Šiaurės ir Pietų Amerika pasižymi įspūdingomis kalnų sistemomis, turinčiomis didelę įtaką regionų klimatui, biologinei įvairovei ir kraštovaizdžiui. Šiaurės Amerikos Kordiljeros ir Pietų Amerikos Andai yra du didžiausi ir svarbiausi kalnų masyvai Amerikos žemynuose. Šie žemynai pasižymi įspūdingu kraštovaizdžio kontrastu - nuo saulėtų paplūdimių iki atšiaurių ledynų. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindines kalnų sistemas, esančias abiejuose žemynuose, aptarsime jų geografines ypatybes, geologinę sandarą ir svarbiausius aspektus. Bus pateiktas informatyvus sąrašas aukščiausių Amerikos žemyno kalnų, apžvelgiamos jų geografinės ypatybės, istorija ir svarba. Aptarsime tiek Šiaurės, tiek Pietų Amerikos kalnus, pradedant nuo aukščiausių viršūnių ir baigiant įdomiais faktais apie kiekvieną iš jų.
Šiaurės Amerikos kalnų sistemos
Šiaurės Amerikos paviršiaus reljefas labai įvairus. Paviršiaus vidutinis aukštis yra 720 m, didžiausias - 6194 m (Denalio kalnas), žemiausia vieta - Mirties slėnyje (86 m žemiau jūros lygio). Žemumos (iki 200 m) užima apie 25 % Šiaurės Amerikos ploto, aukštumos ir plynaukštės (200-500 m) - apie 30 %, plotai tarp 500-1000 m - apie 18 %, 1000-2000 m - apie 18 %, o daugiau nei 2000 m - apie 9 %.
Žemyno centrinę dalį apima prekambrinė Šiaurės Amerikos platforma. Platformą juosia raukšlinės struktūros: rytuose - Apalačų raukšlėkalniai, vakaruose - Kordiljeros. Šiaurės Amerikos rytinė dalis žemesnė, kur vyrauja lygumos ir neaukšti kalnai. Rytine pakrante tarp Meino ir Meksikos įlankų driekiasi žemumų juosta. Šiaurės rytuose yra Laurentijos plokščiakalnis, į pietus nuo jo - Apalačų kalnai, kurių didžiausias aukštis - 2037 m (Mitchellio kalnas).
Kordiljeros: Šiaurės Amerikos gigantai
Šiaurės Amerikos vakariniu pakraščiu driekiasi Kordiljerų kalnų sistema, kuri per Panamos sąsmauką jungiasi su Pietų Amerikos Andais. Kordiljeros yra jauna kalnų sistema, susiformavusi mezozojaus-kainozojaus kalnodaros metu. Tai didžiulė kalnų sistema, besidriekianti per visą Šiaurės Amerikos vakarinę dalį. Jos ilgis siekia daugiau nei 9000 km, pradedant nuo Aliaskos pakrančių ir baigiant Centrinės Amerikos pietuose, kur pereina į Andus.
Geologinė sandara ir formavimasis
Kordiljeros pasižymi geologine įvairove, apimančia prekambro masyvus, nuosėdines ir metamorfines paleozojaus uolienas, mezozojaus batolitus ir vulkaninius masyvus. Jos sudarytos iš juodųjų skalūnų, vulkanitų ir terigeninių uolienų. Uoliniai kalnai iškilo karbono pensilvanio epochoje, susiformavo dėl vandenyninės plutos grimzdimo po žemynine. Pirmieji kalnai centrinėje Uolinių kalnų dalyje iškilo karbono pensilvanio epochoje - tuo metu Uolinių kalnų vietoje tyvuliavo jūra. Pirminis pakilimas suformavo du salų lankus, o salų nuolaužos suformavo nuosėdinių uolienų sluoksnius. Mezozojaus laikotarpiu vandenyninė pluta pradėjo grimzti po žemynine, susiformavo subdukcinė zona. Dėl subdukcijos dabartinių Uolinių kalnų vietoje pradėjo formuotis ugnikalniai. Ilgainiui susiklostė 3-4 km storio vulkaninių jūrinių ir nuolaužinių sluoksnių klodai. Tęsiantis subdukcijai iškilo Uoliniai kalnai; dabartinis jų vaizdas susiformavo dėl ledynų ir upių tėkmių ardomojo poveikio.
Kordiljerų struktūra
Beveik per visą savo ilgį Šiaurės Amerikos Kordiljeros susideda iš trijų juostų:
- Rytinė Kordiljera (Uoliniai kalnai): Ši juosta apima Brukso kalnagūbrį, Makenzio kalnus, Uolinius kalnus ir Rytų Siera Madrę. Aukščiausia viršūnė čia yra Elberto kalnas (4399 m).
- Vakarinė Kordiljera (Ramiojo vandenyno juosta): Ši juosta pasižymi aukštais vulkaniniais kalnagūbriais, tokiais kaip Aliaskos kalnai (aukščiausia viršūnė - Denalis (Makinlio kalnas), 6193 m), Aleutų, Beringo kalnagūbriai, Kaskadiniai kalnai, Pakrantės kalnai, Siera Nevada, Vakarų Siera Madrė, Vulkaninė Siera, Pietų Siera Madrė ir Šv. Elijo kalnai. Pakrantės kalnagūbriai yra siauri gūbriai, atskiriantys žemumas nuo Šiaurės Amerikos vakarinio kranto, pavyzdžiui, Kenai, Aleutų kalnagūbris, Aleksandro salynas, Vankuverio salos kalnai. Vakaruose Kordiljeros priartėjusios prie Ramiojo vandenyno sudaro Aleksandro salas, Vankuverio salą.
- Vidinė Kordiljerų juosta: Tarp šių dviejų juostų yra Vidinė Kordiljerų juosta, kurią sudaro plokščiakalniai ir plynaukštės: Jukono plynaukštė, Freizerio plynaukštė, Didysis Baseinas, Kolorado plokščiakalnis, Meksikos kalnynas.
Svarbūs Kordiljerų aspektai apima kritulių šešėlio efekto sukūrimą Didžiosiose Lygumose, daugybę naudingųjų iškasenų telkinių bei aktyvią seisminę veiklą dėl tektoninių plokščių judėjimo (pvz., San Andreaso lūžis).
Klimatas, augmenija ir gyvūnija
Šiaurės Amerikos Kordiljerų klimatas ir augmenija labai įvairūs, priklausomai nuo platumos ir aukščio. Šiaurinėje dalyje vyrauja kalnų tundros ir taiga, o pietinėje dalyje - įvairūs miškai, krūmynai ir dykumos. Šiaurėje vyrauja amžino įšalo sąlygos ir tundra, kur auga samanos ir kerpės. Pietuose plyti didelės spygliuočių miškų juostos, kuriose auga pušys, eglės ir maumedžiai. Vidurio vakaruose yra didelės pievų prerijos, o rytuose - klevų ir karijų miškai. Kordiljerose gyvena kilnieji ereliai, rudieji lūšys, kojotai, kaktusai ir milžiniškos sekvojos.
Unikalūs dariniai ir regionai
JAV pietvakariuose esantis Kolorado plokščiakalnis yra unikalus geologinis darinys, kurį kerta upė, suformuojanti Didįjį Kolorado kanjoną.
Aliaska yra didžiausia JAV valstija, pasižyminti aukščiausiais Šiaurės Amerikos kalnais, giliausiais ežerais ir didžiausiais lokiais. Šiaurinėje Aliaskos pakrantėje stūkso Katamajaus ugnikalnis, kurio didžiausias išsiveržimas įvyko 1912 m., išmesdamas didžiulį kiekį pelenų.
Šiaurės Amerikos šiaurės vakaruose yra Grenlandija - didžiausia sala Žemėje. Didžiąją salos dalį dengia ledas, kurio storis vietomis siekia 3 km. Svarbiausia Grenlandijos vietovė - Gothobas, o pagrindinis salos gyventojų verslas - žvejyba.
Pietų Amerikos kalnų sistemos
Pietų Amerika didžiulė ir nepaprastai įvairi. Didžioji žemyno dalis yra pietų pusrutulyje, o pats žemynas yra ketvirtas pagal dydį pasaulyje. Klimatas ir kraštovaizdis čia stebėtinai įvairūs: nuo karštų atogrąžų iki vėsių kalnų ir sausų dykumų. Žaliuoja didžiausi pasaulyje drėgnieji miškai, augantys palei ilgiausią Pietų Amerikos upę Amazonę, drėkinančią didžiulius džiunglių plotus.
Šiaurės vakarine ir vakarine pakrante driekiasi Andų kalnų sistema, prie kurios iš rytų prisišlieja plačios žemumos - Amazonės žemuma ir La Platos žemuma, - atskirtos plokščiakalnių ir tik siaura dalimi prieinančios prie Atlanto vandenyno. Išilgai Pietų Amerikos šiaurės rytinės pakrantės, tarp Orinoco ir Amazonės žiočių, yra Gvianos žemuma. Tarp Gvianos, Amazonės ir Orinoco žemumų, žemyno šiaurėje, plyti Gvianos plokščiakalnis (aukščiausia viršūnė Neblinos kalnas, 3014 m). Rytinėje dalyje, tarp Amazonės ir La Platos žemumų bei Atlanto vandenyno, yra didžiausias Pietų Amerikoje Brazilijos plokščiakalnis (Bandeiros kalnas, 2890 m), susidaręs iš daugelio atskirų masyvų ir gūbrių.
Centrinę ir rytinę žemyno dalį sudaro Brazilijos platforma (Pietų Amerikos platforma), esanti tarp Andų raukšlėkalnių ir Atlanto vandenyno, į šiaurę nuo Colorado ir Río Negro upių. Vakarinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje ją juosia Andų kalnų sistema, žemyno pietuose yra Patagonijos masyvas. Brazilijos platforma formavosi kartu su kitomis Pietų pusrutulio platformomis (Afrikos, Australijos ir kitomis); jos didžiausia dalis susidarė prekambrinių kalnodaros ciklų metu (archėjuje-proterozojuje), kai Pietų pusrutulio žemynai jungėsi tarpusavyje.
Andai: ilgiausia pasaulio kalnų grandinė
Andai (Ándų Kordiljèros) - ilgiausia pasaulyje kalnų grandinė, besidriekianti palei visą vakarinę Pietų Amerikos pakrantę. Jos ilgis siekia apie 7500 km, plotis - iki 600 km, o vidutinis aukštis - apie 4000 m. Andai driekiasi per septynias šalis: Venesuelą, Kolumbiją, Ekvadorą, Peru, Boliviją, Čilę ir Argentiną. Andai yra viena aukščiausių kalnų sistemų pasaulyje. Kalnų juostą sudaro beveik lygiagretūs, daugiausia šiaurės-pietų krypties kalnagūbriai.
Andų susidarymas ir sandara
Andai susiformavo destruktyviajame tektoninių plokščių pakraštyje, kur okeaninė Naskos plokštė ir Antarktidos plokštės fragmentas, nerdamos po žemynine Pietų Amerikos plokšte, kelia ją aukštyn. Subdukcija prasidėjo triaso-juros metu, kai okeaninei Nazcos plokštei nyrant po žemynine Pietų Amerikos plokšte ir spaudžiant jos pakraštį pradėjo formuotis Andų raukšlėkalniai. Dėl lydymosi į Pietų Amerikos žemyno plutą įsiskverbė ir jos paviršių padengė didžiuliai lavos sluoksniai ir piroklastinės medžiagos kiekiai. Anduose daug vulkanizmo suformuotų struktūrų (stambių granitoidų batolitų intruzyvų, ofiolitų), veikiančių ir užgesusių ugnikalnių (aukščiausias Llullaillaco ugnikalnis, 6723 metrai).
Andus sudaro dvi lygiagrečios raukšlėtos vakarų ir rytų juostos, kuriose iškilę kalnagūbriai (Vakarų Kordiljera, Rytų Kordiljera, Centrinė Kordiljera, Pagrindinė Kordiljera); juos skiria įdubos ir plynaukštės (Altiplano, Maracaibo). Pietinėje Kolumbijos dalyje, ties siena su Ekvadoru, Andus sudaro tik viena vulkaninių kūgių grandinė, kuri piečiau išsišakoja į tris grandines - vakarinę (Occidental), Centrinę (Central) ir rytinę (Oriental). Aukščiausia Andų viršūnė - Akonkagva (Aconcagua), bet labiausiai nuo Žemės centro nutolusiu tašku laikoma Čimboraso (Chimborazo) viršūnė.
Andų dalys
Pagal struktūrinius geomorfologinius ypatumus skiriamos kelios Andų dalys:
- Karibų Andai: Šiaurėje, palei Karibų jūrą.
- Šiaurės vakarų Andai: Į vakarus nuo Karibų Andų, Venesuelos vakaruose ir Kolumbijoje (į šiaurę nuo 1° šiaurės platumos).
- Ekvadoro Andai: Piečiau, iki 4° pietų platumos.
- Peru Andai: Nuo 4° iki 14° 30′ pietų platumos.
- Centriniai Andai: Nuo Peru Andų iki 28° pietų platumos.
- Čilės-Argentinos Andai: Nuo 28° iki 35° pietų platumos.
- Patagonijos Andai: Į pietus nuo Čilės-Argentinos Andų.
Andų klimatas ir biologinė įvairovė
Andai driekiasi per šešias klimatines zonas, todėl ir klimatas juose labai įvairus. Klimatui turi įtakos sezoniškai persislenkantys Pietų Atlanto ir Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės: šaltoji Peru (Ramiajame vandenyne), šiltosios Gvianos ir Brazilijos bei šaltoji Falklando (Atlante). Amazonės žemumos vakarinės dalies ir aplinkinių kalnų bei plokščiakalnių klimatas ekvatorinis žemyninis; metinė vidutinė temperatūra 24-28 °C, per metus iškrinta 4000 mm kritulių. Ekvadoro šiaurės ir Kolumbijos Andų vakariniuose šlaituose klimatas ekvatorinis jūrinis (iki 10 000 mm kritulių per metus).
Aukščiausios viršūnės Amerikose ir pasaulyje
Aukščiausios Pasaulio Viršūnės Kontekstas
Prieš pradedant kelionę po Amerikos žemyną, verta prisiminti aukščiausią pasaulio kalną - Everestą (arba Džomolungmą). Ši Azijos milžinė, iškilusi virš jūros lygio 8850 m, priklauso Himalajų kalnynui ir yra įsikūrusi tarp Nepalo ir Kinijos Tibeto srities. Everestas ne tik aukščiausias Azijos kalnas, bet ir svarbus gamtos paminklas, kurį saugo Sagarmathos nacionalinis parkas, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Anglišką pavadinimą Everestas (Mount Everest) kalnui suteikė Karališkoji geografijos taryba 1865 m. Jis buvo pavadintas sero Džordžo Everesto, vieno iš pirmųjų kalno tyrinėtojų, garbei.
Palyginimui, aukščiausias Vakarų Europos ir Europos Sąjungos kalnas yra Monblanas (4810,45 m), esantis Alpėse, Prancūzijoje ir Italijoje. Kaukazo kalnuose iškilęs Elbrusas (5642 m) taip pat pretenduoja į aukščiausio Europos kalno titulą, nors jo priskyrimas Europai yra ginčytinas.
Pietų Amerikos kalnų karalius: Akonkagva
Pereinant prie Amerikos žemyno, aukščiausias Pietų Amerikos kalnas yra Akonkagva (Aconcagua), iškilęs Anduose, Argentinoje (Mendosos provincija), netoli Čilės sienos. Jo aukštis siekia 6960,8 m, todėl Akonkagva yra ne tik aukščiausias Andų kalnas, bet ir aukščiausias Pietų pusrutulio kalnas. Į šią viršūnę pirmasis įkopė Matthias Zurbriggenas 1897 m. sausio 14 d. Andai yra antri pagal aukštumą pasaulio kalnai po Himalajų, stebinantys vulkanų kūgiais, nuostabiomis kalnų panoramomis.
Šiaurės Amerikos gigantas: Denalis (Makinlis)
Šiaurės Amerikoje aukščiausias kalnas yra Denalis (Denali), dar žinomas kaip Makinlio kalnas. Jis stūkso JAV, Aliaskoje, Aliaskos kalnagūbryje, Denalio nacionaliniame parke. Šio kalno aukštis siekia 6190 m, o jo viršūnę dengia amžini sniegynai ir ledynai. Kalnas buvo oficialiai pavadintas Makinlio vardu 1897 m., pagerbiant JAV prezidentą William McKinley, o 2015 m. pervadintas į Denali. Pirmieji į šią viršūnę įkopė 1913 m.
Kiti žymūs Amerikos kalnai
Be minėtų aukščiausių viršūnių, Amerikos žemynuose yra daugybė kitų įspūdingų kalnų, kurie nusipelno dėmesio:
Šiaurės Amerika:
- Logan kalnas (Kanada)
- Piko de Orizaba (Meksika)
- Sento Eliaso kalnas (Aliaska/Kanada)
Pietų Amerika:
Pietų Amerikoje stūkso įspūdingi kalnai, pritraukiantys alpinistus ir keliautojus iš viso pasaulio. Štai keletas žymiausių:
- Ojos del Salado (Argentina/Čilė) - aukščiausias veikiantis ugnikalnis pasaulyje po Llullaillaco (6893 m).
- Monte Pissis (Argentina) - 6795 m.
- Huascarán (Peru) - 6768 m aukščio kalnas Peru Anduose.
- Ljuliajlako ugnikalnis - aukščiausias pasaulyje veikiantis ugnikalnis, siekiantis 6723 metrus.
- Chimborazo ugnikalnis - 6310 m aukščio užgesęs ugnikalnis Ekvadoro Anduose.
Amerikos gamtos įvairovė ir kultūra
Gamtos turtai ir ekosistemos
Pietų Amerikos flora ir fauna yra nepaprastai turtinga. Florą sudaro daugiau kaip 83 000 induočių augalų rūšių, iš kurių apie 53 000 rūšių yra endeminės. Augalų rūšių įvairovė, palyginti su to paties ploto kitų žemynų atitinkamo klimato sritimis, yra 2-3 kartus didesnė. Visžaliai plačialapių miškai paplitę vietovėse, kuriose sausasis laikotarpis trunka mažiau negu mėnesį - Amazonės ir Orinoco baseinuose, Kolumbijoje, Gajanoje ir Atlanto vandenyno pakrantėse Brazilijoje. Gyvūnija priklauso zoogeografinei neotropinei sričiai. Pietų Amerikos fauna labai įvairi. Iš žinduolių gyvena sterbliniai, nepilnadančiai, plačianosės beždžionės, šikšnosparniai vampyrai, kapibaros, šinšilos, nutrijos, jūrų kiaulytės, plėšrieji, kupranugariniai, tapyrai, pekariniai, elniniai, kiškiažvėriai. Būdingi paukščiai: papūgos aros, tukanai, kolibriai, kondorai, harpijos, žabiru, mažieji kalakutiniai grifai, sakalai keleiviai, urvinės pelėdikės, tulžiai. Iš roplių gyvena gyvatės (tarp jų didžiausias pasaulyje smauglys - anakonda), driežai, šonakakliai vėžliai, iguanos, kaimanai; iš varliagyvių daug medvarlių, rupūžės pipos, kirmrausos.
Pietų Amerika - didžiausio paviršinio nuotėkio (ploto vienete) žemynas. Pagrindinė takoskyra yra Andų kalnuose, todėl 85 % Pietų Amerikos paviršiaus priklauso Atlanto baseinui, apie 8 % vidinio nuotėkio sritims, apie 7 % Ramiajam vandenynui. Į Ramųjį vandenyną tekančios Vakarų Andų upės trumpos ir sraunios.
Pietų Amerikos ilgiausios upės:
| Upė | Ilgis (km) |
|---|---|
| Amazonė | 6992 |
| Paraná | 4880 |
| Orinoco | 2140 |
Ežerai daugiausia lagūninės (Maracaibo ežeras, Patoso ežeras, Mirimo ežeras), ledyninės (Buenos Airių ežeras, Nahuel Huapí, Argentinos ežeras, Viedmos ežeras) kilmės. Aukščiausiai esančio (3812 m virš jūros lygio) laivuojamo pasaulyje Titicacos ežero kilmė yra natūrali užtvenktinė-nuogriuvinė.
Pietų Amerikos gamtos įvairovė atsiskleidžia ir per unikalius kraštovaizdžius, tokius kaip Mėnulio slėnis - bergždžia dykvietė, primenanti Mėnulio kraštovaizdį, su savo gumbuotais rieduliais ir plonais smiltainio bokštais, kuriuos lietus gludino tūkstantmečius. Kolumbijoje, centrinėje Kordiljeroje, įsikūręs Los Nevados nacionalinis parkas, kuriame stūkso 5 „snieguotieji“ (nevados) ugnikalniai: Ruisas, Tolima, Santa Isabelė, Sisnė ir Kindijas. Argentinos Mendosos provincijoje randama ir Juodoji dykuma.
Kalnų įtaka kultūrai ir turizmui
Kalnai ne tik formuoja kraštovaizdį, bet ir daro didelę įtaką vietos kultūrai ir istorijai. Pavyzdžiui, kai kuriose Pietų Amerikos šalyse Andų kalnai yra laikomi šventais, o jų viršūnės - dievų buveinėmis. Šiaurės Amerikoje kalnai pritraukia daugybę turistų, mėgstančių aktyvų poilsį, tokį kaip slidinėjimas, alpinizmas ir žygiai pėsčiomis.
Turizmas Pietų Amerikoje
Pietų Amerika vilioja keliautojus savo gamtos grožiu, kultūros įvairove ir istorinėmis vietomis. Štai keletas populiariausių vietų:
- Maču Pikču: Kadaise džiunglėse palaidotas inkų miestas, kurio gyventojai XVI a. paslaptingai išnyko. 1911 m. miestą atrado amerikiečių tyrinėtojas H. Binghamas ir pavadino jį Maču Pikču, kas kečujų kalba reiškia „senasis kalnas".
- Amazonija: Didžiausios pasaulyje džiunglės ir didžiausia pasaulyje upių sistema, užimanti trečdalį Pietų Amerikos žemyno. Ten gyvena bent 10% visų planetos gyvūnų ir augalų rūšių.
- Patagonija: Pietinis viso gyvenamo pasaulio pakraštys, kur žmonija pamažu užleidžia vietą vėjuotai ir šaltai gamtai. Patagonijos pietuose jau galima jaustis beveik kaip Antarktidoje: į ežerus stumiasi ir tirpsta vieni didžiausių pasaulio ledynų, pingvinų daugiau nei žmonių. Be pingvinų dar gyvena aibė kitų tik Amerikoje sutinkamų žvėrių - gvanakų, nandu, šarvuočių.
Pietų Amerika - tai žemynas, turintis įdomią istorinę ir kultūrinę praeitį. Iki tol, kol europiečiai atrado Ameriką, čia viešpatavo vietiniai indėnai. Jų tradicijos ir maginis mąstymas, kai kuriose atokesnėse žemyno vietovėse, gajus iki šių dienų. Būtent dėl šios priežasties, Pietų Amerika daugeliui asocijuojasi su judrumu, energija, smagiais muzikos ritmais, aistringais pokalbiais ir ne ką mažiau aistrų keliančiais šokiais.
Žymiausi Pietų Amerikos miestai ir regionai
- Rio de Žaneiras: Didmiestis su daugybe paplūdimių, poilsio ir pramogų kultūra. „Aštuntąją dieną Dievas sukūrė Rio“ - taip šmaikštauja vietiniai gyventojai, norėdami turistams pristatyti antrąjį pagal dydį Brazilijos miestą. Šia skambia fraze jie nori pasakyti, jog Rio - tarytum gabalėlis dangaus: miestas įsikūręs kalnų ir atogrąžų miškų apsuptyje, šalia vaiskiai žydro Atlanto vandenyno, su ilgomis auksinio smėlio pakrantėmis. Rio de Žaneiras - kontrastų miestas. Čia stebina kultūrinė, etninė bei socialinė įvairovė. Mieste galima išvysti tiek prabanga alsuojančius rajonus, tiek skurdžius kvartalus, tiek preciziškai sutvarkytas vietas, tiek chaosą. Visgi, turistams Rio de Žaneire sudarytos visos sąlygos patirti miestą tik iš gerosios pusės: čia gausu pramogų, gerų viešbučių, restoranų, prekybos centrų.
- Buenos Airės: Argentinos sostinė Buenos Airės - aistringojo tango miestas. Jei esate šio romantiško šokio gerbėjas, privalote nuvykti į La Bokos rajoną, esantį rytinėje miesto dalyje. Tai labai bohemiškas Buenos Airių kampelis, kuriame ne tik renkasi tango šokio aistruoliai, tačiau taip pat vyksta ir daug įvairiausių koncertų, parodų atidarymų ir kitokių renginių. Beje, tango La Bokoje šokamas visur: tiek kavinėse ar restoranuose, tiek parkuose ar atvirose lauko aikštelėse.
- Kolumbija: Pietų Amerikos šiaurės vakaruose slepiasi dar viena, labai įdomi šalis - Kolumbija. Kvapą gniaužiantys paplūdimiai, smaragdinio žalumo kavos plantacijos, didingi slėniai, kuriuose auga aukštos ir laibos palmės, įmantrių formų uolienų kupina dykuma - Kolumbija gali pasigirti įspūdingo grožio gamta. Ne ką mažiau įdomūs ir šalies miestai.
- Bolivija: „Pietų Amerikos Tibetas“ - taip kartais įvardijama Bolivija. Šalis įsikūrusi žemyno širdyje, tačiau yra gana izoliuota, o gyvenvietės įsikūrusios aukštikalnėse - panašiai kaip Tibete. Vakarinėje Bolivijos dalyje stūkso didingos Andų viršukalnės, o rytuose - Amazonės baseino suformuotas kraštovaizdis: drėgnieji miškai ir pelkynai. Bolivijos kraštovaizdis - paslaptingas ir vietomis dar nepažintas.
- Peru: Ramiojo vandenyno pakrantėje esanti Peru - tai labai spalvinga ir įdomi šalis. Čia gajus tiek ispaniškas temperamentas, tiek senosios indėniškosios tradicijos. O šalies rytinėje dalyje galima atrasti ir afrikietiško kolorito.
- Ekvadoras: Ekvadoras, palyginus su kitomis Pietų Amerikos šalimis - gana nedidelė valstybė. Tačiau savyje ji talpina labai daug įdomybių: Andų kalnai, Ramiojo vandenyno pakrantė, Amazonės baseino džiunglės. Ne ką mažiau įdomi ir šalies kultūra.
Kelionės po Ameriką: nuo Panamos iki Nikaragvos
Keliaujant po Amerikos žemyną, galima atrasti ne tik įspūdingus kalnus, bet ir daugybę kitų gamtos ir kultūros lobių. Pavyzdžiui, Centrinėje Amerikoje galima aplankyti Panamos kanalą, Portobelo uostą, Kosta Rikos tropinius miškus ir Nikaragvos ežerus.
Pietų Amerika. Viena galutinių keliautojų svajonių: tolima, egzotiška, visom prasmėm karšta. Pietų Amerikos žemyno koziris - gamta. Ypač - menkai civilizacijos paliestos teritorijos, prilygstančios kokiam trečdaliui Europos, kur gyvūnai, augalai nustelbia žmoniją ir dešimtis kilometrų aplink gali nebūti jokio kito žmogaus - tik didingiausia gamta. Kiekviena šių teritorijų driekiasi per daugiau nei vieną šalį ir todėl, norint jas aplankyti, nėra būtina keliauti į konkrečią valstybę.
Patarimai keliaujantiems į Pietų Ameriką:
- Saugumas: Būtina būti atsargiam, ypač didmiesčiuose ir lūšnynuose.
- Sveikata: Pasikonsultuokite su gydytoju dėl rekomenduojamų skiepų.
- Transportas: Patogiausia keliauti vidiniais skrydžiais arba autobusais.
- Apgyvendinimas: Daugybės viešbučių dar neįmanoma užsakyti per internetą, ypač mažesniuose miestuose.