Pristatome naują kelionių įspūdžių knygą - Martyno Starkaus „Kartą Pietų Amerikoje“. Tai kelionių apybraižos, išleistos Vilniuje „M. Starkus“ leidyklos 2012 metais, apimančios 303 puslapius. Knygos autorius - žinomas televizijos ir radijo žurnalistas, ne vienus metus pristatantis kelionių reportažus iš įvairių pasaulio kraštų. Ši knyga - jau trečioji po „Šilko kelio“ (2009) ir „Tuk tuk Indijos“ (2010).
„Audiotekoje“ taip pat galima rasti trečiąją žurnalisto ir keliautojo Martyno Starkaus audioknygą „Kartą Pietų Amerikoje“, pasakojančią apie Lietuvoje gerai žinomo autoriaus bei jo bičiulio ir kolegos Vytaro Radzevičiaus keliones po tolimus kraštus. Šios kelionės metu taip pat filmuojamos labai populiarios TV laidos.
„Snaigė“ - kelionės siela ir ištikima palydovė
Kelionėse po Pietų Ameriką Martynas Starkus ir Vytaras Radzevičius su nuostabia komanda nusprendė parodyti nuostabiąją Pietų Ameriką. Tai jau trečioji autoriaus knyga ir šešta bei septinta draugų kelionė senu automobiliu po svečias šalis. Knyga padalinta į dvi dalis, kuriose jie keliauja pirmiausiai į kontinento pietus, o po to kyla jau aukštyn į Andų aukštikalnes.
Bene pagrindinė šios kelionės dalyvė - mašina veteranė, labiau panaši į šaldytuvą, o ne tūkstančius kilometrų galintį įveikti automobilį, netrukus gavusi vardą „Snaigė“. Apie „Snaigę“ sukasi didžioji dalis knygos, kaip ir dera senam oriam automobiliui, bet taip pat prie jos keliautojai labai prisirišo. Skaitytojams lengva įsijausti į visą Argentinos bei kitų šalių grožį, bet ir nerimauja dėl tykančių pavojų bei vis gendančios „Snaigės“.
„Per daug dėmesio. Jai iš po vairo pliūptelėjo tirštas dūmų kamuolys. Pasirodo, „Snaigė“ neteko regėjimo. Dingo šviesos. Tai dar ne viskas. Kur kas įdomiau tapo netrukus - kinų Naujuosius metus, o tada išsijungė ir variklis. Nebeužsivedė.“ Nepaisant visų iššūkių, Martyno Starkaus rašymo stilius - šiltas, malonus, su vyrišku lietuvišku, bet labai geranorišku humoru. Autorius šiltai, mielai apie „Snaigę“ atsiliepia, sugyvindamas automobilį virš personifikacijos. Mielos tos istorijos, su visais gedimais.
Jaudinantys žodžiai iš vieno drąsiausių visų laikų Antarkties nuotykių | Trumpametražių filmų demonstracija
Legendos ir istorijos: Nuo Gaučito iki Oro Senelio
Gaučito legenda Argentinoje
Argentina - ne išimtis, kur legendos susilieja su realybe. Sakoma, kad čia seniai (XIX a. pabaigoje) gyveno toks piemuo Gaučitas. Patekęs į kariuomenę, jis netrukus buvo vėl pašauktas kariauti, tad kartu su keliais sėbrais nusprendė dezertuoti. Teko slapstytis, nes namo grįžti negalėjo - sučiups ir nubaus. Greitai vietiniai gyventojai ėmė jį globoti, nors jis buvo persekiojamas valdžios tarnų.
Už dezertyravimą mirties bausmė ir jokio pasigailėjimo. Mirė, bet savo vardą padarė nemirtingą. Paskutiniai jo žodžiai buvo, kad tik jis grįšiąs namo, rasiąs savo sūnų sunkiai sergantį. Ir nutiko stebuklas - sūnus pasveiko. Legenda gimė.
Argentinos pakelėse galima pamatyti daugybę raudonais kaspinais puoštų altorėlių, skirtų čia šventuoju laikomam Gaučitui. Sakoma, kad važiuojant pro tokią iš toli „kraujuojančią“ vietą būtina signalizuoti. Kitaip tavo kelionė užtruks, arba - žinoma, tai visai realu - gali ir išvis savojo tikslo nepasiekti.
Lietuvių lakūno Kazimiero Šlapelio istorija
Vienas iš skyrių Martyno Starkaus knygoje skirtas Argentinos miestui Sarmjentui ir jame gyvenusiam lietuvių kilmės aviatoriui. Šlapelio šeima iš Lietuvos į Argentiną atvyko 1908 metais, kai Kazimierui buvo visai pyplys. Tad kelionę turbūt vargiai atsiminė. Kazimieras dirbo avikirpiu, darbininku, vežiku, mechaniku.
Jis buvo savamokslis, įkūręs Sarmjente aeroklubą. Kiek vėliau jis tapo ir pirmosios avialinijos „Aeroposta Argentina“ direktoriumi. Kazimieras pats sukonstravo ir 1933 m. išbandė pirmąjį vietinės gamybos lėktuvą ir pavadino jį „Ei Chimango“ („Vanagas“). Šiuo lėktuvu jis gabeno paštą, vaistus, ligonius, gydytojus ir visais kitais svarbiais atvejais. Pats „Mažojo princo“ autorius Antoine de Saint-Exupéry, dirbdamas Argentinoje, atskrisdavo lėktuvu į Kordobos miestą pas jį mokytis skraidyti.
Šlapelis skraidė net sulaukęs garbaus amžiaus. Spauda jį praminė „El abuelo ei aire“ - Oro Seneliu. Paskutinį kartą į orą Kazimieras Šlapelis pakilo būdamas 82 metų, bet sėkmingai. Likus kelioms dienoms iki Kazimiero 85-ojo gimtadienio, jam skrendant įprastu maršrutu, užgeso maždaug dvidešimt metrų aukštyje ir lėktuvas nukrito. Per stebuklą, lakūnas nenukentėjo ir po šio įvykio nutarė nebeskraidyti. Paskutinius gyvenimo metus Kazimieras gyveno savo įkurtame aeroklube Sarmjente. Ten jis pragyveno 28 metus.
Knygose apie Patagoniją rašytojas Bruce'as Chatwinas, keliavęs po šį kraštą, aprašė Kazimierą Šlapelį kaip stebuklą. Jo aprašyti gamtos įspūdžiai tapo nebe jo vieno turtu. Savo knygoje rašytojas buvo sutikęs Kazimierą važinėjantį senu motociklu „Moskva“. Chatwino knygos sakiniai: „Kazimieras Šlapelis buvo stebuklas. Jis atvyko iš Lietuvos, kad taptų žmogumi paukščiu.“
Kitos kelionės po Pietų Ameriką: Knygų įvairovė
Besidomintiems Pietų Amerika ar planuojantiems keliones į šį nuostabų žemyną, iš tiesų nemenkas galvosūkis, jeigu norisi išsirinkti tik vieną iš pasirodžiusių knygų. Lyginti visas šias knygas yra labai nedėkingas reikalas. Mat visos jos, nors ir priskirtinos kelionių literatūros žanrui, iš tiesų yra pakankamai skirtingos, žavinčios vis kitais dalykais.
Martynas Starkus aprašo kiek kitokį kelionės būdą - kartu su trimis bičiuliais jis Pietų Amerikos kelius bandė senu autobusiuku. Tad ir įspūdžiai dėl tokio kelionės būdo visiškai kitokie - galbūt jo knygoje tos Pietų Amerikos dvasios ir mažiau, tačiau patraukli ji visai kitais dalykais.
Žydronės Lukšytės „Pietų Amerika. Metai su kuprine Naujojo pasaulio keliais“
Klajonės, aprašytos Žydronės Lukšytės knygoje „Pietų Amerika. Metai su kuprine Naujojo pasaulio keliais“, prasidėjo panašiai kaip ir kitų keliautojų. Žydronė rašo net iki šiol negalinti paaiškinti, kodėl kartu su Valdu 15 mėnesių keliui pasirinko Pietų Ameriką: „Gal atrodė, kad tai bus tolimiausias kraštas nuo pažįstamos Europos. Kitas Žemės pusrutulis, kita pusiaujo pusė. Kita kalba, kita kultūra. Kiti žmonės.“
„Pietų Amerika. Metai su kuprine Naujojo pasaulio keliais“ - tarsi bilietas į legendomis apipintas Pietų Amerikos šalis, stebinančias savo kontrastais, senųjų civilizacijų pėdsakais, gamtos paminklais ir kultūrine įvairove. Autorė pristato įdomiausias kelionės patirtis, nutikimus, dalijasi įspūdžiais apie vietinį gyvenimą bei pataria, ką reikia žinoti ten lankantis. Nors knyga nėra kelionių vadovas, joje gausu naudingos informacijos: kiekvienas skyrius apie vis kitą valstybę pradedamas įdomiomis įžvalgomis ir faktais apie šalį.
Kelionės įspūdžiai „išbrandinti“: keliauta ilgai ir nepaviršutiniškai - ne paprasto turisto keliais, o kuo labiau stengiantis pažinti žemyną tenykščių akimis. Žydronė visada mėgo keliauti, o galiausiai apsisprendusi išvykti metams, metė prestižiniu laikomą darbą banke ir suprato, kad grįžusi turės viską pradėti nuo nulio. Nenorėdama nutolti nuo savo svajonių, su bendražygėmis ji įkūrė kelionių agentūrą „Travel Planet“ ir iki šiol su turistų grupėmis keliauja į Pietų Ameriką.
Žydronės Lukšytės knyga papirko pasakojimo stiliumi. Prisodrinta humoro, labai asmeniška, įtraukianti taip, kad nepaisant solidžios apimties (437 puslapiai) ją galima perskaityti per kelis vakarus. Žydronė, skirtingai nuo kitų autorių, trumpai pristato ir kiekvieną šalį, pateikia įdomius faktus ir duoda savo subjektyvius vertinimus kiekvienai iš jų. 10 balų gavo keturios Pietų Amerikos valstybės - Čilė, Argentina, Peru ir Kolumbija. Kelionių knygose visuomet svarbiausia, ar autorius sugeba pasakoti taip, kad prieš akis matytum vietas, kurias aprašo keliautojas. Žydronė tai sugeba puikiai, skaitant jautiesi taip, tarsi iš dalies nuotykius patiri ir pats. Iš visų trijų knygų Žydronės pasakojimo stilius imponuoja labiausiai.
Eglės ir Andriaus Bagdzevičių „Pietų Amerika. 394 dienos“
Po kurio laiko Žydronės ir Valdo kelią pakartojo Eglė Bagdzevičė su Andrium Bagdzevičium - padarę karjeros pertrauką 394 dienoms, leidosi į „pietų amerikietiškus“ nuotykius. Kad keliaus būtent į Pietų Ameriką, jie nusprendė greitai. Abi šios knygos sudėliotos tam tikra dienoraščio forma.
Tiesa, verčiant knygų puslapius galima pastebėti ir tam tikrų sutapimų - įdomu buvo skaityti, kaip tiek Ž. Lukšytė, tiek E. Bagdzevičė su A. Bagdzevičium, kartais atsidūrę tose pačiose vietose, pastebi tuos pačius stebinančius ar žavinčius dalykus (arba, atvirkščiai, tai, kas nuteikia ne itin maloniai - pavyzdžiui, sukčiai Peru pasienyje). Tiesiog tam tikros vietos turi tam tikrą magnetizmą, kurį nesunku pajausti, arba, atvirkščiai, atstumiančius dalykus, kuriuos prisijaukinti ar į kuriuos nekreipti dėmesio sudėtinga.
Į tai, ką vadintume tinklaraščiu, kelionių „blogu“, pagal struktūrą panašiausia knyga „Pietų Amerika. 394 dienos“. Joje visos kelionės įspūdžiai sudėlioti chronologiškai, fiksuojant konkrečias kelionės dienas. Kartu tai knyga, kurią iš šios trijulės galima pavadinti suteikiančia daugiausia praktinės informacijos besiruošiančiam čia vykti žmogui. Čia yra patarimai tiems, kurie irgi norėtų išsirengti į panašią kelionę, neretai pateikiamos kainos, maršrutai, pastabos, kur ką pirkti ar kur apsistoti.
Dar vienas dalykas, kuris išskiria šią knygą iš kitų, yra dėmesys maistui ir vynui (keliautojai ne vieną kartą prisipažįsta, kad jie gali nakvoti kokioje pusiau skylėje, tačiau nepataupys maistui). Tad tuos pačius stebuklingosios argentinietiškos mėsos valgymo ypatumus keliautojų pora aprašo tarsi kokiame restoranų ar apsipirkimo turguje gide - kuri jautienos skerdienos dalis geriausia, kiek kainuoja, kaip ji gaminama, kur ir kokią kavą pirkti ar, galų gale, kokie reikalai Pietų Amerikoje su picomis. Žinoma, kulinariniai atradimai - tik mažoji dalis kelionės po Pietų Ameriką įspūdžių.
Pietų Amerika: Šalies pavadinimų kilmė ir geografinis centras
Žemėlapiai yra ne tik geografinis įrankis, bet ir priemonė pažinti kultūrą, istoriją ir ekonominę raidą. Pasaulio politinis žemėlapis yra esminis įrankis norint suprasti pasaulio šalių išsidėstymą ir politines sienas. Pietų Amerikos kontekste, toks žemėlapis leidžia suvokti žemyno šalių tarpusavio ryšius, jų dydžius ir padėtį pasaulio mastu.
Pietų Amerikos šalių pavadinimų kilmė
| Šalis | Pavadinimo kilmė |
|---|---|
| Argentina | Iš lotyniško žodžio Argentum (sidabras). Pirmą kartą Terra Argentea (liet. Sidabro žemė) rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1554 m. Šalis įsikūrusi Sidabro upės (isp. Rio de la Plata) krantuose, kuri buvo svarbus tranzitinis taškas brangiųjų metalų gabenimui iš Peru. |
| Belizas | Viena teorija sako, kad šalis taip pradėta vadinti pagal jos teritorija tekančią Belizo upę, kurios pavadinimas kilęs iš majų žodžio Balis, reiškiančio drumzlinas arba drėgnas. |
| Bolivija | Pavadinimas suteiktas karininko ir politiko Simono Bolivaro garbei, kuris buvo vienas iš XIX a. Pietų Amerikos nepriklausomybės kovų lyderių. |
| Brazilija | Šalies pavadinimas kildinamas iš sodriai raudonos spalvos kamieną turinčio medžio, kurį atvykę portugalai pavadino Pau Brasil. Tai - plačiai paplitęs augalas Brazilijos teritorijoje, o vietiniai indėnai naudodavo jį raudoniems dažams išgauti, kurio spalva primena degančias žarijas. |
| Kolumbija | Pavadinimas suteiktas atradėjo Kristoforo Kolumbo garbei, kuris atlydėjo pirmąją ispanų ekspediciją į Amerikos žemyną 1492 m. Kolumbijos pavadinimą ši šalis turi tik apie 150 metų. |
Pietų Amerikos geografinis centras
Nors Žemės paviršius neturi aiškiai apibrėžto centro, bandymai nustatyti žemynų geografinius centrus vyksta jau šimtmečius. Pietų Amerikos centras pirmą kartą buvo nustatytas 1909 m. ir yra Kujabos mieste, Brazilijoje. Šie taškai tarnauja kaip tapatybės, pasididžiavimo ar smalsumo simboliai.
Žemėlapiai - kelio ir pažinimo įrankis
Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Pietų Amerikos žemėlapių įvairovę, pradedant nuo politinių žemėlapių ir baigiant specializuotais regioniniais atlasais. Žemėlapiai yra ne tik geografinis įrankis, bet ir priemonė pažinti kultūrą, istoriją ir ekonominę raidą. Aptarsime įvairius žemėlapių tipus, jų paskirtį ir kaip jie gali būti naudingi keliautojams, tyrinėtojams ir mokslininkams. Sieninis politinis žemėlapis yra puikus būdas vizualiai įsisavinti šią informaciją, ypač mokyklose ar kitose edukacinėse įstaigose.
Kelių žemėlapiai yra nepakeičiami keliaujant automobiliu. Jie rodo pagrindinius kelius, atstumus tarp miestų ir kitus svarbius orientyrus. Miesto planai yra būtini norint orientuotis dideliuose miestuose. Miesto planai padeda rasti reikiamą adresą, susiplanuoti maršrutą ir atrasti įdomias vietas.
Teminiai žemėlapiai skirti specifinėms sritims, pavyzdžiui, gamtai, turizmui ar istorijai. Ieškant Pietų Amerikos žemėlapio, svarbu atkreipti dėmesį į jo tipą, mastelį, detalumą ir kainą. Kainoteka.lt platformoje galite palyginti skirtingų pardavėjų siūlomas kainas ir išsirinkti geriausią variantą. Svetainėje esantis produktų katalogas leidžia greitai atrasti geriausius pasiūlymus iš daugiau nei 300 skirtingų elektroninių parduotuvių. Naudodamiesi paieškos filtru, galite atrinkti produktus pagal kategoriją, prekės ženklą ir elektroninę parduotuvę.
Skaitytojų atsiliepimai ir kelionių filosofija
Skaitytojai „Kartą Pietų Amerikoje“ knygą vertina teigiamai, o įvertinimų vidurkis iš 25 siekia 4.8. Loreta nuo 2024-01-21 rašo: „Nepaisant to, kad TV laida jau matyta, buvo įdomu kartu su keliautojais sugrįžti į Pietų Ameriką ir dar kartą viską patirti. M. Starkus plunksną valdo nuostabiai. Įgarsinimas taip pat puikus.“ Rūta nuo 2024-01-27 priduria: „Martyno Starkaus rašymo stilius visada patiko. Istorijos įdomiai pateikiamos. Džiaugiuosi, kad ir audio versija nenuvylė - puikiai susiklausė autoriaus įgarsinimas.“ Edis nuo 2024-03-09 apibendrina: „Šauni knyga, šaunuolis autorius ir visos M. Starkaus parašytos knygos labai gerai klausosi, rašykit ir toliau, sėkmės.“
Daugelis pabrėžia, kad knyga ne tik atgaivina prisiminimus apie TV laidas, bet ir įtraukia į kelionės atmosferą. Skaitytojai pajunta, jog važiuoja kartu toje „Snaigėje“ ir atrodo net užuodžia tą garuojantį benziną. Knyga padeda įsijausti ne tik į visą Argentinos bei kitų šalių grožį, bet ir nerimauti dėl tykančių pavojų bei vis gendančios „Snaigės“. Ši knyga yra nuoširdi, net didžiausiuose iššūkiuose nepametanti pozityvumo bei geros nuotaikos kelionių knyga, kurios pagalba kartu galima pakeliauti po tolimąjį Pietų Amerikos žemyną.
Knygoje nestokojama gero humoro ir tos kitos kelionės pusės - ne nuostabių peizažų aprašymo (nors jų taip pat buvo), bet paties keliavimo ir to, kaip gali būti sunku pasiekti suplanuotą tikslą (miestą ar rojaus kampelį, kaip Maču Pikču), kokių iššūkių gali kilti kelionėje ir kaip jie įveikiami. Knyga duoda daug supratimo, kad visas negandas įveikti gali padėti ištikimi draugai/kompanjonai, atkaklumas, drąsa ir ryžtas, taip pat kreipimasis pagalbos, jei su kažkuo pats nesusitvarkai.
Keliautojai dalijasi ir bendromis gyvenimo bei kelionių įžvalgomis: „Jei susirasi darbą, kuris yra tavo hobis, tuomet tau niekada nereikės dirbti“, „Gyvenimo ritmas kaip ralyje Paryžius-Dakaras“, „Visos baimės yra mūsų galvose. Kai jų atsikratai, gali lengvai priimti ir tinkamai įvertinti gyvenimo tau teikiamas mažas dovanas.“
Šiuose kraštuose beprotiški poelgiai padeda užkariauti žmonių simpatijas labiau nei mandagus elgesys. Knygoje taip pat pateikiamos įdomios vietinių kultūrų detalės, pavyzdžiui, apie Urai žmones, kurie, jų pačių tvirtinimu, nejaučia šalčio, nes jų gyslomis teka juodas kraujas, arba apie Peru vyrų mezgimo įgūdžius, vertinančius jų vyriškumą.
„Pietų Amerika 4K formatu - atraskite paslėptus lobius ir neįtikėtinas scenas.“