Prieš rinkimus valdžia mėgsta įvairiais pyragais „pamaloninti“ atskiras visuomenės grupes. Viena tokių tikslinių grupių yra pacientai, pastaruoju metu labai nusivylę naująja vaistų kompensavimo tvarka. Ir medikai - niekaip nesulaukiantys sisteminių permainų sveikatos priežiūros sistemoje. Tad šiai labai plačiai rinkėjų auditorijai vilioti, panašu, bus skiriama žalos be kaltės atlyginimo reforma. Po ilgų metų svarstymo Sveikatos apsaugos ministerija ją jau palaimino, ir dabar ji skinsis savo kelią Vyriausybėje ir Seime. Pyragas jiems pristatytas kaip itin skanus.
Siūlomas modelis: žalos atlyginimas be tiesioginės kaltės
Pagal siūlomą modelį, pacientai, besikreipiantys į Žalos atlyginimo komisiją, galėtų lengviau ir greičiau gauti patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Medikai galėtų džiaugtis, nes šiame etape nebūtų liečiamas jų kaltės klausimas. Būtų sukurta speciali sąskaita, į kurią įmokas mokėtų visos asmens sveikatos priežiūros įstaigos, o lėšas skirstytų komisija. Skamba taip gerai, kad vargu, ar tai gali būti tiesa.
Finansinės spragos ir modelio „bombikės“
Išties, peržvelgus atidžiau į finansinę modelio pusę, žalos be kaltės pyragas prisagstytas „bombikių“, dėl kurių naująja sistema teks pasidžiaugti neilgai - kol jai pradėjus veikti iš maišo pradės lįsti visos ylos. Pagal įstatymo projektą, asmens sveikatos priežiūros įstaigoms atsirastų naujas privalomas mokestis. Visos asmens sveikatos priežiūros įstaigos nuo visų savo gaunamų pajamų už paslaugas, ir nuo mokamų, ir nuo apmokamų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF), privalėtų sumokėti 0,3 proc. dydžio įmokas.
Lyginant su sumomis, kurias dabar gydymo įstaigos moka civilinės atsakomybės draudimui, įmokos joms didėtų nuo kelių iki keliolikos kartų. Vadinasi, gydymo įstaigai atsiranda papildomos sąnaudos. Gydymo įstaigos turės arba kelti mokamų paslaugų kainas pacientams, kad jų sąskaita sumokėtų šias privalomas įmokas. Arba, kaip visada, ieškoti mistinių „vidinių resursų“ - dažniausiai medikų algų kėlimo sąskaita. Arba šis naujas mokestis didins PSDF išlaidas, kurios į naująją sąskaitą keliaus tranzitu per gydymo įstaigas, taip ir vėl imituojant, „kaip teisingai suskaičiuotas paslaugų įkainis“. O labiausiai tikėtina, bus visų šių trijų variantų kombinacija, labiausiai panaši į tą iš trijų pirštų, atkištą pacientui ir gydytojui.
Aiškinamajame rašte pateikiamas finansinis modelis yra visiškai susipykęs su realybe. Nurodoma, jog pirmaisiais veiklos metais į sąskaitą bus sumokėta du milijonai eurų. Vien tik iš PSDF finansuojamų sveikatos priežiūros įstaigų pajamos sudaro beveik 1,4 milijardo eurų. Vadinasi, vien nuo šių paslaugų į sąskaitą turėtų patekti apie keturis milijonus eurų. O kur dar įmokos nuo tų pajamų už gydymą, kurias pacientai susimoka patys? Išeitų, kad jau planavimo stadijoje apie lėšų sumas yra pateikiami sąmoningai klaidinantys ir netikslūs skaičiai. Pagrįstai kyla klausimas, kaip bus naudojamos tos kitos lėšos, bene pusė visų gautų įmokų, nes jau planavimo stadijoje nenumatyta jų panaudoti išmokoms pacientams. Jų apskritai nuspręsta neparodyti!
Administracinės išlaidos ir efektyvumo abejonės
Dar viena „nerimtai“ atrodanti suma - kiek kainuos naujoji sistema. Sąskaitos administravimas - dvidešimt tūkstančių! Per metus, Karlai! Dar 60 tūkstančių bus skirta komisijos darbui apmokėti ir dar 30 tūkstančių išorinėms ekspertizėms. Iš viso - 110 tūkstančių eurų per pirmuosius metus. Septynių žmonių komisijai, išoriniams ekspertams ir administracijai - 9 tūkstančiai eurų per mėnesį.
Prielaidos apie numatomą gauti skundų skaičių apskritai neatlaiko jokios kritikos. Pirmaisiais metais planuojama išnagrinėti vos 300 skundų - tai netgi mažiau nei dėl žalos atlyginimo kreipiamasi dabar, sistemoje, kuri kritikuojama už tai, kad kreipiasi per mažai pacientų. Ne itin noriai ketinama tuos skundus tenkinti, pirmaisiais metais - maždaug kas dešimtą skundą.
Jei tokį „verslo planą“, kurioje abejonių kelia kiekvienas pateiktas skaičius, gautų bet kokia nors kiek rimtesnė įstaiga, klientas eitų daryti namų darbų. Bet kadangi Vyriausybė ir Seimas ne pinigus, o rinkėjų balsus skaičiuoja, tai dzin jiems ta aritmetika. Modelį palaikantys pacientai bei medikai irgi ne į skaičius žiūri, o į politikų lūpas. Tai dažnai ir būna atsakymas, kodėl per rinkimus visada tikimės, kaip geriau, bet išeina - kaip visada.
Vandeniu šildomos grindys, įrengimas, ką reikia žinoti
Kaltės ir atsakomybės prigimtis: platesnis kontekstas
Ši reforma, pašalinanti tiesioginį medikų kaltės klausimą pirminiame etape, atliepia platesnius visuomenės ir asmens kaltės bei atsakomybės apmąstymus. Karlas Teodoras Jaspersas (1883-1969) - vokiečių psichiatras ir filosofas, po Antrojo pasaulinio karo, pirmiausia turbūt sau, o sykiu ir savo tautiečiams, kėlė klausimą, kiek jie yra visi atsakingi, dėl įvykusios siaubingos tragedijos. Tai rodo, kad atsakomybės klausimas gali apimti ne tik individualius veiksmus, bet ir sistemas ar kolektyvines aplinkybes.
Kai jaučiamės kalti dėl kokio nors įvykio, mūsų protas dažnai sutelkia dėmesį tik į mūsų pačių veiksmus ar klaidas. Mes tarsi „pasisaviname“ visą kaltę, pamiršdami, kad bet koks įvykis yra daugybės aplinkybių derinys. Kad ir kokia kaltė būtų nemaloni ar slegianti, kad ir kaip nesinorėtų žiūrėti į jos pusę, visgi verta apie ją kalbėti. Žinoma, galima ir nežiūrėti, bet tai, kad mes kažko nematome, nereiškia, kad tai neegzistuoja.
Viena iš pirmųjų rekomendacijų pradėjusiems gilintis į save, į savęs pažinimo, saviugdos temą - prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Atrodo, viskas paprasta, tačiau, kaip rodo gyvenimas, tai lengva padaryti tik žodžiais. Kaltės jausmas yra vagiantis energiją ir dažnai nieko produktyvaus nesukuriantis jausmas.
„Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista.“ [Lk 6:36] Sunku būtų rasti tą, kas nėra girdėjęs šio posakio, kaip turbūt ir tą, kas jo laikosi.
tags: #kaltes #atsakomybes #pyragas