Mėsa ir jos produktai tradiciškai užima svarbią vietą daugelio žmonių mityboje. Šventės, ypatingos progos retai apsieina be gausybės įvairių vyniotinių ir kepsnių, tarsi būtinų pabrėžti įvykio svarbą. Mėsos patiekalai ant mūsų stalo paprastai yra savaime suprantamas ir nuo kasdienybės neatsiejamas dalykas. Tačiau pastaruoju metu vis dažniau kyla klausimai dėl mėsos vartojimo poveikio sveikatai, aplinkai ir etikai.
Mityba apgaubta gausybe prieštaringos informacijos, todėl kyla klausimai: Ar raudona mėsa žudo ar gydo? Ar veganiškos ir vegetariškos dietos gali pratęsti gyvenimą be ligų? Kodėl taip sunku nustatyti ar maistas naudingas, ar kenkia sveikatai? Šiame straipsnyje išnagrinėsime, kada mėsos ir jos produktų vartojimas gali būti žalingas ir neetiškas, remiantis moksliniais tyrimais ir įvairiais argumentais.
Mitybos mokslų tyrimų iššūkiai ir sudėtingumas
Medicinos mokslas apskritai susiduria su sunkumais įrodant bet kurią teoriją, o mitybos mokslas nėra išimtis. Tačiau šioje srityje yra ir unikalių iššūkių. Nepaisant sunkumų, suprasti, kurie maisto produktai yra naudingi ar kenksmingi sveikatai, yra būtina, ypač visuomenei vis labiau domintis būdais, kaip pagerinti savo sveikatą tinkamai maitinantis.
Tobulo ir realaus tyrimo metodai
Nors mitybos tyrimai ir yra sudėtingi, šioje srityje taip pat buvo pasiekta svarbių pergalių. Pavyzdžiui, mokslininkai nustatė, kad vitaminas C apsaugo nuo skorbuto, kad avitaminozė išsivysto dėl tiamino trūkumo, o vitamino D trūkumas sukelia rachitą. Visais šiais atvejais yra ryšys tarp konkrečios medžiagos ir konkrečios būklės.
Tačiau vaizdas retai būna toks aiškus, ypatingai pasakytina tiriant būkles, kurias lemia daug veiksnių, pavyzdžiui, nutukimas, osteoporozė, diabetas ar širdies ligos. Norint suprasti konkretaus maisto poveikį, idealiu atveju eksperimentas apimtų tūkstančius dalyvių ir truktų dešimtmečius, tačiau tai yra neįmanoma dėl didžiulių kaštų ir etinių priežasčių. Kadangi idealių sąlygų sukurti neįmanoma, tenka pritaikyti tam tikras lengvatas. Todėl mokslininkai dažnai pasikliauja stebėjimo tyrimais, ieškodami sąsajų tarp to, ką žmogus vartoja, ir dabartinės ar būsimos jo sveikatos būklės.
Stebėjimo tyrimų trūkumai
Viena stebėjimo tyrimų problema yra mokslininkų priklausomybė nuo informacijos, kurią pateikia patys tiriamieji. Žmonių atmintis nėra tobula, be to, kai kurie žmonės gali sąmoningai praleisti tam tikrus maisto produktus. Dalyviai taip pat ne visada žino tikslų savo porcijų dydį ar visą ingredientų sąrašą. Tyrimai dažnai klausia apie ilgalaikį mitybos komponento poveikį sveikatai, tačiau mokslininkai yra linkę į mitybos informaciją atsižvelgti tik vienu ar dviem laiko momentais. Realybėje žmonių mityba per dešimtmetį gali iš esmės pasikeisti.
Pramonės įtaka ir tyrimų sudėtingumas
Nereta mitybos tyrimus finansuoja maisto pramonė. Šis faktas nepaneigia tyrimų rezultatų, tačiau tai turėtų paskatinti susimąstyti, ką finansuotojas galėtų gauti iš tokių tyrimų. Su mityba susijusių mokslinių tyrimų išvados gali būti šališkos jų finansuotojų produktams, o tai gali turėti reikšmingos įtakos visuomenės sveikatai. Painiavos įneša ir žiniasklaidos priemonės, kurios dažnai neatskleidžia finansavimo šaltinių ar tyrimo apribojimų.
Kitas klausimas, kuris kamuoja mitybos tyrimus, yra sudėtingumas. Dažnai tyrimais bandoma ištirti konkrečios dietos poveikį. Pavyzdžiui, vieno žmogaus Viduržemio jūros dietos versija gali labai skirtis nuo kito žmogaus versijos. Taip pat svarbus pakaitalų klausimas: jei kas nors nevalgo mėsos, jis gali mėsą pakeisti kitais baltymų šaltiniais, pavyzdžiui, pupelėmis ar ankštiniais. Taigi, lyginant dietas, kuriose yra mėsos su tokiomis, kuriose jos nėra, bet koks poveikis sveikatai gali būti susijęs ne su mėsos trūkumu, bet su gausesniu kitų maisto produktų vartojimu.
Be to, kiekvienoje vaisių ir daržovių rūšyje yra daugybė junginių, o jų rūšys ir kiekiai gali skirtis priklausomai nuo to, kur jie auga, kaip žmonės juos transportuoja, kaip saugo, apdoroja ir gamina. Žmonės taip pat yra tokie pat įvairūs kaip ir jų vartojami maisto produktai. Daugumoje tyrimų mokslininkai siekia kontroliuoti šiuos kintamuosius, tačiau visada yra rizika, kad koks nors nepamatuotas veiksnys smarkiai įtakos išvadas.
Mėsos vartojimo poveikis žmogaus sveikatai
Kadaise laikyta subalansuotos, sveikos dietos dalimi, dabar mėsa siejama su nutukimu, širdies ligomis ir vėžiu. Nors mėsa yra svarbus baltymų ir kitų maistinių medžiagų šaltinis, daugelis mokslinių tyrimų rodo, kad jos perteklinis vartojimas gali padidinti riziką susirgti įvairiomis ligomis.
Raudonos ir perdirbtos mėsos rizika
Gydytoja dietologė Edita Gavelienė pabrėžia, kad mėsėdžių dieta nėra naujas išradimas, tačiau įrodymų, jog valgyti vien mėsą būtų naudinga sveikatai, trūksta. Ji paaiškina, kad žmogaus organizmui reikia įvairių maistinių medžiagų, kurių negali suteikti vienas maisto produktas. Mėsėdžių dieta yra keto dietos atmaina, kuri gali sukelti trumpalaikį savijautos pagerėjimą, ypač tiems, kurie maitinasi nesubalansuotai, vartoja daug perdirbto maisto ir lengvai įsisavinamų angliavandenių. Tokiu atveju, atsisakius nesveikų produktų, trumpam gali pasijusti geriau. Gydytoja dietologė E. Gavelienė perspėja, kad mėsėdžių dieta, laikantis jos ilgiau nei pusę metų, didina dislipidemijos riziką, aterosklerozę, širdies ligas, gali pakenkti kepenims ir inkstams, o taip pat didina įvairių vėžio rūšių, ypač storosios žarnos vėžio, išsivystymo riziką.
- Širdies ir kraujagyslių ligos: Raudona ir perdirbta mėsa, dėl didelio sočiųjų riebalų ir cholesterolio kiekio, siejama su padidėjusia širdies ligų rizika.
- Vėžys: Kai kurie tyrimai rodo ryšį tarp didelio raudonos ir perdirbtos mėsos vartojimo ir padidėjusios gaubtinės ir tiesiosios žarnos vėžio rizikos. Ypač kiaulienos vartojimas siejamas su vėžio atsiradimu. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) raudoną mėsą priskyrė prie galimų kancerogenų, o Pasaulio vėžio tyrimo fondas (WCRF) nustatė, kad raudona ir apdorota mėsa yra „įtikinamos kolorektalinio vėžio priežastys“. Tyrimas parodė, kad kiekvieni 50 gramų kasdien suvartojamos perdirbtos mėsos, padidina ankstyvos mirties riziką nuo visų priežasčių 18%.
- Diabetas: Didelis raudonos mėsos vartojimas gali padidinti antrojo tipo diabeto riziką.
- Nutukimas: Mėsa, ypač perdirbta, dažnai yra kaloringa ir gali prisidėti prie svorio augimo.
Gausus gyvulinės kilmės baltymų (mėsos, rūkytos mėsos gaminių ir pan.) vartojimas, daug kartų viršijantis organizmo poreikius, visada sukelia puvimą virškinimo trakte, vidurių užkietėjimus ir organizmo užsiteršimą pieno, rūgštynių ir šlapimo rūgštimis (tai paskatins stuburo skausmus, osteoporozę, sąnarių ligas ir kitus judėjimo organų sutrikimus). Visi, kurie valgo daug mėsos, privalo prisiminti, kad jiems gresia navikinės ligos. Perdėtas gyvūninės kilmės baltymų vartojimas, ypač ankstyvoje vaikystėje, silpnina imuninę sistemą. Mėsos įsisavinimas suvartoja daug vitaminų ir mikroelementų, kurie paimami iš augančio vaiko kraujo, o kai jų pristinga, išsivysto anemija ir kraujo ligos. If nėščiosios valgyje vyrauja saldumynai, balta duona, rūkyta mėsa, karvės pienas, kepta mėsa, rafinuoti produktai, jei, be to, dar ji rūko, galima neabejoti, kad jos pagimdytas kūdikis niekad nebus sveikas!
Perdirbtos mėsos žala
Perdirbta mėsa - tai mėsa, kuri buvo modifikuota: rūkant, sūdant, vytinant, pridedant konservantų ar kitų priedų (pavyzdžiui, rūkyta šoninė, dešra, virtos dešrelės, kumpis, saliamis, paštetas, konservai). Mėsos perdirbimo procesai ir naudojami priedai pagerina mėsos skonį, tekstūrą ir prailgina produkto galiojimo laiką, tačiau tokie perdirbti mėsos produktai netinka svorio metimui ir gali būti pavojingi sveikatai. Perdirbta mėsa - tylus žudikas jūsų mityboje, nes daugybė mokslinių tyrimų įrodė, kad reguliarus perdirbtos mėsos vartojimas yra susijęs su riebalų kaupimu ir padidėjusia įvairių vėžio rūšių rizika, ypač žarnyno vėžiu.
- Didelis kalorijų kiekis: Perdirbtoje mėsoje, dažniausiai, yra daug kalorijų mažoje porcijoje, o pagrindinį kalorijų šaltinį sudaro riebalai. Perdirbimo metodai, pašalinantys vandenį, didina produkto tankį, vadinasi, ir kalorijų kiekį. Perdirbta mėsa gali būti ne tokia soti, o sotumo jausmas ateina vėliau, todėl suvalgoma daugiau.
- Daug sočiųjų riebalų: Perdirbtoje mėsoje yra daug sočiųjų riebalų, kurie gali padidinti „blogojo“ cholesterolio kiekį ir sumažinti „gerojo“ cholesterolio. Tai didina širdies ligų ir insulto riziką. Didelis sočiųjų riebalų vartojimas taip pat didina lėtinį uždegimą visame organizme, kuris yra susijęs su širdies ligomis, diabetu ir vėžiu.
- Mažai maistinių medžiagų: Perdirbtoje mėsoje yra mažai svarbių maistinių medžiagų, tokių kaip vitaminai (ypač B grupės) ir mineralai. Apdorojimo metu šie vitaminai dažniausiai pašalinami. Joje taip pat yra daug natrio ir mažai kalio, o didelis natrio suvartojimas siejamas su aukštu kraujospūdžiu.
- Potraukis nesveikam maistui: Perdirbta mėsa, dėl didelio riebalų, druskos ir priedų kiekio, didina potraukį sveikatai nepalankiam maistui. Reguliarus jos vartojimas gali sutrikdyti apetito ir sotumo reguliavimo mechanizmus, kas lemia persivalgymą ir svorio augimą.
Mėsos ir mėsos produktų mikrobiologiniai aspektai
Mėsa yra neatspari mikrobiniam gedimui, todėl per ją žmonės gali užsikrėsti infekcinėmis ligomis ir apsinuodyti. Svarbu žinoti mėsos produktų mikrobiologines savybes apibūdinančius rodiklius.
Mikrobų patekimo į mėsą būdai ir sukėlėjai
Mikrobai į mėsą gali patekti įvairiais būdais: per gyvūno žarnyną skerdimo metu, iš aplinkos (dirvožemio, vandens, oro), per darbuotojus ar įrangą. Svarbiausi mėsos užteršimo sukėlėjai yra Salmonella, kuri paprastai sukelia infekcijas, susijusias su maistu, pasireiškiančias kaip sistemos būklės vėliausiai po 3 savaičių, ir enteroinvazinės E. coli, sukeliančios infekcijas, primenančias šigelių sukeltas ligas.
Mėsos mikrobiologinė kontrolė ir tarša
Siekiant užtikrinti mėsos saugumą, būtina atlikti mikrobiologinę kontrolę. Tai apima gyvūnų sveikatos priežiūrą, higienos laikymąsi skerdimo ir perdirbimo metu, temperatūros kontrolę bei tinkamą mėsos terminį apdorojimą. Be to, dirvožemio tarša yra aktuali problema, nes augalinės kilmės produktus gali užteršti sunkieji metalai, nitratai, perchloratai, kurie per pašarus patenka į gyvulių organizmą ir pasklinda visoje mitybos grandinėje, sukeldami pavojų žmogaus sveikatai.
Mėsos vartojimo etiniai aspektai
Mėsos vartojimas kelia etinių klausimų, susijusių su gyvūnų gerove, aplinkosauga ir socialiniu teisingumu. Intensyvus gyvulininkystės ūkis dažnai apima gyvūnų laikymą ankštose ir nehumaniškose sąlygose, kas sukelia didelį stresą ir kančias. Daugelis žmonių mano, kad gyvūnai turi teisę į orų gyvenimą ir kad jų žudymas vien dėl maisto nėra moraliai pateisinamas, ypač kai egzistuoja alternatyvūs mitybos šaltiniai.
Karnizmas - tai ideologija, tam tikra įsitikinimų sistema, dėl kurios valgome kai kuriuos gyvūnus. Būtent dėl karnizmo mes mielai valgome, pavyzdžiui, kiaules, bet ne šunis. Kad karnizmas išliktų, turime elgtis priešingai, nei diktuoja pagrindinės žmogiškos atjautos silpnesniam bei teisingumo vertybės. Pavyzdžiui, manome, kad kiaulė yra kiaulė ir visos kiaulės yra tokios pat. Tokios mintys neleidžia mums šių gyvūnų pažinti, o sykiu - ir atjausti.
Vien Amerikoje, kasmet maistui yra nužudomi 25 milijardai gyvūnų. Su gyvūnais fabrikų fermose yra elgiamasi kaip su mašinomis. Nuo gimimo dienų viščiukams yra įkaitinta geležim nudeginami snapeliai. Visi šie gyvūnai savo trumpą gyvenimą nugyvena labai blogomis sąlygomis, kai kurie iš jų yra taip varžomi, kad negali net apsisukti ar ištiesti sparno. Daugelis iš jų negauna tyro oro gurkšnio iki tada, kai yra grūdami į sunkvežimius košmariškam pasivažinėjimui iki skerdyklos, dažnai blogomis oro sąlygomis ir visada be maisto ir vandens. Skerdykloje jie yra pakabinami aukštyn kojom ir jų gerklės perpjaunamos, kol jie dar nepraradę sąmonės.
Tie laikai, kai karvės buvo ganomos pievose ant žalios žolytės, jau seniai praėjo. Dabar visą laiką jos praleidžia fermose be saulės šviesos ir gryno oro. Jos minta ne sultinga žole, o šeriamos hormonais bei įvairiausiais dirbtiniais kombinuotais pašarais. Net baisu pagalvoti, kiek nuodingų „agresijos“ ir baimės hormonų išskyrė gyvūno organizmas nužudymo akimirką, hormonų, kuriuos mes po to pasigardžiuodami suvalgome. Todėl nereikia stebėtis, kodėl mes ir mūsų vaikai tapome tokie agresyvūs ir tulžingi... Agresija visados sukelia agresiją, o mėsos vartojimas geriausiai patvirtina šią seną tiesą!
Mėsos pramonės poveikis aplinkai
Mėsos gamyba turi didelį neigiamą poveikį aplinkai. Mėsos vartojimas per pastaruosius dešimt metų išaugo maždaug penktadaliu, nepaisant to, kad galvijus auginantys ūkiai yra vieni didžiausių planetos teršėjų. Žmonių polinkis valgyti mėsą nuodija mūsų žemę, orą ir vandenį. Šiuolaikiniai fabrikai palieka didžiulę skolą, kurią turės sumokėti ateinančios kartos.
- Šiltnamio efektą sukeliančios dujos: Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos statistika rodo, kad pasaulyje esantys 1,4 mlrd. galvijų ir 1,1 mlrd. avių pagamina net 37 procentus viso žmogaus veiklos išskiriamo metano. Apie 18 proc. visų šiltnamio dujų kyla būtent dėl tokio ūkininkavimo.
- Žemės ir vandens naudojimas: Net 70 proc. visos ūkinės žemės ir vos kiek mažiau nei trečdalis visos pasaulio žemės yra naudojama gyvuliams auginti. Galvijams auginti sunaudojami ir kosmiški vandens kiekiai: nustatyta, kad vienam kilogramui jautienos sukurti reikia 13 000-100 000 litrų vandens. Rajendra Kumar Pachauri paskelbė, kad vienas hektaras žemės, kuriame auginami vaisiai, daržovės, grūdai, gali pamaitinti apie 30 žmonių, o toks pat plotas, naudojamas gyvulininkystei, - vos 5-10.
- Miškų naikinimas: Didžioji dalis kasmet iškertamų miškų yra skiriami būtent pasėliams ir gyvuliams auginti.
Panašių problemų kyla ir žuvininkystėje: žuvų maistas yra gaminamas iš laukinių žuvų, tačiau iš 2,5 kilogramo svarų laukinių žuvų, skirtų šėrimui, gaunamas vos 0,5 kilogramo augintos žuvies. Mėsos pramonė prisideda prie miškų naikinimo ir didesnio vandens sunaudojimo. Worldwatch instituto duomenys, paskelbti 2011 metais, rodo, kad, sumažinus raudonos mėsos vartojimą, gali būti išvengta 11 proc. vyrų ir 16 proc. moterų mirčių.
Kodėl mėsos valgymas kenkia aplinkai?
Ilgaamžių mitybos pavyzdžiai ir alternatyvos
Pasaulio ilgaamžių regionų, tokių kaip Okinavos sala Japonijoje, gyventojų mityba yra daugiausia augalinio pagrindo. Jų racioną sudaro daržovės (ypač saldžiosios bulvės), ankštiniai augalai (sojos produktai), žuvis ir jūrų gėrybės, tačiau mažai mėsos ir pieno produktų. Tokia mityba yra mažai kaloringa, bet maistinga ir sotina. Priešingai, samoėdai, kurie valgo vien tik mėsą, yra apibūdinami kaip tauta, kurios sveikata ir gyvensena yra apgailėtina.
Šiuolaikiniai mokslininkai ir dietologai ragina didinti augalinės kilmės baltymų suvartojimą ir mažinti gyvulinės kilmės baltymų kiekį. Maistinius mėsos komponentus, žinoma, galima gauti iš kitų šaltinių, net jei tai ir sudėtingiau. Pavyzdžiui, šiek tiek pagrindinių nepakeičiamųjų aminorūgščių yra žirniuose ir ryžiuose. Žmogaus organizme yra milijardai bakterijų, kurių maistas yra skaidulos, gaunamos iš augalinės kilmės produktų. Mėsėdžių dieta gali sutrikdyti šią mikrobiomą.
Augaliniai baltymų šaltiniai
- Tofu
- Sojų produktai
- Ankštiniai augalai (lęšiai, pupelės, žirniai)
- Riešutai ir sėklos
Mėsos paruošimo būdai ir rekomendacijos
Svarbu atkreipti dėmesį į mėsos paruošimo būdus. Rūkyta mėsa, ypač tradiciniu būdu, gali turėti kancerogeninių medžiagų. Kepant mėsą aukštoje temperatūroje, ypač jei ji apskrunda, taip pat gali susidaryti kenksmingos medžiagos. Perdirbtos mėsos gaminiuose dažnai būna daug sočiųjų riebalų rūgščių ir įvairių priedų. Žinoma tik tai, kad didelę įtaką daro mėsos gaminimo tipas, nes kenksmingos medžiagos susidaro pernelyg ilgai verdant ar pernelyg ilgai kepant. Dėl šios priežasties svarbu naudoti švelnesnius gamybos būdus ir esant apdegintam produktui, tą anglytį nupjauti.
Amerikos vėžio tyrimų institutas rekomenduoja valgyti ne daugiau kaip tris porcijas raudonos mėsos per savaitę (350-500 gramų). Perdirbtos mėsos gaminių reikėtų vengti arba labai riboti. Žuvies, ypač riebios, rekomenduojama valgyti du kartus per savaitę po 120-150 gramų. Mėsos (kartu su kiaušiniais, žuvimi, ankštiniais produktais bei riešutais) per dieną reikėtų suvartoti 2-3 porcijas, kai vienos porcijos dydis yra apie 70 g. mėsos, 100 g. žuvies, kiaušinis ar 1 stiklinė virtų pupelių, žirnių. Mėsą reikėtų rinktis kuo liesesnę, nes riebi mėsa turi daug sočiųjų riebalų rūgščių, kurios gali sukelti širdies ir kraujagyslių ligas ar kitus sutrikimus. Specialios mitybos rekomendacijos pateikiamos lentelėje:
| Produkto tipas | Rekomenduojamas kiekis ir pastabos | Šaltinis |
|---|---|---|
| Raudona mėsa | Ne daugiau kaip trys porcijos per savaitę (350-500 gramų). | Amerikos vėžio tyrimų institutas, PSO, WCRF |
| Perdirbta mėsa | Reikėtų vengti arba labai riboti. Didina riziką ankstyvai mirčiai ir vėžiui. | Amerikos vėžio tyrimų institutas, PSO, Ciuricho universitetas |
| Žuvis | Du kartus per savaitę po 120-150 gramų. Rinktis ties mitybos grandinės viduriu. | Amerikos vėžio tyrimų institutas, mokslininkų bendruomenė |
| Paukštiena (balta mėsa) | Rinktis liesesnę, geriau pasisavinami baltymai, mažesnis teršalų kiekis. | Specialistai |
| Augaliniai baltymai | Pupelės, lęšiai, tofu, riešutai ir sėklos yra puikūs baltymų šaltiniai, galintys pakeisti mėsą. | Šiuolaikiniai mokslininkai ir dietologai |
Diskusijos ir skirtingos nuomonės apie mėsos vartojimą
Mitybos srityje netrūksta ir prieštaringos informacijos. Nauji tyrimai kartais ginčija anksčiau nustatytas normas. Pavyzdžiui, naują tyrimą pristačiusi tarptautinė tyrėjų komanda tvirtina, jog teiginių, kad raudonoji mėsa ir perdirbtos mėsos produktai yra kenksmingi, pagrindimas yra per silpnas. Naujasis tyrimas netvirtina, kad raudonoji mėsa ir perdirbtos mėsos produktai yra sveiki ir kad žmonės turėtų jų valgyti daugiau. Mokslininkų įvardyta rizika iš esmės nesiskiria nuo ankstesnių skaičiavimų, bet jų interpretacijos - priešingos. Remiantis surinktais duomenimis, mes negalime užtikrintai teigti, kad raudonosios mėsos ar perdirbtos mėsos produktų vartojimas sukelia vėžį, diabetą ar širdies ligas. Teisingiausias sprendimas daugumai žmonių, bet ne kiekvienam, būtų vartoti tiek mėsos, kiek vartojo visada.
Kai kurie teigia, kad atsisakius mėsos patiriamas vitaminų trūkumas, kenčia žmogaus smegenys, jaučiamas nuolatinis nuovargis ir sumišimas. Tiesa yra tokia, kad neperdirbta, natūraliai išgauta mėsa yra ypatingai sveika. Žmonija jau ilgą laiką valgo mėsą, tad kaltinti jos dėl naujų atrastų sveikatos problemų nėra prasmės.
Argumentai už mėsos vartojimą
- Evoliucija sukūrė žmogų, galintį valgyti mėsą ir kitus gyvulinės kilmės maisto produktus. Žmogaus virškinimo sistema yra pasirengusi visapusiškai apdoroti ir priimti sveikus riebalus, baltymus ir kitas maistines medžiagas, aptinkamas gyvulinės kilmės maisto produktuose. Žmogus yra visaėdis gyvūnas. Žmonės turi daug trumpesnes virškinimo sistemas nei žolėdžiai ir iltinius dantis, skirtus sugriebti, plėšyti. Mėsa yra viena iš priežasčių, kuri padėjo išvystyti tokias dideles ir sudėtingas žmogaus smegenis.
- Mėsa yra neįtikėtinai maistinga. Aukštos kokybės, neapdorota mėsa yra viena maistingiausių maisto produktų rūšių visame pasaulyje. Pavyzdžiui, 100-tame gramų neapdorotos maltos jautienos porcijoje yra labai didelis kiekis vitaminų B12, B3, B6, geležies, cinko, seleno, mineralų ir kitų vitaminų. Vitaminas B12 yra ypatingai svarbus, nes jo gauti tik iš augalo, tiek kiek reikia žmogui, yra neįmanoma. Neperdirbtoje mėsoje galima rasti tik sveikų riebalų. Be to, mėsoje, kuri išgauta iš gyvūno maitinamo augalais, o ne grūdais, randama 5 kartus daugiau Omega-3 vitamino. Mėsoje yra keletas kitų svarbių, mažiau žinomų, maistinių medžiagų, kurių negali gauti iš nei vieno augalo. Šios maistinės medžiagos, tokios kaip kreatinas (energijos rezervas raumenyse ir smegenyse), karnozinas (galingas antioksidantas) ir aktyvioji Omega-3 forma DHA ir EPA, yra labai svarbios optimaliam organizmo veikimui.
- Mėsa nepadidina rizikos susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis ar diabetu. Yra nemažai pretenzijų dėl mėsos, kur teigiama, kad ji prisideda prie sunkių ligų. Pagrindinė priežastis, kodėl taip manoma, tai dėl mėsoje esančių sočiųjų riebalų. Tačiau per pastaruosius metus šis mitas buvo faktiškai paneigtas. Tyrimai rodo, kad laikantis dietos, sotieji riebalai nepakelia cholesterolio kiekio kraujyje ir jokiais būdais nėra susijęs su širdies ligomis. Harvardo ir Europos tyrimų metu nebuvo rasta asociacija tarp neperdirbtos mėsos ir tiriamų ligų. Tačiau tiriant perdirbamą mėsą rezultatai parodė žymiai didesnę riziką.
- Mėsos sudėtyje yra aukštos kokybės baltymų, kurie labai svarbūs raumenų ir kaulų sandarai. Baltymai, tai viena ilga eilė aminorūgščių, kurių žmogus pats nepasigamina, o gauna tik iš tam tikrų produktų. Gyvuliniai baltymai yra puikūs ir turi savyje visas aminorūgštis. Gyvulinių baltymų vartojimas yra susijęs su raumenų masės auginimu, o baltymai taip pat yra svarbi dalis, įtakojanti kaulų stiprumą.
- Ryšys tarp mėsos vartojimo ir vėžio ligos. Yra atlikta tik keletas tyrimų, kurių rezultatai rodo ryšį tarp neapdirbtos mėsos vartojimo ir vėžio ligos. Tačiau visi šie tyrimai yra stebėjimo tyrimai, kurie gali būti nepatikimi. Šių tyrimų metu dažna klaida yra ta, kad sujungiama perdirbta ir neperdirbta mėsa, o tokie rezultatai yra neadekvatūs, nes abi rūšys turi labai skirtingą poveikį. Rizika tarp neperdirbtos mėsos ir vėžio yra perdėta, tačiau maisto gaminimas daro didelę įtaką.
- Mėsos skonis yra neįtikėtinai skanus ir nepakeičiamas. Mėsa yra maisto pasirinkimo piramidės sudėtinė dalis - ją būtina įtraukti į savo racioną, nes ją valgant gauname nepakeičiamų aminorūgščių. Baltymai, įvairūs vitaminai, geležis - tai tik dalis medžiagų, kurias mums suteikia mėsos vartojimas.
Rekomendacijos saikingam ir atsakingam mėsos vartojimui
Norint sumažinti neigiamą poveikį, svarbu ne tik mėsos ribojimas, bet ir atsirinkimas, ką valgyti. Rūkyta mėsa, virtos dešrelės, kumpis, saliamis ir kiti perdirbti mėsos produktai, nors ir populiarūs, neatstoja šviežios, garuose ar orkaitėje ruoštos mėsos. Rekomenduojama rinktis baltą mėsą (paukštieną, kalakutieną, žąsieną, antieną), nes ji yra liesesnė, turi geriau pasisavinamus baltymus ir joje yra mažesnis teršalų kiekis. Geriausias gyvulinių baltymų šaltinis yra žuvis, o vertingiausios žuvys - vandenynų. Reikia vengti pramoniniu būdu pagamintos mėsos, kurioje gali būti nepalankus omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių santykis. Valgykime mėsą, užaugintą ekstensyviame ūkyje, žinodami, ką ūkininkas deda į pašarus, kaip elgiasi su gyvuliais, ir žinosime, kad elgiamės teisingai. Vartotojo sąmoningumas gali daug ką nulemti.