Žemės plutos formavimasis, kontinentų judėjimas ir gyvųjų organizmų evoliucija yra du didingi ir tarpusavyje susiję procesai, formavę mūsų planetą ir jos gyvybę. Gyvūnų evoliucija, apimanti daugybę organizmų ir sudėtingiausių biocheminių procesų, yra nuolatinė ir stebinanti kelionė. Kiaušinių dėjimas sausumoje suteikia keletą evoliucinių pranašumų: kiaušiniai yra apsaugoti nuo vandens plėšrūnų, gali būti dedami vietose, kur yra daugiau maisto, ir leidžia gyvūnams gyventi toliau nuo vandens, atveriant naujas nišas.
Pagrindinės kiaušinius dedančių gyvūnų grupės
Kiaušinius deda įvairių rūšių gyvūnai, pradedant bestuburiais ir baigiant stuburiniais. Štai pagrindinės jų grupės:
- Paukščiai: Visi paukščiai deda kiaušinius. Jų kiaušiniai paprastai būna su kietu kalcio karbonato apvalkalu, kuris apsaugo gemalą.
- Ropliai: Dauguma roplių, įskaitant gyvates, driežus, vėžlius ir krokodilus, deda kiaušinius, kurie paprastai būna su minkštu, odišku apvalkalu.
- Varliagyviai: Dauguma varliagyvių, įskaitant varles, rupūžes ir salamandras, deda kiaušinius be apvalkalo arba su plonu, želiniu apvalkalu.
- Žuvys: Dauguma žuvų deda kiaušinius su plonu, želiniu apvalkalu.
- Bestuburiai: Daugelis bestuburių, įskaitant vabzdžius, vorus, moliuskus ir dygiaodžius, deda kiaušinius.
Unikalūs kiaušinius dedantys žinduoliai
Nors žinduoliai paprastai gimdo jauniklius, yra dvi žinduolių šeimos, kurios deda kiaušinius: ančiasnapiai ir echidnos. Šie gyvūnai priklauso monotrematų būriui, kuris yra senovinė žinduolių grupė.
| Gyvūnas | Gyvenamoji vieta | Dėjimo ypatumai |
|---|---|---|
| Ančiasnapis | Australija | Deda 1-2 kiaušinius, inkubuoja sterblėje. |
| Echidna | Australija, Naujoji Gvinėja | Deda 1 kiaušinį, inkubuoja odos raukšlėje. |
Baliniai vėžliai: retas pavyzdys Lietuvoje
Atšilus orams gamtoje galima pastebėti labai retus ir nykstančius roplius - balinius vėžlius. Iš vandens telkinių šie patraukia į sausumą, kur deda kiaušinius. Pasak gamtosaugininkų, balinius vėžlius lengviausia pastebėti, kai šie deda kiaušinius.
„Saulei leidžiantis patelė išlenda iš kūdros ir ieško kiaušiniams dėti tinkamos vietos. Pagurkliu tikrina dirvožemio temperatūrą ir, suradusi šiltą vietelę, užpakalinėmis kojomis ima rausti duobutę“, - pasakojo specialistai. Kiaušinius jie deda reta augmenija apžėlusiuose, smėlėtuose, saulės įšildytuose šlaituose. Tuo metu saulės šildomame dirvožemyje odiniuose apie 3 cm ilgio kiaušiniuose vystosi vėžliukai.
Lizdinis parazitizmas ir kiti dauginimosi ypatumai
Nežinau, apie ką pagalvojot, perskaitę pavadinimą, bet šiandien pasakosiu apie paukščius, kurie patys neperi savo vaikų. Tai vadinamasis lizdinis parazitizmas. Kai kurios rūšys deda kiaušinius į kitų paukščių rūšių lizdus. Geriausias tokio lizdinio bendruomeniškumo pavyzdys - afrikinis strutis. Kelios patelės padeda kiaušinius į vieną lizdą, o tada patelės peri dienomis, o patinas naktimis.
Taip pat egzistuoja didžiakojės šiukšlinės vištos, kurios kiaušinius deda į krūvas ir naudoja geoterminį šildymą arba temperatūros reguliavimą lapų pagalba. Kaip matot, gegutė toli gražu ne viena savo vaikus palieka įtėviams, tačiau paukščiai ištobulino šitą procesą iki aukštumų.