Pietų Korėja - tai išties unikali valstybė, kurios sudėtinguose istorijos vingiuose išliko nepažeistos senosios tradicijos ir papročiai. O kartu čia pasiektas neįtikėtinas ekonomikos ir technologijų augimas. Tad viešint Pietų Korėjoje stebina kontrastai bei subtili darna. Ir tai dar ne viskas - Pietų Korėja gali pasigirti išties nepaprasto grožio kraštovaizdžiu: pušynais apaugusiais kalnais, salynais, kuriuos gaubia sunki migla, žaliuojančiomis arbatos plantacijomis ir ryžių laukais. Šiame straipsnyje praskleisime paslaptingą Pietų Korėjos šydą ir aptarsime, kodėl verta aplankyti jos sostinę Seulą, ypač atkreipiant dėmesį į tradicinę architektūrą - hanokus.
Kas yra Hanokas?
Hanokas (kor. 한옥, hanok) - tai tradicinis korėjietiškas namas. Šis terminas vartojamas norint atskirti korėjietiško tipo namus nuo vakarietiškų ir japoniškų pastatų, kurių Korėjoje pradėjo atsirasti XX a. Nuo pat neolito laikų žemdirbystės plitimas leido žmonėms įsikurti ir gyventi rąstiniuose arba moliniuose namuose. Dažniausiai namų grindis tvirtindavo purvu: į iškastą žemę pridėdavo medžio anglių. Tokie namai būdavo 50-70 cm įkasti į žemę.
Hanoko statybos principai ir tipai
Statant tradicinį Korėjos namą, pirmiausia reikėjo tinkamai pasirinkti vietą. Dažniausiai už namo turėdavo stovėti kalnas ar uola, kurie apsaugodavo nuo šalto vėjo iš šiaurės. Taip pat netoliese turėjo būti vandens telkinys, nes tai reikšdavo geresnę dirbamąją žemę. Korėjiečiai statydavo namus, kurių pagrindinis įėjimas būtų pietuose arba rytuose, o durys būtinai turėjo atsidaryti iš vidaus į išorę. Namų tipus dažniausiai nulemdavo socialinės, kultūrinės ir gamtinės sąlygos.
Skiriami keli hanoko pastatų tipai:
- Givačip (kor. 기와집) - tai namas, kurio stogas dengtas degtomis molinėmis čerpėmis.
- Čogačip (kor. 초가집) - tai namas, kurio šiaudinis stogas yra sutvirtintas virvėmis tam, kad jo nenupūstų vėjas.
- Neovačip (kor. 너와집) - tai namas, kurio stogas padarytas iš ąžuolinių skiedrų.
Unikalios Hanoko Savybės
Hanokai skiriasi ir nuo tradicinių kiniškų pastatų, kuriuose yra mūrinės grindys, ir nuo japoniškų namų, kurių kambariai iškloti šiaudais. Hanokuose taip pat yra ondol (kor. 온돌) - po grindimis įmontuota šildymo sistema, skirta sušilti žiemą, ir maru (kor. 마루) - salė su medinėmis grindimis, skirta atsivėsinti vasarą. Kambariuose, kuriuose yra ondol, miegama tiesiog ant grindų, nes karštis dūmų pavidalu atkeliauja nuo deginamų malkų.
Pastatai taip pat skirstomi į mažus, vidutinio dydžio ir didelius. Mažą namą sudaro vienas kambarys ir virtuvė. Vidutinio dydžio pastate yra keli kambariai, virtuvė, salė medinėmis grindimis ir sodas. Dideli namai dažniausiai būna aristokratų rezidencijos, kuriose yra įvairių tipų gyvenamųjų kambarių.
Šildymo sistema, kurią renkasi senesnės statybos ir renovuotų namų savininkai - Saurida gas
Hanoko Struktūra: Ančė ir Sarangčė
Dideli namai dažniausiai turi atskiras gyvenamąsias erdves, tokias kaip ančė (kor. 안채) ir sarangčė (kor. 사랑채). Ančė - tai vidinės patalpos, kurias sudaro kambariai, salės, virtuvė, sandėlis, sojų ąsočių terasa, vonios kambarys, sodas ir pagrindinis įėjimas. Sarangčė - tai atskiras pastatas, kuriame gyvena namo šeimininkas ir čia priimami svečiai. Tradicinio Hanok tipo pastato langai, o taip pat ir durys bei kiti vidiniai paviršiai yra padengti Handži (kor. 한지, Hanji) popieriumi.
Jangčingdango Namas: Aristokratų Hanoko Pavyzdys
Seniausias žinomas toks pastatas yra Jangčingdangas - tai vyriausio Hahoe Ryu šeimos anūko namas. Jis yra Hahoe tautiniame kaime, Andongo mieste, Gyeongsangbuko provincijoje, Pietų Korėjoje. Jangčingdangas buvo pastatytas XVI a. Namą sudaro ančė ir sarangčė dalys. Sarangčė dalyje yra pagrindiniai 2,5 m aukščio vartai, atsisukę į pietus. Tokie vartai vadinami sosuldamun (kor. 소슬다문). Virš jų yra atskiras aukštas stogas. Kai svečiai įeina pro pagrindinius vartus, jie atsiduria L formos sarangčė dalyje. Sarangčė pastatyta aukščiau negu kitos pastato dalys, tai buvo daroma tam, kad aristokratai būtų atskirti nuo paprastų žmonių.
Sarangčė buvo namo šeimininko rezidencija. Šeimininkas čia užsiimdavo verslu, skaitydavo knygas ir, norėdamas pagerbti protėvius, atlikdavo įvairiausius ritualus. Garbinimo ceremonijos buvo vienas iš reikšmingiausių dienos darbų. Tokios ceremonijos vykdavo daugiau negu 16 kartų per metus. Šventykla, skirta ritualams atlikti, būdavo įrengiama šiauriausioje namo vietoje. Jos ilgis 1,83 m, o plotis 5,48 m. Čia saugomos paminklinės mirusių tėvų, senelių, prosenelių lentos. Namo šeimininkas turi saugoti prieš tai buvusių keturių kartų protėvių paminklines lentas. Taigi, kai miršta esamas šeimininkas, jo proproprosenelių paminklinės lentos sudeginamos kapinėse.
Lankytojai gali įeiti pro mažas duris, kurios jungia sarangčė ir ančė. Ančė - tai moterų pusė. Jangčingdango name yra mažas kambarys - anbang (kor. 안방), kuris skiria vyrų ir moterų puses, ir tik vyriausiasis šeimos vyras gali pereiti iš vienos pusės į kitą. Ančė sudaryta iš kelių kambarių, virtuvės ir sojų ąsočių sandėlio. Jeigu koks svečias nuspręsdavo apsistoti namuose, jis naudodavosi išoriniu kambariu, kuris yra pietinėje anbang kambario pusėje, arba kambariu, prijungtu prie sarangčė namo pusės. Vaikai gyvendavo kambariuose tarp ančė ir sarangčė pusių. Jangčingdango name būdavo 10 kambarių, todėl seneliai, tėvai, vaikai turėdavo atskirus kambarius. Iki XX a. pradžios name taip pat gyveno trys moterys tarnaitės ir trys vyrai tarnai. Jie gyvendavo bjolčė (kor. 별제) - atskiruose priestatuose.
Tokiame dideliame hanoke gyvendavo kelios kartos žmonių: seneliai, tėvai, vaikai ir netgi tarnai. Taigi namuose būdavo galima lengvai suskaičiuoti daugiau nei 20 žmonių. Tačiau dėl staiga pagreitėjusios urbanizacijos (XX a. pradžioje), šeimų, gyvenančių hanoke, skaičius pradėjo sparčiai mažėti. Pagrindinė urbanizacijos priežastis buvo hanokų pertvarkymas Seule ir kituose didesniuose miestuose.
Konfucionizmo Įtaka Hanokų Architektūrai ir Šeimos Gyvenimui
Dinastijos laikais dvarininkai laikėsi visų Konfucijaus propaguojamų dorybių. Pastatyti namą buvo viena iš gyvenimo misijų. Kita vertus, namas buvo ne tik vieta, kurioje būdavo praktikuojamas Konfucijaus mokymas; namas leisdavo dvarininkams pademonstruoti savo didybę žemesnių klasių žmonėms. Sarangčė ir ančė atsiradimas taip pat siejamas ir su konfucionizmu, nes šis mokslas moko atskirti penkis santykių tipus penkiose skirtingose žmonių grupėse. Šios vertybės puoselėjamos nuo Konfucijaus laikų, todėl hanokai buvo statomi su atskiromis namo dalimis moterims ir vyrams. Pamatyti sutuoktinių porą kartu būdavo beveik neįmanoma. Kai vyras įeidavo į moterų pusę, jis galėdavo naudotis tik svečio teisėmis: turėdavo apsirengti oficialiais drabužiais ir prieš įeidamas į kambarį sukosėti (korėjiečiai ilgą laiką kosėjimą naudojo vietoj beldimosi į duris).
Vyriausiojo sūnaus žmonai namuose tekdavo dvi pagrindinės pareigos: nuoširdžiai priimti svečius, juos aptarnauti ir padėti vyrui atlikti aukojimus protėviams. Daug žmonių mėgdavo ilgesniam laikui apsistoti sarangčė, todėl linksminti svečius buvo gana svarbi užduotis. Didžiausias moters rūpestis buvo paruošti specialius patiekalus aukojimams. Moteris, prižiūrima tarnų, turėdavo paruošti įvairių patiekalų ir vyno. Iš esmės, sūnaus žmona rūpindavosi visomis namų problemomis: grūdų, daržovių auginimu. Taigi ančė buvo vieta, kurioje sūnų žmonos atlikdavo įvairius darbus, įskaitant vaikų auklėjimą, protėvių garbinimą, svečių priėmimą. Sarangčė buvo vieta, kurioje šeimos vyrai užsiimdavo oficialiu verslu ar atlikdavo įvairius ritualus. Garbinimo ritualus inicijuodavo vyriausieji šeimos vyrai, o jų žmonos turėdavo paruošti vietą aukojimui ir patiekti maistą šeimos nariams. Moterys ir pačios galėdavo atlikti kai kuriuos ritualus, pvz., šeimos globotojo dvasios garbinimą, namo, virtuvės ar terasos dvasių garbinimą. Žinoma, ritualus vis tiek turėdavo stebėti vyriausiasis šeimos vyras.
Bukčion Hanok Kaimas Seule: Tradicinės Architektūros Oazė
Jeigu ieškote istorinių vietų, tai jums būtina užsukti į Bukčion Hanok kaimelį. Čia stovi tradiciniai korėjietiški namai - hanokai, menantys Džiosono dinastijos laikus, kurie ir šiandien yra gyvenami. Nameliuose įsikūrusios arbatinės, svečių namai, tradiciniai restoranai, parduotuvės ir kultūros centras. Bukčion Hanok kaimas (kor. 북촌 한옥마을, Bukchon hanok maeul) - tai Seulo mieste (kor. 서울시, Seoul-si) esanti, ilgą istoriją turinti gyvenvietė. Ši gyvenvietė yra sudaryta iš įmantraus siaurų gatvelių bei tradicinių XIV a. korėjietiškų namų, vadinamų Hanok.
Bukčion Hanok kaimas atlieka ne tik tradicinės korėjietiškos kultūros traukos centro funkciją, bet taip pat leidžia lankytojams patirti Korėjos Džiosono periodo (kor. 조선 시대, Joseon Sidae) dvasią. Šis pavadinimas gyvenvietei buvo suteiktas dėl jos specifinės geografinės padėties: ji yra nutolusi į Šiaurę nuo kitų dviejų svarbių Seulo geografinių objektų - Čionggjė upės (kor. 청계천, Cheonggyecheon) ir Džiongno srities (kor. 종로구, Jongno-gu). Gyvenvietė buvo įkurta pietinėje kalno papėdėje, jungiančioje Begaksano (kor. 백악산, Baegaksan) ir Ingbongsano (kor. 응봉산, Eungbongsan) kalnus. Bukčion rajonas yra sudarytas iš Vonso (kor. 원서동, Wonseo-dong), Džie (kor. 재동, Jae-dong), Gjė (kor. 계동, Gye-dong), Gahuo (kor. 가회동, Gahoe-dong) ir Insa (kor. 인사동, Insa-dong) rajonų. XX a. Džiosono dinastijos pabaigoje, dėl susidariusių ekonominių ir socialinių priežasčių, šalyje buvo atlikta žemės reforma, kurios pasekoje, t.y. padaugėjo hanokų.
Šiandieninis Seulas ir Hanokai
Šiandien Seulas traukia keliautojus iš viso pasaulio dėl savo gyvybingumo, saugumo, nepaprastai skanaus maisto ir kultūros įvairovės. Spindintys dangoraižiai, puiki transporto infrastruktūra, garsių prekės ženklų, tokių kaip „Samsung“ ar „LG“, būstinės, galybė verslo ir prekybos centrų, viešbučių, kavinių, restoranų - tai niekada nemiegantis Azijos didmiestis, pasižymintis greitu gyvenimo tempu ir inovacijomis. Ir tai dar tikrai ne viskas: Seulas gali pasigirti ir istoriniu palikimu, kuriame hanokai užima ypatingą vietą, atspindėdami Korėjos turtingą istoriją ir tradicijas šiuolaikinio miesto širdyje.