Lietuviškos sodybos nuo seno garsėja gėlėmis ir jaukumu. Šiandien, keliaujant po šalį, galima atrasti ne vieną vietą, kur tradicijos susipina su modernumu, o gamta tampa neatsiejama dienos pietų dalimi. Viena tokių vietų - Geslių sodyba, kur galima ne tik skaniai pavalgyti, bet ir pasigrožėti aplinka, įkvėpta gamtos ir šeimos meilės.
Geslių sodybos istorija ir šeimos įkvėpimas
Šios sodybos istorija prasidėjo nuo meilės gamtai ir noro kurti grožį aplink save. Močiutė, gyvenanti su vyru Antanu, abu puoselėjo sodybą. Antanas pasodino pirmąjį kaštoną, kuris dabar yra didžiulis. Jis jam buvo ypatingas, kaip Grainio liepa. Antanas Butka buvo kilęs iš Orijos vienkiemio. Netekęs mamos būdamas ketverių metų, o bobutės - šešerių, jį užaugino kaimynas senelis. Apie 1970-uosius jie atsikraustė į Daujėnus, miestelio pakrašty. Abu su vyru kūrė šį grožį. Jis mylėjo gyvūnus, todėl sodyboje buvo inkilų ir lesyklėlių. Anūkė Paulina prisimena, kad senelis labai skaniai gamindavo, o sekmadieniais būdavo senelio pietūs.
Gamtos oazė: augalijos ir vandens harmonija
Geslių sodyba - tai vieta, kur augalai, akmenys ir vandens telkiniai susijungia į harmoningą visumą. Sodyboje gausu įvairių augalų. Senoji daujėnietė pripažįsta: „Turiu sveikatos ar ne - gėlių reikia!“ Aš laistau, vaikai, anūkai ravi. Močiutė augina ir kambarinių gėlių, net mirštančias reanimuoja. Anūkas Simas padovanojo bonsą, kurį kasdien reikia nupurkšti vandeniu. Sodyboje būdavo daug pakabinamų gėlių. Nupjauta pieva apsipila rusvai baltais dobiliukų žiedais. Rožės labai mėgstamos, močiutė jų vis prisodina. Hortenzijos, vyrui patiko kanai. Sodyboje taip pat galima rasti vandens telkinį, prie senelio čia ir fontanai tryško.
Dienos pietūs gamtos apsuptyje Geslių sodyboje
Šiandien Geslių sodyboje susirenka keturiolika žmonių. Nebėra tetuko ir žento, sesers vyro. Mano Antanas tikėjosi sulaukti aštuoniasdešimties, bet mirė 78-erių. Kasdieniai pietūs šioje sodyboje tampa ne tik maisto, bet ir bendrystės bei atminties puoselėjimo vieta, tęsiant senelio Antano sekmadieninių pietų tradicijas.
Lietuviškų sodybų tradicijos ir šiuolaikinis veidas
Lietuvio sodybos būtina dalis ir puošmena nuo seno buvo gėlių darželis. Ir dabar tebėra. Bet sodybos jau kitokios, ir gėlės prie jų dažniausiai irgi jau kitokios. Puošti aplinką dabar mokomasi keliaujant po pasaulį, internetu parsisiunčiama madingų augalų. Norint sukurti jaukią ir gražią sodybą, verta pasidomėti kitų sodybų patirtimi.
Gražiu vadovu apie tradicinius lietuvių darželius galėtų būti serediškių moksleivių Gabijos Lenortavičiūtės ir Mildos Ambraziūnaitės, vadovaujant mokytojai Margaritai Baršauskienei, 2010 metais parengtas kraštotyros darbas „Senieji Seredžiaus krašto darželiai“. Moksleivės prašė savo krašto vyresnio amžiaus moterų papasakoti apie vaikystės ir jaunystės darželius, nes jos tvarkydavo darželius.
„Kai persikėlėme į vienkiemį, statė triobas. O mudviem su mama vis rūpėjo darželis. Mama tėvui vis zurgė, kad leistų darželiui vietą parinkt. Pavasarį tėvas pagaliau pavelino, bet pats parodė vietą, - vakariniame namo šone. Darželį aptverdavo - kad vištos neiškapstytų, o lysvių, kurias vadino lovelėmis, kraštus apdėdavo akmenėliais. Takelius išravėdavo ir pabarstydavo smėliu. Žydėjo karkliukai, ašarėlės, pinavijai. Patvory sodino izopą - Gabija ir Milda išsiaiškino, kad tai vaistinė juozažolė, o vosbutiškė Ona Beniulienė pasakojo: „Mama gavo iš kaimynės sėklų. Nebuvo tai graži gėlė, bet labai keistai kvepėjo. Mama sakė, kad vaistas, tik nežinau, nuo kokios ligos.“ Prie sodybos vartelių sodino alyvos krūmą, palangėje - jazminą. Dažnoje sodyboje augdavo iš miško parsineštas putinas ir visada žaliuojantys kadagių krūmeliai. Ypatingas augalas buvo diemedis - jis saugojo sodybą nuo piktųjų jėgų.
Stūronų sodelis: istorijos ir augalai Eržvilke
Eržvilkiškių Stūronų sodelio centre stovi koplytstulpis. „Kai apsigyvenome savo pasistatytame name Piliakalnio gatvėje, mano vyras Bronislovas užsakė koplytstulpį pas amžinatilsį bandonininką ir menininką Alvydą Balčaitį. Ir visi Stūronų sodelio augalai su istorijomis. Obelys keliuko pakrašty atsivežtos iš Genės tėviškės, Keidžių kaimo Raseinių rajone. Žiedlapius nubarstė tulpės, sužydo alyvos, burksta bijūnų, kurie čia vadinami panavijomis, žiedpumpuriai. „Ir alyvos, ir panavijos - senoviškos, iš vyro tėviškės Jerubiškių, kur savo bendro gyvenimo pradžioje gyvenome“, - pasakoja Genė. Vasarą sodelyje klesti rožių kereliai, rudeniop sužysta gladijolės, daugybė kitokių gėlių, kai kurių ir pavadinimų Genė nežino. Sodelyje išsikerojęs didžiulis rododendras - irgi su istorija. „Rododendrui jau apie šešiasdešimt metų. Mano uošvei Onai Stūronienei brolis iš Amerikos atsiuntė penkias sėklas. Tris ji padalijo kaimynėms, dvi pasiliko sau. Iš visų išdygo vienintelis daigelis, mes jį parsivežėm dar mažytį, o dabar jau apatinės šakos sumedėjusios.“ G. Stūronienė - buvusi muzikos mokytoja. Kambaryje ant pianino guli natos - čia neretai skamba muzika.
Martos Lingaitienės darželis Smalininkuose: aistra gėlėms ir žvejyba
Martos Lingaitienės namų langai išeina į pagrindinę Smalininkų gatvę, o po langais - darželis. Gėlės žvilgčioja pro langą ir linkčioja praeiviams. Nuo pat ankstyvo pavasario Martos darželyje vis kas nors žydi, kol paskutinius rudens žiedelius nukanda šalnos. Ir taip visada, nuo 1964-ųjų, kai Marta gyvena Smalininkuose. Kai išpuoselėtas gėlynėlis tokioje visiems matomoje vietoje, tai ir jo šeimininkė sulaukia daug pagyrų. Ne tik moterys, bet ir vyrai sustoja pažiūrėti, giria Martos darželį ir klausinėja, ką ji daranti, kad gėlės tokios vešlios. „Ir dabar, ir seniau gyrė. Bet ne dėl pagyrų ji tą savo darželį puoselėja, o todėl, kad ir jos tėviškėje, Žiniškiuose, mamytė turėdavo visokių gėlių. Visokių turi ir Marta. Pirmiausia sužydi Petro rakteliai, paskui subaltuoja gausybė narcizų, po jų - eilė tulpėms, o darželį apjuosia ryškiaspalvės rietenos. Graudžiais veideliais žiūri našlaitės, sušilus orui išnešamos kambaryje žiemojusios pelargonijos, sodinami jurginai. „Turiu tų darbų - bulvių kibiriuką sodinu, šiltnamėlis - jame ir zinijų daigelių išsiauginu. Ir prie tų gėlių darbelio yra. Sakiau: jau nevaliosiu, apleisiu, bet išeini, vis akį paganai“, - pasakoja Marta. „Niekur neinu ir nieko nematau, kokius darželius kiti turi“, - sako Marta. Dažnai ji eina tik prie Nemuno, mat yra mėgėja žvejoti. Ir jos tėvelis buvo žvejas, o Marta tuo pomėgiu užkrėtė savo žmogų, Alfonsą Bagdanskį. Atsikelia anksti ir išeina abu su meškerėmis, o pietums jau kepa žuvis. Paskui susėda abu panamėj, šnekasi arba tyli, kiekvienas savo mintyse paskendęs. Gano akis po žydintį gėlynėlį. Kiek čia to palangės darželio - vos lopinėlis, bet kiek jame visko telpa! Negaili Marta daigelių, atžalėlių, žiedų kiekvienam, kas nori, kas prašo.
Stonių šeimos sodyba Sarakalnyje: istorijos ir gėlynų gausa
Istorijos mokytojos Janinos ir aktoriaus Česlovo Stonių šeima Sarakalnio viensėdyje (Saldutiškio sen.) kaip nuolatiniai gyventojai pasitinka jau penktą vasarą. Abu kilę iš Kelmės krašto, didžiąją gyvenimo dalį gyvenę Vilniuje, pasibaigus kovido pandemijai nusprendė pasilikti gyventi kaime. „Kirdeikiuose vyras turėjo namus, todėl šis kraštas mums buvo žinomas. Dažnai čia atvažiuodavome. Čia turime bičiulių, vasaromis atvažiuodavome uogauti ir kiekvieną kartą po savaitgalio ar atostogų būdavo sunku grįžti į Vilnių. Todėl nusprendėme ieškotis sodybos“, - apie įsikūrimo Sarakalnyje pradžią pasakojo J. Šeima įsigijo buvusią Sarakalnio dvarvietę. Dvaras kadaise priklausė Kuktiškių pono Franko dvarui, o 1864 metais valdytas dvarininko lenko Uzemblos, gyvenusio Lenkijoje. Link dvaro buvo pasodinta senų liepų alėja. Vėliau dvaro sodybą buvo nupirkę tauragniškiai broliai Anupras ir Kazys Gaiveniai, paskui sodyba atiteko jų vaikams. Na, o dabar čia gyvena J. ir Č. „Neturėjau jokio supratimo, kaip kurti aplinkos grožį, kokius gėlynus formuoti. Aš esu istorijos mokytoja, jokia ne kraštovaizdžio dizainerė. Mano sesers sodyba Šiaulių rajone, Bubiuose, buvo įvertinta kaip gražiausia, manoji - taip pat. Prieš trejus metus pašnekovės rankomis puoselėjamuose gėlynuose buvo galima suskaičiuoti per 120 rūšių augalų. „Daug gėlių atidavė mano sesuo, daug augalų padovanojo bičiuliai. Čia yra 2,5 hektaro teritorija, norėdamas, kad ji būtų apsodinta, tiek augalų nepripirksi. Taigi vežuosi juos iš visur, kur tik kas atiduoda ar dovanoja. Bet daug augalų yra ir pirkta, tai didžioji dalis bijūnų ir kitų gėlių“, - pasakojo moteris. „Ir dovanoms man visi dovanoja pinigų sakydami, kad pati sau geriau išsirinksiu dovaną, ir jie jau žino, ką aš rinksiuosi“, - šypsodamasi kalbėjo J. J. Stonienė žino ne tik lietuviškus augalų pavadinimus, bet ir lotyniškus. Visą savo laisvą laiką skiria domėjimuisi augalų priežiūra. Nuolat projektuoja, kuria įvairius naujų gėlynų planus ar galvoja, kaip atnaujinti senus, ir sako, kad nepavargsta. „Besirūpindama gėlynais aš nepavargstu, priešingai, išeinu į gėlynus sportuoti. Kol judi, juk gyveni. Aš pati ir žolę pjaunu trimeriu. Man pats gražiausias laikas pavasaris, kai gėlės pradeda žydėti vienos po kitų. Visos jos man patinka. J. ir Č. Stonių kieme tiek gėlių, kad, atrodo, joms puoselėti čia skiriamas visas įmanomas laikas. Bet pasirodo, nėra taip, kad moteris į gėlynus skubėtų vos saulei patekėjus. „Mes šeimoje labai laikomės dienos ritmo. Visada pusryčiaujame vienu laiku, nuo 8.30 iki 9.30 val. Pietaujame taip pat visada 14 val., o po pietų jau prasideda darbai lauke. Aš daugiau laiko praleidžiu pjaudama žolę nei gėlynuose. Čia mano vyras tik dirba namuose ir giria mano gėlynus, o aš turiu suspėti viską“, - aprodydama savo gėlynus juokėsi ir gyvenimu gamtos apsuptyje džiaugėsi J.
Aktyvus poilsis ir kulinarinės patirtys Lietuvos kaimo turizmo sodybose
Lietuvos sodybos siūlo ne tik ramybę ir estetiką, bet ir įvairias aktyvaus laisvalaikio galimybes bei kulinarijos potyrius.
Kaimo turizmo sodyba „Kregžlė“: aktyvus poilsis gamtoje
Jei ieškote ne tik ramybės, bet ir aktyvaus poilsio gamtoje, verta apsilankyti kaimo turizmo sodyboje „Kregžlė“, įsikūrusioje Vilniaus rajone. Ši sodyba siūlo įvairias stovyklas vaikams ir jaunimui, kurių metu galima ne tik pasimėgauti gamta, bet ir dalyvauti įvairiose veiklose.
Stovyklos programa ir dienotvarkė
| Amžius | Trukmė | Kaina | Pastabos |
|---|---|---|---|
| 8-14 metų | 5 dienos (Pirmadienis-Penktadienis) | 210 Eur | Antram tos pačios šeimos vaikui taikoma 15% nuolaida. Būtina sveikatos pažyma. |
Pavyzdinė dienotvarkė apima įvairias veiklas, nuo ryto mankštos ir pusryčių iki sportinių žaidimų, žygių, maudynių ežere ir kūrybinių veiklų, tokių kaip piešimas, lipdymas, teatro pasirodymai. Vakarais stovyklautojų laukia pasikalbėjimai ir dainos prie laužo, įspūdžių pasidalinimas ir zefyrų kepimas. Atsižvelgiant į galimas netinkamas oro sąlygas, dienotvarkė gali būti koreguojama.
„Kulšė“: kavinė vaizdingoje sodyboje ir šeimos verslas
Medomiškių kaime, netoli Darbėnų, kelias veda į kaimo turizmo sodybą, kurioje įsikūrusi kavinė „Kulšė“. Ši kavinė siūlo ne tik skanius patiekalus, bet ir galimybę pasigrožėti vaizdingai sutvarkyta aplinka. Kavinė įsikūrusi šalia Kulšės upelio ir nuosavo miško masyvo, todėl čia galima pasijusti tarsi gamtos apsuptyje.
Kavinės aplinka, interjeras ir meniu
Sodybos centre stovi keletas kaimo turizmui skirtų namelių ir 70 žmonių talpinanti banketinė salė. Joje vyrauja ne tik natūrali pro langus krintanti šviesa, bet ir šviesios interjero spalvos. Stalai ir minkštasuoliai kavinėje išdėstyti taip, kad klientai pasijaučia tarsi būdami natūralioje gamtoje. Nuo Velykų kavinė dirba kasdien: darbo dienomis nuo 10 iki 22 val., o penktadienį- sekmadienį nuo 10 val. iki vidurnakčio - 24 val. Kavinės valgiaraštis - gana turtingas įvairių patiekalų, nuo 11 iki 15 val. šeimininkai lankytojus kviečia ir dienos pietų. Užsimaniusiems paskanauti firminį kavinės patiekalą, siūloma grilyje kepta skumbrė su daržovėmis.
Sodybos istorija ir šeimos verslas
Nuo pagrindinio kelio Darbėnai - Laukžemė keliukas veda į A. ir K. Vičiulių sodybą. Kieme - sėdmaišiai, erdvi aikštelė statyti lankytojų automobiliams. A. ir K. Vičiulių žentai ir anūkai kieme ligi vasaros sezono užsimojo pastatyti atskirą terasą-pavėsinę. Pro kavinės langus akys krypsta į daugiamečių gėlių rojų: kvapniu margaspalvių žiedų aromatu vilioja tūkstančiai hiacintų žiedynų, išsiskleidę primulių kupsteliai, geltonas galvas išdidžiai iškėlę narcizai. O netrukus visomis spalvomis sužaižaruos tulpių žiedai - jų čia pasodinta per 3 tūkst. „Netoliese, kaimyniniame Japoniškame sode, pražydusias sakuras pakeis pas mus raudoniu nuspalvintas tulpių laukas. „O kažkada, kai šią sodybą įsigijome prie 25-erius metus, čia buvo šabakštynas. Atvykome iš patogaus dviaukščio namo Darbėnuose į sukiužusią lūšnelę be vandens, tualeto. Pažįstami sukiojo pirštus prie smilkinio… Bet tai buvo mano svajonių vieta nuo jaunystės, kai atvykdavau paviešėti pas draugę, pasitikdavo dvi senos pušys palei sodybą. Kažkaip magiškai traukė ši vieta. Tai buvo Valantinų šeimos žemė. Ir, kai sužinojome, kad mums ją parduoda, abu su vyru nė nesudvejojome. Valėme tvarkėme teritoriją, statėmės. Iš pradžių sodinome daržus: čia, kur dabar gėlynas, buvo bulvienojai ir braškynai. Bet žemė jiems netinkama. Takas iš gėlyno veda palei Kulšę, prošal masyvų tvenkinį, kur kažkada, šeimininkų žodžiais, buvusi linmarka: jiedu pagilino tvenkinį, pakrantes apsodino vandens augalais, įveisė dekoratyvinių žuvų - raudonųjų orfų, kurios išnyra iš gelmės ir tamsiu vandens paviršiumi plaukioja raudonais pulkeliais. „Jei kas mus sugrąžintų 25 metus atgal ir paklaustų - ar vėl darytumėte tai, ką padarėme, vienareikšmiškai atsakytume - taip“, - užtikrino A. ir K. Paklausti, kurgi visos matomos gerovės ir sėkmės raktas, abu sutuoktiniai sutartinai atsakė: tarpusavio santarvė ir supratimas veda ir į bendrą tikslą, o dar jiedu kaimynystėje augę nuo vaikystės. „Kulšė“ tapo ir savotiška visos jų šeimos verslo vizitine kortele: kavinei, suderindama darbą su studijomis uostamiestyje, vadovauja anūkė Akvilė Kairytė, talkina gretimais įsikūrusios dukters Astos šeima, kaimynystėje ekologinį ūkį puoselėja brolis Vytautas.