepraskilęs vienas ar daugiau kiaušinių. Kai kurie gandriukai apsinuodija maistu. Ne kartą aptikome jauniklių, kurių kojos buvo įsipynusios į lizdo medžiagas. Daug gandrų, ypač jaunų, nutrenkia elektros srovė, jiems atsitūpus ant elektros perdavimo linijų, ypač aukštos įtampos atramų.
Visi minėti dalykai rodo, kad aplinkos sąlygos gandrams sėkmingai išgyventi ir daugintis Lietuvoje tampa vis mažiau palankios. Norint atgaivinti gandrų populiaciją, pasiekti, kad ji didėtų, reikia sudaryti šiems paukščiams palankesnes sąlygas, perkelti lizdus nuo griaunamų elektros stulpų, statyti specialias platformas gandrams ant pastatų. Anksčiau žmonės patys įkeldavo į medžius senų vežimų ratų ar ėdžių ir taip padėdavo gandrams sukti lizdus. Tačiau dabar taip nebedaroma.
Paukščiams reikia, kad žmonės jų netrikdytų tais ypatingais gyvenimo laikotarpiais, kai jie peri arba migruoja. O dar žmonės turėtų labiau saugoti paukščius ir jais rūpintis, ypač tada, kai vyksta jų migracija - rudenį (kai sparnuočiai skrenda žiemoti į šiltus kraštus) ir pavasarį (kai paukščiai grįžta į Lietuvą perėti bei praleisti šiltojo metų sezono).