Tolima, spalvinga, visokiausiais mitais apipinta Pietų Amerika mūsų keliautojams ne tokia įprasta, kaip, tarkime, Pietryčių Azija. Tai suprantama - Pietų Amerika ir brangesnė, ir sunkiau pasiekiama, o nemažai ten esančių šalių dar ir turi prastą reputaciją dėl siaučiančių nusikaltėlių gaujų, nestabilių vyriausybių ir niekaip neišraunamos korupcijos. Vis dėlto, kartą kėlus koją į Pietų Ameriką, norėsis grįžti vėl ir vėl, nes šis kontinentas - toks margas, daugiaveidis ir kupinas staigmenų - užburia ir įtraukia. Pietų Amerika - tai žemynas, turintis įdomią istorinę ir kultūrinę praeitį. Iki tol, kol europiečiai atrado Ameriką, čia viešpatavo vietiniai indėnai. Jų tradicijos ir maginis mąstymas, kai kuriose atokesnėse žemyno vietovėse, gajus iki šių dienų. Būtent dėl šios priežasties, Pietų Amerika daugeliui asocijuojasi su judrumu, energija, smagiais muzikos ritmais, aistringais pokalbiais ir ne ką mažiau aistrų keliančiais šokiais.
Pietų Amerikos senovės civilizacijų palikimas
Amerikos indėnų civilizacijas vos per kelis dešimtmečius sugriovė europiečiai ir jų užvežtos ligos. Bet tokia staigi jų mirtis išsaugojo itin daug ištisų miestų griuvėsių. Bet dar įdomiau kitkas. Kadangi iki pat XIV-XV a. Amerikos civilizacijos neturėjo jokio ryšio su Europa, Azija ar Afrika, visi tie miestai tiesiog kitokie. Daugelis Amerikos civilizacijų miestų gerai išlikę tik viešieji pastatai: šventyklos-piramidės, rūmai. Kaip savo „Pasaulio istorijoje“ rašo Džiofris Blainis, būtent kukurūzams indėnai turėtų būti labiausiai dėkingi už savo civilizacijas. Kukurūzai maistingesni ir reikalauja mažiau priežiūros nei europiniai ar azijiniai javai. Kai žemės ūkyje triūsti reikėdavo trumpiau, darbininkų užteko ir prekių pervežimui (be rato ir žirgų tai buvo sunkiau), ir mūrijimui aukštikalnėse.
Majų civilizacija
Tikalis yra vienas įspūdingiausių apleistų miestų - ir Amerikoje, ir pasaulyje. Iš pradžių netikėjome, kad pusdienio aplankyti neužteks, bet paskui grįžome į Tikalį ir antrą dieną. Iš tiesų, vien be galo įspūdingų, sutvarkytų majų piramidžių, šventyklų, rūmų Tikalyje užtenka visai dienai. O kur dar visa galybė pusiau apaugusių džiunglėmis. Daugelis svarbių pastatų (kaip šventyklos) - mažyčiai, užtat stovi piramidžių viršūnėse. Būtent supilti tuos didžiulius kalnus ir buvo mestos didžiulės jėgos. Tuo tarpu net valdovai ir elitas gyvendavo mažuose, slegiančiai siauruose kambariuose su visur vienodu akmeniniu suolu šone. Majai nemokėjo statyti skliautų, todėl kambariai privalėjo būti labai siauri, kad neįgriūtų stogas - o sienos storos. Tikalio klestėjimo laikais visur buvo miestas, o aplinkui Tikalį plytėjo ūkiai. Lengviausia Tikalio didybę pajusti Centrinėje aikštėje su ~50 m aukščio piramidžių viršūnėse stovinčiomis šventyklomis, šiauriniu ir centriniu „akropoliais“. Takai per džiungles veda į kitas didingas vietas, kaip IV šventyklą (aukščiausią Tikalio šventyklą - 70 m - nuo kurios populiaru stebėti saulėtekį) ar Mundo perdido (Prarastą pasaulį) su seniausiais Tikalio pastatais ir piramide. Ar Acanaladuras rūmus, kur gyveno elitas, ar Murcielagos rūmus, kur puikiai išlikęs ir stogas (tai reta). Murcielagos rūmų viduje. Tikalį ir kitus regiono miestus majai staiga apleido dar ~900 m. „Kodėl“ - mistika; kalbama ir apie karus, ir apie genocidą ir (tai viena populiaresnių teorijų) sausrą, o gal kažkokį to derinį, bet aišku, kad tai Tikalį ir majus daro dar paslaptingesniais. Iš lėto, iš lėto archeologai atkovoja naujas ir naujas šventyklas, piramides, kaip neseniai Penktąją šventyklą. Bet tai jau kontroversiška: kiti nori palikti daugiau natūralių džiunglių. Juk jos pilnos gyvūnų: spalvingų drugelių, koačių, agučių, medžiuose siaučiančių ilgakojų beždžionių-koatų, už kilometrų girdimų beždžionių-staugūnų. Štai žiūriu į piramidę - o ten viršūnėje šmirinėja lapiukas.
Visai neįprastas ir majų raštas, žvelgiantis į atvykėlius nuo daugybės seniai mirusiems valdovams sustatytų stelų: raidės ten kaip kvadratiniai piešinėliai, rašomos zigzagais. Meksikos rytinėse džiunglėse klestėję majai - kita civilizacija, nei likę Meksikos indėnai. Jų piramidės puošniausios, jų kalendorius tiksliausias, jie vieninteliai turėjo tikrą raštą (nors ir primenantį paveikslėlius). Prieš kelionę į Gvatemalą siūlyčiau pažiūrėti ir Melo Gibsono filmą „Apokalipto“, atskleidžiantį šiuolaikinėms akims žiauresnę senosios majų kultūros pusę: žmonių aukojimus dievams. Filmas neholivudiškai autentiškas, herojai kalba majų kalba - tiesa, dalis faktų paimta iš kitų Vidurio Amerikos civilizacijų.
Čičen Ica - bene žymiausias majų miestas. Jis yra laukymėje, todėl jo piramidės, žaidimo kamuoliu arenos puikiai atsiveria turistams. O jų daug, mat tai - arčiausi tokio dydžio indėniško miesto griuvėsiai nuo Kankuno kurorto. Palenkė - majų miestas valstybė. Įspūdingiausia jo vieta - viduryje džiunglių, apspistas medžiais. Majų piramidės Palenkės apleistame mieste, Meksikoje. Daugybė majų miestų plyti giliai giliai džiunglėse, bet sudėtingumu patekti tarp didžiausių miestų neprilygstamas Miradoras: ten reikia arba žygiuoti dvi-tris dienas į vieną pusę arba samdyti dienai sraigtasparnį (abu dalykai kainuoja panašiai). Tačiau būtent Miradore yra aukščiausia Amerikos piramidė La Danta (72 m). Spėjama, kad Miradoras buvo didžiausias majų miestas ir labai senas, klestėjęs dar iki Tikalio, maždaug tada, kai Europoje karaliavo Romos Imperija (nuo 400 m. prieš Kristų iki 200 m. po Kristaus). Bet vos menkutė jo dalis atkovota iš džiunglių nuo 1982 m. Prižiūrėtojas vos apsidairo ir štai jau kelia tiesiog nuo žemės tūkstantmečių senumo niekam nereikalingas majų puodų šukes: visko tiesiog per daug, kad aprėptų ir surinktų nedidelė ~20 JAV archeologų komanda, kasmet čia atskrendanti kasinėjimų sezonui (be šilto vandens). Aišku, majų miestų Gvatemaloje yra ir daugiau, daugybė jų pasiekiami tik ilgais žygiais per džiunglių tankmes. Vis atrandami nauji ir nauji - lidarų dėka dabar gali iš lėktuvo „nuskanuoti“ kas slypi po džiunglių medžiais ten, kur tūkstantmetį gal nėjo joks žmogus: tikra revoliucija!
Iš visų Meksikos senųjų apleistų miestų, Kalaklmulyje didžiausias skirtumas tarp jo įdomumo, įspūdžio, bei menko lankomumo. Kodėl? Tiesiog, Kalakmulis toli ir nuo Meksikos kurortų, ir nuo didmiesčių, vien nuo paskutinio posūkio nuo kelio iki tos vietos laukia daug dešimčių kilometrų kelionė per džiungles. Ušmalis - vienas tų įspūdingiausių Meksikos majų miestų. Palyginus su Čičen Ica, jo piramidės ir patys didžiausi išlikę majų rūmai yra pakankamai toli Kankuno, kad čia nevažiuotų padieniai turistai - tad vaikščioti ten, gėrėtis šventyklų piramidėmis, rūmais, žaidimo kamuoliu arenomis galėjome gana ramiai. Tuo tarpu greta Ušmalio dar yra driekiasi Puuko kelias - kelių mažesnių majų miestų rinkinys (Labna, Sajilas, Kaba). Sajile galima išvysti ir gyvenamąjį pastatą, pamatyti, kur gyveno tų laikų indėnai. Majų miestas giliai Belizo džiunglėse. Važiuoti - toli, o ir pats Belizas, priešingai Meksikai, nėra perpildytas turistų - o tie, kurie atvažiuoja, daugiausias laikosi kurortuose. Antras pagal atkariavimą nuo džiunglių majų miestas Gvatemaloje - su daugybe piramidžių, žaidimo kamuoliu arenomis, rūmais ir nuostabiais saulėlydžio vaizdais nuo piramidžių viršūnių. Vienas tų atokių džiunglių majų miestų, į kuriuos kelionė yra pusė smagumo: reikėjo virš valandos plaukti upe, ežeru, vėliau patekti į upės ištakas, brautis per žoles. Tad sėdėdamas Karakolio piramidžių viršūnėse dažnai nematydavau nė vieno kito žmogaus - tik aš, džiunglės, gyvūnijos garsai ir istorija. Tulumo piramidės tikrai nėra aukščiausios, rūmai nėra didžiausi majų pasaulyje… Bet jo vieta - turbūt romantiškiausia: tiesiog ant vandenyno kranto. Į šį majų miestą patenkama arba laivu, arba prastais kaimų keliais važiuojant per teritorijas, gyvenamas menonitų (žmonių, savo noru pasirinkusių gyventi kaip XIX a., su arkliais vietoje automobilių).
Maču Pikču paslaptis – prarastas inkų miestas | Visas dokumentinis filmas
Inkų imperija
Visi įspūdingiausi Inkų statiniai ir miestai stovi šventajame slėnyje, ~100 km spinduliu aplink Kusko miestą. Laikas nuo jų „nurinko“ tik stogus ir ryškius dažus. Pats Kuskas buvo Inkų imperijos sostinė. Iki žymiausio Inkų miesto - Maču Pikču - nuo Kusko 112 km. Turistinis miestelis slėnyje prie jo pasiekiamas geležinkeliu (ištvermingiausi eina pėsčiomis senuoju inkų keliu, o automobilių plentų nėra išvis), paskui autobusai veža serpantinu į kalną. Trumpas takas - ir atsiveria „atvirukinis“ vaizdas į miestą, į dar vieną paslaptį. Mat savo tobuliausią inžinerijos pasiekimą Inkai apleido patys - ispanai apie jį nė nesužinojo. Kaip dažnas Inkų miestas, Maču Pikču turi lygią ceremonijų aikštę (tarp aštrių kalnų vien išlyginti žemę - didis pasiekimas), kukurūzų sandėlius prie įėjimo (prasidėjus šventei papildomų atsargų įvežti būdavo nepriimtina). Labiausiai pribloškia pati Maču Pikču padėtis 2430 m aukštyje tarp didžiulių kalnų. Bet atmosferą gadino turistų minios. Arčiau Kusko Inkų šventajame slėnyje yra vietų, kur pasijunti net baugiai vienišas. Labiausiai pribloškė Pisakas - ten kalnų takeliais ir tuneliais tarp inkų mūrų vaikščiojom beveik vieni. Visa tai - griuvėsiai. Aplink Inkų miestus - akmenimis sutvirtintos terasos, kuriose auginti kukurūzai. Tikriausiai dėl religijos. Bet jei tikrąją tiesą inkai dar gal žinojo, užkariavimų audros ją pasiuntė į amžiną užmarštį, todėl visada bus „alternatyvių paaiškinimų“, tarp kurių - magai ir ateiviai. Gidai aitrina vaizduotę, vieną figūrų net įvardindami „astronautu“. Inkai garsėjo savo kelių sistema, kuriais žinias nešė bėgūnai, o krovinius - lamos. Kas tam tikrą atstumą palei kelius būdavo tokie postai-miesteliai, vadinami tambo: poilsiui.
Kitos senosios kultūros
Naskos kultūra dar paliko Čaučilos kapines, kurių atvertuose kapuose - griaučiai su dar regimais mėsų gabalais. Ten - sausiausia pasaulyje Atakamos dykuma. Ir toks klimatas puikiai saugo tai, kas mirę (jeigu ne jis - nebebūtų ir linijų). Tačiau gyvenimui reikia vandens, ir jį senovės indėnai atsigabendavo pasistatę ištisas požemines sistemas. Monte Albanas - Sapotekų civilizacijos piramidžių miestas. Šis senovės piramidžių miestas, o ypač - pagrindinė jo alėja - išties gali mistiškai bauginti. Turistai kopia stačiais laiptais į Teothuakano Saulės piramidę, kur kadaise telipdavo žyniai.
Gyventojų įvairovė ir kultūrinės vertybės
Pietų Amerikoje gyvena daugiau kaip 395 mln. žmonių. Didžiausios pagal gyventojų skaičių žemyno valstybės: Brazilija, Kolumbija, Argentina, Venesuela, Peru. Pietų Amerika - vienas rečiausiai gyvenamų žemynų. Tankiausiai gyvenama Ekvadore, Kolumbijoje, Venesueloje, rečiausiai - Prancūzijos Gvianoje, Suriname, Gajanoje, Bolivijoje. Gausiausia žemyno gyventojų grupė metisai. Dauguma jų susitelkę Atlanto vandenyno pakrantės zonoje, Andų tarpukalnių slėniuose ir Karibų jūros pakrantės zonoje. Taip pat yra daug europiečių, afrikiečių ir azijiečių kilmės gyventojų. Vietinių Pietų Amerikos gyventojų indėnų skaičius įvairuoja, tačiau daugiausia jų gyvena Bolivijoje, Peru ir Ekvadore. Gyventojai Peru ar Ekvadore vis dar rengiasi tradiciniais drabužiais, kurių raštai ar spalvos išduoda, iš kokio kaimo yra tuos drabužius dėvintis žmogus.
Beveik visame pasaulyje vertybės kitokios, nei Europoje ir JAV. Niekur kitur nėra tokio daiktų kulto ir tokio noro turėti daugiau (ir apskritai noro „turėti“, o ne „būti“). Man nėra priimtina ta vartojimo kultūra, ir tam žaidimui „nepasirašau“, tad Lotynų Amerikos vertybės (aišku, jos nėra visiškai vienodos visose šalyse) man yra šiuo atžvilgiu priimtinesnės. Kitas dalykas, kurio galime pasimokyti iš lotyniškų šalių - tai mažiau galvoti. Gal skamba ir nevisai gerai, bet turiu galvoje ne šiaip protavimą, o galvojimą apie problemas, apie tai, kas bus rytoj ar po metų, kitaip tariant apie tikrą galvos sukimą. Išmokti gyventi šia diena, mėgautis tuo, ką patiri dabar - labai sunku. Tačiau taip gyvendamas jautiesi nepalyginamai laimingesnis, nei kvaršindamas galvą būtomis ar nebūtomis grėsmėmis, perspektyvomis ir taip toliau.
Pietų Amerikoje susiformavo Buen Vivir teorija, pagrįsta įsitikinimu, kad tikroji gerovė patiriama tik esant bendruomenės dalimi. Bendruomenės gėris yra didesnis nei individo. Bendruomenė suprantama plačiąja prasme: gamta, augalai, gyvūnai ir Žemė. Eduardo Gudynas, Pietų Amerikos mokslininkas, pabrėžia, kad geras gyvenimas (isp. k. Buen Vivir) yra gyvenimas harmonijoje su kitais žmonėmis ir gamta. Žmonės nėra Žemės ir jos išteklių savininkai, jie yra tik valdytojai. Gamta reikia rūpintis, ją dera gerbti kaip vertingą bendruomenės dalį. Žemė negali priklausyti; ji turi būti gerbiama ir saugoma. Bendruomenės turi plėtoti savo gebėjimus ir praturtinti savo žinias, nekenkdamos žmonių sveikatai ar aplinkai. Kodėl Buen Vivir atsirado Lotynų Amerikoje? Ogi dėl to, kad valdžia, kooperatyvinės įmonės ir plėtros bankai pradėjo įgyvendinti gamtai akivaizdžiai žalingus, bendruomenės interesų neatitinkančius projektus, pavyzdžiui, naftos gavybą Amazonės miškuose Ekvadore, intensyvią ličio kasybą Bolivijoje. Pavyzdys - visame pasaulyje žinomas bendrovės Chevron vykdytos veiklos atogrąžų miškuose atvejis, kai bendrovė išleido daugiau nei 18 mlrd. galonų toksinių nuotekų ir dėl to vietos gyventojai buvo priversti ištverti įvairias ligas. Buen Vivir idėjos netgi buvo įtvirtintos 2008 m. Ekvadoro konstitucijoje. Buen Vivir suteiktas teisinis pagrindas. Ekvadoro konstitucijoje įtvirtintos ir gamtos teisės. Bolivijoje 2010 m. priimtas Motinos teisių įstatymas, kuris pripažįsta septynias Motinos Žemės teises: į gyvybę; į gyvenimo įvairovę; į vandenį; į švarų orą; į pusiausvyrą; į atkūrimą; į gyvenimą be taršos. Gaila, tačiau Buen Vivir taip ir liko šiose šalyse tik idėjos, o ne įgyvendinti įstatymai, nes valstybės neapgynė savo žmonių nuo užsienio kapitalistinių įmonių interesų… Nepaisant to, Buen Vivir suformuotos idėjos plačiai skverbiasi ir į kitus žemynus, kultūras, bendruomenes. Pasak E. Gudyno, Buen Vivir nereiškia, kad turime grįžti į pirmykštę bendruomenę ar nesinaudoti technologijomis. Anaiptol, technologijos turi būti naudojamos, bet tik tiek, kiek to reikia, o gamtos ištekliai ir gamybos būdai turi būti orientuoti į vietos ar regiono poreikius ir neturėtų būti naudojami kapitalui kaupti, pasaulio rinkos poreikiams tenkinti. Buen Vivir labai priklauso nuo bendruomenės sanglaudos, harmonijos su gamta stiprinimo ir vietos suverenumo išlaikymo. Sumak kawsay - or buen vivir, to give it its Spanish name - describes a way of doing things that is community-centric, ecologically-balanced and culturally-sensitive. The concept is related to tradition of legal and political scholarship advocating legal standing for the natural environment. The rights approach is a break away from traditional environmental regulatory systems, which regard nature as property. Since 2000 animals, plants and other organisms have their rights to dignity recognised by the Constitution in Switzerland (art. 120), but the implications of this disposition are still not very clear. With the enactment of its 2008 Constitution, Ecuador became the first country in the world to codify the Rights of Nature and to inform a more clarified content to those rights.
| Miestas | Šalis | Gyventojų skaičius (mln.) |
|---|---|---|
| San Paulas | Brazilija | 12.3 |
| Buenos Airės | Argentina | 15.6 |
| Rio de Žaneiras | Brazilija | 6.7 |
| Bogota | Kolumbija | 7.4 |
| Lima | Peru | 9.5 |
Didieji Pietų Amerikos miestai ir jų unikalumas
„Aštuntąją dieną Dievas sukūrė Rio“ - taip šmaikštauja vietiniai gyventojai, norėdami turistams pristatyti antrąjį pagal dydį Brazilijos miestą - Rio de Žaneirą. Šia skambia fraze jie nori pasakyti, jog Rio - tarytum gabalėlis dangaus: miestas įsikūręs kalnų ir atogrąžų miškų apsuptyje, šalia vaiskiai žydro Atlanto vandenyno. Rio de Žaneiras - kontrastų miestas. Čia stebina kultūrinė, etninė bei socialinė įvairovė. Mieste galima išvysti tiek prabanga alsuojančius rajonus, tiek skurdžius kvartalus. Tiek preciziškai sutvarkytas vietas, tiek chaosą. Visgi, turistams Rio de Žaneire sudarytos visos sąlygos patirti miestą tik iš gerosios pusės: čia gausu pramogų, gerų viešbučių, restoranų, prekybos centrų. O jau naktinis gyvenimas... Ką gi verta aplankyti viešint Rio? Žinoma, gražiausius miesto paplūdimius: Ipanemą ir Kopakabaną. Vingiuotos įlankos, purus smėlis, smaragdinės bangos ir entuziazmo pilni banglentininkų šūksniai - Rio de Žaneiro paplūdimiai išties nepaprasti. Taip pat verta aplankyti ir miesto simboliu tapusią Kristaus atpirkėjo statulą, stūksančią ant Korkavado kalno. Na, o jei norite patirti tikrą Rio svaigulį, aplankykite šį miestą garsiojo karnavalo metu. Bene populiariausia Pietų Amerikos gamtinė lankytina vieta - Rio de Žaneiro pakrantė.
Rio de Žaneiras - neatsiejamas nuo sambos ritmų. Na, o Argentinos sostinė Buenos Airės - aistringojo tango miestas. Jei ir jūs esate šio romantiško šokio gerbėjas, tiesiog privalote nuvykti į La Bokos rajoną, esantį rytinėje miesto dalyje. Tai labai bohemiškas Buenos Airių kampelis, kuriame ne tik renkasi tango šokio aistruoliai, tačiau taip pat vyksta ir daug įvairiausių koncertų, parodų atidarymų ir kitokių renginių. Beje, tango La Bokoje šokamas visur: tiek kavinėse ar restoranuose, tiek parkuose ar atvirose lauko aikštelėse. Nors Buenos Airės ir neturi vieno dominuojančio paminklo ar gamtos kūrinio, kuris būtų pagrindinis turistų traukos centras, vis dėlto - keliautojams čia tikrai yra ką pamatyti. Buenos Airės tarytum padalintos į daug smulkių rajonų, kurių kiekvienas labai unikalus - skiriasi tiek savo išvaizda, architektūra, tiek charakteriu. Nuo stiklinių dangoraižių, iki Viktorijos laikų stiliaus vilų.
Pietų Amerikos šiaurės vakaruose slepiasi dar viena, labai įdomi šalis - Kolumbija. Šiame straipsnyje norime pristatyti Kartacheną - Karibų jūros pakrantėje įsikūrusį šalies kurortą, kuris keliautojus traukia ne tik dėl savo puikių paplūdimių, tačiau ir dėl nepaprasto grožio senamiesčio: spalvingi pastatai, erdvios aikštės, galybė bažnytėlių, mediniai balkonai - Kartachenos architektūra išties unikali. Viešint Kartachenos senamiestyje, verta aplankyti kelis pastatus: pagrindinę miesto Katedrą, Inkvizicijos rūmus, Vyriausybės pastatą. Taip pat - San Filipės tvirtovę. Tai - pastatų kompleksas, dengiantis visą kalvą.
„Pietų Amerikos Tibetas“ - taip kartais įvardijama Bolivija. Klausiate, kodėl? Šalis įsikūrusi žemyno širdyje, tačiau yra gana izoliuota, o gyvenvietės įsikūrę aukštikalnėse - panašiai kaip Tibete. La Paso miestas, esantis šiaurės vakarų Bolivijoje, - tai labiausiai urbanizuota vieta visoje šalyje, čia gyvena maždaug milijonas žmonių. Įdomu tai, jog visas miestas stūkso įkalnėje, todėl pagrindinė transporto priemonė La Pase - lyninis keltuvas. Jo ilgis - daugiau nei 27 km, keltuvą sudaro 8 juostos. Nors keltuvas - viešojo transporto priemonė, padedanti kovoti su mieste susidarančiomis spūstimis, jį labai mėgsta ir turistai.
Ramiojo vandenyno pakrantėje esanti Peru - tai labai spalvinga ir įdomi šalis. Čia gajus tiek ispaniškas temperamentas, tiek senosios indėniškosios tradicijos. Pietinėje Peru dalyje, Andų kalnuose esantis Kuskas - tai miestas, kurį XI a. įkūrė inkai. Todėl čia gausu inkų laikus primenančių šventyklų, tvirtovių. Tačiau tuo pačiu Kuske juntama ir ispaniška dvasia: XVI a. Kuskas įsikūręs 3400 metrų aukštyje. Jis žavi savo siauromis gatvelėmis, senųjų šventyklų griuvėsiais, akmeniniais namais, rausvais stogais ir tolumoje spindinčiomis Andų viršūnėmis. Patyrę keliautojai Kuską dažnai įvardina kaip vieną iš gražiausių Pietų Amerikos miestų.
Ekvadoras, palyginus su kitomis Pietų Amerikos šalimis - gana nedidelė valstybė. Tačiau savyje ji talpina labai daug įdomybių. Ją pažinti galima viešint Ekvadoro sostinėje - Kito mieste. Kitas, kaip ir dera sostinei - daugialypis, kiek chaotiškas miestas. Kito senamiestį saugo UNESCO. Čia gausu vertingų architektūrinių objektų, kuriuos, viešint mieste tikrai verta pamatyti savo akimis. Nepriklausomybės aikštė, Prezidento rūmai, Arkivyskupijos rezidencija, galybė bažnyčių ir vienuolynų su žavingai išpuoštais fasadais ir įmantriomis skulptūromis - tik nepamirškite pasiimti savo fotoaparatų, nes mieste tikrai yra ką įmažinti. Beje, į vakarus nuo Kito stūkso didingas Pičinčos ugnikalnis. Jis pagyvina miesto peizažą suteikdamas jam papildomų spalvų. Į ugnikalnį galima užsikelti oro liftu - Teleferico gondolomis. Be jau minėtų miestų, Pietų Amerikoje yra ir kitų didelių miestų, tokių kaip Medeljinas (Kolumbija), Karakaso (Venesuela), Santjagas (Čilė) ir Salvadoras (Brazilija).
Nepaprasti gamtos stebuklai
Pietų Amerika garsėja savo gamta. Didžiausios pasaulyje džiunglės - Amazonija - užima trečdalį žemyno. Ten gyvena dešimtadalis visų planetos gyvūnų ir augalų rūšių. Patagonija - tai vėjuotas ir šaltas pasaulio pakraštys su didžiuliais ledynais ir pingvinais. Andai - antri pagal aukštumą pasaulio kalnai, stebinantys vulkanų kūgiais ir ežerais. Vakarinėje Bolivijos dalyje stūkso didingos Andų viršukalnės, o rytuose - Amazonės baseino suformuotas kraštovaizdis: drėgnieji miškai ir pelkynai. Kai kuriose šalyse gamta tokia pritrenkianti, jog jautiesi lyg patirdamas haliucinacijas (pvz., Bolivijos druskos dykuma netoli Ujunio, Patagonija Čilėje ir Argentinoje, Atakamos dykuma Čilėje ir kt.). Čilė - Atakamos dykuma, o Argentina - spalvingų kalnų regioną Saltos apylinkėse. Bolivija pasiūlė ne tik žinomas turistines vietas, bet ir nuostabius natūralius stebuklus, tokius kaip Torotoro nacionalinis parkas, kuriame yra kanjonas su dinozaurų pėdsakais. „O vau, kaip ten įspūdinga.“
Keliautojų įžvalgos ir praktiniai patarimai
Pusšimtį šalių apkeliavusi kraštietė Otilija Pranevičiūtė du mėnesius praleido tyrinėdama Pietų Amerikos šalis. Ji grįžo gyva, sveika ir įsimylėjusi Patagoniją. Otilija labiausiai įsiminė sutikti keliautojai ir gamta, taip pat kelionė dviračiu vadinamuoju Mirties keliu Bolivijoje. Ji pabrėžia, kad šalys tikrai yra skirtingos: skirtinga istorija, tradicijos ir papročiai. Paragvajus ir Bolivija labai tradiciškos šalys, labai uždaros, todėl išlaikiusios savą kultūrą. Grupė Lietuvos odontologų, kasmet keliaujančių į tarptautinius mokymus, šįkart nusprendė aplankyti Patagonijos regioną. Rasa Adomavičiūtė, Laimutė Braknytė ir Aidas Baškys pasidalijo savo įspūdžiais apie nuotykių kupiną kelionę į Argentiną, Čilę ir Urugvajų. Kelionės metu lietuviai aplankė Perito Moreno ledyną Argentinos Patagonijoje, kuris garsėja ciklišku fenomenu - kas keletą metų įgriūvantis ledo tiltas. Lietuviai lankėsi rančoje, kurioje stebėjo, kaip gaučas kerpa avis. Jiems taip pat teko bendrauti su vietiniais gyventojais El Kalafatės mieste, kurie paliko labai gerą įspūdį dėl savo mandagumo ir geranoriškumo. „Argentiniečiai labai mandagūs, geranoriški, angliškai nekalba, bet ispaniškai - puikiai. Universaliausia - gestų kalba susikalbėdavome be vargo“, - pasakojo Aidas Baškys. Iš Argentinos lietuvių grupė keliavo į Patagonijos regioną Čilėje, kuris pasižymi įspūdinga gamta - ežerais, kalnais, fjordais ir Magelano sąsiauriu. Tačiau šis regionas yra stipriai nukentėjęs nuo neatsargios žmogaus rankos, todėl čia taikomos griežtos saugumo priemonės. „Ten net tualetų nėra.“ Paskutiniame kelionės taške - Urugvajuje - lietuviai neužsibuvo, tačiau šalis jiems paliko gerą įspūdį, nepaisant to, kad kainos čia milžiniškos. Po kelių dienų viešnagės Urugvajuje laukė skrydis į Buenos Aires, o iš ten - namo.
Eglė Stakeliūnaitė, nusprendusi pasiimti tris neįpareigojančius mėnesius atostogų, pakeliavo po Pietų Ameriką. Ji aplankė Peru, Boliviją ir Argentiną, patyrė įvairių nuotykių ir iššūkių. „Aš gamtos žmogus, duokit man kalnus, džiungles, vandenyną. Pietų Amerikos žemyno grožis yra neįtikėtinai nuostabus, įvairi, greitai besikeičianti gamta, unikalaus grožio žemynas. Kokie įspūdžiai iš džiunglių? „Kai plaukėme Amazonės upe laiveliu, tokiu pačiu, kokį matau per filmus, sėdėjau laivelyje ir galvojau: „Dieve mano.“ Nes viską matydavau per filmus ir tai atrodydavo taip toli, nepasiekiama. Anot merginos, lietuviai įsivaizduoja, kad visa Pietų Amerika yra tarsi Kolumbija, kurios gyventojai labai karšti žmonės, šoka gatvėse ir, žinoma, kad šiame žemyne itin pavojinga. Pietų Amerika - didelis žemynas. Žinoma, visi šio žemyno žmonės turi ypatybę, kad jie visi draugiški, šilti, jiems, žinoma, nesvetimi fiziniai prisilietimai. Bendra atmosfera labai šilta, bet ne visur taip pavojinga. Į Peru žmonės keliauja dėl Maču Pikču. Tai, be abejo, ypatinga vieta, nuostabi istorija. Bet Peru turi daug daugiau, ką pasiūlyti. Šalis turi vandenyną, dykumą, kalnus ir džiungles - visus keturis aspektus. Jos gamta tokia įvairi, nors Peru nėra didelė kaip Brazilija ar Argentina. Man labiausiai įstrigo Peru kalnai. Aš lipau 5 dienas į Maču Pikču, buvau džiunglėse. Boliviją daugelis turistų greitai pravažiuoja, Eglei čia labai patiko. Nustebino ir šalies virtuvė, geri restoranai.
Maču Pikču paslaptis – prarastas inkų miestas | Visas dokumentinis filmas
Kalba: be ispanų kalbos Pietų Amerikoje - nė žingsnio. Otilija pataria keliaujant po Pietų Ameriką bent truputį kalbėti ispaniškai. Vietiniai gyventojai labai draugiški ir svetingi, tačiau nekalba angliškai, todėl būtina mokėti ispanų kalbą. Eglė tikina, kad Pietų Amerika nėra tokia pavojinga, kokią ją gali įsivaizduoti lietuviai: „Visoje Pietų Amerikoje, kur buvau, išskyrus gal Buenos Airėse, jaučiausi saugiau nei JAV. Ten tavęs niekas nenužudys vien todėl, kad nori tave nužudyti. Skaudžiausią patirtį Eglė patyrė Argentinoje, kurioje prabėgantis vyrukas jai iš rankų išplėšė mobilųjį telefoną: „Argentinoje neklaidžiojau po gamtos vietoves. Be to, ten mane apvogė. Tai - liūdnesnė patirtis, kas, nori nenori, paliko žymę. Bet reikia paminėti, kad vagystė įvyko stoties rajone, jie visur prasti... Keliavau viena, rankose nešiausi telefoną, buvo tamsu. Argentinos neigiamas bruožas - korumpuota policija, todėl ji nieko nedaro. Mane apiplėšė prieš kokius tris policininkus, kurie buvo per penkis metrus nuo manęs, bet jie absoliučiai nieko nedarė, tas liūdina. Atrodo, galėtum jaustis saugiai, kai matai policiją, bet taip nėra. Otilija, aplankiusi 49 šalis, teigė, kad Pietų Amerika garsėja kaip nesaugus žemynas, tačiau ji jautėsi saugiai, išskyrus San Paulą. Vienintelė vieta, kur Otilija nesijautė saugiai, buvo San Paulas. Todėl būdama San Paule ji skubėdavo grįžti namo vos tik saulei nusileidus. Stengėsi neišsiskirti iš minios, neklaidžiojo su žemėlapiu ir telefonu rankose. Keliaujant į Pietų Ameriką, svarbu būti atsargiam ir laikytis saugumo priemonių. Pietų Amerika yra pats nesaugiausias pasaulio žemynas pagal nužudymų skaičių, tačiau tikimybė, kad užpuls būtent jus, nėra labai didelė. Patekus į kriminalinių nusikaltimų akiratį - jokiu būdu nesipriešinti! „Jie neturtingi žmonės, kuriems reikia tavo pinigų. Jie nesiekia tavęs pagrobti, sužaloti. Bet neprovokuokite savo turtu, nevaikščiokite su naujais „iPhone“, jeigu nenorite jų prarasti. Galiausiai vaikinus galbūt nuviliantis patarimas - Kolumbijoje neiti į „Tinder“ pasimatymus su vietinėmis merginomis. „Kolumbijoje populiarus sekso turizmas, nes čia įspūdingai gražios moterys. Dabar populiarūs kažkokie narkotikai, kur pakanka papūsti į akis ir užhipnotizuoja, o tuomet moterys apiplėšia vyrukus.“
Kainos labai priklauso nuo konkrečios šalies. Kolumbijoje kainos gan „lietuviškos“, Peru - šiek tiek pigiau, Bolivijoje ir Gajanoje - gerokai pigiau. Tuo tarpu Brazilija ir Argentina savo kainomis pramuštų lubas. Mažesniuose miesteliuose Peru už 20 dolerių nakvosite jaukiame švariame viešbutyje (aišku, jokių žvaigždučių!), o štai už tą pačią kainą Brazilijoje gyvenau pačioje baisiausioje mano gyvenime „skylėje“. Gajanoje valgiau už dolerį, o Argentinoje už kepsnį mokėdavau 15 dolerių ir daugiau. Prieš keliaujant į kurią nors šalį, visuomet patariu pasidomėti vietinėmis kainomis, susiplanuoti kelionės biudžetą ir užsidėti 20 procentų (nenumatytoms išlaidoms ar pirkiniams). Trijų mėnesių kelionė Eglei atsiėjo iki 3500 JAV dolerių. „Jeigu atrodo, kad per brangu, tuomet galima savanoriauti. Yra daug būdų, vietų, kur savanoriauti. Pavyzdžiui, svečių namuose, ūkyje. Kelionės metu Otilija pajuto kiekvienos šalies išskirtinumą - skirtingą istoriją, tradicijas ir papročius. Keliauti po Pietų Ameriką patogiausia vidiniais skrydžiais, tačiau galima naudotis ir autobusais arba nuomotis automobilį. Eglė keliavo spontaniškai, todėl tokį keliavimo būdą rekomenduoja ir būsimiems keliautojams. Laiko ir pinigų sutaupyti padeda gerai išvystytas naktinių autobusų tinklas. „Mėgstu naktinius Pietų Amerikos autobusus!“ - džiūgauja Eglė. „Na, reikėtų visiems susitaikyti, kad tikriausiai kur nors apsinuodysite arba Bolivijos sostinėje tikriausiai visi neišvengiamai patiria organizmo valymą. Tad reikėtų turėti vaistukų. Taip pat verta pasiskiepyti nuo įvairių ligų, ypač jei keliaujate į Amazoniją.
Otilijai labiausiai įsiminė sutikti keliautojai ir gamta, taip pat kelionė dviračiu vadinamuoju Mirties keliu Bolivijoje. Eglė susipažino su įdomiais žmonėmis, sukūrė ryšius ir dar šiandien tęsia bendravimą su žmonėmis, kuriuos sutiko kelionėje. „Iš esmės tu keliauji vienas, bet solo keliautojai beveik visada turi kompaniją. Susipažinau su britu, su kuriuo kartu keliavome gerą mėnesį, pakeliui prisijungdavo žmonių savaitei arba porai dienų. Galų gale, Eglė pabrėžia - keliauti, reiškia atverti savo pasaulėžiūrą, priimti kitokius žmones, kitokias kultūras ir suprasti, kad pasaulyje yra daug daugiau nei vien tik gera ar bloga. „Tai buvo pirma mano solo kelionė. Dabar jaučiuosi drąsiau, nes jeigu kas, pagalvoju, kad aš juk tris mėnesius viena keliavau po Pietų Ameriką. Kitas didelis atradimas Eglei - žmonių gerumas: „Žmonės visur tokie geri. Man kiekvieną kartą atradimas, kokie geri žmonės.“ Visuomet patariu skirti kelionei daugiau laiko ir nebandyti „apibėgti“ šalies. Turėdamas laiko, gali pabendrauti su vietiniais žmonėmis, kartais išsukti iš turistinių takų ir aplankyti vieną kitą esą niekuo negarsų kaimą. Ten ir pamatai tikrą gyvenimą. Patyrusių Keliautojų Įspūdžiai Otilija pataria keliaujant po Pietų Ameriką bent truputį kalbėti ispaniškai.