Iš ispanų kalbos vertė Ona Žemaitienė. Vilnius: Tyto alba, 2005. Publikuota: Gimtoji kalba 2006 m. Nr.
Javieras Sierra (g. 1971 m.) yra autorius, kurio kūriniai, pasak jo paties, slepia pastangas atskleisti didžiąsias istorijos mįsles. „Paslaptingoji vakarienė“ - septintoji jo knyga, jo septintoji mįslė. Šis romanas priklauso dabar ant populiarumo bangos užplaukusiai grožinės literatūros atmainai - ją vadina istoriniais detektyvais, istoriniais trileriais, - kur daugiau ar mažiau tikroviškai pavaizduotame istoriniame fone išpinama kokia nors praeities paslaptis, atskleidžiama neįminta mįslė ar mistifikacija, iššifruojama užkoduota žinia ar panašiai. J. Sierra taip pat sėkmingai plaukioja žurnalistikos vandenyse, televizijoje ir radijuje. Beveik po trejų metų darbo prie šios knygos rankraščio J. Sierra išleido „Paslaptingąją vakarienę“.
Knygos siužetas ir intriga
Knygos veiksmas prasideda 1497 metų sausį. Šio romano veiksmas vyksta XV a. pabaigos Italijoje - Romoje ir Milane. Brolis Augustinas Leirė - inkvizitorius, dominikonas ir užšifruotų žinių skaitymo meistras - skubiai išsiunčiamas į Milaną. Jo misija - patikrinti paskutinius potėpius, kuriais maestro Leonardas da Vinčis baigia savo „Paskutinę vakarienę“. Kyla klausimas, kodėl jis tai padarė?
Dėl visos tos sumaišties kalta krūva anoniminių laiškų, adresuotų popiežiaus Aleksandro VI aplinkai, kuriuose pranešama, jog Da Vinčis ne tik nutapė dvylika apaštalų be privalomų šventųjų aureolių, bet ir pavaizdavo toje šventoje scenoje save patį, atsukusį Jėzui Kristui nugarą. Negi Leonardas da Vinčis buvo eretikas?
Leonardo „Vakarienė“ sėte nusėta keistomis anomalijomis: nėra Šventojo Gralio, Kristus neaukoja Eucharistijos sakramento. „Paslaptingoji vakarienė“ savo sukrečiančiu pasakojimu atskleidžia, iš kur Leonardas sėmėsi įkvėpimo, tapydamas garsiausią krikščionybės istorijoje šventą paveikslą. Apaštalai iš tikrųjų yra svarbių savo epochos heterodoksinių idėjų skelbėjų portretai, o pačiame kūrinyje užšifruota stulbinanti žinia. Istorija čia nėra tik fonas ar butaforija autoriaus sugalvotam paslaptingam pasakojimui rutuliotis; būtent konkretaus istorinio asmens Leonardo da Vinčio gyvenime ir jo iškiliajame kūrinyje freskoje „Paskutinė vakarienė“ rašytojo valia glūdi ta didžioji „trilerinė“ paslaptis.
Knygos idėjos ir filosofija
Knyga kviečia gėrėtis tapybos darbu ir prisiminti, kad prisiliečiame prie prakilniausiojo iš menų. Autorius ragina neapsiriboti išore, įsiskverbti į vaizdą, judėti tarp jo dalių, atrasti nematomas erdves ir iššniukštinėti užkaborius, kad suvoktume jo tikrąją prasmę. Autorius perspėja, kad tam reikia daug drąsos. Gėrėdamasis tapybos darbu visuomet atmink, kad prisilieti prie prakilniausiojo iš menų. Niekuomet neapsiribok išore: įsiskverbk į vaizdą, judėk tarp jo dalių, atrask nematomas erdves, iššniukštinėk užkaborius… tik šitaip suvoksi jo tikrąją prasmę. Po šios knygos jau niekada nebežiūrėsite į Leonardo „Paskutinę vakarienę“ taip, kaip anksčiau.
Kritikų vertinimas ir palyginimai
„Paslaptingoji vakarienė“ priklauso tai pačiai istorinių detektyvų kategorijai, kurią išpopuliarino Dano Browno bestseleriai, tačiau Javieras Sierra išsiskiria tvirtu istoriniu pagrindu. Autorius pripažįsta, kad klaidžioti istorijos labirintais jį paskatino panašaus turinio knygos, kurios iki paskutinio puslapio neleidžia atsitraukti nuo meistriškai sukurto intriguojančio pasakojimo. Nors „Da Vinčio kodas“ dažnai minimas šios knygos kontekste dėl reklaminio triuko, J. Sierra kūrinys priskiriamas kitam lygmeniui, lyginant jį su Umberto Eco šedevrais ir visų pirma - „Rožės vardu“, kuris inspiravo ne vieną paslapčių ir mįslių ieškotoją leistis į kelionę po neištirtas istorijos žemes. „Paslaptingoji vakarienė“ taip pat primena Arturo Perez-Reverte „Flamandų dailininko paveikslą“, nes abiejose knygose narpliojami paveiksluose paslėpti ženklai, kurie įtakoja kitus romano įvykius.
Pats autorius teigia, kad jo pateikta „Paskutiniosios vakarienės“ versija, nors ir gali atrodyti pramanas, turi daugiausia akivaizdžių įrodymų, paremtų faktais, o ne spėlionėmis. Intriga kuriama ne įvykių seka, o įtraukiant skaitytoją į painų mįslių žaidimą, kuris išpainiojamas tik pačioje kūrinio pabaigoje. Knygos turinys nėra įmantrus, ir visi įvykiai daugiau ar mažiau nuspėjami - tai vienas iš didžiausių minusų. Tačiau, puikiai atkurta XV amžiaus atmosfera, juntama visame kūrinyje, yra didelis privalumas. Neblogai sukurtas ir paties Leonardo da Vinčio paveikslas, nors kritikai pastebi, kad jis gal kiek per daug rūstus ir rimtas, jeigu remsimės M. Gelbo knygomis, kuriose rašoma, kad garsusis dailininkas mėgo juokauti.
Vertimo aspektai ir iššūkiai
Nors „Paviršutiniškai žvelgiant, knyga išversta visai neblogai, tekstas daugeliui skaitytojų, sekančių vien paslapčių kupiną veiksmą, niekuo neužklius“, atidesnis skaitymas atskleidžia tam tikrų netikslumų. „Bet kai skaitai įdėmiau, kai nori suprasti kiekvieną sakinį ar istorinę aliuziją, pradedi strigti.“
Istoriniai ir kultūriniai netikslumai vertime
- Ispaniškame tekste Milano valdovas Ludovikas Moras autoriaus tituluojamas duque (kunigaikštis) ir dux (istor. dožas). Vertėja išlaikė dvigubą įvardijimą, tačiau istoriškai tai netikslu - dožais buvo vadinami Venecijos ar Genujos valdovai.
- Florencijos patriarchas ir faktinis valdovas Kozimas de Medičis (Senasis) lietuviškame tekste pavirto iždininku, nors jis buvo pats tikriausias bankininkas (isp. banquero) ir Florencijoje menininkus bei mokslininkus rėmė savo pinigais. Pavyzdžiui, sakinys: „senasis iždininkas įkūrė antikinio stiliaus Akademiją“.
- Kalbant apie Medičius, suklysta ir kitoje vietoje: „Pagaliau jo [Savonarolos] pranašystės apie Medičių giminės galą išsipildė“. Savonarola pranašavo ne Medičių giminės, o jų valdžios Florencijoje galą. Tame pačiame puslapyje tolesnėje pastraipoje tai ir sakoma: „[...] užpildydamas tuštumą, likusią pabėgus Medičių šeimai.“
- Dėl netikslaus vertimo iškraipyta istorinė tiesa kalbant apie du tuometinius italų filosofus humanistus. Pikas dela Mirandola klaidingai pavadintas raitininku: „O Popiežius, toks atsainus [...] eretikams - vos metus dėvėjęs tiarą ir jau kartą atsiprašęs dėl tokių raitininkų kaip Pikas dela Mirandola persekojimo - atmetė visus mano perspėjimus.“ Vertėja neteisingai suprato ispanišką žodį „cabalista“, turėdama omenyje, kad Pikas dela Mirandola domėjosi mistiniu kabalos mokymu.
- Apie Marsilijų Fičiną: „[...] leido jam suprasti, kad knyga buvo Florencijoje, Marsilijaus Fičino, asmeninio Medičių vertėjo, žinioje ir kad pastarasis (=šis, tasai), išvykdamas į Milaną padovanojo ją Leonardui“. Fičinas visą gyvenimą gyveno Florencijoje, o į Milaną iš Florencijos išvyko Leonardas. Taigi turėtų būti: „...padovanojo ją išvykstančiam į Milaną Leonardui.“
- To paties ilgo sakinio pradžioje smarkai supainioti ir metai: „žodis, ištartas per popiežiaus Aleksandro Šeštojo inauguraciją tūkstantis keturi šimtai trisdešimt devintaisiais...“ 1439-aisiais Aleksandrui VI tebuvo devyneri metai, o popiežiumi jis tapo 1492-aisiais.
Žodžio vartosenos ir prasmės iškraipymai
- Keistai vartojamas žodis svita. Lietuviškai jis reiškia „garbingo asmens palydovus, palydą“, o vertime daugybę kartų pavartotas dvaro, dvariškių, aplinkos reikšme, pvz., „mūsų informatorius turėtų būti vienas iš dožo svitos (-kunigaikščio aplinkos) žmonių“.
- Tunika - „romėnų drabužis, dėvėtas po toga“, todėl nesuprantama, kodėl vertėja pasirinko jį apibūdinti XV a. žmonių aprangai, pvz., „Asketas [...] balta tunika (=baltu apdaru) susimąstęs pasiglostė tankią barzdą“.
- Prasmę iškreipia ne ta priesaga sakinyje: „Net dirbantysis arklidėse žino daugiau mįslių nei romėnas, kaip jūs (=romietis kaip kad jūs)“. Aleksandras kreipiasi į brolį Leirę, kuris XV a. negalėjo būti joks romėnas, o tik yra atvykęs į Milaną iš Romos.
- „Jų [apskritų langų] buvo visur - net įterptų į bramantiškąjį kupolą“. Ispanišką „bramantina“ vertėja, matyt, palaikė kokiu nors architektūros stiliaus apibūdinimu, o tai yra būdvardis, padarytas iš pavardės. Donatas Bramantė - italų Renesanso architektas, projektavęs Milano Švč. Marijos Maloningosios bažnyčią, apie kurios kupolą čia ir kalbama.
- Iš inercijos perkeliant į vertimą originalo tarptautinius žodžius, kartais iškreipiama prasmė: „provokuojama mintis paslėpta jo vienuolyno refektorijaus dekoracijose“. Lietuviškai dekoracija - teatro terminas „meniškas veiksmo vietos apipavidalinimas“, o isp. decoración - pirmiausia puošyba; tas čia ir turėta omeny kalbant apie Leonardo freską.
- „Laukiamajame saugodavo savo gramatikos žinias, salone - retorikos, virtuvėje - oratorijos“. Lietuviškai oratorija - muzikos žanras, o isp. oratoria - iškalba, oratoriaus menas.
- „Visos sienos drapiruotos (=išmuštos) juodu audeklu“. Drapiruoti - puošti klostytu audiniu; abejotina, ar sienų apmušalai klostomi.
Kitos vertimo pastabos
Kritikuojamas polinkis aktualinti bet kokio istorinio laikotarpio realijas, įvardyti jas dabartinėje vartosenoje įprastais tarptautiniais žodžiais, pvz., „scriptorium“, „mentalitetas“, „institucijos diskreditavimas“, „dominikonų elito mėgstamiausias laisvalaikio leidimo būdas yra rebusų ir galvosūkių sprendimas“, „kontraktas“, „nelegalu“, „kompetencija“, „komercinė operacija“, „hipotezė“, „lyderiai“, „toleruoja“, „Jėzaus favorite“, „alternatyvi interpretacija“, „honoraras“, „antikvaras“, „projekto pabaiga“, „miesto kontrolė“.
Ypač įkyriai daugybę kartų kartojamas žodis identifikuoti: „paliko mums pėdsaką, pagal kurį galėtume jį identifikuoti (=nustatyti, kas jis)“.
Ir, žinoma, strofos - tai ne eilutės: „Eilėraštį sudarė septynios strofos“.
Jaučiama originalaus teksto įtaka derinant laikus: „Tas nutrūktgalvis patikino vienuolius, kad jo paveikslas vaizdavo (=vaizduoja) abiejų kūdikių susitikimą.“
Nelietuviška savybinio įvardžio vartosena: „Eikite į refektorijų [...].“
Vertėjai kartais sunku atitrūkti nuo originalo sakinio sandaros. Esama tokių sakinių, kuriuose nėra jokių klaidų, bet skaitai ir jauti, kad kažkas ne taip, pvz.: „Nėra šio vienuolyno apdailos darbo, kuris būtų atliktas laiku (-Dar nė vienas apdailos darbas šiame vienuolyne nebuvo atliktas laiku)“.
Įkliūta ir į trijų neiginių spąstus: „negaliu neigti, jog tarp mūsų neužsimezgė tam tikras nuoširdumas“.
Netrūksta ir šiaip visokių gal ne baisių kalbos klaidų, bet redaguotinų dalykų - linksnių, pusdalyvių, padalyvių, veiksmažodžių formų vartosenos trūkumų, pvz.: „o gal jūs nepriklausote manantiems (-prie manančių; esate ne iš tų, kurie mano), kad už [...] mirties kas nors slypi?“ arba „Jei norite, kad prieš jį (=jam) būtų iškelta byla“.
Ar verta skaityti?
Ši knyga gali būti įdomi tiems, kurie domisi menu, istorija ir paslaptimis. Autorius meistriškai sujungia šias temas, sukuriant įtraukiančią istoriją, kuri verčia susimąstyti apie Leonardo da Vinči kūrybos prasmę. Tai gali būti puikus pasirinkimas po sunkesnių kūrinių, norint kažko lengvesnio ir intriguojančio. Kiekviena Javiero Sierros knyga - tai vis nauja mįslė, kurią šis rašytojas stengiasi įminti. „Paslaptingoji vakarienė“ - kūrinys, kurį perskaičius, pasidaro liūdna. Tokią knygą norisi skaityti dar kartą. Įtaigus pasakojimas, nuostabus rašymo stilius, mįslės ir paslaptys. „Pirkite, skaitykite šitą knygą ir žavėkitės Javiero Sierros talentu, pamirškite tuos „rimtus“ kritikus ir leiskite mėgautis knyga, kuri neiškraipo istorijos ir „veža“ nuo pirmo iki paskutinio puslapio!“
| Aspektas | Duomenys |
|---|---|
| Autorius | Javier Sierra |
| Pavadinimas | Paslaptingoji vakarienė |
| Vertėja | Ona Žemaitienė |
| Leidykla | Tyto alba |
| Išleidimo metai (Lietuvoje) | 2005 |
| Puslapių skaičius | 310 |
| Subjektyvus vertinimas | 75/100 |
tags: #isigyti #knyga #paslaptingoji #vakariene #javier #sierra