Šiame straipsnyje aptarsime įvairius aspektus, susijusius su kepimu, pradedant nuo lauko židinių statybos iki karštai rūkytų dešrelių pasirinkimo ir paruošimo, taip pat aptarsime šviežios žuvies pasirinkimo patarimus ir kitus kulinarinius aspektus. Maisto kepimas - tai vienas greičiausių būdų paruošti maistą valgymui. Svarbu kepti teisingai iki gražios auksinės spalvos ir nesudeginti, siekiant, kad maistas neprisigertų riebalų, kas ypač svarbu metant svorį. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į maisto produktų savybes ir tinkamą jų apdorojimą, kad būtų išvengta nepageidaujamo patamsėjimo ar kenksmingų medžiagų susidarymo.
Maisto Kepimas Keptuvėje: Iki Auksinės Spalvos, Ne Sudegusios
Maisto kepimas keptuvėje yra įprastas ir greitas būdas gaminti, tačiau norint pasiekti tobulą rezultatą - gražią auksinę spalvą be sudegimo - būtina atsižvelgti į keletą svarbių aspektų.
Geros Keptuvės Pasirinkimas
Kepimui dažniausiai naudojama keptuvė, į kurią pilamas aliejus ar dedami kiti riebalai. Tačiau mokslo bendruomenėje nėra vieningo sutarimo, kokia keptuvė geriausia: vieni teigia, kad geriausia keptuvė yra "močiutės" ketaus keptuvė, o kitiems nepakeičiama virtuvėje, lengva ir moderni keptuvė su nepridegančia danga. Geros keptuvės požymiai:
- Storas dugnas - reikalingas vienodam šilumos pasiskirstymui kepimo metu.
- Didelis kepimo plotas - kad vienu metu būtų galima kepti daugiau maisto ir nereikėtų pakartotinai pilti ir kaitinti riebalų, norint iškepti dar vieną porciją.
- Patogi rankena - kad neslystų ir nekaistų.
Populiarus mitas, kad keptuvėse su nepridegančia danga galima kepti visiškai nenaudojant riebalų, tačiau tai tik reklaminis triukas! Jei norite, kad po kelių kepimų keptuvės danga nesuskiltų, vis tiek turėsite įpilti nors kelis lašus riebalų.
Kepimo Temperatūros Kontrolė ir Riebalų Naudojimas
Kadangi kalbame apie terminį maisto apdorojimą, labai svarbi yra temperatūros kontrolė. Pradėkime nuo to, kad riebalų nereikėtų pilti nei į šaltą, nei į labai karštą keptuvę. Pavyzdžiui, aliejus, ypač pigus aliejus, gali būti nevisiškai išvalytas ir dehidratuotas, t. y., jame gali būti likęs tam tikras vandens kiekis. Todėl stipriai įkaitinus keptuvę ir įpylus į ją aliejaus, galima gauti riebių ir degančių lašelių fejerverką, po kurio teks ilgai valyti ne tik dujinę viryklę, bet ir virtuvę.
Tikriausiai norėsite į šaltą keptuvę supilti ar sudėti riebalus ir pamažu pašildyti. Tačiau tai taip pat nėra pati geriausia idėja, nes ant keptuvės dugno gali būti vandens lašų, kurių net nepastebėsite. Leiskite keptuvei šiek tiek įkaisti, kol dugnas visiškai išdžius, bet ne perkais. Ir tik po to įpilkite aliejaus. Kepimo procesas bus saugus, o gaminimo rezultatas bus skanus!
Tačiau jei nesate tikri, kad galite tiksliai užfiksuoti reikiamą momentą neperkaitindami keptuvės, tada riebalus kaitinkite kartu su keptuve. Jo temperatūrą galite patikrinti senamadiškais metodais - palaikę delną porą centimetrų nuo riebalų paviršiaus.
Dėmesio: Tik nesinaudokite kvailu patarimu: "įlašinti į karštą aliejų porą lašų vandens ir, jei pasigirsta šnypštimas, galite pradėti kepti". Virtuvėje bus riebalų fontanas!
Ką daryti, jei riebalai perkaista ir pradeda rūkti? Nukelkite keptuvę nuo ugnies ir švelniai pasukite, kad riebalai greičiau atvėstų. Jei riebalai ir toliau rūksta ir tamsėja, geriausia juos išpilti, išvalyti keptuvę ir kepimo procesą pradėti iš naujo. Perkaitintas aliejus ar kiti riebalai labai pakeičia skonį ir suteikia nemalonų skonį patiekalui bei kancerogenų porciją valgytojui.
Svarbūs Patarimai Kiekvienam Virėjui
Ką dar reikia žinoti apie kepimo temperatūrą? Riebalų temperatūra stipriai nukrenta vos panardinus maisto produktą ar produktus į riebalus. Atsiminkite: kuo maisto produktai šaltesni, tuo labiau krenta riebalų temperatūra. Jei planuojate kepti sultingą kiaulienos kepsnį, išimkite mėsą iš šaldytuvo ir palikite, kad sušiltų iki kambario temperatūros. Prieš kepant, mėsą (ar žuvį) nuvalykite sausa servetėle, kad būtų kuo mažiau vandens.
Ką daryti, jei maistas per greitai sudedamas į riebalus, kurie dar nespėjo įkaisti, ir nenori kepti? Šiek tiek padidinkite šilumą ir palikite maistą ramybėje. Netrukus išgirsite čirškėjimą - tai ženklas, kad riebalai sušilo ir vanduo pradėjo garuoti. Kai tik iš maisto spėjusios išsiskirti sultys išgaruos, jis pradės kepti.
Ką daryti, jei reikia kepti daug maisto produktų? Standartinė rekomendacija - maisto produktus keptuvėje išdėliokite taip, kad jie nesiliestų vienas prie kito ir niekas netrukdytų išskiriamoms sultims laisvai išgaruoti. Ką daryti, jei maistas prilipo prie keptuvės? Ir taip nutinka - dažniau nei norėtume. Kepkite toliau ir, laikydami keptuvę už rankenos, judinkite ją pirmyn ir atgal. Po minutės ar dviejų, kai susidarys plutelė, produktas pats atkibs nuo keptuvės.
Apibendrinti Kepimo Principai
Kaip teisingai kepti maistą keptuvėje:
- Riebalus dėkite ar pilkite į pašildytą keptuvę, o ne karštą keptuvę, ir pamažu kaitinkite, kol pasieksite reikalingą kepimui temperatūrą.
- Nedėkite kepimui skirtų produktų į šaltus riebalus.
- Maisto produktų nenardinkite į riebalus, o kepkite nedideliame riebalų kiekyje.
- Svarbu, kad kepimo laikas būtų kuo trumpesnis ir išliktų produkte esančios sultys. Kepkite trumpai ir nepasiekite smilkimo ar degimo temperatūros.
- Sumažinkite oksiduoto cholesterolio patekimą į organizmą: nekepkite cholesterolio turinčių produktų ant cholesterolio turinčių riebalų: sviesto, ghee sviesto, taukų!
- Svarbiausia: nenaudokite tų pačių riebalų kepimui antrą kartą!
Lauko Židinio Statyba ir Maisto Gaminimas Po Atviru Dangumi
Lauko židinys - tai originalus, patogus ir praktiškas gyvenamosios aplinkos puošybos elementas. Prie jo malonu leisti vėsius vakarus su artimaisiais, draugais, žiūrėti į spragsinčią ugnį ir, be abejonės, pasimėgauti ką tik iškeptais kepsniais.
Židinio Projektavimas ir Statybos Eiga
Vilnietis židinių meistras Algimantas Puodžiūnas tvirtino, jog idealiausias laikas lauko židiniui statyti jau praėjo. Meistro teigimu, tai geriausia daryti vasarą. Jei židinys mūrijamas iš akmenų, geriausia tai daryti, kai kepina 25-30 laipsnių karštis. Tuomet per dieną galima sumūryti kelias eiles akmenų, nes greičiau džiūsta skiedinys. Plytiniams lauko židiniams mūryti tinka ir vėsesni rudens orai. Lauko židinio statyba trunka maždaug nuo 1 iki 3 savaičių - tai priklauso nuo statinio sudėtingumo, oro sąlygų ir naudojamų medžiagų.
Statant lauko židinį, labai svarbu iškasti stabilų pamatą, kuris būtų gilesnis nei įšalo riba - 120 cm. Lauko židinio vidus - pakuros vieta - turi būti mūrijamas iš šamotinių plytų, nes jos atsparesnės karščiui, neįtrūksta. Sienelės virš pakuros gali būti mūrijamos ir iš molinių, mažiau karščiui atsparių plytų. Formuojant kaminą galima rinktis ir molines, ir šamotines, ir keramines plytas. Tik ne silikatines. A. Puodžiūnas tvirtino, jog mūrijant iš šamotinių plytų, iš kurių formuojama pakura, naudojamas specialus skiedinys. Be to, židinių meistras atkreipė dėmesį, jog labai svarbu palikti 1 cm oro tarpą tarp vidinių šamotinių ir išorinių plytų. Šamotinių plytų plėtimosi koeficientas yra gana didelis - įkaitusios jos plečiasi.
Lauko Zidinio Murijimas. Pirma #outdoorfun #building #fireplace #outdoorcooking #pizzaoven
Vietos Parinkimas ir Funkcionalumas
A. Puodžiūno teigimu, statant lauko židinį labai svarbu parinkti tinkamą vietą. Geriausia, kad jis stovėtų užuovėjoje ir būtų atsuktas į rytų pusę. Lietuvoje vyrauja vakarų krypties vėjai, kurie lauko židiniui - ne itin palankūs. Pastačius židinį, patartina šalia jo sumūryti nedidelę sienelę iš plytų arba sukonstruoti kilnojamą sienelę. Ši pakuroje degančią ugnį apsaugotų nuo vėjo, lietaus ar krintančio sniego.
Angai, kurioje mūrijama lauko židinio pakura, nėra taikomi tokie griežti reikalavimai kaip mūrijant židinį namo viduje. Tradiciškai angos ilgis ir aukštis būna 60 ir 80 cm. Lauko židinio anga, kurioje kraunamos malkos, paprastai sumūrijama aukštesnė nei židiniui būsto viduje. Dažniausiai ji būna 80-85 cm aukščio. Prie tokio lauko židinio kepdamas maistą žmogus jausis patogiai kaip virtuvėje.
Dizainas ir Priežiūra
Šiandien galima pamatyti pačių įvairiausių lauko židinių ir jų komponavimo su aplinka būdų. Vieni lauko židinius stato atviroje kiemo ar sodo erdvėje, kiti juos mėgsta sumūryti jau pastatytoje pavėsinėje arba šią suręsti vėliau. Treti prioritetą teikia židiniams, sumūrytiems prie namo sienos. Beje, židinį statyti prie namo sienos pataria ir architektai, ypač jei ir kitoje, vidinėje, sienos pusėje jau suprojektuotas židinys. Šiuo atveju namo šeimininkas tik išloštų - turėtų židinį ir lauke, ir namo viduje. Jei šalia šoninių lauko židinio sienelių sumontuojamas marmurinis stalviršis, židinio priekinis fasadas dekoruojamas marmuru arba granitu.
A. Puodžiūnas tvirtino, jog prižiūrėti lauko židinius - nesudėtinga. Tačiau, meistro teigimu, nepatogumų sukelti ir papildomų išlaidų pareikalauti gali netinkamai parinktos spalvos statinio apdailai. Jei lauko židinys yra statomas iš šviesių plytų arba, derinant prie namo fasado, nudažomas šviesia spalva, ilgainiui židinio sienelės apsineša suodžiais, patamsėja. Todėl geriausia židinio apdailai naudoti tamsesnes plytas - ne taip matysis patamsėjusios sienelės.
Jei lauko židinys pastatytas pavėsinėje, prie namo sienos, šis mažosios architektūros statinys gali tapti puikia vieta leisti laikui. Tereikia sukurti uždarą erdvę, ją papuošti pagal savo skonį ir poreikius, apstatyti patinkančiais sodo baldais. Jei pageidaujama įsirengti praktišką lauko virtuvę, galima įvesti vandentiekį, pastatyti plautuvę, įtaisyti lentynas indams ar įrankiams sudėti. Nesudėtinga įrengti ir barą.
Karštai Rūkytų Dešrelių Pasirinkimas ir Paruošimas
Kauno kolegijos Maisto technologijų laboratorijų vedėjo Tomo Brazausko teigimu, iš pakuotės išsiėmus tokią dešrelę, papildomai jos galima net neapdoroti, nes ji jau yra apdorota termiškai, todėl saugi vartoti.
Rūkytų Dešrelių Gamybos Procesas
Specialistas paaiškina karštai rūkytų dešrelių gamybos procesą: "Gamybos procesas priklauso nuo to, kokios struktūros dešreles norime pagaminti. Jeigu mums užtenka maltos mėsos struktūros, tuomet imama žaliava, ji sumalama, dedama į maišyklę. Maišyklėje sudedamos visos žaliavos, kurios įeina į receptūrą (tarp jų ir vanduo), išmaišoma. Tuomet suformuojamos dešrelės - sukemšama į apvalkalus (dirbtinius valgomus arba natūralius valgomus) ir jos yra išlaikomos tam tikrą laiką. Tai reikalinga tam, kad sureaguotų visos medžiagos. Tarkim, jei yra dedama nitritinė druska, reikia laiko, kad nitritas sureaguotų su mėsos baltymu. Vėliau dešrelės yra džiovinamos, tada rūkomos 50-60 laipsnių temperatūroje. Po rūkymo seka virimo procesas. Aišku, gali būti ir be virimo proceso - tada dūmo temperatūra yra keliama, kol gaminio viduje temperatūra pasiekia 72 laipsnius, nes tik tada bus saugu vartoti pagamintą dešrelę."
Anot T. Brazausko, gaminant dešreles galima apsieiti su 2-3 maisto priedais, kurie prailgintų galiojimo terminą ir išlaikytų skonį, bet norint išlaikyti ir kitas savybes, išgauti gaminio lipnumą, atitinkamai naudojami ir kiti maisto priedai.
Į Ką Atkreipti Dėmesį Renkantis Dešreles
Paklaustas, į ką vertėtų atkreipti dėmesį renkantis karštai rūkytas dešreles, T. Brazausko pirmiausia akcentuoja rūšingumą - ar tai aukščiausios, pirmos ar antros rūšies gaminys. "Kaip visada, visi geriausi mėsos gaminiai turėtų būti aukščiausios rūšies. Tokiuose gaminiuose negali būti naudojami jokie mėsos pakaitalai, t.y. turintys augalinės kilmės baltymą sudėtyje, pavyzdžiui, soja, ir užpildai - medžiagos, neturinčios augalinės kilmės baltymo, pavyzdžiui, krakmolas, įvairios skaidulos. Taip pat neleidžiama dėti ir mechaniškai atskirtos mėsos. Antros rūšies gaminiuose ribos labai plačios," - paaiškina specialistas.
Taip pat jis ragina atkreipti dėmesį į atskiras sudedamąsias dalis. Tai ypač svarbu vasaros metu, kai būtina pasirūpinti tinkamu produktų išlaikymu. Jei dešrelės be jokio konservanto ir antioksidanto, o mes norime jas nusivežti į gamtą, pusę dienos šiltai pasivežioję mašinoje, kyla grėsmė apsinuodyti ar pan. Jei sudėtyje įdėta konservantų ar antioksidantų, didesnė tikimybė, kad dešrelės liks saugios vartoti.
Anot specialisto, nėra blogi ir kai kurie kiti iš pirmo žvilgsnio grėsmingai atrodantys priedai, pavyzdžiui, dažikliai. "Jei į dešreles dedama truputėlį riebesnė žaliava, dažiklis yra naudojamas tam, kad gaminio spalva vartotojui būtų patrauklesnė, nes kai kuriems vartotojams riebalas atrodo neskanu, nevalgoma ir nepatrauklu. O su dažikliais galima nudažyti. Tik žiūrint, koks yra tas dažiklis, pavyzdžiui, natūralus yra dažiklis E120, išgaunamas iš vabzdžių, taip pat natūralus mėsos pigmentas hemoglobinas," - paaiškina T. Brazauskas.
Vaikams nerekomenduojama valgyti gaminių, kurių sudėtyje yra aromato ir skonio stipriklių - jie skatina hiperaktyvumą, alergijas. Šie priedai dedami norint išgauti stipresnį, intensyvesnį skonį, tačiau specialistas pastebi, kad aromato ir skonio stiprikliai iškelia ne tik teigiamas produkto savybes, bet ir neigiamas. "Taip atsitiks, jeigu į gaminį įdėsime, tarkim, prastesnės žaliavos, su specifiniu kvapu ar aromatu - aromato ir skonio stiprikliai nesirenka, kokį skonį iškelti, jie sustiprina visus skonius ir aromatus. Iš kitos pusės, naudojant aromato ir skonio stipriklį, galima dėti mažesnį kiekį druskos, nes jis sustiprina ir druskos skonį," - pasakoja pašnekovas.
Specialistas atskleidžia ir daugiau dešrelių gamybos užkulisių, pavyzdžiui, paaiškina, kad vanduo į dešreles pilamas tam, kad būtų pigiau, be to, tokių gaminių minkštesnė konsistencija. "Mes juokaujame, kad geras technologas yra tas, kuris moka pakabinti ant kablio vandenį," - šypsodamasis kalba T. Brazauskas. Mėsos baltymai, kaip teigia specialistas, didina masės rišlumą, be to, jų įdėjus galima įpilti daugiau vandens - tuomet jie atstoja pačią mėsą. "Tai nėra mėsos pakaitalas, tai yra mėsa, tik ji apdorota ir apdirbta tiek, kad būtų sausa, miltų pavidalu. Automatiškai pilant vandenį, jie sugeria, nes tai yra mėsos baltymas. Tų mėsos baltymų vėlgi gali būti skirtingų - gali būti kiaulienos mėsos baltymas arba kiaulienos baltymas. Jeigu tai kiaulienos baltymas, jis gali būti padarytas iš odelių, gyslų, iš kažko kito, bet gali būti ir iš mėsos. Kadangi šių baltymų spalva yra balzgana - tikrai ne raudona mėsos spalva, tai dedant didesnį kiekį šių baltymų, gali tekti dėti ir dažiklių, nes vartotojams neįprasta valgyti pilkšvą arba balzganą mėsos produktą. Vartotojams reikia raudonos spalvos, tik tada bus skanu ir akims," - dėsto pašnekovas.
Dešrelių sudėtyje dažnai minimus prieskonių ekstraktus specialistas linkęs vertinti atsargiai - kadangi nėra reglamentuota vartotojui pateikti jų kilmės, negalima sakyti, kad šie priedai yra blogi ar geri: "Jeigu namų virtuvėje naudojame kažkokius prieskonius, tai yra tam tikri aromatai. O ekstraktas - kai iš to prieskonio išimame tą vieną aromatą ir jeigu jis neturi alergenų, jo net nereikia žymėti. Jeigu tuose prieskonių ekstraktuose yra kažkokių alergiją sukeliančių medžiagų, tuomet būna parašoma - tarkime, sudėtyje yra salierų. Taip yra bandoma prieiti prie konkretaus skonio pagaminimo, kad kiti prieskoniuose esantys skoniai neiškreiptų to norimo. Nemanau, kad tai yra labai gerai, bet ir nėra labai blogai." Konservantai ir antioksidatoriai, pasak T. Brazausko, prailgina galiojimo terminą, kuris šiuolaikinėje visuomenėje yra būtinas. Trumpo galiojimo produktams būtų sunku pasiekti vartotoją, tuo labiau, kad produkcija vežama ir į užsienio šalis, o ten reikalaujama dar ilgesnių galiojimo terminų. Specialistas sako, kad konservantus pakeičiančių metodų yra, tačiau alternatyvos gamintojams būtų pernelyg brangios.
Blogieji Ingredientai ir Balų Sistema Dešrelėse
Kviečiame ir jus atidžiau paskaityti populiarių karštai rūkytų dešrelių sudėtį ir įvertinti jų kokybę. Pasikonsultavę su mitybos specialiste doc. dr. Sandrija Čapkauskiene atskiriems ingredientams skyrėme balus. Kuo balų mažiau, tuo dešrelės geresnės, o daugiausia balų surinkusios dešrelės turi daugiausia paminėtų blogųjų ingredientų.
| Maisto priedas | Balų įvertinimas | Poveikis / Pastabos |
|---|---|---|
| E250 (natrio nitritas) | -5 balai | Tai konservavimui naudojama dirbtinė druska, suteikianti mėsai raudoną spalvą. Nitratai skyla į nitritus, kurie jungdamiesi su aminais sudaro stiprias vėžį sukelti galinčias medžiagas. Tokie pokyčiai vyksta kepant mėsą. Tai vienas iš priedų, kurio neturėtų būti maiste, kurį valgo vaikai. Nitritai, patekę į kraują, gali pakeisti raudonuosius kūnelius, nešiojančius deguonį. Dėl šio sutrikdymo, pablogėja savijauta, galimi kvėpavimo sutrikimai, galvos svaigimas ir skausmas. Vaikai labiau linkę į tokį negalavimą. Vengti sergantiems astma, alergija, turintiems polinkį jausti galvos skausmus ir sirgti migrena. |
| E621 (mononatrio glutamatas) | -5 balai | Skonio stiprinimo medžiaga. Didesnis kiekis gali sukelti galvos skausmą. Kenksmingas sveikatai. Vengti sergantiems astma, alergija, turintiems polinkį jausti galvos skausmus ir sirgti migreną. Gali būti gyvulinės kilmės arba genetiškai modifikuotas. Perdozavus glutamato, galima pakenkti centrinei nervų sistemai, ilgą laiką vartojamas, gali sukelti neurodegeneracinius pakitimus. |
| E252 (kalio nitratas) | -5 balai | Ilgą laiką vartojamas mažais kiekiais konservantas gali sukelti anemiją ar inkstų uždegimą. Kalio nitratas žarnyne virsta kalio nitritu, o šis, patekęs į kraujo sistemą, gali paveikti hemoglobiną taip, kad raudonieji kraujo kūneliai negalėtų tinkamai pernešti deguonies. Nitritai gali pagaminti mažus kiekius nitrozaminų, kurie yra kancerogenai. Gali sukelti alergiją, migreną. |
| E452 (polifosfatai) | -4 balai | Vartojant didelį kiekį fosfatų inkstuose formuojasi akmenys. Tai dirbtinis stabilizatorius, emulsiklis ir rūgštingumą reguliuojanti medžiaga. Didelės dozės gali trukdyti įsisavinti įvairias medžiagas. Šaltiniuose nurodoma, kad sąlygoja kaulų retėjimą, šlakų kaupimąsi, vaikų hiperaktyvumą. |
| Mechaniškai atskirta mėsa | -3 balai | |
| Antra rūšis (produkto) | -3 balai | |
| E450 (difosfatai) | -2 balai | Dirbtinis stabilizatorius, emulsiklis ir rūgštingumą reguliuojanti medžiaga. Didelės dozės gali trukdyti įsisavinti medžiagas. Gali sąlygoti kaulų retėjimą, šlakų kaupimąsi, vaikų hiperaktyvumą. |
| E451 (trifosfatai) | -2 balai | Didelės dozės gali trukdyti įsisavinti medžiagas. Gali sąlygoti kaulų retėjimą, šlakų kaupimąsi, vaikų hiperaktyvumą. |
| E331 (natrio citratai) | -2 balai | Vengti alergiškiems ir sergantiems astma. Gali būti genetiškai modifikuotas. Laikomas pavojingu. |
| E316 (natrio eritorbatas) | -1 balas | Vengti alergiškiems ir sergantiems astma. |
| E466 (karboksimetilceliuliozė) | -1 balas | Didelės koncentracijos gali sukelti žarnyno problemų, tokių kaip pūtimas, vidurių užkietėjimas, viduriavimas. |
| Pirma rūšis (produkto) | -2 balai | |
| Hidrolizuoti augaliniai riebalai | -1 balas | |
| E262 (natrio acetatas) | -0,5 balo | |
| E170 (kalcio karbonatas) | -0,5 balo | |
| Kvapiąsias medžiagos | -0,5 balo |
Gamintojų Požiūris ir Vartojimo Rekomendacijos
AB „Vilniaus paukštynas“ mėsos gaminių cecho vadovė Irena Juozapavičienė pataria vartotojams visada nuodugniai skaityti etiketėje nurodytą produkto sudėtį ir rekomendacijas apie paruošimo būdą. "Karštai rūkytos dešrelės netinkamos kepti grilyje, grilinti galima kepamąsias dešreles, kurių sudėtyje nėra nitritinės druskos, tad vartotojams visada patariama nuodugniai skaityti etiketėje nurodytą produkto sudėtį ir rekomendacijas apie paruošimo būdą," - pataria paukštyno atstovė. "Įprotis kepti ant grotelių ar grilio dešreles, kurių sudėtyje yra nitritinės druskos, yra kenksmingas. Karštai rūkytų dešrelių ženklinime yra nurodytas vartojimo būdas - virti 2-3 minutes."
Karštai rūkytų dešrelių gamyboje, atkreipia dėmesį I. Juozapavičienė, naudojami lašiniai. "Pridėtinis lašinių kiekis priklauso nuo dešrelių rūšies ir riebalų kiekio mėsoje, kuri naudojama dešrelių gamyboje. Kadangi pagrindinė gaminamų dešrelių žaliava yra liesa vištiena, kiaulienos lašinių įdedama struktūrai, tekstūrai suformuoti. Riebalai yra patys geriausi natūralūs skonio nešikliai, todėl padeda išreikšti pačias geriausias skonines savybes, žaliavų ir prieskonių aromatą," - komentuoja ji.
Paukštyno atstovė pasakoja, kad paukštyne iki šiol naudojamas tradicinis dešrelių rūkymo būdas, dešrelės rūkomos specialiose rūkyklose smilkstant buko medžio drožlėms, tad dūmo sudėtyje nėra jokio sintetinio dūmo aromato.
Prekės ženklo „Klaipėdos maistas“ mėsos produktus gaminančios UAB „HKScan Lietuva“ rinkodaros specialistė Goda Dominauskaitė atkreipia dėmesį, kad kai kuriose rūkytose dešrelėse yra daugiau mėsos, kai kuriose - daugiau riebalų ir pan., o kiekvienas vartotojas gali nuspręsti, kokios rūšies rūkytas dešreles nori nusipirkti, pagal savo kišenę, skonį ir t. t. Paklausta apie gaminiuose naudojamą natrio nitritą, specialistė pakomentavo: "Priedų nutartimi yra nustatytos maksimalios mėsos pramonėje naudojamų priedų normos pagal atskiras prekių grupes. Nitrito mėsos produktuose galima maksimaliai naudoti 150 mg/ kg, mes į savo gaminius jo dedame perpus mažiau. Nitritas kaip priedas padeda išlaikyti maistinę vertę, gerina galiojimą, stabilumą ir spalvą, skonį, aromatą, išvaizdą. Be to, nitritas suteikia gaminiui įprastą rožinę spalvą ir apsaugo riebalus nuo apkartimo. Natrio nitritas labai svarbų vaidmenį vaidina užtikrinant maisto saugumą. Nitritas turi mikroorganizmų augimą slopinantį poveikį. Jis padeda apsaugoti nuo apsinuodijimą maistu sukeliančių mikroorganizmų augimo."
Įmonės atstovė atskleidžia, kad gamyboje naudojami du dešrelių rūkymo būdai. Dažniausiai dešrelės rūkomos natūraliais alksnio dūmais, kurie gaunami deginant sausas alksnio skiedras. "Svarbu atkreipti dėmesį, kad skietmedžio, pavyzdžiui, alksnio, dūmuose yra žymiai mažiau toksiškų medžiagų nei spygliuočiuose. Be to, dūmai praeina per „vandens uždangą“, kuri pašalina papildomus PAA iš dūmų," - dėsto G. Dominauskaitė.
UAB „Arvi kalakutai“ KŪB rinkodaros vadovė Marija Jasiūnaitė taip pat pažymi, kad naudojamo natrio nitrito kiekis yra itin mažas ir, pasak jos, net nesiekia reglamentuojamų leistinų normų. "Konkrečiai kalbant apie medžiotojų dešreles ir joms kaip maisto priedą naudojamą natrio nitritą, svarbu paminėti, kad jis dedamas siekiant išlaikyti produktų kokybę ir tinkamą spalvą. Pavyzdžiui, vartotojui būtų nepatrauklu ir neįprasta matyti karštai rūkytas dešreles, kurios yra keistai patamsėjusios ar papilkėjusios spalvos nuo dūmų. Todėl vengdami naudoti papildomus dažiklius ir siekdami išlaikyti produkto kokybę naudojame nitritinę druską, kurioje ir yra natrio nitritas, kaip rausvą mėsos spalvą išlaikantis maisto priedas," - aiškina įmonės atstovė ir dar kartą primena, kad šios dešrelės nėra skirtos kepti ant laužo.
Šviežios Žuvies Pasirinkimas: Pagrindiniai Patarimai
Tam, kad namo parsineštume tikrai kokybiškos žuvies - pravartu žinoti, į ką atkreipti dėmesį, nepriklausomai nuo to, ar ją kepsite, ar ruošite kitu būdu.
- Žuvies Kategorijos Kontrolė: Jūros gėrybių ir žuvies kategorijos prekės į parduotuvių lentynas nepatenka be kontrolės - jos turi atitikti tam tikrus kokybės parametrus.
- Atšaldyta Žuvis: Ledo vitrinose prie tokios žuvies matysite nurodytą užrašą „atšaldyta“ - tai šviežia, šalčiu apdorota, tačiau neužšaldyta žuvis, išsaugojusi visas savo maistines savybes, tekstūrą ir nepriekaištingą skonį.
- Atšildytos Žuvies Ruošimas: Jei pasirinkote šaldytą žuvį, žinokite, kad ją paruošti ir suvartoti reikėtų per parą nuo atitirpinimo. Jos taip pat negalima pakartotinai užšaldyti.
- Žuvis Vaikams: Gaminant žuvies patiekalus vaikams, patariama žuvį sumalti net jei naudojate jos filė. Tai užtikrins, kad patiekalas bus saugus ir jame neliks pavojingų ašakų.
- Žuvies Apžiūra: Rinkdamiesi šviežią, nepjaustytą žuvį atkreipkite dėmesį į jos akis, žiaunas. Šviežios žuvies akys apvalios, iškilios, drėgnos ir skaidrios, jų vyzdžiai juodi. Šviežios žuvies mėsa yra standi, įspaudus pirštais paviršių, jis atsistato.
- Žuvies Kvapas: Pagrindinis žuvies šviežumo rodiklis yra kvapas. Šviežia žuvis pasižymi maloniu jūros kvapu.
tags: #kepti #iki #patamsejusios #spalvos