Kazimieras Jakutis - asmenybė, jungianti sėkmingą verslininko kelią ir jautrią kūrėjo sielą. Jis yra didelės čiužinius ir kitus miegoti skirtus daiktus gaminančios įmonės „Lonas“ įkūrėjas ir savininkas, tačiau kartu - dainų autorius ir atlikėjas, prozos bei poezijos kūrėjas, sceniniu vardu Pagulbis. Jo gyvenimas ir kūryba persmelkti gilių apmąstymų apie praeitį, šeimą, meilę ir aplinkos poveikį. Šiame straipsnyje gilinsimės į Kazimiero Jakučio pasaulį, jo gyvenimo filosofiją ir tai, kokią reikšmę jam turi reiškiniai, kurie tarsi egzistuoja „virš mano galvos“ - tiek pozityvūs ženklai, tiek ir iššūkiai, formuojantys jo unikalų požiūrį į būtį.
Pagulbio sodyba: kur gimsta istorijos ir tradicijos
Pažintį su Kazimieru Jakučiu daugelis pradeda nuo jo turimos Pagulbio sodybos, kuri tapo ne tik namais, bet ir įkvėpimo šaltiniu bei kūrybiniu centru. Kazimierui ši vieta be galo svarbi - net sceninį vardą pasirinko tokį pat - Pagulbis.
„Esu kaimo vaikas. Augau tokiame krūmais ir alksniais apaugusiame vienkiemyje, tai jaučiuosi truputį laukinis (juokiasi). Kad ir kiek gyvenau mieste, traukė mane kaimas. Norėjau grįžti į tėviškę, tik kad toje vietoje jau nieko nebelikę, tad pradėjau ieškoti sodybos maždaug 70 km spinduliu“, - pasakoja K. Jakutis. Meilė Pagulbiui prasidėjo nuo medinių durų. Visa kita atrodė nekaip - langai buvo išdaužyti, duonkepė krosnis išversta, pro stogą varvėjo vanduo, bet patiko, kad troba erdvi, aukštomis lubomis.
Šią erdvią 1925 m. pastatytą trobą K. Jakutis įsigijo prieš 16 metų ir rekonstruodamas pasistengė kuo tiksliau išsaugoti bei atkurti autentišką to laiko architektūrą. Ratu išdėstyti kambariai, molinės aslos fragmentai, masyvios medinės durys, stalas dar mena savo pirmuosius šeimininkus. 1925 m. ją, įsigiję 70 ha žemės, pagal gretimo dvaro pavyzdį pasistatė ūkininkai Maželiai - keturi broliai ir seserys. Čia apsigyvenę, jie nutarė nesituokti, kad šeimos turtas liktų vienose rankose, deja, šiuos planus sugriovė sovietų valdžia. Turtas buvo nusavintas, o Maželiai išsiblaškė po visą pasaulį. Vėliau name buvo įkurta mokykla, veikė biblioteka. Grįžusi iš tremties Sibire, gūniomis atitvertame didžiosios virtuvės kampe savo dienas baigė viena iš buvusių sodybos šeimininkių. Ji buvo neįgali, nevaldė kojų, judėjo kaimynų padarytu vežimėliu pasiremdama į žemę rankose laikomomis plytomis. K. Jakutis teigia: „Jei ne aš, ta sodyba su visa istorija gal jau būtų nugrimzdusi į nebūtį.“
Sodyba tapo gyva vieta, kur nuolat verda veiksmas. Erdviame kluone vyksta šventė „Poezijos atlaidai“, koncertai, vestuvės, krikštynos... Daržinėje kvepia šienu, ant jo savo pirmąją naktį mėgsta leisti jaunavedžiai. Dūminėje pirtyje auga obelis, ant jos šakų, prasiskverbusių pro stogą, noksta laukiniai obuoliai, o buvusiame tvarte akys raibsta nuo vertingų, sentimentus keliančių sendaikčių. Bene labiausiai Pagulbio sodybą išgarsino joje rengiama šventė „Poezijos atlaidai“. Idėją pakišo sielos draugas poetas Alfas Pakėnas. „Dėdė kunigas vis bardavo, kad vadinu šventę atlaidais, bet man labai gražu (šypsosi). Žmonės mėgsta kurti eiles. Kuria, kuria, niekas jų neskaito, neklauso. O čia visi gali eiti į sceną. Patys skaito, patys klauso. Ir aš - tarp jų (juokiasi).“
Pagulbis virto ir filmavimo aikštele. Čia Algimantas Puipa kūrė naujausią savo juostą „Kita tylos pusė“. Nors filmo kiemas buvo kaip arklių ištryptas, tai buvo proga interjerą atnaujinti: asla paslėpta po grindimis, paliktas tik jos fragmentas po stiklu, pakeisti baldai, o kambariai, atiduodant pagarbą istorijai, pavadinti Mokytojų, Bibliotekos, Rojalio vardais. Sodyba pritaikyta svečiams priimti, ir jau visus metus joje apsistoja pakeleiviai iš Lietuvos ir užsienio. Senieji daiktai iškeliavo į tvartą, guli dabar tarp kitų relikvijų laukdami savo valandos. Ten yra daug gražių dalykų - kailiniai, kuriais vilkintį tėvai išlydėjo mane į miestą, senelio plūgas, varstotas. „Man jie labai mieli. Aš net į koncertus vežuosi savo gonkų, pirties duris, iš sienojų padarytus šviestuvus. Dar galvojame Pagulbyje atidaryti vadinamuosius miego namus, kur žmonės mokytųsi sveikai miegoti“, - dalijasi K. Jakutis.
Nuo kaimo vaiko iki „Lonas“ įkūrėjo: Kazimiero Jakučio kelias
Klausantis Kazimiero Jakučio pasakojimų, dainų, skaitant jo prozą ir poeziją, akivaizdu, kad jis jaučia didžiulę nostalgiją vaikystei. „Augome penkiese, turiu du brolius ir dvi seseris, esu vyriausias. Tėvų nebėra. Mamos netekau prieš trejus, tėvo - prieš metus. Tėvas tarybiniame ūkyje dirbo traktorininku, mama buvo namų šeimininkė, augino mus. Taigi gavome daugiau mamos rūpesčio ir meilės nei kiti sovietmečio vaikai. Ypač pasisekė man, pirmagimiui, nes mamos meilės gavau daugiausia.“
Mama svajojo, kad taptų kunigu. Ji jaunystėje buvo įsimylėjusi vienuolį poetą Anastazą. Šis, kai jau Jakučiai buvo paaugę, lankėsi pas juos. Su tėvu mama tuokėsi turbūt todėl, kad neliktų senmergė, - jau buvo 26-erių metų, tada tai atrodė daug. Tėvas net bažnyčios chore pradėjo giedoti, kad būtų arčiau mylimos moters. O kai susituokė, nors turėjo tikrai gražų balsą, chorą metė. Jis nemėgo kompanijų, vakarėlių, negėrė su kitais traktorininkais. Labiausiai jam patiko leisti laiką gamtoje, miške malkas ruošti ar vienam virves pinti. O štai mama - priešingai, labai mėgo bendrauti, svajojo, kad jos sodyboje po mišių rinktųsi žmonės, pro atvirus langus sklistų pianino muzika, dainos. Ji sugalvodavo, kaip prasigyventi, kaip išmaitinti vaikus. Įsigijusi antrą, paskui - trečią karvę, ieškojo laisvų plotelių, kur jas ganyti, nes ūkio duotos pievos neužteko. O tėvas vis priešinosi: „Ne, negalima, mums leista laikyti tik vieną karvę, miško pieva mums nepriklauso, nesvarbu, kad apleista ir niekam nereikalinga.“ Jis labai skrupulingai laikėsi taisyklių. „Paveldėjau šį bruožą“, - pripažįsta Kazimieras. Tame vienkiemyje mama duso, norėjo išvažiuoti į miestą, bet jos svajonę įgyvendino tik vaikai. „Visi gyvename mieste, turime aukštąjį išsilavinimą. Nors nebuvome nei spaliukai, nei pionieriai, nei komjaunuoliai, tai nesutrukdė mums siekti savo tikslų.“
Knygoje „Stapukioko daina“ K. Jakutis rašo, kad tėvo ranka dažniau buvo baudžianti nei glostanti. „Užtektinai meilės gavau iš mamos, o tėvas tikrai glostydavo rečiau, nei bausdavo. Prisimenu Kalėdas, kaip jis apkabino mane prie eglutės. Tai buvo tokia stipri ir, matyt, tokia reta tėvo meilės akimirka, kad prisimenu iki šiol. Mušdavo dažnai, už kiekvieną prastesnį pažymį. Bausmės buvo apgalvotos, iš anksto žinojai, kiek kirčių ir už ką gausi. Tik mokydamasis paskutinėse klasėse išdrįsau tėvui pasipriešinti. Prisimenu, sugriebiau už bausti pasiruošusios rankos ir tvirtai laikydamas pasodinau jį ant suolo. Tėvas viską suprato ir daugiau rankos prieš mane nekėlė. Buvo ir blogesnių dalykų. Kartą - visai neseniai - jis pasakė, kad nekenčia manęs labiausiai iš visų vaikų. Kai paklausiau - kodėl, atsakė, kad aš meldžiuosi Mamonui. Esą vergauju pinigams. Skaudu? Gal tiesiog nelinksma. Negaliu sakyti, kad tėvo nekenčiau ar nemylėjau. Ar turime teisę savo tėvus teisti? Galime tik atvirai kalbėti apie savo jausmus.“
Likimo keliai Kazimierą Jakutį atvedė iki čiužinių gamybos. Išėjęs iš melioracijos, dirbo baldų kombinate. „Jau buvo Sąjūdis, o mūsų direktorius už darbo nuopelnus vis dar dalijo ženklelius su kūju ir pjautuvu. Aš, jaunutis meistras, atsistojau ir pasakiau: „Ar jūs baigsit tas nesąmones daryti? Geriau pasirūpintumėt ventiliacija, kad moterys nedustų.“ Iškart patekau į nemalonę, teko išeiti. Dar kurį laiką dėl visa ko, kad dirbtų knygutė, sargavau „Achemoje“, o laisvalaikiu rūsyje gaminau baldus. Per dulkes nieko nesimatė, bet man patiko dirbti su medžiu, jo kvapas. Galiausiai sargystę mečiau, gaminau žurnalinius staliukus ir tiekiau juos vienai įmonei. Paskui pradėjau pardavinėti tos įmonės baldus, poroloną, o vieną dieną nutariau dirbti sau.“
Šeima - „Lonas“ sėkmės variklis ir didžiausia vertybė
„Lonas“ suklestėjo, kai į verslą atėjo visa šeima - žmona ir keturi sūnūs. „Juokauju, kad, pristigus gerų darbuotojų, žmona prigimdė sūnų, ir viskas susitvarkė.“ Tačiau ne visada viskas buvo paprasta. Ankstesnis žmonos bandymas įsilieti į įmonę nebuvo toks sėkmingas. „Ji neketino tenkintis klusnios pavaldinės pozicija, o aš dar nebuvau toks subrendęs, kad gebėčiau dalytis valdžia. Labiausiai dėl to kaltas esu aš. Moteris juk gimsta tobula, ar ne? O dažnas vyras ir numiršta netobulas.“
Žmona Birutė, su kuria Kazimieras susituokė dar studijuodamas, yra kilusi iš trijų vaikų šeimos. „Tik štai labai jau vyriška ta mūsų šeima. Iš pradžių - keturi sūnūs, paskui gimė keturi anūkai, irgi berniukai. Kai sulaukėme anūkės mergaitės, o paskui - kitų mergaičių, labai džiaugėmės, ypač - žmona. Birutė juokauja, kad jai jau buvo atsibodę vaikščioti į vyrų tualetus. Dabar laukiame aštunto anūko. Visi mūsų sūnūs vedę.“
„Esu kitoks nei mano tėvas. Nebijau sūnų apkabinti, paglostyti. Jie irgi nebijo prie manęs prisiglausti. Labai jaučiame vieni kitus. Jei to artumo nebūtų, negalėtume kartu plėtoti šeimos verslo. Kita vertus, negaliu sakyti, kad skyriau sūnums itin daug laiko. Aš tradiciškai daugiau dėmesio skyriau darbui, o žmona - namams. Tik neseniai supratau, kaip jai su manimi nelengva. Esu gana impulsyvus, man sunku dirbti kitų vadovaujamam. Kai dabar atsuku laiko juostą atgal... Stebiuosi, kad ji nieko man nesakė. Ilgai maniau, kad Birutė gana valdinga, ir kitiems iš šalies taip atrodo, bet neseniai keldami iš atminties vieną situaciją po kitos išsiaiškinome, kad iš tikrųjų ji yra labai nuolanki. Man viską leido, nepasakė nė vieno priekaišto dėl kartais gal ir nevykusių sprendimų. Ji labai įdomi moteris. Gal todėl taip ilgai, net 38-erius metus, gyvename kartu.“
Dabar oficialus įmonės vadovas yra sūnus Domas. „Viskam ateina savo laikas. Reikia neskubėti, ir tada gyvenimas pateikia atsakymus į visus klausimus. Dar sūnums augant, galvojau kiek atsitraukti, ieškojau direktoriaus, bet nelabai sekėsi. Matyt, dar nebuvau tam pasiruošęs. O paskui, kai supratau, kad Domas gali perimti tas pareigas, viskas įvyko neskausmingai. Negaliu sakyti, kad visiškai pasitraukiau. Neatidaviau nuosavybės niekam, didžioji dalis „Lono“ akcijų priklauso man. Gaunu ataskaitas apie įmonės veiklą, yra neoficiali valdyba, susitinkame visi kartu ir atskirai bent kartą per mėnesį, aptariame planus, strategiją. Valdyba stebi situaciją iš toliau ir į toliau.“
Vadovo pareigos atiteko ne vyriausiajam vaikui, kaip tradiciškai įprasta, o trečiajam. „O kodėl įmonei turėtų vadovauti tas, kuris gimė pirmas? Manau, tai turėtų daryti tas, kuris turi tam tinkamiausias savybes. Visi sūnūs atsakingi už savo sritis, kiekvienas gali veikti gana savarankiškai.“
Žemiau pateikiama lentelė, iliustruojanti Kazimiero Jakučio sūnų indėlį į šeimos verslą:
| Sūnus | Pareigos / Atsakomybės sritis | Akcijos dalis | Papildoma informacija |
|---|---|---|---|
| Domas | Įmonės vadovas | Vienoda dalis (su broliais) | Pirma ir vienintelė darbovietė, baigęs ISM |
| Adas | Transportavimas ir internetinė prekyba | Vienoda dalis (su broliais) | Mokėsi Šiaulių universitete (nebaigė), kurį laiką dirbo vadybininku, įkūrė „Loniuką“ |
| Liudas | Gamybos vadovas, atsakingas už eksportą | Vienoda dalis (su broliais) | Prastas mokinys, užsiėmė automobilių verslu, dabar - fantastiškas derybininkas |
| Saulius | Rinkodara | Vienoda dalis (su broliais) | Pirma ir vienintelė darbovietė, baigęs ISM |
„Reorganizuota visa šeimos įmonių struktūra - visas įmones sutelkėme po viena kepure. Dabar vaikai turi po vienodą kiekį akcijų ir yra suinteresuoti bendra įmonės sėkme, tad nesvarbu, kuris padalinys uždirba daugiau, o kuris mažiau. Taip pat esame sutarę, kad sūnų žmonos įmonės veikloje nedalyvauja. Kai paaugs anūkai, teks apgalvoti, kaip padaryti, kad jie neišsineštų savo dalies. Tarkim, priimti įstatus, kad savo dalį galima perleisti tik šeimos nariams. Man ne vis tiek, kas bus po manęs. Noriu, kad „Lonas“ kaip šeimos verslas būtų perduodamas iš kartos į kartą.“
Kazimiero Jakučio 2015 turo "Virš mano galvos" apžvalga
Nuo mažens visi keturi sūnūs dirbo įvairius darbus - tvarkė sandėlius, krovė, vežiojo prekes. Kai per Kalėdas gaudavo pinigų, dalį turėdavo paaukoti labdarai. Kai pradėjo kurti savo verslą, K. Jakutis skolindavo jiems pinigų, bet sūnūs mokėjo palūkanas ir turėdavo jam pateikti ataskaitas, kaip sekasi. „Stebėjau, kaip Liudas dirba, kaip skaičiuoja, ir atradau, kad yra fantastiškas derybininkas. Tada pakviečiau į „Loną“ sutvarkyti tiekimo. Sūnaus dėka pradėjome kur kas pigiau pirkti tokios pat geros kokybės audinius Kinijoje, kokius prieš tai brangiai pirkome Belgijoje.“
K. Jakutis mano, kad pinigai jam yra kaip sveikata. „Kai jos trūksta, labai sunku, be...“ Sėkmę versle lėmė ir tai, kad jis niekada nevertino įmonės pinigų kaip savo, nepirko iš pelno brangių daiktų, viską investavo.
„Pasaulis perpus“: apmąstymai apie meilę, laiką ir gyvenimo prasmę
Kazimieras Jakutis - dainų autorius ir atlikėjas, o jo naujasis albumas vadinasi „Pasaulis perpus“. Su metais ateina ramybė, susitaikymas. Dabar - ramesnė būsena, tačiau jai reikėjo laiko ir atsigręžti į praeitį. „Sulaukus 65-erių tie prisiminimai man tapo ne našta, o dovana. Jie šildo, gaivina, drąsina, jie aidi kaip tolimos bažnyčios varpas, kviečiantis į mišias. Ir aš einu.“
„Mano tėvai niekada nekalbėjo apie meilę vienas kitam. Tačiau būtent iš jų paveldėjau supratimą, kad šeima yra didžiausia vertybė“, - sako dainų autorius ir atlikėjas Kazimieras Jakutis-Pagulbis. Kitais metais su žmona Birute minės 45-erių metų santuokos sukaktį. „Galite mane vadinti laimingu žmogumi - sakyti, kad pasisekė. Mano tėvai apie meilę nekalbėdavo, žodžio „meilė“ jų lūpose negirdėjau. To išmokau pats - iš knygų, filmų, gyvenimo, o supratimas apie meilę bėgant metams keitėsi. Didelis lūžis įvyko 2007-aisiais, kai į rankas pateko knyga „Penkios meilės kalbos“. Ji privertė suvokti, kad visos dainos ir filmai kalba ne apie meilę, o apie įsimylėjimą. Tikroji meilė - visai kas kita. Tai apsisprendimas.“ Pasak kūrėjo, viskas prasideda iš jausmo, kai spurda drugeliai, bet su laiku išauga į brandžią meilę - pasirinktą, sąmoningą, išgyvenamą ne tik širdimi, bet ir protu. „Manau, kad požiūrį į šeimą, kaip vertybę, paveldėjau iš tėvų, kurie kartu nugyveno ilgą gyvenimą. Iš tėvų mes gauname labai daug. Nebūtinai žodžiais, gal net atvirkščiai - ne žodžiais.“
„Pats apie tai irgi pagalvoju“, - sako K. Jakutis apie tai, kad jo sūnūs, sekdami tėvų pavyzdžiu, sukūrė darnias šeimas. „Taip, visi keturi sūnūs sukūrę gražias šeimas, augina vaikus - vieni po tris, jaunėlis - vieną. Bet dar jaunas, pasitaisys. Juokauju, kad man reikia būtinai vienuolikos anūkų, nes dešimt anūkų turėjo mano tėvas. Norėčiau bent vienu daugiau.“
„Iš vienos pusės - nieko ypatingo, iš kitos - labai daug. Vis dažniau pagaunu save galvojantį, koks sumautas stebuklas yra gyvenimas. Prisimenu, kai jaunystėje laidojome studijų draugą. Žinoma, mirtis sukrėtė, bet mes tada tik pastovėjome prie karsto nuleistomis galvomis, o paskui išėjome gyventi savo gyvenimų. Dabar viskas kitaip. Pernai iškeliavo trys mano bičiuliai - vienas bendraamžis, kiti du truputį vyresni. Ir tai jau nebegali praeiti lengvai. Artimų žmonių mirtys tampa ne tik gedulu, bet ir žinia, signalu: kažkas su gyvenimu vyksta. Ir tu pats esi tame laike, tame judėjime.“
Viena iš K. Jakučio dainų - „Siena“ - kalba apie tai, kad dramatizuojame ne tai, ką reikia. „Kad dažnai sutirštiname spalvas, puolame į neviltį, liūdime. Skauda pilvą - jau liga, kažkas pažiūrėjo ne taip - vadinasi, mūsų nemėgsta, o jei per piktai - jau priešiškas. Bet ar tikrai? Gal tik taip pasirodė? Mes linkę per jausmus paversti gyvenimą drama, nors realybėje dažnai „paveikslas nė nepajudėjo“ - viskas tebėra savo vietoje. „Siena“ gimė iš šio suvokimo. Dainą sukūriau pagal poeto Juozo Strielkūno žodžius. Jis man ypatingas - vienintelis Lietuvos poetas, kurio visos eilės mane paliečia taip, kad galiu jas paversti dainomis.“
Tačiau greta mažų mūsų gyvenimo dramų yra didelės. Viena iš tokių, kuria gyvename, karas Ukrainoje. „Kartą vienoje knygoje perskaičiau paprastą, gal net banalią mintį: mano danties skausmas man yra daug svarbesnis už tūkstančių žmonių žūtį Afrikoje. Kalbant apie Ukrainą, šios šalies patiriamus karo žiaurumus priimame kitaip, jausdami, kad jie ne taip toli nuo mūsų, kad rusas gali ateiti ir į mūsų namus. Tuomet baimė tampa asmenine. Būtent todėl mano įkurta įmonė „Lonas“ yra nuolatinis Ukrainos rėmėjas.“
Nuo rudens iki pat metų pabaigos K. Jakutis jau tradiciškai stos prieš klausytojus: koncertinis turas, naujas albumas, nauja istorija, kurią kūrėjas kviečia išgyventi kartu. „Man visada svarbu kalbėtis su žmonėmis, todėl ir koncertuose, tarp dainų, būna daug mažų pokalbių. Bus jų ir šį kartą, nes kiekvienai dainai parašiau istoriją. Beje, jas, o taip pat mano pasvarstymus, klausytojai galės perskaityti ir vinilo plokštelėje. Tai pirmasis mano albumas vinile - norėjau, kad jis būtų ypatingas. Pastebiu, kad viskas, kas sena, šiandien sugrįžta: vis daugiau žmonių muzikos klausosi per patefonus. Norėčiau, kad žiūrovai iš koncertų parsineštų emociją - man tai svarbiausia. Kad žodis, melodija, net žvilgsnis liktų jų viduje ilgiau, nei skamba pati daina. Koncertinis turas tradiciškai prasidės spalio mėnesį Pagulbio kaime - ten, kur patirta tiek daug pirmųjų kartų - ir baigsis antrąją Kalėdų dieną Anykščiuose. Man svarbu išlaikyti tęstinumą, tradicijas.“
Virš mūsų galvų: laimės ženklai ir garso chaosas
K. Jakučio atvirumas gyvenimo stebuklams ir autentiškumo paieškos leidžia gilintis į platesnį kontekstą - tai, kas egzistuoja „virš mano galvos“, apimant tiek palankius likimo ženklus, tiek ir šiuolaikinės aplinkos keliamus iššūkius, ypač garso aplinkos srityje. Šie elementai, nors ir ne visada tiesiogiai susiję su asmenine patirtimi, formuoja bendrą aplinką, kurioje gyvename ir kuri gali paveikti mūsų gerovę bei mąstyseną.
Laimės ir sėkmės simboliai kasdienybėje
Visose tautose, taip pat ir mūsų, yra labai daug pozityvių ženklų ir prietarų, kurie, tikima, atneša laimę ir sėkmę. Jie tarsi dovana iš viršaus, primenanti apie gerovės galimybes ir stebuklus kasdienybėje. Štai keletas jų:
- Pasaga ant durų: Jei norite, kad jūsų namuose vyrautų gėrovė, o visi to namo gyventojai būtų laimingi, pakabinkite ant įėjimo durų pasagą.
- Keturlapis dobilas ir alyvos penkialapis žiedas: Rasti keturlapį dobilą ir alyvos penkialapį žiedą - laimei.
- Akmenėlis su skylute: Rasti akmenėlį su skylute, kuris dar kitaip vadinamas vištų dievu - laimei.
- Žirnelių ankštis su 9 žirneliais: Jei aižant žirnelių ankštį, jums pasiseka ir randate 9 žirnelius, tai jų nevalgykite, bet sugalvoję norą meskite jį per petį.
- Krentanti žvaigždė: Kai virš savo galvos pamatysite krentančią žvaigždę - sugalvokite norą.
- Medžio vytelė sausio 1 d.: Jei sausio 1 d. nupjausite nuo bet kokio medžio vytelę ir ją nešiosite kišenėje, tuomet ištisus metus jus lydės sėkmė.
Garso terorizmas ir ramybės ilgesys: kas „pilama ant galvos“?
Šiais laikais sudėtinga surasti vietą, kurioje nepersekiotų muzikinis triukšmas, todėl norėtųsi, kad kartais kavinėse tiesiog būtų tyla, mano kompozitorius Antanas Jasenka. Anot jo, daugelyje Lietuvos kavinių skambanti muzika - kaip šiukšlių kibiras, pilamas ant galvos. Pokalbio tema gimė bendraujant su architektu Audriumi Karaliumi, kai Kauno senamiestyje ankstyvą rytą jie nerado vietos ramiai pasikalbėti dėl erzinančios, trankios muzikos.
„Jei jau ji groja, tęsia kompozitorius, geriau tegu skamba tokia, kurios specialiai paklausyti ateitų žmonės. Kalbame apie transliuojamą muziką, kuri nebūtinai išreiškia džiugesį, nebūtinai pakelia nuotaiką. Ji užpildo eterį, kuris, matyt, daugumai tiesiog reikalingas, nes tokios tradicijos. Bet kodėl negali būti tos ramybės? Jeigu tai - specializuota kavinė ir toje kavinėje groja kažkokia muzika, tai suprantu“, - sako A. Jasenka. Jis prisimena, kad sovietiniais laikais „Lietuvos“ viešbutyje, kuriame buvo restoranas, dainuodavo dabar jau garbios popkultūros žvaigždės, tokios, kaip Stasys Povilaitis, „Nerija“ ir kiti.
Eteris, kuris prikištas įvairios informacijos: ir muzikinės, ir natūralios (tikrai turime bendrą gaudesį), turbūt žmogų veikia stipriai. Gamtos garsai turbūt yra prigimtiniai. Žmogus į juos reaguoja, priima, mėgsta. Jeigu tų garsų - paukščio, vandens, vėjo - nemėgsta, turbūt tas žmogus - nelabai žmogus. „Visa industrija, kurią sukūrė žmogus, turbūt - požiūrio reikalas į objektą ir to objekto apmąstymą. Visą laiką patiriu tokį dalyką - jeigu važiuoji autobusu ir groja radijo stotis, kurios negali priimti moraliai, psichologiškai, fiziškai, tai yra pažeidžiamos mano, kaip asmens, teisės. Kaip su tuo elgtis ir tvarkytis, patarimo turbūt neduosiu. Reikėtų orientuotis į pačią švietimo sistemą.“
Matematikos pamoka yra labai rimta, atsakinga pamoka ir reikia labai rimtai į ją žiūrėti, o į muzikos pamokas - nelabai rimtai. „Dėl to turime tokias pasekmes: nėra suformuoto požiūrio į muziką, kad galbūt muzika - daugiau nei matematika, nes pati muzika yra matematika. Ji - architektūra, tvarkanti žmogaus sąmonę, psichiką, nervus, fiziką. Čia yra absoliučiai atsakingas dalykas. Kinijoje senovėje buvo taikomos mirties bausmės po varpu. Antikoje būdavo grojamos specialios dermės, kurios sukeldavo ramybę, karingumą. Jau tuo metu žmonės suprato garso, muzikos, garsų savybių reikšmę žmogui.“
Kavinės galėtų grupuotis, rūšiuotis. Būtų ambientinės muzikos kavinės ar roko muzikos kavinės tiems, kurie mėgsta aštrų garsą, šaižią gitarą. Žmonės skirtingi. Jie vaikšto skirtingais takeliais, bet jais nueina į tas pačias kavines, kuriose groja ne visada įdomią muziką. „Galbūt ta garsi muzika, kurią leidžiame čia, pas save, atskleidžia ir mūsų mentalitetą - bendraujame tyliai, galbūt ir uždarai. Galbūt. Žmogus apskritai bijo tylos, pabūti su savimi. Gal jau atprato pabūti tyloje, pamatyti savo, kaip individo, asmens, žmogaus, konfliktines, asmenines pozicijas. Kartais, matyt, baisu.“
Šis visuotinai paplitęs garsinis chaosas galėtų būti apibūdinamas kaip muzikinis terorizmas: ne tik mieste sunku atrasti vietą, kur neblaškytų garsi muzika, bet net ir gamtoje ar paplūdimiuose. „Tai - bendravimo forma iš Rusijos (nenoriu tos šalies įžeisti). Tokios tradicijos atėjusios iš ten. Seniau buvo mada nešiotis magnetofonus ant peties - garsiai groja muzika, atkreipiamas dėmesys į save, tarsi neturėtum kuo daugiau pasidžiaugti. Paminėjote pliažus, viešas vietas - ten to labai daug. Rasti kampelį, kur galima tiesiog pagulėti prie jūros ar pakvėpuoti grynu oru, tampa prabanga.“
„Suprantu, kad yra gerų mokytojų, įdomiai vedančių pamokas. Auga karta, kuri nebūtinai kvaila ar neišsilavinusi. Per 25-erius nepriklausomybės metus užauginome naują kartą, kuri auga ir pati augina kitą kartą. Tai tiesa - terorizmas. Kaip Palangoje žmonės Jono Basanavičiaus gatvėje gali vaikščioti? Gal praeiti tą gatvę ir patirti šoką įdomu, bet vaikščioti, vakarieniauti - neįmanoma.“
Antanas Jasenka dalinasi ir teigiamais garso pavyzdžiais: „Man labai patinka varpų muzika Kaune, skambanti sekmadieniais. Tas švelnus varpo garsas, kuris sklinda po miestą, primena paprastus, bet tuo pačiu sakralinius, švelnius dalykus. Tokį garsą mėgstu, mėgčiau ir pats skleisčiau. Ambientas.“ Pasak jo, reikėtų ramios muzikos, nes tvyro daug agresijos. „Vairuojame nervingai, skubame eilėse, nesišypsome vieni kitiems, esame susiraukę. Natūralu, kad ir kavinėse muzika - kaip šiukšlių kibiras pilamas ant galvos.“
Kazimiero Jakučio 2015 turo "Virš mano galvos" apžvalga
tags: #kazimieras #jakutis #virs #mano #galvos