Paskutinė vakarienė - tai ne tik paskutinė Jėzaus Kristaus žemiškojo gyvenimo vakarienė su dvylika apaštalų prieš jo kančią ir nukryžiavimą Jeruzalėje, bet ir vienas reikšmingiausių įvykių visoje krikščionybės istorijoje. Šis Naujajame Testamente aprašytas įvykis turi didelę religinę ir istorinę reikšmę, simbolizuodamas naują sandorą tarp Dievo ir žmonijos, įsteigtą per Jėzaus auką. Tai vakaras, kai Jėzus įsteigė Eucharistijos ir Šventimų sakramentus, kai Judas išdavė savo Mokytoją, kai įvyko gilus tikėjimo ir išganymo slėpinys.
Paskutinės Vakarienės Istorinis ir Religinis Kontekstas
Paskutinė vakarienė vyko per žydų Pesachą (Velykas), pasak evangelijų, naktį prieš Jėzaus nukryžiavimą. Vakarienė buvo surengta Jeruzalėje, ir ją aprašo visi keturi kanoniniai Evangelijos autoriai: Morkus, Matas, Lukas ir Jonas. Ši vakarienė buvo ne tik paskutinė, bet ir ypatinga dėl savo simbolinės reikšmės.
Pirmos trys evangelijos (sinoptinės evangelijos) sieja Paskutinę vakarienę su žydų švenčiamomis Velykomis. Matas kalba apie „Neraugintos duonos dieną” (26, 17), o Morkus ir Lukas sako: „kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį” (Mk 14, 12; Lk 22, 7). Ketvirtoji evangelija kalba apie Velykų vigiliją arba išvakares (Jn 13, 1). Visi šie aprašymai tarpusavyje sutampa, kadangi Jėzaus laikais Palestinoje naudojo du kalendorius: „Saulės kalendorių” - fariziejai ir dauguma žmonių, o „Mėnulio kalendorių” - sadukiejai, kunigai ir dalis žmonių. Sinoptikai rėmėsi fariziejų kalendoriumi, tuo tarpu šv. Jonas rėmėsi sadukiejų kalendoriumi.
Žvelgiant į Paskutinės vakarienės seniausią redakciją (Mk 14, 22-24) reikia pasakyti, kad jos autorius besąlygiškai norėjo susieti Eucharistijos įsteigimą su žydų švenčiamomis Velykomis. Ši Morkaus mintis vienija krikščionybę su visais Senojo Testamento dvasiniais turtais. Jėzaus žodžiai, pasakyti Paskutinės vakarienės metu, yra glaudžiai susiję su visa Izraelio tautos istorija, ypač su Sandoros auka ant Sinajaus kalno (Iš 24, 1-11), o taip pat su žydų švenčiamomis Velykomis.
Paskutinė vakarienė sujungia dvi sandoras - Senąją, sudarytą su Moze, ir Naująją, kurią Jėzus patvirtina savo Kūnu ir Krauju. Tai vakarienė, kurioje liturginiai simboliai įgyja amžinąją prasmę. Paprastas duonos paplotis ir vyno taurė tampa gyvu Dievo artumo ženklu. Vakarienė, kurią šventė Jėzus su mokiniais, ne tik atveria kelią į kryžių, kančią, bet ir į prisikėlimą bei amžinąjį gyvenimą.
Diskusijos dėl Paskutinės Vakarienės Datos
Krikščionys ilgą laiką Jėzaus Paskutinę vakarienę paminėdavo Didįjį ketvirtadienį, tačiau žymus Kembridžo universiteto mokslininkas Colinas Humphreysas teigia, kad ši data neteisinga. Tyrėjus ilgą laiką glumino akivaizdžiai esminiai prieštaravimai Biblijoje. Nors Matas, Morkus ir Lukas tvirtina, kad Paskutinė vakarienė sutapo su žydų šventės - Paschos - pradžia, Jonas teigia, kad ji vyko dar prieš šią šventę.
C. Humphreysas savo naujoje knygoje „Paskutinės vakarienės paslaptis“ (The Mystery Of The Last Supper) daro išvadą, kad Jėzus ir jo apaštalai Matas, Morkus ir Lukas veikiausiai naudojo kitokį kalendorių negu apaštalas Jonas. Pagal C. Humphreyso teoriją, Jėzus laikėsi senojo žydų kalendoriaus, o ne oficialaus naujo Mėnulio kalendoriaus, kuris labiau paplito maždaug tuo metu, kai buvo nukryžiuotas Jėzus ir tebenaudojamas iki mūsų dienų. Jeigu ši teorija teisinga, Paschos vakarienė ir Jėzaus paskutinė vakarienė vyko trečiadienį. Be to, tai paaiškintų, kodėl labai daug įvykių suspėjo įvykti nuo Paskutinės vakarienės iki nukryžiavimo. Tai reikštų, kad Jėzaus suėmimas, tardymas ir atskiri teismai vyko ne per vieną naktį, bet per ilgesnį laiko tarpą.
Galima Paskutinės Vakarienės Vieta
Iš Senamiesčio išėjus pro L formos Siono vartus atsiveria pietinės miesto panoramos ir turistinių autobusų stovėjimo aikštelė. Už keliolikos žingsnių riešutų prekeivis žymi įėjimą į lankytinų religinių objektų teritoriją. Čia - Siono kalva ir čia - Paskutinės vakarienės vieta (Lk 22:7-23, Mt 26:17-30, Mk 14:12-25).
Viena seniausių krikščionių bendruomenių, sirų ortodoksai, tiki, jog Paskutinė vakarienė vyko jų valdose, nedidukės Šv. Morkaus bažnyčios rūsyje. Anot vokiečių archeologo ir Naujojo Testamento tyrinėtojo Carsteno Peterio Thiede, Paskutinę vakarienę Jėzus galėjo švęsti esenų svečių namuose. Jo įžvalgos remiasi Evangelijos ištrauka, kurioje Jėzus pasiuntė mokinius paruošti vietą ir nurodė jiems sekti vyrą, nešantį vandens ąsotį. Kadangi Jėzaus laikais vandenį ąsočiuose nešiodavo tik moterys, o vyrai - vandenmaišiuose, vyras su ąsočiu buvo neįprastas ženklas. Tai leido daryti prielaidą, kad jis priklausė bendruomenei, kurioje nebuvo moterų, tarnų ir vergų, ir tokia bendruomenė turėjo būti pakankamai didelė, kad išlaikytų svečių namus. Tuometinėje Jeruzalėje tik viena tokia bendruomenė - esenai - atitiko šį aprašymą.
Graikų-romėnų Eucharistijos kilmė
Paskutinės Vakarienės Elementai ir Meniu
Šios vakarienės metu buvo valgomi konkretūs patiekalai, atitinkantys to meto žydų Velykų (Pesacho) šventės tradicijas. Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad tai vyko per Neraugintos duonos dieną, kai reikėdavo pjauti Pesacho avinėlį. Jėzus pasiuntė mokinius paruošti vietą, kurioje galėtų valgyti Pesachą (Lk 22, 7-8). Tai liudija, kad Paskutinė vakarienė buvo susijusi su žydų Pesacho švente - laiku, kai buvo minimas Izraelio išėjimas iš Egipto vergovės (plg. Iš 12). Todėl ir vakarienės elementai atitiko šios šventės liturgiją ir simboliką.
Italų archeologai Marta Berogno ir Generoso Urciuoli savo knygoje „Jeruzalė: Paskutinė vakarienė“ aptaria, ką tą vakarą galėjo valgyti Jėzus su mokiniais. Jie teigia, jog valgyta greičiausiai iš akmeninių indų, nes kitus žydai būtų laikę nešvariais; kad sėdėta tų laikų papratimu ant žemės, pasitiesus kilimų ir pagalvėlių, maistą sukrovus ant žemo stalo; svarbiausi žmonės pagrindiniam svečiui sėdėjo iš kairės ir iš dešinės.
Tradiciniai Pesacho Valgiai ir Jų Simbolika
- Nerauginta duona (maca): Vienas iš svarbiausių Pesacho vakarienės simbolių buvo nerauginta duona, hebrajiškai vadinama maca. Ji priminė žydų skubėjimą palikti Egiptą, nes jie neturėjo kada sulaukti, kol įrūgs tešla. Ši duona buvo ne tik istorinės atminties ženklas, bet Paskutinėje vakarienėje Jėzus ją perkeitė į savo Kūną - paėmė duoną, sulaužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas“ (Mt 26,26). Taip kasdienės duonos paplotis tapo amžinojo gyvenimo ženklu.
- Keturios taurės vyno: Pesacho metu taip pat buvo geriamos keturios taurės vyno, kurios atitiko keturis Dievo pažadus Izraeliui - išvesti, išgelbėti, atpirkti ir paimti į savo globą (plg. Iš 6,6-7). Evangelijose matome, kad Jėzus taip pat paima taurę, laimina ir duoda ją mokiniams tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas“ (Mt 26,27-28). Vynas tampa Kristaus aukos simboliu ir Jo kraujo ženklu, kuris suteikia atleidimą ir atveria kelią į amžinąją sandorą.
- Avinėlis: Pesacho vakarienėje tradiciškai valgomas ir avinėlis. Tai nuoroda į avinėlį, kurio krauju buvo patepti izraelitų namai Egipte, kad mirtis jų nepaliestų (Iš 12,3-13). Evangelijos tiesiogiai nemini avinėlio valgymo, tačiau ankstyvoji Bažnyčia suprato, kad pats Kristus yra tikrasis Avinėlis, kaip rašoma Evangelijoje pagal Joną: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę“ (Jn 1,29). Jėzus ne tik švenčia atminimą apie Dievo išlaisvinimą, bet pats tampa tuo išlaisvinimu.
- Karčios žolės (maror): Kitas tradicinis Pesacho valgis - karčios žolės (maror). Jos simbolizavo Egipto vergijos kartėlį. Evangelijoje pagal Matą minima, kad Jėzus sako: „Tas, kuris su manimi mirko ranką į dubenį, išduos mane“ (Mt 26,23). Tai galėjo būti momentas, kai mokiniai kartu mirkė karčias žoles į actą ar sūrų padažą - kaip daroma pagal senovinį ritualą. Ant kryžiaus Jėzui buvo duotas actas gerti (plg. Jn 19,29).
- Charoset: Taip pat Pesacho vakarienėje vartojamas saldus vaisių, vyno ir riešutų mišinys, vadinamas charoset. Jis simbolizuoja molį, kurį žydai Egipte naudodavo plytų gamybai, taip primindamas sunkų darbą, bet ir Dievo pažadėtą išlaisvinimą.
Paskutinės vakarienės metu buvo valgoma ne sėdint, bet gulint prie stalo. Tai buvo tuo metu įprasta laisvųjų valgymo poza - taip žydai pabrėždavo savo laisvę, kurią gavo iš Dievo.
Be liturginių valgių, Paskutinės vakarienės metu galėjo būti patiekti ir kiti kasdieniai to meto Jeruzalės produktai: alyvuogės, figos, datulės, džiovinta ar sūdyta žuvis, lęšiai, avinžirniai, alyvuogių aliejus, duonos papločiai ir vynuogių sirupas.
Paskutinės Vakarienės Valgių Simbolika
| Valgis/Gėrimas | Tradicinė Pesacho prasmė | Paskutinės Vakarienės (Eucharistijos) prasmė |
|---|---|---|
| Nerauginta duona (maca) | Skubėjimas palikti Egiptą, laisvės atgavimas | Jėzaus Kūnas, amžinojo gyvenimo duona, nauja sandora |
| Keturios taurės vyno | Keturi Dievo pažadai Izraeliui (išvesti, išgelbėti, atpirkti, paimti į globą) | Jėzaus Kraujas, Naujosios Sandoros kraujas, atleidimas ir išganymas |
| Avinėlis | Izraelio išgelbėjimas iš Egipto vergijos (krauju patepti namai) | Pats Jėzus Kristus kaip Dievo Avinėlis, naikinantis pasaulio nuodėmę |
| Karčios žolės (maror) | Egipto vergijos kartėlis ir kančia | Jėzaus kančia, aukos kartėlis, išdavystė |
| Charoset | Molis, naudotas plytų gamybai Egipte (sunkus darbas ir išlaisvinimas) | Dievo pažadėtas išlaisvinimas ir viltis |
Eucharistijos Įsteigimas ir Reikšmė
Pats Eucharistijos įsteigimo faktas yra aprašytas tarytum kažkokios žydiškos liturgijos nuotrupa. Nėra konkrečiai pasakyta, koks gėrimas buvo taurėje. Bet tuometiniams Naujojo Testamento autoriams tai nebuvo svarbiausia. Šie dalykai yra antraeiliai. Taigi Jėzus švęsdamas savo Paskutinę vakarienę žemėje rėmėsi žydų tradicija, kuri buvo plačiai išplitusi visoje Palestinoje ir netgi už jos ribų.
Jėzus per Paskutinę Vakarienę, savo kančios išvakarėse, mylėdamas savuosius iki galo, norėdamas su jais visada pasilikti, įsteigė Eucharistiją, duodamas valgyti Duoną - Jo Kūną ir gerti iš Vyno taurės - Jo Kraujo taurės. Eucharistijos šventimas - tai susirinkusių tikinčiųjų dėkojimas Dievui (gr. Eucharistia). Šventoji auka - tai sudabartinimas nekruvinu būdu vieną kartą visiems laikams atliktos Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus. Šventoji ir dieviškoji liturgija, kurioje švenčiamas visos Katalikų Bažnyčios tikėjimas nuolat gyvenančiu Dievu.
Pats Jėzus Kristus per Paskutinę vakarienę, tą naktį, kai buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo Kūno ir Kraujo auką, kad pratęstų kryžiaus auką iki pasaulio pabaigos, kol vėl ateis. Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė. Eucharistiją priimdami sutinkame patį Kristų, į jį panašėjame. Taip tikinčio žmogaus gyvenimas pripildomas malonės, stiprybės, ramybės ir paties Dievo. Eucharistija teikiama šv. Mišių metu kiekvienam Katalikų Bažnyčioje pakrikštytam ir tikinčiajam asmeniui, kuris suvokia esminį skirtumą tarp paprastos duonos ir šv. Eucharistijos.
Eucharistijos Liturgija
Bažnyčia nuo pat pradžių ištikimai vykdė Viešpaties įsakymą apaštalams švęsti Eucharistiją iki Jam sugrįžtant. Katalikų Bažnyčioje pakrikštytieji asmenys turi pareigą sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti šv. Mišiose, nebent tam sutrukdytų svarbi priežastis (pvz., liga, kūdikio, sunkaus ligonio ar neįgalaus žmogaus priežiūra). Bažnyčia tikintiesiems labai pataria priimti šv. Komuniją kiekvieną kartą, kai tik jie dalyvauja Eucharistijos šventime. Kiekvienas, sąmoningo amžiaus sulaukęs Katalikų Bažnyčios narys turi įsipareigojimą bent vieną kartą metuose atlikti išpažintį ir priimti Eucharistiją.
Priimant Eucharistiją tikinčiajam svarbu deramai pasiruošti: laikytis pasninko (iki Eucharistijos priėmimo 1 val. nieko nevalgyti; vandenį ir vaistus galima gerti), deramai apsirengti, pagarbiai elgtis, maldingai nusiteikti, susikaupti, gailėtis dėl visų nuodėmių, pilnai, sąmoningai ir aktyviai dalyvauti šv. Mišiose (įdėmiai klausytis Šv. Rašto skaitinių ir kunigo pamokslo). Priėmus Eucharistiją, patį Viešpatį, reikia bent kelias minutes susitelkti padėkos maldai. Jei dėl kokių nors priežasčių tikintysis negali Eucharistijos priimti, tuomet reikia stengtis sužadinti savyje dvasinės vienybės su Kristumi troškimą ir kviesti Viešpatį Jam vienam žinomu būdu mus aplankyti.
Šventoji Komunija - tai visų, kurie valgo palaimintą Duoną, vienybės su Kristumi ir tarpusavio bendrystės patirtis (lot. communio - dalyvavimas, bendrystė). Šv. Komunijos galima eiti dažnai, net kasdien, jei neturime sunkios nuodėmės. Duonos laužymas - tai Jėzaus Kristaus mokinių dalijimasis palaiminta Duona. Viešpaties vakarienė - tai Paskutinės Vakarienės šventimas, kai Jėzus su savo mokiniais valgė paskutinį vakarą prieš savo kančią, mirtį ir prisikėlimą. Vaikai, norintys priimti šį sakramentą, ruošiami Pirmosios Šv. Komunijos ir Atgailos sakramentams parapijos namuose, o suaugusieji rengiami specialiuose susitikimuose.
Jėzus Kristus yra pats pagrindinis Eucharistijos veikėjas, Naujosios Sandoros kunigas, pats neregimai vadovaujantis kiekvienam Bažnyčioje vykstančiam Duonos laužymui. Šv. Mišios švenčiamos prie vyskupo pašventinto altoriaus, kuris primena patį Kristų. Apeigos pradedamos Kryžiaus ženklu. Visi žegnojasi ir atsako: „Amen“.
Paskutinės Vakarienės Atminimas ir Įamžinimas
Krikščionys kasmet mini Paskutinę vakarienę Didįjį ketvirtadienį, kuris yra Didžiosios savaitės dalis. Šią dieną prisimenami paskutiniai Jėzaus gyvenimo įvykiai prieš jo nukryžiavimą. Didysis ketvirtadienis dar žinomas „Žaliojo ketvirtadienio“ vardu.
Ryte katedroje aukojamos Krizmos Mišios, kurioms vadovauja vyskupas. Šių mišių metu pašventinamas aliejus, kuris naudojamas Krikšto, Sutvirtinimo, Šventimų ir Ligonių patepimo sakramentams. Vakare aukojamos Paskutinės vakarienės Mišios, kurių metu prisimenama Eucharistija ir kunigystė. Mišių metu giedama „Gloria“ ir skambinama varpais, kurie nebeskamba iki Velykų vigilijos. Po Mišių Šv. Eucharistija pernešama į saugojimo vietą, paprastai šoninėje koplyčioje, taip prisimenant agoniją sode, Jėzaus suėmimą ir įkalinimą. Eucharistija padedama vadinamajame Kristaus kapo altoriuje. Tikintieji kviečiami dalyvauti ilgesnėje Švč. Sakramento adoracijoje, taip būdami su Kristumi.
Paskutinės Vakarienės Atspindžiai Mene
Paskutinės vakarienės scena yra populiari ikonografijoje. Dažnai pabrėžiama išdavystė - Judas Iskarijotas vaizduojamas sėdintis atskirai nuo apaštalų. Apaštalai vaizduojami pagal jų vaidmens svarbą - vieni arčiau Jėzaus, kiti toliau. Apaštalas Jonas, mylimiausias mokinys, vaizduojamas arčiausiai Jėzaus, už Jono - Petras.
Leonardo da Vinci „Paskutinė vakarienė“
Turbūt pati žymiausia freska pasaulyje - tai Leonardo Da Vinči kūrinys „Paskutinė vakarienė“. 1980 metais ji buvo pripažinta UNESCO Pasaulio kultūros paveldu. Tai vienas svarbiausių ir įtakingiausių religinių meno kūrinių, kuriame užfiksuotas momentas iš Naujojo Testamento, kai Jėzus pasidalina savo mintimis su mokiniais ir įkuria Eucharistiją. Šis paveikslas yra ne tik galingas krikščionių tikėjimo simbolis, bet ir meno istorijos šedevras, išreiškiantis žmogaus emocijas, dvasinius išgyvenimus bei techninį tobulumą.
Leonardo da Vinci į šį darbą įnešė naujovių, ypatingą dėmesį skirdamas kompozicijai, šviesai ir emocijų išraiškai. Paveiksle naudojama viena iš perspektyvos formų, kai dėmesys sutelkiamas į Jėzaus figūrą centre, taip sukuriant optinę iliuziją, kad Jėzus yra pagrindinis taškas, į kurį krypsta visos figūros. Be to, da Vinci sukūrė neįprastą techniką freskai tapyti, bandydamas naudoti aliejinius dažus ant sauso tinko. Nors ši technika nebuvo patvari ir lėmė, kad paveikslas pradėjo trupėti dar praėjus kelioms dešimtims metų po jo užbaigimo, jo meninė reikšmė ir įtaka išliko didžiulė.
Jėzaus žodžiai „Vienas iš jūsų mane išduos“ (Jn 13, 21) sukelia dramatišką įtampą, atsispindinčią apaštalų veiduose ir kūno kalboje. Da Vinčio meistriškumas perteikia ne tik fizinį momentą, bet ir kiekvieno mokinio vidinę kovą, jų reakcijas į Jėzaus žodžius. Judas Iskarijotas, išdavikas, dažnai vaizduojamas atsiskyręs nuo kitų, jo veide - kaltės ir apgaulės šešėlis. Šis paveikslas - vizualus Evangelijos pasakojimo įkūnijimas, primenantis apie išdavystę, auką ir ištikimybę.
Paveikslas taip pat simbolizuoja Eucharistiją, paskutinę Jėzaus vakarienę, kurioje jis įsteigė sakramentą. Duona ir vynas, nors ir nevaizduojami tiesiogiai, yra nematoma šios scenos esmė, primenantys apie Jėzaus kūną ir kraują, aukojamus už žmonijos išganymą. Šis paveikslas skatina apmąstyti Jėzaus meilę ir auką, jo pasiaukojimą dėl žmonijos. Kiekvienas apaštalas - tai žmogaus prigimties aspektas, kova tarp gerumo ir blogio, ištikimybės ir išdavystės. Da Vinčio „Paskutinė vakarienė“ - tai ne tik meno šedevras, bet ir galinga religinė meditacija, skatinanti apmąstyti tikėjimo ir ištikimybės svarbą.