Pietų Azija yra vienas iš šešių Azijos regionų, pasižymintis didžiule teritorija, gamtos įvairove ir gyventojų gausa. Šiam regionui priklauso penkios žemyninės valstybės ir kelios salų valstybės, iš kurių didžiausia - Indija. Regioną galima suskirstyti į tris pagrindinius kraštovaizdžius: aukštikalnių sritis, Indo ir Gango žemumą bei pačią Pietų Aziją, kuri yra musonų kraštas.
Indo ir Gango žemumą sudaro derlingos sąnašos, kurias sunešė iš kalnų tekantys upės. Šios žemumos randasi į pietus nuo Himalajų ir susidarė iš suirusių kalnų uolienų. Himalajai - tai raukšlinių kalnų grandinės, kuriose yra aukščiausia pasaulio viršūnė - Džomolungma (8850 m). Šis kalnynas susidarė, kai prieš milijonus metų Indija atsitrenkė į Euraziją - susidūrus dviem sausumos masyvams, susiraukšlėjo žemės pluta.
Indostano pusiasalis: reljefas ir geologija
Indostano pusiasalis (plotas 2 milijonai km²) - tai Pietų Azijos dalis, įsiterpusi tarp Arabijos jūros ir Bengalijos įlankos. Šis pusiasalis yra išsidėstęs ant Indijos platformos, sudarytos iš suraukšlėtų kristalinių uolienų, daugiausia gneisų, kurie išeina į paviršių didelėje pusiasalio teritorijoje. Platus Narmados upės slėnis dalina Indostaną į dvi dalis - Centrinę Indiją ir Dekano plokščiakalnį.
Centrinės Indijos šiaurėje iškyla raukšlinis, luistinis Aravalio kalnagūbris, o į rytus driekiasi skydinis Malvos plato. Vakarinis jo kraštas vadinamas Vakarų Gatų luistiniu kalnagūbriu (vidutinis aukštis - 1300 m, o maksimalus virš 2600 m), o rytinis pakraštys analogiškai vadinamas luistiniais Rytų Gatais. Pietuose Vakarų ir Rytų Gatai susijungia sudarydami aukščiausią Dekano dalį su aukščiausia viso Indostano viršūne - Anaimūdžiu (2698 m).
Klimatas ir vandens ištekliai
Indostano klimatui didžiausią įtaką daro musonai: žiemos (pučia iš šiaurės rytų ir rytų) ir vasaros (pučia iš pietvakarių). Visam Indostanui būdinga aukšta temperatūra visus metus. Dėl musonų krypties kaitos ryškūs du pagrindiniai laikotarpiai: sausasis (gruodis-gegužė) ir lietingasis (birželis-lapkritis).
Indijos upės priklauso Indijos vandenyno baseinui. Didžiausios upės - Ganga, Brahmaputra ir Indas - maitinamos ledynų, sniegynų tirpsmo vandens ir lietaus, todėl yra vandeningos ištisus metus. Beveik visos kitos Indostano upės prasideda Vakarų Gatuose ir įteka į Bengalijos įlanką. Jų vandens lygis labai priklauso nuo musoninio lietaus, kurio metu nuteka virš 80% viso metinio upių nuotėkio.
Augalija ir gyvūnija
Indostano geografinių zonų diferenciaciją nulemia drėgmės pasiskirstymas. Vakarų Ghatuose, Assamo kalnuose vyrauja visžaliai atogrąžų miškai, o vidinėse plato dalyse viešpatauja sausųjų savanų ir retmiškių geografinė zona. Natūrali augalija žmogaus yra smarkiai pakeista, tačiau gyvūnija Indostane išlieka labai turtinga ir mažai paliesta.
| Regionas | Būdinga augalija |
|---|---|
| Vakarų Gatai | Drėgnieji atogrąžų miškai |
| Dekano plokščiakalnis | Sausosios savanos, retmiškiai |
| Himalajų papėdės | Tikmedžiai, palmės, bambukai |
Miškuose veisiasi tigrai, dėmėtieji ir juodieji leopardai. Tankiuose sąžalynuose Himalajų papėdėje iki šiol veisiasi laukiniai drambliai. Taip pat gausu įvairių rūšių bezdžionių, kurios pagal indusų religiją laikomos šventomis. Indija turtinga ir paukščiais - čia sutinkama apie 30 rūšių gegučių, 80 rūšių plėšriųjų paukščių ir daugybė kitų egzotinių rūšių.
Žmogaus poveikis pusiasaliui yra įvairialypis: miškai yra smarkiai iškirsti ir nėra atželdinami, o tai skatina eroziją. Nepaisant to, Indostano kraštovaizdžiai yra intensyviai įsisavinti žemės ūkyje, čia auginama medvilnė, ryžiai, soros bei arbatos ir cukranendrių plantacijos.