Albanija, buvusi uždara ir izoliuota šalis, šiandien atsiveria pasauliui, siūlydama unikalias kelionių patirtis. Tai šalis, kurioje dar galima pamatyti žmonių, vilkinčių tautinius drabužius, miestelių gatvėse gausu jaunimo, o gamta žavi savo laukine didybe. Kelionė į Albanijos kalnus - tai nuotykis, kurio Europoje greičiausiai nepatirsite niekur kitur.
Albanija dešimtis metų tūnojo visiškoje izoliacijoje. Diktatoriui mirus, šalis atsivėrė pasauliui - kartais net naiviai labai. Tačiau širdyje albanų tauta išliko visiškai unikali ir atvira. Tai jauniausia Europoje tauta, kurios vakarinis masinis jaunimo pasivaikščiojimas Berato bulvaru liudija gyvybingumą.
Kalnai yra Albanijos esmė. Visa šalis tokia: kalnai seka slėnius, kol atsiremia į Viduržemio jūrą. Kelionė į Albanijos kalnus - vis dar nuotykis, gal paskutinis toks Europoje.
Tačiau kelionė po Albaniją gali būti ir kupina netikėtumų. Pavyzdžiui, mums nepasisekė su Komano ežero keltu. Sakoma, kad nuo jo denio per 2 valandų reisą atsiveria vieni gražiausių Albanijos kalnų vaizdų, tačiau keltas, kurio laukėme, tiesiog nerodėsi. Oficialiame tinklapyje rašė, kad plaukia, bet mums pasakius “Nebeplaukia” - teko apsisukti. Grafikų Albanijoje nelabai yra, kaip ir takelių kalnuose ar šaligatvių už miestų centrų.
Kartais kelią galima visai pamesti. Buvo tamsu, rūkas, nė vienos kitos mašinos. Negrįsta kelio atkarpa virto laukyme - ir neaišku, kur važiuoti. GPS žemėlapis akivaizdžiai netikslus. Teko išlipti, braidant po purvą dairytis retų abejotinų orientyrų. Žingsniavau automobilio priekyje rodydamas, kur važiuoti. Logiškai spėliojau, kol nakties tamsoje išryškėjo stovintis sunkvežimis. Niekur kitur gyvenime nieko panašaus nepatyriau, o po kalnuotus kraštus keliavau daug. Svarbiausia, kad visa tai atsitiko ne kur tarp kaimų, o valstybinės reikšmės kelyje Džirokasteris-Korčė, garsėjančiame savo grožiu. Ir tuo, kad 170 km atstumą tenka važiuoti bent 4 valandas (nevietiniams - ~6 val.).
Istoriniai Miestai ir Kultūrinis Paveldas
Prieš važiuodamas į Albaniją susitaikiau, kad gražių miestų ten galiu ir nerasti. Tačiau laimei, diktatorius Enveris Hodža paliko kelis “miestus-muziejus”, kur senamiesčių išvis negriovė.
Beratis - Tūkstančio Langų Miestas
Garsiausias iš jų - Beratis, kurio musulmoniško Mengalemo rajono gatvelės kalno šlaite praeinamos tik pėstiesiems. Slidžiais akmenimis jie kopia į savo baltus tradicinius namus.
Ne mažiau gražūs du istoriniai krikščioniški Beračio rajonai: Gorica ir Kalaja (“pilis”), stūksanti ant aukšto kalno. Vien pastarojoje veikė 20 cerkvyčių - bet, kaip ir visur Albanijoje, dauguma jų tebėra amžiams užrakintos, o viena - pati įspūdingiausia - paversta Onufrio religinio meno muziejumi.
Džirokasteris - Akmens Miestas
Savo pilimi garsėja ir antras miestas-muziejus Džirokasteris. Sutapimas ar ne, bet tai diktatoriaus Hodžos gimtinė. Gal todėl senamiesčio nesugriovė? Vienas iš didžiųjų Džirokasterio namų - Zekatės namas - turi svečių priėmimo kambarį, kuriame jie ir valgydavo, ir ant minkštasuolių šonuose miegodavo. Šis namas naudotas tik vasarą - žiemom gyventojai persikeldavo aukštu žemiau, kur mažesni langai.
Kruja - Skanderbego Sostinė
Trečiasis išsaugotas Albanijos istorinis miestelis - Kruja, iš kurio pilies kadaise valdė Skanderbegas. Albanai giriasi, kad Skanderbegas apgynė krikščionišką Europą nuo Osmanų, ir jį mylėjo bei gerbė visos pastarosios Albanijos valdžios: net italų fašistai, net komunistai. Diktatoriaus Hodžos dukra ir žentas Krujos pilyje suprojektavo Skanderbego muziejų, kuris labiau primena paminklą. Pripratus prie pilko abstraktaus sovietinio meno ir gigantomaniškų memorialų, muziejaus mozaikos, dioramos, paveikslai pasirodė labai spalvingi, netikėtai įdomūs.
Albanų Kalba ir Kanun - Garbės Kodeksas
Viena vietų, kur tą Albanijos atskirumą neabejotinai pajusite - kalba. Nepadės nei rusų, nei anglų, nei vokiečių, nei prancūzų kalbų žinios - nes albanų kalba nepanaši į nė vieną jų. Dėl savo kalbos - ir apskritai atskirumo - albanai kompleksuoja. Tie, kurie moka bent kelis užsienietiškus (angliškus, itališkus) žodžius, visuomet mėgina jais kalbėti - net jei užkalbintumėte albaniškai.
Vyresniems viso to nereikėjo. Jų šalis buvo uždaryta it kalėjimas. Net ne taip, kaip Lietuva prie sovietų. Juk Sovietų Sąjunga valdė aibę tautų, 250 mln. O Albanijoje tegyveno 3 mln. žmonių, ~95% albanai. Albanijos išorinė siena jokiam albanui neplytėjo toliau 100 km nuo namų. Ir ta siena - neįveikiama riba. Mėginančius išvykti saviškius šaudydavo, o iš užsienio įsileisdavo tik keletą komunistų diktatoriaus Hodžos gerbėjų.
Tačiau dėl vieno Albanijoje baimintis nereiktų: nusikaltimų. Taip, albanų mafija Vakaruose turi nekokį įvaizdį, bet iš tikro ši šalis - saugesnė už Lietuvą. Kaip tikri kalniečiai, albanai vertina svečius. Tas nuo neatmenamų laikų sekamas garbės kodas vadinamas Kanunu. Ir šiaurės Albanijos kalnų kaimuose jo laikomasi labai rimtai.
Liūdiniausiai pagarsėjusi tradicija - albanų kraujo kerštas. Jei nužudė tavo šeimos vyrą - privalai nužudyti kurį nors suaugusį žudiko šeimos vyrą. Nevyriausybinių organizacijų teigimu, kas penkta žmogžudystė Albanijoje - tradicinis kerštas. Yra net įsteigtas “kraujo kerštų sureguliavimo komitetas”, bandantis užglaistyti įsisenėjusius giminių karus. O taikiniu tapusių šeimų nariai “užsibarikaduoja” namuose, mat Kanunas neleidžia žudyti namie.
Enverio Hodžos Palikimas: Bunkeriuotosios Albanijos Istorija
Įspūdingiausias ir niūriausias Enverio Hodžos palikimas - Albanijos bunkeriai. Vienur rašoma, kad jų pastatyta 300 000, kitur - 700 000, arba po vieną kiekvieniem keturiems žmonėms. Jų pilna visur: paplūdimiuose ir pilyse, palei kelius ir miestų centruose. Daugelis dabar apleista.
Mažieji bunkeriai statyti tam, kad, priešui užpuolus, ten sulindę civiliai galėtų šaudyti. Kad Albanijos priešams pulti neapsimokėtų - nes užpuolę patirtų begalę nuostolių. O tų priešų vis gausėjo. 1945 m. tokiais tapo Vakarų valstybės (Albanija net apšaudė britų laivus), 1948 m. - gretima komunistinė Jugoslavija, 1961 m. - Sovietų Sąjunga ir, galiausiai, 1978 m. - Kinija. Pastarosios trys šalys, pasak Hodžos, ne taip suprato komunizmą.
Tad Hodža visą gyvenimą (iki 1985 m.) Albaniją valdė kaip Stalinas. Apie tuos žiaurumus šiandien gali sužinoti milžiniškuose Tiranos bunkeriuose: BunkArt 1 priemiestyje, kur karo atveju būtų slėpęsis patsai Hodža su ministrais ir BunkArt 2 centre, po Teisingumo ministerija. Pasakojimai ten meniški, su videoinstaliacijomis ir skulptūromis, ūžiančiais senais televizoriais (amžinai transliuojančiais diktatoriaus kalbas).
Kai kurios Albanijos diktatūros istorijos net mums, paragavusiems komunizmo, atrodo tarsi iš Orvelo knygų: štai nuotraukos Hodžos laikais būdavo nuolat retušuojamos ištrinant iš jų į juoduosius sąrašus patekusius politikus. Iš albanų-kinų krepšinio mačo nuotraukos, susipykus su Kinija, pašalinti kinų krepšininkai.
Be to, Enveris Hodža - vienintelis pasaulyje diktatorius, visiškai uždraudęs religiją. Visos mečetės ir bažnyčios prie jo uždarytos, daugelis - nugriautos. Dabar religinė laisvė sugrįžo, Tiranos centre vyksta trys didelės statybos: katalikų katedros, stačiatikių katedros ir didžiosios mečetės. Visas finansuoja užsieniečiai. Vietiniai stokoja ir pinigų, ir tikėjimo.
Tirana - Sparčiai Besikeičianti Sostinė
Viena vietų, kur urbanizacija ir modernizacija vyksta ypač sparčiai - Tirana. Kai 1991 m. Albanija atgavo nepriklausomybę, sostinė buvo niūri ir pilka. Tačiau socialistų meras Edis Rama 2005 m. sumanė daugiabučius privalomai perdažyti, išpaišyti ant jų visokias figūras ir piešinius. Ši programa sulaukė tarptautinių liaupsių.
Dabar Tirana plečiasi neįtikėtinais tempais. Juk Albanijoje dar visai neseniai buvo įprasta turėti daug vaikų (dar 1960 m. vidutiniškai(!) albanės išaugindavo po septynis vaikus, 1975 m. - penkis), dėl ko pas albanus kaip niekur Europoje gausu jaunuolių. Klesti vestuvių pramonė, naujų butų statybos. Pirmuose naujų pastatų aukštuose - gražios parduotuvės, restoranai, picerijos, kavinės. Kai kurie nauji Albanijos pastatai - įspūdingi neoistoristiniai, su kolonomis, statulomis, tarsi Europoje senais laikais. Kiti - labai spalvingi.
Viena, ko trūksta - graži aplinka. Visoje Albanijoje kontrastai milžiniški: štai prabangus viešbutis, o greta - šiukšlėmis užpiltas sklypas ar ant praeivių bei automobilių lojantys benamiai šunys. Štai ką tik atidarytas itališkas restoranas, o šalia - nebaigto statyti namo liekanos.
Vakarais daug kur įsivyrauja tamsa: net centrinėje Tiranos Skanderbego aikštėje nėra šviestuvų, o po kai kuriuos rajonus rekomenduojama vaikščioti su žibintuvėliais.
Unikali Transporto Sistema ir Vairavimo Kultūra
Albanų vairavimo kultūra - tai atskira istorija. Jie važiuoja visur, kur yra vietos: gali pasukti net žiedu prieš eismą, jei taip arčiau; jei telpa, iš trijų juostų padaro keturias, o iš keturių - penkias ir pypia tiems, kas važiuoja taisyklingai. Arba lenkia užvažiuodami ant pėsčiųjų salelės. O palieka automobilius čia pat ant važiuojamosios dalies, įjungę avariinius žibintus.
“Viskas todėl, kad neseniai išmokome vairuoti” - pasakojo vienas albanas. Juk prie Hodžos skurdžiojoje Albanijoje iš viso tebuvo 2000 automobilių ir net policininkai patruliuodavo dviračiais. Dabar važiavimo dviračiu tarsi automobiliu (viduryje kelio) kultūra likusi tik šiauriniame Škoderio mieste. Dauguma albanų nusipirko Mersedesus. Kiek skaičiavau, maždaug 35-40% visų šalies automobilių - “Mercedes Benz”. Dažniausiai dideli ir senoki, bet Mersedesai.
Miestelių gatvių, sklidinų jaunimo. Šitiekos palaidų gyvulių. Tokių laukinių kalnų kelių. Tokių chaotiškų miestų, kuriuose eismo taisyklės tiesiog pamirštos.
Turizmas ir Albanijos Potencialas
Albanai žvalgosi į Vakarus. Netgi labai. Tik kadangi jie šitaip nutolę nuo tų Vakarų, tas žavėjimasis įgauna mums keistas formas. Štai albanai, nebūdami ES nariai, visur kur kabina Europos Sąjungos vėliavas. Vieną Tiranos centro bulvarą jie pervadino Džordžo Bušo vardu. Kai “Coca Cola” pastatė fabriką atsirado Kokakolos gatvė, neseniai - Donaldo Trampo gatvė. Albanai labai džiaugiasi užsienio lyderiais, kurie parodo anksčiau izoliuotai Albanijai nors kokį dėmesį.
Vakarai apie Albaniją ilgą laiką girdėjo vien neigiamus dalykus: nelegalai, suteneriai, prostitutės… Dabar užsienio turistai jau atranda ir pigius, bet kokybiškus kurortus. Kasmet Albaniją aplanko 4 mln. turistų - dvigubai daugiau, nei Lietuvą.
Albanijos Rivjera
Didžiausias Albanijos kurortas - Saranda pačiuose šalies pietuose. Tai nemažas ir sparčiai augantis miestas su pajūrio promenada, puikiais (bet nebrangiais) restoranais, siūlančiais itališką ir graikišką maistą (ne prastesnį, nei Italijoje ir Graikijoje), ir, aišku, baru pačioje viršūnėje (juo virto Sarandos pilis).
Vakariečiai labiau nei Sarandą giria Albanijos Rivjeros miestelių grandinę, stūksančią palei kalnų šlaitus. Aplinka natūralesnė, bet iki paplūdimių iš kai kurių miestelių tenka eiti kokius du kilometrus. Didžiausias miestelis - Himara, gyvenamas graikų - tačiau daug jų emigravo į Graikiją, cerkves griovė dar komunistai, todėl senamiestis ant kalno liko it apleistas.
Sarandoje ir Albanijos Rivjeroje ne vien kaitinamasi saulutėje: iš ten paprasta nukeliauti prie dviejų tikrai įdomių lankytinų vietų. Pirmoji - miške tūnantis Butrintas...
Albanija: šalis per graži, kad būtų tikra | 4K kelionių dokumentinis filmas
Albanija siūlo daugybę kontrastų: nuo laukinių kalnų iki modernėjančių miestų, nuo senovės istorijos iki šiuolaikinių iššūkių. Tai šalis, kuri tikrai palieka neišdildomą įspūdį.