Bioma yra didelė ekosistema, apimanti didelę teritoriją, kurioje vyrauja panašios klimato sąlygos ir atitinkama augalija bei gyvūnija. Biomai išsidėstę įvairiuose žemynuose ir jų pavadinimai dažnai atspindi vyraujančios augalijos tipą bei klimatines sąlygas. Jų išsidėstymas nuo šiaurės iki pietų priklauso nuo geografinės padėties, klimato sąlygų ir kitų aplinkos veiksnių, formuojant unikalias gamtines zonas. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindinius biomas, išsidėsčiusius nuo šiaurės iki pietų, aptardami jų ypatumus, augaliją, gyvūniją ir žmogaus įtaką.
Įvadas į Biomas ir Ekosistemas
Norint suprasti biomas, svarbu išnagrinėti ekosistemų sandarą ir funkcijas. Ekosistema - tai sausumos paviršiaus ar vandens erdvės dalis, kurioje gyvena įvairūs augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai. Kartu su abiotine aplinka (geografinėmis sąlygomis, saulės radiacija, vėju ir pan.) jie sudaro vieningą kompleksą, kuriame nuolat vyksta medžiagų ir energijos apykaita.
Pagrindinės ekosistemos funkcijos apima:
- Medžiagų, energijos ir informacijos apykaitą.
- Dinaminę pusiausvyrą.
- Funkcinį stabilumą.
- Autoreguliaciją.
- Mitybos piramidės išlaikymą.
Ekosistema susideda iš ekotopo (abiotinės dalies) ir biocenozės (gyvosios dalies). Ekotopas, dar vadinamas biotopu, yra organizmų gyvenamoji vieta, pasižyminti būdingu dirvožemiu, gruntu, mikroklimatu ir kitais aplinkos veiksniais. Biocenozė - tai gyvų organizmų sambūris, kurį sudaro fitocenozė (augalų visuma), zoocenozė (gyvūnų visuma) ir mikrobiocenozė (mikroorganizmų, grybų ir bakterijų visuma).
Fitocenozė
Fitocenozę sudaro autotrofiniai organizmai - augalai, turintys chlorofilo (žalieji augalai). Jie sintetina sudėtingas organines medžiagas (baltymus, riebalus ir t.t.).
Zoocenozė
Zoocenozę sudaro heterotrofiniai organizmai (konsumentai), kurie energiją ir maistą gauna iš producentų sukurtos organinės medžiagos arba naikindami vienas kitą. Zoocenozę sudaro šios pagrindinės grupės:
- Fitofagai (gyvūnai, mintantys augaliniu maistu).
- Zoofagai (gyvūnai, mintantys kitais gyvūnais).
- Kaprofagai (gyvūnai, mintantys kitų gyvūnų ekskrementais).
- Nekrofagai (gyvūnai, mintantys negyvais gyvūnais).
Mikrobiocenozė
Mikrobiocenozę sudaro reducentai arba destruktoriai - įvairūs mikroorganizmai, grybai ir bakterijos, kurie skaido organines medžiagas.
Šiaurės ir Pietų Pusrutulių Skirtumai: Biomų Formavimosi Pagrindas
Šiaurės ir Pietų pusrutuliai, atskirti Žemės pusiaujo, pasižymi ryškiais skirtumais, kurie apima klimatą, geografiją ir net kultūrinius aspektus. Šie skirtumai susiformavo dėl įvairių veiksnių, įskaitant nevienodą sausumos ir vandens pasiskirstymą, skirtingą saulės spinduliuotės kiekį skirtingais metų laikais ir vyraujančius vėjų bei vandenynų sroves.
Temperatūra ir Sezoniškumas
Vienas pagrindinių skirtumų tarp pusrutulių yra temperatūros režimas ir metų laikų kaita. Šiauriniame pusrutulyje didžiąją dalį ploto užima sausuma (apie 55%), o Pietų pusrutulyje vyrauja vandenynai (sausuma sudaro tik apie 10% ploto). Dėl to Šiaurės pusrutulyje temperatūros svyravimai yra didesni, o žiemos - šaltesnės nei Pietų pusrutulyje.
Šiauriniame Žemės pusrutulyje rudens - žiemos sezonas trunka 179 paras, o pavasario - vasaros sezonas ilgiau - 186 paras. Pietiniame Žemės pusrutulyje šis faktorius veikia atvirkščiai - šiek tiek sustiprina kontrastą tarp žiemos ir vasaros.
Klimato Juostos
Šiaurės ir Pietų pusrutuliuose išskiriamos skirtingos klimato juostos, kurios priklauso nuo platumos ir vyraujančių oro masių. Vidutinės juostos, esančios tarp subtropinių ir subpoliarinių (Šiaurės pusrutulyje - subarktinės, Pietų pusrutulyje - subantarktinės) geografinių juostų, užima apie 17 % Žemės paviršiaus.
Šiaurės vidutinė juosta užima apie 10 % Šiaurės pusrutulio ploto, vyrauja sausuma (55 %). Drėgnuose žemynų pakraščiuose yra vandenynų pakrančių pievų, spygliuočių, mišriųjų ir plačialapių miškų geografinės zonos. Pietų vidutinė juosta užima apie 7 % Pietų pusrutulio ploto, sausuma sudaro apie 10 % juostos ploto (Pietų Amerikos, Naujosios Zelandijos ir Tasmanijos salų pietinės dalys). Drėgnesnėse vakarinėse dalyse vyrauja mišrieji miškai, sausose rytinėse dalyse - stepės ir pusdykumės.
Savanų Zonos
Savanų zonos, esančios Šiaurės ir Pietų pusrutulių subekvatorinių ir tropinių (rečiau subtropinių) platumų geografinės zonos, taip pat pasižymi skirtumais. Joms būdinga ryški drėgnojo ir sausojo periodų kaita, kurią lemia pasatinė ir musoninė cirkuliacija: sausuoju periodu vyrauja sausos tropinės oro masės, drėgnuoju - drėgnos ekvatorinės. Nuo ekvatorinių juostų tolstant į šiaurę ir pietus drėgnasis periodas trumpėja nuo 8-9 iki 2-3 mėnesių, o vidutinis metinis kritulių kiekis mažėja nuo 2000 iki 250 milimetrų.
Geografiniai ir Kultūriniai Skirtumai
Didžiausias skirtumas yra sausumos ir vandens pasiskirstymas. Šiaurės pusrutulyje dominuoja sausuma, o Pietų pusrutulyje - vandenynai. Tai lemia skirtingą šilumos sugėrimą ir atidavimą, oro masių formavimąsi ir vandenynų sroves. Šiaurės pusrutulyje yra dideli žemynai - Šiaurės Amerika, Europa ir Azija, o Pietų pusrutulyje - didžioji dalis Afrikos, Pietų Amerika, Australija ir Antarktida. Šiaurės pusrutulyje yra didelės kalnų sistemos, tokios kaip Himalajai, Kordiljeros ir Alpės, o Pietų pusrutulyje - Andai.
Dažnai Šiaurės pusrutulis siejamas su labiau išsivysčiusiomis šalimis, o Pietų pusrutulis - su besivystančiomis. Sąvokos "Šiaurė" ir "Pietūs" dažnai naudojamos apibūdinti globalius ekonominius ir politinius skirtumus. "Šiaurė" apibūdina turtingas, industrializuotas ir politiškai įtakingas šalis, kurios daugiausia yra Šiaurės pusrutulyje (pvz., Vakarų Europa, Šiaurės Amerika, Australija, Japonija). "Pietūs" apibūdina mažesnes pajamas gaunančias, mažiau industrializuotas šalis, kurios daugiausia yra Pietų pusrutulyje (Afrika, Lotynų Amerika, didelė dalis Azijos).
Biomų Išsidėstymas nuo Šiaurės iki Pietų
Biomų išsidėstymas priklauso nuo geografinės padėties, klimato sąlygų ir kitų aplinkos veiksnių. Nuo šiaurės iki pietų galima išskirti šiuos pagrindinius biomas:
Tundra ir Poliarinės Sritys
Tundra ir poliarinės sritys užima apie 11% sausumos ploto ir yra šiauriausias žemės rutulio biomas. Tundra supa ledynų sukaustytas jūras ir sausumą šiaurės pusrutulyje. Šiame biome didesnę metų dalį būna šalta ir tamsu. Kritulių per metus iškrenta nedaug (apie 200 ml), o išgaruoja dar mažiau. Vegetacijos periodas tundroje trunka tik 2-2,5 mėnesio, kai saulė nenusileidžia už horizonto. Tundros augalija skurdi, miškų nėra, auga krūmai, puskrūmiai (bruknės), samanos ir kerpės. Žmogaus veikla tundroje labai nedidelė, čia gyvena nencai ir čiukčiai.
Vasarą į tundrą atkeliauja šiauriniai elniai, kuriuos nuolat persekioja vilkai ir lapės. Žiemoti lieka gyvūnai, turintys storus kailius arba plunksnas: baltasis kiškis, baltasis lokys, juodasis lokys, baltasis tetervinas, poliarinės pelėdos, avijaučiai ir lemingai.
Spygliuočių ir Mišrieji Lapuočių Miškai (Taiga, Borealinis Miškas)
Spygliuočių ir mišrieji lapuočių miškai, dar vadinami taiga arba borialiniais miškais, užima apie 17% sausumos ploto. Taiga daugiausia plyti Rusijoje ir Šiaurės Amerikoje. Borialiniai miškai panašūs į taigą, tik yra kitose valstybėse, pavyzdžiui, Norvegijoje ir Suomijoje.
Šiame biome vasaros vegetacijos periodas trunka 3-4 mėnesius. Pakanka šilumos ir šviesos, todėl auga spygliuočių miškai. Kritulių iškrenta iki 600-700 ml per metus, bet dalis jų išgaruoja. Pagrindiniai spygliuočiai taigoje yra sibiriniai maumedžiai, eglės, kėniai ir pušys. Šiaurės Amerikos taigoje auga juodosios ir baltosios eglės, balzaminiai kėniai, taip pat alksniai, guobos ir beržai. Taiga (spygliuočiai) tik šiaurės pusrutulyje; čia šaltas klimatas ir skurdi gyvūnija bei augalija. Jaurėjimas - tai humuso išplovimas į gilesnius sluoksnius, būdingas šios zonos dirvožemiams.
Taigos gyvūnija: lūšys, voverės, lokiai, baltieji kiškiai, tetervinai, kurtiniai, jerubės, riešutinės, vanagai, paukštvanagiai, pelėdos ir apuokai. Žiemą iš tundros atklysta šiauriniai elniai, šiaurinės lapės ir vilkai. Vasarą būna daug vabzdžių ir atskrenda daug vandens paukščių.
Taiga pradėta įsisavinti apie 1600 m. Iki 1900 m. žmogus daugiausia medžiojo. Nuo 1950 m. taigoje pradėti vykdyti intensyvūs kirtimai, kertami maumedžiai. Dėl iškirstų didelių miškų plotų atsirado ekologinių problemų: dirva pradėjo tirpti 3-5 metrus, susidarė daug pelkių ir atsirado maliarijos uodų.
Exploring the Taiga Biome - FreeSchool
Vidutinių Platintumų Miškai
Vidutinių platumų miškai užima apie 9% sausumos ploto. Šiame biome drėgmės ir šilumos santykis artimas optimaliam. Čia mažiau spygliuočių, vyrauja lapuočiai, kurie rudenį numeta lapus. Šie miškai vadinami vasaržaliais. Plačialapiai ir mišrieji miškai yra vidutinėse platumose, kur ryškūs metų laikai, todėl lapuočiai žiemai numeta lapus vienu metu.
Vasarą šioje zonoje šilta, vegetacijos periodas ilgesnis nei taigoje, bet žiemos pakankamai šaltos. Europoje žiemiški medžiai išliko tik mažiau derlinguose dirvožemiuose ir dideliuose miškų masyvuose, pavyzdžiui, Belovežo girioje, kur išliko stumbras. Pagrindinės lapuočių medžių rūšys: bukas, ąžuolas ir klevas. Šie augalai mėgsta drėgmę ir šilumą. Taip pat auga siauralapiai medžiai: beržai, drebulės ir gluosniai. Medžių kamienai dažnai būna suaižėję, kad medžiai iškęstų šaltį ir neišgarintų vandens žiemą.
Stepės
Stepės užima apie 13% sausumos ploto. Tai atvira erdvė be miškų, padengta sniegu, tirpsmo vandenų srautais, stipriais lietumis ir sausra. Stepėje oras keičiasi kas 2-3 dienas. Pats derlingiausias dirvožemis - rudžemis - turi daug molio. Kuo daugiau humuso dirvožemyje - tuo labiau jis derlingesnis. Kalkžemis - daug karbonatinių uolienų, galimos įgriuvos, būdingas Biržų ir Pasvalio rajonams. Stepės yra derlingiausios, jose daug pievų, kurios labai gerai patręšia dirvožemį.
Augalijos danga turtinga: auga liucernos, motiejukai, stepinis eraičinas, ašuotės ir kt. Žolinė danga gali siekti žmogaus ūgį. Stepių augalija prisitaikiusi prie sausringų, besikeičiančių orų vasarų ir šaltų žiemų. Augalai yra tamsiai žalios spalvos, jų lapai dažnai būna plaukuoti arba apnešti vašku, kad augalas galėtų taupyti drėgmę.
Stepėje gausu paukščių (sakalų, erelių) ir kanopinių žvėrių (įvairių rūšių antilopių, gazelių). Taip pat yra zebrų, liūtų, tigrų, leopardų, hienų ir šakalų. Labai daug graužikų, kurie didžiąją laiko dalį praleidžia urvuose. Stepėje gyvena skėriai, kurie staigiai pakyla ir apmiršta ore, jų židiniai yra labai dideli.
Daugiausia stepių yra Eurazijos žemyne, nuo Vengrijos puštų iki Tolimųjų Rytų. Šiaurės Amerikos stepės vadinamos prerijomis, Pietų Amerikos - pampomis, Pietų Afrikos - kalnų veldais, o Australijos stepės - daudlendais.
Žmogus padarė daug žalos stepėms. Jas pradėjo įsisavinti nuo 1650 m. iki 1700 m. Stepių išarimas - pati nepalankiausia stepių operacija, prasidėjusi maždaug nuo 1950 m., kai žmogus atrado galingą žemės ūkio techniką. Per stepių įsisavinimo procesą buvo pasodintos miškų juostos, kurios pakeitė gyvūniją. Šios teritorijos labai pakeistos ir išnaudojamos žmonių, jose auginama žemės ūkio kultūros.
Dykumos
Dykumos užima apie 19-23% sausumos ploto. Tai sausumos plotai, kuriuose sąlygos tokios nepalankios gyvybei, kad jie vadinami dykumomis. Dykumose kritulių iškrenta gerokai mažiau negu jų išgaruoja.
Daugiausia dykumų yra Afrikoje (17,3 mln. km2), Azijoje (14,6 mln. km2) ir Australijoje (6,3 mln. km2). Šiaurės ir Centrinėje Amerikoje dykumos užima 4,5 mln. km2, Pietų Amerikoje - 3,6 mln. km2, o Europoje - 0,9 mln. km2.
Dykumų augalija skurdi, ją sudaro įvairios gyvenimo formos: kserofitai (prisitaikę prie nepalankių sąlygų) - kaktusai, agavos, krūmai, kurių lapai virtę spygliais, kad mažiau išgarintų drėgmės ir nesuvalgytų gyvūnai; mezofitai (prisitaikę prie sausringo laikotarpio, t. y. vegetaciją baigia iki jo pradžios). Augalai turi labai galingą šaknų sistemą. Dalis augalų numeta lapus, kad mažiau išgarintų vandens. Dykumų augalija teikia prieglobstį ir maistą daugeliui gyvūnų: paukščiams, ropliams, vabzdžiams ir žinduoliams. Dauguma dykumų gyvūnų yra aktyviausi naktį, kai ne taip karšta, o dieną tūno urvuose.
Ištvermingiausi dykumų gyvūnai yra ropliai. Skorpionai nebijo kaitros. Baisiausias dykumų vabzdys yra skėriai. Vidutinio dydžio skėrių būryje yra apie 1 milijardą individų, ir tas būrys suėda 3000 tonų maisto per parą. Būdingiausias dykumų žinduolis yra vienkupris kupranugaris, kuris turi ypatingą savybę iškęsti karštį, atsigeria vandens kelioms paroms ir yra labai neišrankus maistui. Dykumose yra daug įvairių antilopių rūšių, paukščių rūšių (nuo nykštukinės pelėdos iki stručio) ir sakalų. Nemažai gyvūnų dykumose iš viso mažai naudoja vandens, o minta augalais. Beveik visi gyvūnai dykumose yra prisitaikę prie drėgmės ekonomijos.
Dykumos gali būti smėlio arba akmeningos. Manoma, kad per pastaruosius 100 metų dykumų plotai pasaulyje padvigubėjo. Dykumų plitimo priežastys: didelis naminių gyvulių skaičius, kuris naikina skurdžią augaliją; įvairių užtvankų statymas, kuris skatina dirvožemio druskėjimą; globalinis klimato atšilimas ir kritulių nebuvimas.
Lietingi Tropikų Miškai (Hilėja) ir Mangrovių Miškai
Lietingi tropikų miškai (hilėja) ir mangrovių miškai užima apie 13% sausumos ploto. Tai amžinai žaliuojantys žemumų ir aukštutinių žemumų miškai, plytintys ekvatorinės juostos žemynuose ir salose. Hilėja dar vadinama džiunglėmis. Didžiausia žemėje lietingų tropikų miškų formacija yra Pietų Amerikoje - Amazonės hilėja. 85% Amazonės baseino užima hilėja, t. y. 57% visų hilėjų ploto; 25% tropikų miškų yra Azijoje, o 18% - Afrikoje. Atogrąžų miškai yra ekvatorinėje klimato juostoje, kur daug drėgmės. Humusas išplaunamas arba labai greitai sunaudojamas augalų augimui. Dirvožemis dažnai būna raudonos spalvos.
Hilėja - tai vaistinių augalų talpykla. 80 tūkst. tropikų augalų rūšių yra valgomos. Pagal augalų turtingumą ir klimato šiltumą tropikų miškas panašus į tą, kuris egzistavo prieš 100 mln. metų. Tropikų miškams būdingi gigantiški medžiai, siekiantys iki 100 m ar net aukštesni, su lygia, švelnia žieve, šiurkščiais lapais, lentos pavidalo šaknimis, kurios į dirvą įsiskverbia iki 30 m. Kai kurių žolių aukštis siekia iki 30 m. Dauguma rūšių yra žemo ūgio. Tokią turtingą augaliją ir gyvūniją lemia: vidutinė metinė temperatūra (+26 °C) ir drėgmės gausumas (per metus iškrinta 2-12 m kritulių, kurie pasiskirsto vienodai per visus metus). Miškai būna 5 ardų (miško suskirstymas pagal augaliją). Medžių lapai dideli, mėsingi, turi daug silicio, dažnai būna blizgantys, lakuoti.
Lietingiems tropikų miškams būdinga mangrovių augalija, išplitusi vandenynų pakraščiuose, kur įteka upės (upių žiotyse). Specifinė mangrovių augalija sugeba vystytis sūrioje aplinkoje jūros potvynių ir atoslūgių metu. Ji skurdi rūšine įvairove (iki 100 medžių rūšių). Mangrovių medis labai greit augantis, per 3 paras užauga iki 1,5 m aukščio, tuoj žydi, dera ir beria sėklas. Tai vyksta atoslūgių metu. Miškai našūs, apsaugo jūrų krantus nuo nuplovimo, sušvelnina ciklonų ir cunamių griaunamąją galią.
Gyvūnija: gausiausia žoliaėdžių, pradedant vėžiais ir baigiant žinduoliais. Daug roplių (anakondos, krokodilai), begemotų, dramblių, daug beždžionių, leopardų ir panterų.
Jei atogrąžų miškai bus ir toliau kertami tokiais tempais kaip šiandien, tai 2020 m. jų neliks. Per parą iškertama apie 500 km2 miškų. Kiekvienas iškirstas medis sunaikina dar 17 medžių, augančių šalia. Vertingiausia mediena naudojama dalinai pagal paskirtį, mažiau vertinga sudeginama. Pagrindinės kirtimo priežastys - išplėsti dirbamos žemės plotus. Tropikų miškai utilizuoja CO2, kuris patenka į atmosferą, ir tiekia deguonį.
Vandenynai: Didžiausia Pasaulio Ekosistema
Vandenynai užima didžiausią planetos dalį (2/3) ir yra didžiausia pasaulio ekosistema. Vandenyje didesnis slėgis, kitokia dujų sudėtis, mažiau šviesos, o šilumos režimas skiriasi nuo sausumos. Daugelis augalų (dumbliai, fitoplanktonas) neprisitvirtinę šaknimis prie grunto laisvai plaukioja paviršiniame vandens sluoksnyje.
Gyvųjų organizmų pasiskirstymas priklauso nuo gylio, temperatūros, geografinės vietovės ir smarkiai kinta einant nuo vandens baseino kranto link vidurio. Daugiausia gyvybės vandenyje yra 100-200 m gylyje, kur prasiskverbia saulės spinduliai. Vandenyje gyvena įvairūs organizmai - pradedant nuo mažiausio pasaulio gyvūno vėžiagyvio ir baigiant didžiausiu - mėlynuoju banginiu.
Exploring the Taiga Biome - FreeSchool
Žmogaus Sukurtos Ekosistemos
Žmogaus sukurtos ekosistemos sudaro apie 10% žemės rutulio sausumos ploto: šiltnamiai, kukurūzų ir kviečių laukai. Jos išsidėsčiusios beveik nepriklausomai nuo geografinės padėties, t. y. yra ir tropikuose, ir stepėse, ir t. t. Išsivysčiusiose valstybėse jų plotai mažėja, o silpnose - didėja, miškų sąskaita. Gali būti natūralus, labai mažai pakeistas arba urbanistinis ir agrarinis kraštovaizdžiai.
Saugomos Teritorijos Lietuvoje: Biomų Išsaugojimas
Saugomos teritorijos - tai sausumos ar vandens telkinių plotai su nustatytomis aiškiomis ribomis, turintys mokslinę, ekologinę, kultūrinę vertę. Nuo pat saugomų išskyrimo pradžios (XIX a. pradžia) iki mūsų dienų susiformavo savitos saugomų teritorijų kategorijos: rezervatai, nacionaliniai ir gamtos parkai, draustiniai, gamtos paminklai ir kt.
Rezervatai: Gamtos Apsaugos Prioritetas
Rezervatai tarp saugomų teritorijų užima svarbiausią vietą, jiems taikomi griežčiausi gamtosaugos reikalavimai. Jie steigiami norint išsaugoti natūralias tipiškas arba unikalias tam tikras kraštovaizdžio teritorijas (visą gamtos kompleksą), tirti juose natūraliai vykstančius gamtos procesus bei reiškinius, rengti remiantis tyrimais, mokslinius gamtos apsaugos pagrindus. Juose uždrausta ne tik pašalinių žmonių lankymas, bet ir visiškai ir visiems laikams uždrausta žmogaus ūkinė veikla ir jie skirti natūraliems gamtos procesams tirti.
Rezervatų paskirtis - išsaugoti tipiškas landšaftinių zonų vietas - gamtos etalonus, retus gamtinius objektus, endemikus (augalų ir gyvūnų rūšys, būdingos tik tai vietai), reliktus (iš senųjų išlikę organizmai), nykstančias augalų ir gyvūnų rūšis. Siekiant išvengti žmogaus ūkinės veiklos poveikio rezervatų gamtiniam kompleksui, daugelyje šalių aplink rezervatus išskiriamos apsaugos (buferinės) zonos, kurių paskirtis - sumažinti žmogaus veiklos įtaką rezervatui ir jį izoliuoti nuo tos veiklos.
Rezervatų apsauga, tvarkymu ir priežiūra užsiima valstybės paskirta administracija, kurią sudaro direkcija, apsaugos darbuotojai ir mokslininkai, tiriantys bei stebintys rezervo gamtinių elementų būklę. Skiriami valstybiniai rezervai, rezervatai valstybiniuose parkuose, rezervatai biosferos monitoringo teritorijose bei rezervatinės apyrubės (pvz., keli miško kvartalai Aukštaitijos ir Dzūkijos nacionaliniuose parkuose).
Lietuvos Rezervatai
Lietuvoje yra keturi gamtinės paskirties rezervatai: Žuvinto, Čepkelių, Kamanų ir Viešvilės. Žuvinto (įkurtas T. Ivanausko iniciatyva 1937 m.), Čepkelių (įsteigtas 1975 m. Varėnos rajone), Kamanų (įsteigtas 1978 m. Akmenės rajone), Viešvilės (įsteigtas 1991 m. Jurbarko ir Tauragės rajonuose). Lietuvos rezervai nepakankamai atstovauja pagrindiniam augalijos tipui - miškams, nėra rezervatų natūraliose pievose, netolygus rezervatų geografinis išdėstymas respublikoje.
Žuvinto Rezervatas
Žuvinto rezervatas - seniausias Lietuvoje. Jo steigimo istorija prasidėjo ir yra labiausiai susijusi su žymiausio praėjusio šimtmečio gamtininko ornitologo, tuometinio Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesoriaus, Zoologijos katedros vedėjo Tado Ivanausko (1882 - 1970) veikla. Jo rūpesčiu, siekiant išsaugoti nykstančius vandens paukščius, Žemės ūkio ministerija nusavino Žuvinto ežerą iš privačių asmenų ir 1937 m. jį perdavė Kauno universiteto Matematikos - gamtos mokslų fakultetui.
Tuo pačiu Žuvinto ežere nuo 1937 metų buvo įvestas rezervato režimas: ežere ir jo apylinkėse 1 km atstumu uždrausta medžioti paukščius ir žinduolius. Ežero apsaugai įsteigtas sargo etatas, prilygintas valstybinei etatinei vyr. eigulio tarnybai. Nuo 1993 m. Žuvinto gamtinis rezervatas įrašytas į Pelkių bei seklių vandenų (Ramsaro) konvencijos saugomų teritorijų sąrašą. 2004 m. Žuvinto biosferos rezervato teritorijoje yra daug vertingų biotopų.
Žuvinto gamtiniame rezervate galime aptikti aktyviąsias aukštapelkes, tarpines pelkes, žemapelkes, aukštapelkinius pušynus, šlapiuosius juodalksnynus, bei eutrofinį Žuvinto ežerą. Labiausiai Žuvinto vardą išgarsino paukščiai. Iš viso Žuvinto biosferos rezervate nuo 1980 m. yra stebėtos net 227 sparnuočių rūšys, iš kurių 153 rūšys čia perėjo ar peri. Žuvinto rezervate yra rasta 108 samanų, 105 dumblių, 107 grybų ir daugiau nei 600 rūšių aukštesniųjų augalų. Tokia didelė augalų įvairovė yra galima dėl didelės biotopų įvairovės. Žuvinto rezervate užfiksuota apie 2000 vabzdžių, 5 roplių ir 10 varliagyvių rūšių. Rezervate aptikta virš 40 rūšių žinduolių. Tai ir vilkai, briedžiai, šernai, lapės, kanadinės audinės, bebrai, smulkūs graužikai. Žuvinto ežere gyvena Lietuvoje saugomos ūdros.
Žuvinto biosferos rezervate yra 3 eutrofiniai ežerai: Žuvinto, Amalvo ir Žaltyčio. Šie ežerai susiformavo paskutiniojo ledynmečio laikotarpiu, prieš 10 tūkst. metų. Jie užima 1385 ha plotą. Žuvintas - reliktinis ežeras, tik nedidelė kadaise buvusio milžiniško ežero dalis. Šiuo metu Žuvinto ežero plotas 965 ha. Ežeras seklus, didžiausias jo gylis tesiekia 2,5 m., o vidutinis - 0,6 m., vidutinis dumblo gylis 3 m. Žuvinto ežere, ant susiformavusios viršvandeninės augalijos gyvena bebrai, kanadinės audinės, ondatros, Lietuvoje ir Europoje saugomos ūdros. Žuvų kiekis išlieka stabilus, didžiąją dalį sudaro karpinės žuvys: lynai, kuojos, raudės. Aptinkama Europoje ir Lietuvoje reta žuvų rūšis - vijūnas. Žuvinto ežero nendrynuose peri Europai svarbios paukščių rūšys: didysis baublys, plovinė vištelė, nendrinė lingė. Amalvo ežeras užima apie 190 ha. Jis liekaninis, stipriai eutrofizuotas. Kilmė ir vystymasis labai panašus į Žuvinto ežerą, tik plotas žymiai mažesnis. Pietvakariniame Žuvinto rezervato pakraštyje yra Žaltyčio ežeras - 256 ha. Šis ežeras svarbus paukščių apsistojimui per migracijas. Žuvinto rezervato ežeruose, kaip ir kituose eutrofiniuose ežeruose yra didelė grėsmė žuvų dusimui, nes susidarius storam ledui vandens lieka labai nedidelis sluoksnis.
Dubravos Rezervatinė Apyrubė
Čia 1968 metais įsteigtas vietinės reikšmės rezervatas, nors žmogus su savo veikla į šį plotą faktiškai nesikiša nuo 1958 metų. Dubravos rezervatinė apyrubė, kaip teigiama jos nuostatuose, įsteigta retoms miško augavietėms, spygliuočių medynams ir kitoms vertingoms augalų bendrijoms išsaugoti. Apyrubės teritorija tvarkoma pagal miškotvarkos projektą ir specialiąsias programas. Be to, tai - mokslinio tyrimo objektas, kur atliekami natūraliai besiformuojančio miško biogeocenozių tyrimai, stebėjimai.
Rezervatinėje apyrubėje draudžiama ūkinė veikla, draudžiama naudotis jos ištekliais. Už rezervatinę apyrubę atsako Dubravos eksperimentinė miškų urėdija, o Lietuvos miškų institutas atlieka mokslinius tyrimus ir rašo jos metraštį. Paskutinių metų vėtros, sausros ir kinivarpų plitimas gerokai nuniokojo apyrubės eglynus. Gamta, kai visiškai nesikiša žmogus, sugeba pati susidoroti su savo problemomis. Išdžiūvusių eglių ploteliuose pilasi drebulių atžalos, užsisėja berže...
| Biomas | Būdingas klimatas | Vyraujanti augalija | Pavyzdiniai gyvūnai | Žmogaus įtaka |
|---|---|---|---|---|
| Tundra ir poliarinės sritys | Šalta ir tamsu didžiąją metų dalį, mažai kritulių | Krūmai, puskrūmiai (bruknės), samanos, kerpės | Šiauriniai elniai, vilkai, baltieji lokiai, lemingai | Nedidelis gyventojų tankumas |
| Taiga (Spygliuočių miškai) | Šaltos žiemos, šiltos vasaros, vidutinis kritulių kiekis | Sibiriniai maumedžiai, eglės, kėniai, pušys | Lūšys, voverės, lokiai, elniai, paukščiai | Intensyvūs kirtimai, pelkėjimas |
| Vidutinių platumų miškai | Ryškūs metų laikai, pakankamai drėgmės ir šilumos | Bukas, ąžuolas, klevas, beržas, drebulė (lapuočiai) | Stumbras (Belovežo giria), įvairūs miško gyvūnai | Miškų likučiai derlingesniuose dirvožemiuose |
| Stepės | Sausringos vasaros, šaltos žiemos, besikeičiantys orai | Liucernos, motiejukai, stepinis eraičinas, ašuotės (žolės) | Antilopės, gazelės, zebrai, liūtai, graužikai, skėriai | Intensyvus arimas, žemės ūkio kultūrų auginimas |
| Dykumos | Ekstremali sausra, dideli temperatūros svyravimai | Kaktusai, agavos, krūmai (kserofitai, mezofitai) | Ropliai, skorpionai, kupranugariai, antilopės | Dykumų plitimas dėl žmogaus veiklos ir klimato kaitos |
| Tropikų miškai (Hilėja) | Aukšta vidutinė temperatūra, didelis kritulių kiekis ištisus metus | Gigantiški medžiai, gausi augalija (5 ardai), mangrovės | Anakondos, krokodilai, beždžionės, leopardai, drambliai | Intensyvūs kirtimai, dirbamos žemės ploto plėtimas |
| Vandenynai | Didelis slėgis, kintanti dujų sudėtis, šviesos ir temperatūros gradacija | Dumbliai, fitoplanktonas | Vėžiagyviai, žuvys, banginiai, koralai | Tarša, pernelyg intensyvi žvejyba, klimato kaita |