Pietų Europa pasižymi karštu ir sausu klimatu, todėl norint išlaikyti vešlų ir žydintį sodą, reikia pasirinkti tinkamus augalus, kurie nereikalauja dažno laistymo. Šiame straipsnyje aptarsime keletą augalų, puikiai tinkančių auginti Pietų Europoje ir nereikalaujančių didelių laistymo pastangų. Apžvelgsime tiek vienmečius, tiek daugiamečius augalus, jų savybes, auginimo ypatumus bei priežiūros patarimus, kad galėtumėte susikurti žydintį rojų savo sode ar balkone be didelių pastangų.
Bendri patarimai ir sausrai atsparių augalų savybės
Jei norite sukurti gėlyną, kuris nereikalautų didelio laistymo, rinkitės sausrai atsparius augalus. Šie augalai pasižymi ne tamsiai žaliais mėsingais lapais, o gražia elegantiška struktūra ir smulkiais žiedeliais. Jei jūsų gėlynas puikiai apšviestas saulės, jeigu dominuoja smėlis, o ne molis, tada turite nederlingą ir vandens nesulaikančią dirvą, kuri nuolat sausa. Tačiau net tokiomis sąlygomis galite išsirinkti nuostabių daugiamečių augalų. Norėdami išlaikyti drėgmę, naudokite mulčią. Jei augalus laistote žarna, darykite tai ryte arba vakare. Prieš vėl laistydami, palaukite, kol žemė bus beveik sausa. Klimato kaita greičiausiai prives prie to, jog sausros pasirodys vis dažniau. Todėl protinga būtų pakoreguoti sodinamų augalų pasirinkimą.
Vienmečiai augalai, tinkantys Pietų Europos klimatui
Vienmečiai augalai - puikus pasirinkimas tiems, kurie nori greito ir spalvingo rezultato. Jų nereikia saugoti per žiemą, o naujų daigų kasmet galima įsigyti parduotuvėse arba turguose. Pramoniniu būdu sudaiginti augalai į vegetacinį laikotarpį įžengia palankiomis ir kokybę garantuojančiomis šiltnamio sąlygomis, be to, vienmetės gėlės paprastai parduodamos pražydusios, todėl iš karto galima suprasti, ar konkreti žiedų spalva ir tinka, ir patinka. Štai keletas populiariausių vienmečių augalų, nereikalaujančių didelės priežiūros ir puikiai tinkančių Pietų Europos klimatui:
Gvazdikai (Dianthus)
Gvazikinių (Caryophyllaceae) šeimos augalas, kilęs iš Pietų Europos, Šiaurės Afrikos bei Azijos. Gentyje apie 250 rūšių, kurių dauguma yra žoliniai augalai arba puskrūmiai. Gvazikų nereikia dažnai laistyti, ypač kai žydi. Šie gvazdikai labiausiai tinka gėlynams apsodinti. Kininis gvazdikas (D. chinensis L.) yra daugiametis, tačiau pas mus auginamas kaip vienmetis, 10-40 cm aukščio augalas. Šiuo metu daugiausia išplitę du kininių gvazdikų varietetai: Karališkieji kininiai gvazdikai ir Hedvigo kininiai gvazdikai. Tikrasis Šabo gvazdikas (D. caryophyllus L. Chabaud) taip pat auginamas kaip vienmetis. Šabo gvazdikai remontantiniai. Jeigu oro sąlygos palankios, jie žydi ilgai ir gausiai.
Žydrūniai (Ageratum)
Žydrūnis (Ageratum) - tai nekaprizingas astrinių šeimos atstovas. Žiedai gali būti mėlyni, balti, violetiniai arba rausvi. Joms palanki ir visiška saulėkaita, ir lengvas šešėlis. Jos puikiai jaučiasi augdamos bet kokios rūšies drenuojamoje dirvoje - žydrūnius galima sodinti ir į konteinerius, ir į lysves, bet, kol prigis, reguliariai laistykite.
Serenčiai (Tagetes)
Serenčiai (Tagetes) - tikrai nelepūs, tvirti astrinių šeimos atstovai. Viskas, ko jiems reikia, - tai saulė ir gerai drenuojama dirva. Serenčių yra galybė rūšių ir veislių, išaugančių nuo 10 centimetrų iki pusės metro. Šių gėlių žiedai gali būti balti, geltoni, raudoni, oranžiniai arba margi. Manoma, kad serenčiai padeda atbaidyti vabzdžius kenkėjus, todėl jų neretai sodinama netoli daržovių.
Portulakos (Portulaca grandiflora)
Didžiažiedės portulakos (Portulaca grandiflora) - puiki balkonų ir terasų puošmena. Jos mėgsta saulėtas vietas ir netgi sausmetis joms nebaisus. Žiedai vidutinio dydžio (2,5-3 cm skersmens), ryškių spalvų, gali būti balti, kreminiai, geltoni, ryškiai oranžiniai, rožiniai ir raudoni. Šiems augalams būtina gerai drenuojama dirva. Dėl šliaužiančių stiebų portulakos sukuria žemę užklojančio kilimo įspūdį, bet jeigu jų pasodinsite vazonuose, stiebai karos formuodami žiedais nubertą kupolą. Šalnų portulakos neatlaiko, bet šiaip jau žydi nuo birželio iki pat rugsėjo.
Gvaizdūnės (Zinnia violacea)
Daug priežiūros nereikalauja ir puikiosios gvaizdūnės (Zinnia violacea). Jos žydi įvairiausių formų ir spalvų žiedais. Gvaizdūnėms reikia tiktai saulės ir gerai drenuojamos dirvos, kurioje būtų daug organikos. Beje, gerai įsišaknijusios gvaizdūnės net šiokią tokią sausrą pakenčia. Kad gėlės žydėtų kuo gausiau, nuvytusius žiedus reikia pašalinti ir kartą per dvi savaites (arba kaip nurodo gamintojas) tręšti skystomis žydėjimą skatinančiomis trąšomis.
Petunijos (Petunia)
Nors ir atrodo gležnos, petunijos puikiai ištveria kaitrą ir įspūdingai žydi visu vegetaciniu laikotarpiu, užpildydamos spalvomis vazonus ir klombas. Jeigu petunijos augs pusiau šešėlyje, ilgiau švieži atrodys jų lapeliai, bet žiedų gausą garantuoja tik saulėkaita. Nuvytusius žiedus nuskabykite: šitaip tiktai paskatinsite petunijų žydėjimą.
Pelargonijos (Pelargonium)
Kraštuose, iš kurių yra kilusios, pelargonijos (Pelargonium) laikomos daugiamečiais augalais. Tai ypač populiarios sodo puošmenos, žydinčios visą vasarą. Dauguma pelargonijų veislių ir rūšių mėgsta saulės šviesą - tiktai kai ypač karšta, pirmenybę teikia lengvam šešėliui. Sodinkite šias gėles aukštumoje, be to, neleiskite drėkti jų šaknims. Pelargonijos ypač dažnai įkomponuojamos kuriant augalų kompozicijas vazonuose arba kitokiuose konteineriuose.
Daugiamečiai augalai, nereikalaujantys dažno laistymo
Daugiamečiai augalai - puikus pasirinkimas tiems, kurie nori sukurti ilgalaikį ir nereikalaujantį didelės priežiūros sodą. Jie auga ir žydi daugelį metų, todėl nereikia kasmet sodinti naujų augalų. Štai keletas populiariausių daugiamečių augalų, puikiai tinkančių Pietų Europos klimatui:
Eleborai (Helleborus)
Eleborai (Helleborus) - daugiametės žolinės gėlės, priklausančios vėdryninių (Ranunculaceae) šeimai. Tai vieni iš nedaugelio augalų, kurie gali augti pavėsyje. Tinkamai pasodinti eleborai gali puošti gėlyną net iki 20 metų, minimaliai įsikišant į jos priežiūrą. Eleboro hibridai, geriau nei rūšys, augs, derės, nereikalaus pastangų ir dovanos nuostabius žiedus. Tinkamiausios eleborams augti sąlygos - pavėsis ar dalinis pavėsis, vieta po medžiu ar krūmu. Iš karto pasodinti augalai laistomi gausiai apie 15-20 dienų, o sausuoju vasaros laikotarpiu vandens taip pat nereikėtų pagailėti. Kitu laikotarpiu ar įsitvirtinus augalams laistymas smarkiai apribojamas.
Bandrenis (Echinops)
Iš pirmo žvilgsnio galima ir nesusigaudyti, kas čia per gėlė! Nes žiedas tikrai tokios neįprastos formos - nedidelis rutuliukas. Bet patikėkite, kiek žavesio jis gėlynui gali suteikti! Bandrenis pradeda žydėti liepos mėnesį. Iš pradžių rutuliukai (jo žiedynai) būna žali, o žydėjimo piko metu - melsvi. Bandreniai nereikalauja daug drėgmės, todėl galima sakyti, kad jie yra sausros nebijantys augalai. Gėlynas pietinėje pusėje? Puiku. Gėlynas sodyboje, kur niekas nelaisto? Pats tas.
Kraujažolė (Achillea)
Kraujažolei nereikia derlingų žemių, nereikia daug drėgmės ir daug lepinimo. Tad jeigu jums mielas ir gražus toks paprastumas ir nereiklumas, drąsiai auginkite tų laukinių pusseseres, jau išveistas veisles.
Notra (Stachys)
Tai visai nereiklus augalas, pakenčiantis ir nederlingą žemę, ir kaitrą. Populiariausia yra vilnotoji notra (Stachys byzantina). Jų lapeliai pasidengę minkštu pūkeliu, kurie leidžia jai ilgiau išlaikyti drėgmę viduje, todėl sausras ji pakenčia kuo puikiausiai. Rekomenduoju vilnotąsias notras sodinti gėlyno priekyje, jeigu tik reikia šviesaus augalo saulėtame žemės lopinėlyje.
Šilokai (Sedum)
Kalbant apie grožį, reikia pastebėti, kad jų lapai tikrai puošnūs, o kai kurios veislės išvis išskirtinės, pvz. ‘Matrona’, kurios koteliai tamsiai raudoni. Šilokai žydi antroje metų pusėje, bet gėlynus gali papuošti kone ištisus metus. Jie savo storuose lapuose kaupia drėgmę, todėl yra nereiklūs drėgmei. Šilokai plečiasi palaipsniui, nei per daug lėtai, nei per daug intensyviai.
Levandos (Lavandula)
Pamatę violetinių žiedų jūrą ar tarp pirštų patrynę kelis sudžiovintos levandos stiebelius, mintimis iškart nusikeliate į saulėtus Provanso laukus. O kadangi levanda yra kilusi iš saulėtų vietų, tokios ir jūs turėtumėt savo kieme paieškoti. Lietuvoje geriausia yra auginti tikrąją levandą (lot. Lavandula angustifolia), nes ji gali išgyventi mūsų šalies klimato sąlygomis.
LEVANDŲ AUGINIMO VADOVAS: geriausios rūšys + priežiūros patarimai karštam klimatui
Svogūniniai vilkdalgiai (Iridaceae)
Svogūniniai vilkdalgiai - tai daugiamečiai svogūniniai augalai, priklausantys vilkdalginių (Iridaceae) šeimai. Dalis svogūninių vilkdalgių yra kilę ir iki šiol aptinkami vidurinės Turkijos dalyje, Irane, Centrinės Azijos dalyje bei Pietų Europoje. Šie augalai mėgsta saulėtas vietas ir derlingą bei drėgmės nesulaikantį dirvožemį. Pernelyg drėgnas dirvožemis gali sukelti puvinį. Po žydėjimo, prasidėjus ramybės periodui, svogūninių vilkdalgių laistyti nereikia. Patariama juos laikyti sausomis sąlygomis.
Lenktalapės nolinos (Nolina recurvata)
Lenktalapės nolinos labai panašios į palmes, tačiau tai ne palmės, o sukulentai. Vasarą nolinos laikomos lauke. Augalai mėgsta šilumą ir saulės šviesą. Laistomos gausiai tik tada, kai žemė gerokai pradžiūsta. Palaisčius, kad vanduo lėkštelėje nestovėtų, perteklių išpilti, labai svarbu - neperlaistyti. Augalai auga lėtai, bet ilgainiui kamienas užauga iki 2 m, o pagrindas išsipučia it milžiniškas svogūnas, kuriame kaupiamas vanduo. Todėl užmirštas palaistyti augalas niekada nenukentės.
Kanapinės šiurkštuolės (Trachycarpus fortunei)
Kanapinės šiurkštuolės (Trachycarpus fortunei) yra nelepios palmės. Vazonuose augalai neužauga labai dideli, todėl daug kur, net ir Pietų Europos šalyse, auga lauke. Pas mus vasarą patariama išnešti į lauką. Laistoma, kai išdžiūsta substratas, tinka apipurkšti vandeniu.
Storalapiai (Crassula) ir kiti sukulentai
Storalapiai (Crassula) mėgsta šviesią, saulėtą vietą sode ar balkone. Laistyti saikingai, kad žemė nebūtų per drėgna. Lauke džiaugiasi vasarai išnešti kaktusai, agavos, alavijai ir kiti sukulentai. Jais galima papuošti alpinariumą. Jei perkate augalus, rinkitės tokius, kurie atsparūs sausroms. Petunijos, portulakos, tagetės, pelargonijos, medetkos ir sukulentai puikiai auga sausesnėje dirvoje. Taip pat galite sodinti sukulentus - eševerijas, ramdžius ir alavijus. Jiems nereikia daug drėgmės, o sausros metu jie gali būti vieninteliai augalai, kurie išliks gražūs.
Puošnioji bugenvilija (Bougainvillea)
Puošnioji bugenvilija (Bougainvillea spectabilis, Bougainvillea glabra) - ypatingai dekoratyvus ir įspūdingas kambarinis ir terasų vijoklinis augalas, vešliai auganti liana. Daugiametis vijoklis, kuris metams bėgant tik stiprėja ir gražėja. Puikiai tinka auginti balkone, terasoje. Mėgsta saulę, šviesą, gryną orą. Stiprus ir atsparus augalas. Auga labai greitai. Pavadinta jūrininko Luiso Antuano de Bugenvilio, kuris vadovavo pirmajai prancūzų kelionei aplink pasaulį garbei.
Citrininė verbena (Aloysia citriodora)
Citrininė verbena (Lippia, Aloysia citriodora, Lemon Beebrush) - vaistinis aromatinis, prieskoninis augalas, pasižymintis nepaprastai maloniu citrinos kvapu ir skoniu. Auginkite citrininę verbeną būtinai lauke - sode ar balkone, terasoje. Augalas turi gauti kuo daugiau saulės ir šilumos. Tuomet aromatas bus ypač intensyvus. Laistyti vidutiniškai, nepakenčia užmirkimo, turi būti geras drenažas ir vandens nutekėjimas. Jeigu verbeną auginsite vazone, būtinai persodinkite į didelį vazoną.
Laistymo ypatumai ir vandens taupymo metodai
Vanduo yra gyvybiškai svarbus augalų fiziologijai, jis sudaro pagrindą fotosintezei ir maisto medžiagų apytakai augale, dalyvauja ląstelių dalijimesi ir audinių augime, taip pat vėsina augalų paviršių garuodamas per lapus. Be pakankamo vandens kiekio augalai užveria žioteles, sulėtėja jų augimas, vysta lapai, mažėja žiedų ir vaisių užuomazgų, galiausiai nukenčia derlius. Vis dėlto, laistant svarbu saikas, perlaistymas gali būti ne mažiau žalingas nei nedalaistymas. Kai dirva pernelyg užmirkusi, augalų šaknims ima trūkti deguonies, jos pradeda dusti, vystosi puviniai. Yra daugybė metodų, pritaikytų skirtingiems augalams, plotams ir sąlygoms.
Lašelinė (kapiliarinė) sistema
Lašelinis - tai modernus mikrodrėkinimo metodas, kai vanduo tiekiamas lėtai ir tolygiai tiesiai prie augalų šaknų per specialius lašintuvus (emiterius) ar perforuotas žarnas. Ši sistema dar vadinama kapiliarine, nes vanduo smulkiais lašeliais įsigeria į dirvą ir kapiliariniu būdu pasiskirsto šaknų zonoje. Privalumai: visų pirma didelis vandens taupumas. Kadangi vanduo patenka tiesiai prie šaknų ir garavimas minimalus, sutaupoma iki 60% vandens. Drėkinimo efektyvumas siekia daugiau kaip 90% - beveik visas paduotas vanduo panaudojamas augalų, o ne prarandamas aplinkoje. Be to, laistant kapiliariniu būdu nedrėksta augalų lapija, todėl sumažėja ligų (grybinių susirgimų, dėmėtligių) rizika, mikroklimatas aplink lapus išlieka sausesnis.
Požeminis (kapiliarinis) drėkinimas
Kapiliarinis yra artimas lašelinei sistemai metodas, kai vanduo tiekiamas po žeme, tiesiai šaknų zonoje. Tai gali būti specialūs požeminiai lašintuvai, vamzdžiai su porėtomis sienelėmis ar skylutėmis, įkasti keliasdešimt centimetrų gylyje, per kuriuos vanduo skverbiasi į aplinkinę dirvą. Požeminis drėkinimas labai efektyvus - vanduo beveik neišgaruoja, nenuplauna paviršiaus. Kaip rodo istorija, kapiliarinis drėkinimas žmonijai žinomas nuo seno: dar I a. pr. Kr. kinų žemdirbystės traktate aprašyta praktika laukuose užkasti neglazūruotus molinius indus su vandeniu, kurie palaipsniui drėkina aplinkinę dirvą.
Vandens surinkimas ir taupymas
Saugokite ir surinkite vandenį. Laistykite augalus ryte arba vakare. Prieš vėl laistydami, palaukite, kol žemė bus beveik sausa. Naudokite lietaus vandens statines ir į jas surinkite lietaus vandenį iš lietvamzdžių. Nustebsite, kaip greitai jie prisipildo. Augalams tinka vonios, dušo ar kitoks prausimosi vanduo. Galite panaudoti ir indaplovės vandenį, jei galite jį surinkti. Tačiau rekomenduojama šį vandenį išlaistyti per 24 valandas, kad būtų išvengta bakterijų dauginimosi. Lengvas dirvožemio užteršimas muilu neturėtų kelti problemų, jei vanduo naudojamas saikingai. Minkštas vanduo laistymui ne itin tinkamas. Jis gali padėti ekstremaliose situacijose, tačiau ilgai vartojant minkštą vandenį, dirvožemyje kaupsis druska.
Natūralistinis sodo stilius
Natūralistinis sodo stilius, dar kitaip vadinamas olandiškąja banga arba prerijų sodu, Lietuvoje išpopuliarėjo neseniai. Tokiuose gėlynuose didelėmis pasikartojančiomis grupėmis pasodintos gėlės žydi pakaitomis, o juose daug vietos užimančios dekoratyvinės žolės gražiai atrodo ne tik vasarą, bet ir visą žiemą. Kuriant natūralistinio stiliaus želdyną siekiama ne sukurti sodą, kuriam nereikėtų jokios priežiūros, o maksimaliai sumažinti ar visai atsisakyti tokių dalykų kaip pesticidai, herbicidai ir trąšos, taip pat kasimo bei ravėjimo. Pagrindinis principas renkantis augalus yra sugrupuoti juos pagal augimo sąlygas ir atsižvelgti į pasirinkto dizaino tipą pagal augalų buveines. Natūralistiniuose želdynuose puikiai atrodo miskantai (Miscanthus), lendrūnai (Calamagrostis), soruolės (Pennisetum), soros (Panicum), mėlynlapės poavižės (Helictotrichon sempervirens), didžiosios rudbekijos (Rudbeckia maxima), krūminės gumbenės (Phlomis tuberosa), meksikinės kinmėtės (Agastache mexicana), veronikūnai (Veronicastrum), krūminiai astrai, astrūnai, ežiuolės, astilbės, kemerai ir galybė kitų daugiamečių gėlių ir varpinių augalų.