Valstybinis jaunimo teatras pristato 47-ojo sezono premjeras, tarp kurių - du didelio formato spektakliai, kurių pavadinimai puikiai žinomi teatro ir kino mylėtojams. Vienas iš jų - „Skrydis virš gegutės lizdo“. Rugsėjo 30 d. ir spalio 1, 2 d. įvyko pirmoji teatro premjera - spektaklis „Skrydis virš gegutės lizdo“ pagal Deilo Vasermano pjesę, sukurtą Keno Kezio to paties pavadinimo romano pagrindu.
Šis pavadinimas daugeliui asocijuojasi su garsiuoju Milošo Formano filmu, apdovanotu ne vienu "Oskaru". Spektaklį režisavo Valerijus Griško, Sankt Peterburgo ir kitų Rusijos miestų teatruose kuriantis režisierius, Valstybiniame jaunimo teatre kuriantis pirmąjį spektaklį.
Pamatyti jį verta dėl daugybės priežasčių. Šį visame pasaulyje žinomą romaną 1963 metais parašė rašytojas Ken Kesey. Teatro scenai pritaikė Holivudo filmų ir TV scenaristas Dale Wasserman. Siužetą, turbūt, girdėję yra net tie, kurie nei romano, nei legendinio filmo akyse nematė.
Į psichiatrinę ligoninę atvyksta naujokas Makmerfis - lošėjas, mergišius, mušeika ir šiaip į rėmus neįspraustas žmogus (aktorius Andrius Bialobžeskis). Jis mano, kad ligoninėje tarp durnių jam bus saugiau ir ramiau pabūti kurį laiką nei kalėjime. Tačiau ligoninės tvarka pasirodė esanti griežtesnė negu kalėjime, o pacientai - protingesni už pasaulio išmintinguosius, tik užguiti žiauriosios seselės Ratched. Makmerfis pradeda maištauti prieš sistemą ir ginti bejėgius ligonius. Kuo viskas baigėsi, greičiausiai žinote. Jei ne, vis tiek nesakysiu.
Spektaklyje vaidina Andrius Bialobžeskis, Gediminas Storpirštis, Nerijus Gadliauskas ir kiti žinomi Jaunimo teatro aktoriai.
Valstybinio jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja Gintė Pranckūnaitė teigė, kad pirmoji teatro premjera numatoma rugsėjo 30, spalio 1 ir 2 dienomis. Lapkričio mėnesį numatoma režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklio “Katė ant įkaitusio skardinio stogo” premjera. Be šių premjerų, rudenį Jaunimo teatre numatomi šiuolaikinės dramaturgijos skaitymai. Pasirinktos žinomų Vidurio - Rytų Europos dramaturgų šiuolaikinės pjesės, kurias į lietuvių kalbą išvertė teatro kritikas Andrius Jevsejevas.
Siužetas ir interpretacijos
„Skrydžio virš gegutės lizdo“ pagrindinis herojus, azartiškas pramaniūgas Makmerfis, yra talentingas režisierius. Patekęs į durnyną, jis ten kuria įkvepiantį spektaklį, daug kartų pasiekia katarsį, miršta ir jo siela išskrenda į laisvę pro didžiojo indėnų vado išdaužtą sieną.
Jaunimo teatre „Skrydį virš gegutės lizdo“ (pagal Dale’o Wassermano pjesę) pastatęs, įvairiose scenose dirbęs Rusijos režisierius Valerijus Griško ryžtingai teigia: blogai ir ten, ir ten. Žmogus dar neišrado harmoningai veikiančios visuomenės. Tačiau spektaklyje tas neapsisprendimas, netikėjimas išskirtiniu herojumi numuša visas šios tragikomedijos įtampas, ji tampa tolygiai riedančiomis komiškomis scenomis iš psichikos ligonių palatos gyvenimo.
Pacientai mielai stoja į Ratched organizuojamus grupinės terapijos seansų ratelius. Susikimba už rankų ir paeiliui išsiviešia. Nedrąsiai prasitaria apie pernelyg mylinčią mamytę ar pernelyg godžią žmonelę. Per tuos dešimtmečius, praėjusius po knygos-pjesės-filmo, tokie rateliai išvešėjo patraukliai ir atstumiančiai. Dabar įsijungi televizorių ir iš dabartinių pacientų - sėdinčių pusračiu ryškiai apšviestoje studijoje su grakščiai diriguojančia procedūrai sadiste vedėja - girdi tiesiai: esu išsilavinusi mergina, bet štai šį pavasarį ėmiau ir pastojau; esu kūrėjas ir sukūriau kūrinį ir pan.
Gal „Gegutės“ siužetas paseno ir todėl, pažodžiui atpasakotas, nebestingdo. Taigi, viena žąsis iš vaikiškos indėnų skaičiuotės nuskrido per toli, šleptelėjo į pragarišką gegutės (t. y. Vakar (2019. 06.05) buvo karščiausia diena Lietuvoje per paskutiniuosius 100 metų. Kaišiadoryse užfiksuotas rekordas - 33 laipsniai karščio. Kaip tai susiję su teatru? Ogi tai, kad šiandien jaučiuosi šiek tiek priglušinta. Ir štai kodėl. Bilietą į režisieriaus Valerij Griško spektaklį „Skrydis virš gegutės lizdo“ pirkau dar žiemą, kai iki spektaklio buvo likęs geras pusmetis. Pirkau todėl, kad ties šiuo Jaunimo teatro spektakliu buvo prierašas mažomis raidėmis „Rodomas paskutinį kartą“. Kadangi Jaunimo teatro Didžioji salė remontuojama, spektaklis paskutinę pavasario dieną buvo numatytas rodyti Rusų dramos teatre. Ir taip, buvau spektaklyje, plojau taip garsiai, kaip tik galima ploti paskutinį kartą savo herojus suvaidinusiems aktoriams, stebėjausi, kad šiais laikais niekas nedovanoja gėlių ir kad tas atsisveikinimas su spektakliu, kuris rodomas nuo 2011 metų, buvo mėgstamas žiūrovų, išėjo toks, sakykim, kuklus. O šiandien mano feisbuko sienoj įkrenta Jaunimo teatro pranešimas, kad jau paskelbti naujojo sezono rudens spektakliai ir galima į juos įsigyti bilietus. Spusteliu, dairausi po repertuarą ir ką aš matau? Ogi spektaklį „Skrydis virš gegutės lizdo“! Niekur jis nedingęs, bus rodomas toliau. Tai ir sakau, kad jaučiuosi šiek tiek keistokai. Kur dingo tas „Rodomas paskutinį kartą“? O gal jo nebuvo? Sapnavau? Ne, buvo tikrai! Tai kas privertė persigalvoti teatrą? Žodžiu, sumišusi ne juokais jaučiuosi. Dabar apie nepaskutinį kartą rodytą spektaklį. Prierašo „Rodomas paskutinį kartą“ šįkart nesimato. Premjera 2011 m. Kaip Eltai sakė Jaunimo teatro literatūrinės dalies vedėja Gintė Pranckūnaitė, pirmoji teatro premjera numatoma rugsėjo 30, spalio 1 ir 2 dienomis. Lapkričio mėnesį numatoma režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklio “Katė ant įkaitusio skardinio stogo” premjera. Be šių premjerų, rudenį Jaunimo teatre numatomi šiuolaikinės dramaturgijos skaitymai. Pasirinktos žinomų Vidurio - Rytų Europos dramaturgų šiuolaikinės pjesės, kurias į lietuvių kalbą išvertė teatro kritikas Andrius Jevsejevas. Pasak G. Valstybinis jaunimo teatras jau kuris laikas yra tapęs antrinių premjerų lyderiu tarp Lietuvos teatrų. Artėjant teatro 47-ajam sezonui, žiūrovams pristatytas didelio formato spektaklis „Skrydis virš gegutės lizdo“, sukurtas pagal Deilo Vasermano pjesę, Keno Kezio to paties pavadinimo romano pagrindu.
Lyginant su filmu
Žinoma, visų - ir aktorių, ir žiūrovų - protus yra aptemdęs anas milžiniškos energetikos filmas. Negali nelyginti ir nedūsauti. Tačiau juk galima buvo išsirinkti kelis nūdieniškus pjesės ar Keno Kesey romano aspektus ir juos praplėsti. Dabar gi jautiesi žiūrintis senesnį nei filmas (1975 m.) spektaklį, kurį varo į priekį staigių judesių ir pakelto balso pagrindinio vaidmens atlikėjas Andrius Bialobžeskis.
Tikriausiai daugeliui šis pavadinimas asocijuojasi su garsiuoju filmu ir aktoriumi Jacku Nicholsonu, kuris 1975 m. filme suvaidino pagrindinį vaidmenį ir pelnė „Oskarą“. Kaip bebūtų, filmas pastatytas pagal amerikiečių rašytojo Keno Kizio to paties pavadinimo romaną, susilaukusį nepaprastos sėkmės, kuri nenusileidžia ir Deilo Vasermano sceninei adaptacijai.
Kenas Kizis (Ken Kesey) - gimė 1935 m. nedideliame miestelyje Kolorado valstijoje. Mokydamasis mokykloje, o vėliau studijuodamas koledže, būsimasis rašytojas pasižymėjo kaip puikus imtynininkas. Įdomu tai, kad būdamas studentu ir norėdamas užsidirbti pinigų, K. Kizis dalyvavo valstybės finansuotame naujų psichotropinių vaistų išbandymo eksperimente. Vaistų sudėtyje buvo haliucinogeninės narkotinės medžiagos, tokios kaip LSD ir meskalinas. Dalyvaudamas projekte K. Kizis tuo pačiu metu bendravo su psichiatrinės ligoninės pacientais ir susidarė įspūdį, jog ligoniai atstumti dėl savo kitoniškumo, nepelnytai tapo visuomenės aukomis.
Garsiam Holivudo filmų ir TV scenaristui Deilui Vasermanui (Dale Wasserman) garsusis romanas į rankas pakliuvo neatsitiktinai. „Vieną kartą man paskambino Brodvėjaus aktorius Kirkas Douglas ir užtikrino, kad turi nepaprastai įdomų pasiūlymą - parašyti pjesę pagal tuomet dar tik rankraščiu buvusį romaną, - prisimena D. Vasermanas, - kūrinys mane labai suintrigavo, o labiausiai - pagrindinis jo herojus Makmerfis. Makmerfis - užkietėjęs lošėjas ir mušeika, norėdamas išvengti kalėjimo darbų, apsimeta nepakaltinamu kvailiu ir atsiduria psichiatrinėje ligoninėje. Deja, čia tvarka pasirodo esanti griežtesnė negu kalėjime, o žmonės - protingesni už pasaulio išmintinguosius. Jaunimo teatro spektaklyje šis kontraversiškas vaidmuo atiteko charizmatiškam aktoriui Andriui Bialobžeskiui.
Aktorius A. Bialobžeskis daro daug, įskrenda į sceną kaip meteoritas, įžangoje jo gomurinis juokas, atrodo, tuoj užims visiems kvapą, bet laikas bėga ir finale svarbus pakylėjimas (herojaus linija turi ir tokių motyvų) taip ir neįvyksta.
Visoje šioje košėje negalima buvo nepastebėti vieno, - paciento Bilio Bibito (Simonas Storpirštis) jautrumo ir tuo pačiu aktoriaus jautrumo savo kuriamam personažui. Tad jeigu šioje ligoninėje ir išryškėjo kokia nors tragedija, tai buvo asmeninė Bilio Bibito. Nes tik pjesės paviršiumi kuo patogiausiai, lakstinėdamas pirmyn atgal ir pakiliai maldamas liežuviu nardo aktorius Andrius Bialobžeskis, vaidindamas šios vietos naujoką Rendlą P. Makmerfį, aplink kurį sukasi visas veiksmas. Liūdno komiškumo bei logikos stokos suteikia Seselės Ratched, vadinamos Didžiąja seserimi vaidmens paskyrimas aktorei Aušrai Pukelytei (šį vaidmenį atliks ir aktorė Aldona Bendoriūtė).
Scenografija ir vizualiniai sprendimai
Užsiplieskus scenos šviesoms, galima išvysti eilę išdėstytas viengules lovas, dominuojančias pilkšvą bei baltą spalvas. Taip iš Rusijos į Jaunimo teatrą atvykęs režisierius Valerijus Griško, statydamas spektaklį „Skrydis virš gegutės lizdo“, interpretuoja beprotnamį, o šviečiančios grotos (scenografas Artūras Šimonis), matyt, simbolizuoja jame įsivyravusią nelaisvę.
Grotos buvo įspūdingos ir prieš keletą metų šiame teatre Jono Vaitkaus statytame spektaklyje „Ivona, Burgundo kunigaikštytė“, o peršviečiama uždanga, ant kurios matyti vaizdai, galėjo žavėti to paties režisieriaus spektaklyje „Barbora ir Žygimantas“.
Kažką kito ir svarbaus mėginanti ištarti spektaklyje yra nebent Artūro Šimonio keliaaukštė scenografija - ypač ta išdidinta „trečioji akis“ palatoje, seselės iškreiptas veidas, įsijungiantis vaizdo ekrane palubėje. Tačiau kompiuterinės grafikos nuolat ir ant visko paišomos grotos - pigus, vaikiškas triukas.
Režisūriniai sprendimai: lengviausio kelio pasirinkimas?
Visgi atrodo, kad šia teise labiausiai naudojasi režisierius, nes, kad ir kaip bežiūrėtum, pamatyti čia bent kokį režisūrinio piršto pakrutėjimą beveik nepavyksta. Kai spektaklis statomas nepamirštant ta pačia literatūra paremto filmo, atrodo logiška būtų pasinaudoti tam tikromis, vien tik teatrui būdingomis priemonėmis. Tačiau scenoje tenka išvysti vien tik iš gūdžių laikų atkeliavusį literatūrinį teatrą. Nežinau, kaip smarkiai reikia pasitikėti savimi, aktoriais ir publika, kad nutartum, jog virš dviejų valandų trunkantis pokalbis ant lovų su keliais pasišokinėjimais galėtų išlaikyti žiūrovų dėmesį. Geriausiu atveju galima orientuotis tik į tą publiką, kuri šios pjesės siužeto dar nežino, nes išgirsti Dale´o Wassermano pjesės tekstą jo dar negirdėjusiems verta.
Skrydis virš gegutės lizdo
Aktorių darbas: deklaratyvumas ir jautrumo blyksniai
Nieko keisto, kad dėmesio centre visuomet buvo aktoriai. Tačiau sunku išskirti kurį vieną dėl iš visų pusių sklindančio vaidybos deklaratyvumo. Visi čia rodo kurią nors vieną vaidinamo bepročio paciento (ar gydytojo) spalvą. Kadangi aktoriai parinkti pagal jų išorinius duomenis, stengtis per daug ir nereikėjo, beliko tik sakyti tekstą pagal sau priimtiną šabloną. Vėlgi negalima pykti, nes nuolat plepant sunku būtų išplėtoti kiek gilesnį psichologinį portretą ar aiškesnį tarpusavio santykį.
Jau kelintą kartą šį sezoną likau apžavėta Jaunimo teatro aktorių darbu (šiemet visą būrį jų mačiau spektakliuose „Autonomija“, „Vienos miško pasakos“). Taip taikliai, neperspaudžiant ir nesimėgaujant savimi suvaidinti personažai paliko didžiulį įspūdį. Retas atvejis šiais laikais (ypač kai spektaklio veiksmo vieta - psichiatrinė ligoninė, pavojus „padauginti“ humoro ar ironijos visada didelis). Todėl atsidėkodama noriu išvardinti visus spektaklio aktorius, tai - Andrius Bialobžeskis, Jurgis Damaševičius, Gediminas Storpirštis, Simonas Storpirštis, Aušra Pukelytė, Algirdas Latėnas, Saulius Sipaitis, Vytautas Taukinaitis, Nerijus Gadliauskas, Giedrius Arbačiauskas, Lukas Petrauskas, Dovilė Šilkaitytė, Vytautas Petkevičius, Dalia Morozovaitė, Giedrė Giedraitytė, Kristina Ovčinikaitė.
Šis spektaklis patiks tiems, kuriems pabodo teatrų scenose matyti eksperimentinio teatro performansus. Su viena pertrauka spektaklis trunka 3 valandas. Pamatymo jis vertas, todėl jei rasit progą - ateikit. Artimiausias jo rodymas - rudenį jau atnaujintoje Jaunimo teatro Didžiojoje salėje.
Aktorių sąrašas:
- Andrius Bialobžeskis
- Jurgis Damaševičius
- Gediminas Storpirštis
- Simonas Storpirštis
- Aušra Pukelytė
- Algirdas Latėnas
- Saulius Sipaitis
- Vytautas Taukinaitis
- Nerijus Gadliauskas
- Giedrius Arbačiauskas
- Lukas Petrauskas
- Dovilė Šilkaitytė
- Vytautas Petkevičius
- Dalia Morozovaitė
- Giedrė Giedraitytė
- Kristina Ovčinikaitė
tags: #jaunimo #teatras #spektaklis #skrydis #virs #geguties