Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Šiaurės ir Pietų Amerikos žemėlapį su valstybėmis, atsižvelgiant į istorinį ir politinį kontekstą. Siekiama ne tik pateikti valstybių sąrašą, bet ir apžvelgti, kaip susiformavo dabartinis žemėlapis, kokie istoriniai įvykiai ir politiniai procesai tam turėjo įtakos. Gilinantis į šiuos procesus, aptarsime ir išskirtinę Kolumbijos, kaip vienos iš Pietų Amerikos širdies, vietą.
Valstybių formavimosi istorija ir kontekstas
Norint geriau suprasti valstybių formavimosi procesus Amerikoje, verta pažvelgti į Afrikos istoriją, kur valstybingumo tradicijos siekia gilią senovę. Pirmosios valstybės Afrikos teritorijoje susikūrė Egipte, Nilo upės slėnyje, ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų viduryje (senovės Egiptas). Apie trečią tūkstantmetį prieš Kristų Egiptas buvo suvienytas ir tapo vienu svarbiausių senovės pasaulio ūkio ir kultūros centrų. Vėliau, 11 a. pr. Kr., Nubijoje susikūrė Kušo karalystė, o 1 a. pr. Kr. dabartinės Etiopijos šiaurinėje dalyje - Aksumo karalystė.
Šiaurės Afrikoje 11 a. pr. Kr. prekybos centrus ir kolonijas ėmė kurti finikiečiai, įkūrę Kartaginą, kuri tapo galinga valstybe. Šiaurės Afrikos istorija buvo paženklinta įvairių imperijų įtakos: graikai, romėnai, arabai. Arabų užkariavimai 7-8 a. atnešė islamą ir arabų kalbą. Vėliau regione įsigalėjo įvairios arabų dinastijos, o 16 a. - turkai osmanai.
Juodojoje Afrikos pirmosios valstybės susikūrė žemyno vakarinėje dalyje, į pietus nuo Sacharos, kur kryžiavosi svarbūs prekybos keliai. Apie 5 a. tarp Senegalo ir Nigerio upių susikūrė Ganos valstybė, o 12 a. buvusios Ganos pietuose iškilo Malis. Ši istorinė apžvalga leidžia suvokti, kad valstybių formavimasis yra ilgas ir sudėtingas procesas, priklausantis nuo daugelio faktorių: geografinės padėties, prekybos kelių, kultūrinės įtakos, karinių konfliktų ir kolonizacijos.
Kolonizacija ir dekolonizacija Amerikos žemėlapyje
Panašūs procesai vyko ir Amerikoje. Nuo 15 a. europiečiai pradėjo grobti afrikiečių žemes ir kurti kolonijas, o nuo 15 a. į Afriką pradėjo veržtis europiečiai, pirmiausia portugalai, o vėliau ir kitos Europos valstybės. Europiečius labiausiai traukė vergai ir auksas. 16 a.-19 a. viduryje iš Afrikos į Ameriką buvo išvežta 12-14 mln. afrikiečių.
Kolonizacija turėjo didžiulės įtakos ir Amerikos žemėlapiui. Europiečiai kolonizavo didžiąją dalį Šiaurės ir Pietų Amerikos, įvedė savo kalbas, kultūrą ir politines sistemas. Kolonijinės imperijos brėžė naujas sienas, dažnai neatsižvelgdamos į vietinių gyventojų interesus ir etninę sudėtį. Dėl to susiformavo dabartinis Amerikos valstybių žemėlapis, kuris yra kolonijinio laikotarpio palikimas.
Dekolonizacijos procesai vyko ir Amerikoje, tačiau jie buvo skirtingi Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Šiaurės Amerikoje, po ilgo nepriklausomybės karo, susikūrė Jungtinės Amerikos Valstijos, o vėliau ir Kanada. Pietų Amerikoje nepriklausomybės judėjimai buvo įvairesni ir susiję su vietinių gyventojų, vergų ir kolonistų interesais. Šiandien Šiaurės ir Pietų Ameriką sudaro daugybė nepriklausomų valstybių ir teritorijų.
Šiaurės Amerika:
- Kanada
- Jungtinės Amerikos Valstijos
- Meksika
Centrinė Amerika:
- Belizas
- Kosta Rika
- Salvadoras
- Gvatemala
- Hondūras
- Nikaragva
- Panama
Karibų šalys:
- Antigva ir Barbuda
- Bahamos
- Barbadosas
- Kuba
- Dominika
- Dominikos Respublika
- Grenada
- Haitis
- Jamaika
- Sent Kitsas ir Nevis
- Sent Lusija
- Sent Vincentas ir Grenadinai
- Trinidadas ir Tobagas
Pietų Amerika:
- Argentina
- Bolivija
- Brazilija
- Čilė
- Kolumbija
- Ekvadoras
- Gajana
- Paragvajus
- Peru
- Surinamas
- Urugvajus
- Venesuela
Šalys ir valstybės: skirtumai ir apibrėžimai
Norint suprasti politinį žemėlapį, svarbu atskirti sąvokas „šalis“ ir „valstybė“. Lietuvių kalboje žodžiai „šalis“ ir „valstybė“ turi skirtingas reikšmes. Visos valstybės yra šalys, bet ne visos šalys - valstybės.
Dėl 188 valstybių jokių klausimų nekyla - jos yra, egzistuoja ir yra visuotinai pripažintos kitų valstybių. Tačiau yra dar 15 valstybių, kurių situacija keblesnė. Vienos jų yra nepriklausomos, bet nepilnai pripažintos (Izraelis, Kosovas). Kitos nepriklausomos, bet beveik ar visai nepripažintos (Padniestrė, Šiaurės Kipras, Taivanas). Dar dvi valstybės yra iš dalies pripažintos, bet iš tikro didžioji dalis jų žemių okupuota (Palestina, Vakarų Sachara). Sudėjus visas valstybes, iš viso pasaulyje yra 203 valstybės (Lietuva pripažįsta 195 iš jų).
Tos šalys, kurios nėra valstybės, faktiškai yra kitų valstybių kolonijos - nors šis žodis šiais laikais beveik nevartojamas, o Valstybinė lietuvių kalbos komisija vietoje jo vartoja terminą „Valdos ir kraštai“. Dėl daugelio tokių šalių klausimų nekyla - pvz. visuose šaltiniuose kaip atskira šalis (bet ne valstybė) bus nurodytas Gibraltaras (Jungtinės Karalystės valda) ar Puerto Rikas (JAV valda). Pagal Tarptautinę Standartizacijos Organizaciją (ISO), pasaulyje yra 52 šalys, kurios nėra valstybės.
Sent Kitsas ir Nevis: mikrovalstybės pavyzdys
Šiame kontekste verta atkreipti dėmesį į Sent Kitsą ir Nevisą - mažiausią Vakarų pusrutulio valstybę. Kadaise ši salelė buvo svarbiausia Britų Imperijos kolonija Karibuose. Jame stūkso vienas didžiausių Karibų fortų, kai kurie istoriniai pastatai atstatyti turistams. Vienintelis visose mažosiose Karibų salose geležinkelis vežioja nebe cukrų, o poilsiautojus. Dauguma turistų apsistoja užsieniečiams užleistame Pietų pusiasalyje, nuo kurio atsiveria nuostabios panoramos. Vietinės kultūros Pietų pusrutulyje ir norėdamas nerasi. Vietiniai ten tik dirba turtingiems turistams, pardavinėja brangius niekučius šalia apžvalgos aikštelių.
Sent Kitso gamtos įdomybė - Juodosios uolos, seniai išsiveržusios lavos „piramidės“, į kurias dūžta galingos bangos. Karibuose ant rankų pirštų gali suskaičiuoti salas, galinčias didžiuotis UNESCO saugomomis vietomis, o Sent Kitsas - viena tokių. Milžiniškas Brimstauno fortas ant aukšto kalno, kur įsitvirtinę britų kariai matydavo ir kaimynines olandų valdomas salas Sabą, Sint Eustatijų. Ilgą laiką mažytis Sent Kitsas buvo netgi padalintas tarp anglų ir prancūzų.
Šimtus metų Karibai gyveno kone nuolatiniame kare: tolimos imperijos „pjovėsi“ dėl jų, pjudė viena kitą piratais. Brimstauno fortas susideda iš dešimčių pastatų ir įtvirtinimų, o ką prieš 100-200 metų fortui netekus karinės svarbos nugriovė iš jo plytas namus sau mūriję vietiniai, tas dabar daugmaž atstatyta. Tokių lentų pilna visame Sent Kitse: ties įvažiavimu į kiekvieną kaimą trumpai nupasakojama jo istorija. Kelionei po Sent Kitsą tokia informacija suteikia spalvų.
Ši mažytė šalis, kurios kaimų aplūžę mediniai namai vietomis primena Afrikos skurdą, stebėtinai gerai prisitaikė prie turistų. Romnio dvaras sudegė, bet žaviame jo sode vietiniai dabar prekiauja ryškiaspalviais batikos darbais. Fairview dvare, kurį kruopščiai iš naujo atstatė ir antikvaru apstatė indų verslininkas, sunku patikėti, kad štai taip kadaise gyveno aristokratiškai turtingi prancūzų kolonistai, kad klestėjo žemės ūkis. Vieninteliai baltaodžiai salose - turistai ir imigrantai.
Didžiausia Sent Kitso investicija - Zantės uostas, supiltas jūroje, kad tilptų ne tik kruizinių laivų prieplaukos, tačiau ir prekybos centras po atviru dangumi. Sent Kitsas vis dar yra svarbus, vis dar savotiška mažųjų anglakalbių Karibų salų širdis. Jame veikia Rytų Karibų centrinis bankas, leidžiantis Rytų Karibų dolerius. Ši valiuta - toks miniatiūrinis euras. Ja atsiskaitoma net aštuoniose regiono šalyse. Sent Kitsas ir Nevis - mažiausia šalis, kada nors surengusi bent dalį pasaulinio lygio sporto planetos čempionato. Šalyje net klesti separatizmas. Sent Kitsas - tiesiog tobula stotelė kruiziniam laivui. Per devynias stovėjimo uoste valandas išsinuomavę automobilį galima pamatyti viską, ką norėjote.
Kolumbija: Pietų Amerikos širdis
Bogota yra ne tik Kolumbijos didžiausias miestas, sostinė, bet ir jos vartai - iš čia ne taip ir sunku ne taip ir brangiai atskristi iš Europos. Bogota yra Andų kalnuose - 2600 m aukštyje. Tai - vienas aukščiausių pasaulio miestų ir trečia pagal aukštį pasaulio sostinė (po irgi Lotynų Amerikos La Paso (Bolivija) ir Kito (Ekvadoras)). Skirtingi žmonės į tą aukštį reaguoja skirtingai: Aistei, mano žmonai, būdavo sunku lipti laiptais ir į kalną, ji uždusdavo, prašydavo palaukti. Kas paveikė mus abu - saulė.
Kadangi Bogota yra netoli pusiaujo, temperatūra kiaurus metus čia vienoda, nesikeičia ir dienos-nakties ilgumas. Tačiau kadangi miestas yra aukštai, tai tas nuolatinis oras yra gerokai šaltesnis, nei ties pusiauju įprasta: vidutinė temperatūra dieną yra 19-20 laipsnių, o naktį - vos 8-10 laipsnių. Klimatas toks, kad Bogotoje paprastai nėra nei šildymo, nei kondicionierių - teoriškai neturėtų būti nei per karšta, nei per šalta. Karšta namie nebuvo, bet kai reikėdavo dirbti vakarais mūsų bute rankos gerokai stingdavo, reikėdavo daug prisirengti - juoba, buto sienos plonytės ir tikrąja to žodžio prasme skylėtos.
Nepaisant 7 mln. gyventojų, Bogota neturi savo metro: kliaujasi „ratiniu tramvajum“, autobusais su specialiomis juostomis.
Bogotos Senamiestis - kultūros ir kontrastų sankirta
Bogota, Kolumbijos sostinė, turi nekokią reputaciją. Kita vertus, televizijos kanaluose, televizijoje, internete vis dažniau mačiau pasakojimus apie kitokią Bogotą. Bogotos senamiestis įkūnija abi Bogotas. Dalis aplink Chorro de Quevedo aikštę pilna viešbučių, hostelių, restoranų, barų ir skalbyklų - viskas turistams ar jaunimui. Dalis aplink centrinę Bolivaro aikštę kitokia: pilna pigių kolumbietiško maisto restoranų (visi susispietę aplink esą XIX a. Bolivaro aikštė. Dešinėj - katedra, priekyje - Aukščiausiasis teismas, kuris pastatytas vietoje sudeginto 1985 m.). Bogotos Senamiestyje pilna iki dantų ginkluotų pareigūnų, o kartą ir praeinantį 50 karių su automatais būrį mačiau. Jausmas dvejopas: saugo, gal saugu. Bet jei jau reikia saugoti, reiškia, nesaugu - juk pareigūnų žvilgsnis ne beribis.
Kaip ten bebūtų, Bogotoje nieko nepraradome, tik sutaupėme. Juk tai - pigiausia Amerikos žemyno sostinė. Ir net kokio gražaus senamiesčio restorano balkone gėrėdamasis į kalnus atsiremiančių gatvių vaizdais galėjau pavalgyti už kelis eurus. Neplanavau kažko pirkti, bet išvydęs kainas senamiesčio parduotuvėse (kurios čia neoficialiai suskirstytos į rajonus pagal prekes, pvz. „elektronikos remonto gatvė“, „armijos stiliaus drabužių gatvė“) šiek tiek apsigalvojau.
Tamale, tipinis Bogotos maistas. Bogotos senamiestį kerta pagrindinė Carrera 7 pėsčiųjų gatvė. Joje daugelis senesnių pastatų perstatyti naujais aukštesniais - bet tai tikra dienomis atgyjanti miesto širdis, su visokiausiais prekijais nuo pardavinėjančių pigius hot dogus iki meną „iš makulatūron atiduotų nuvertėjusių Venesuelos banknotų“. Yra kažkiek elgetų (nors iš paties Senamiesčio jie tarsi „išstumi“), „Menas už maistą“ pardavėjų. Taip pat Kolumbijoje populiaru pirkti pigius brangakmenius (bet daug jų padirbti). Kažkoks vietos verslininkas sugalvojo amerikiečių jaunimėlį „užkabinti“ „storašiknėmis skruzdėlėmis“: prie kiekvienos turistinės Bogotos vietos pastatyta po žmogų su vienodomis angliškomis reklamomis „Big ass ants. Aphrodisiac“.
Bogotos senamiestis pilnas senų gražių pastatų, ypač bažnyčių. Katedra, Šv. Tiesa, gražių bažnyčių yra visur Lotynų Amerikoje.
Muziejų lobynas
Tikroji Bogotos centro pažiba - Bogotos Aukso muziejus, neperdedant vienas garsiausių meno muziejų visame pasaulyje. Dar 1934 m., tada, kai pasaulis nesuprato senovės indėnų meno vertės, Kolumbijos bankas pradėjo supirkinėti auksinius indėniškus dirbinius: papuošalus, ritualinius daiktus ir kitą. Senieji Kolumbijos indėnai iki pasirodant europiečiams buvo tikri auksakalystės meistrai ir sukaupta įspūdinga kolekcija: pribloškia tiek „ypatingiausių dirbinių“ unikalus stilius (šiuolaikiniam žmogui kartais gali atrodyti, kad kokie išmoningo siaubo filmo herojai ten pavaizduoti), tiek „eilinių papuošalų“ kiekis: ateini į kokią salę ir iš visų pusių spindi dešimtys, kartais šimtai beveik vienodų auksinių dirbinių (iš viso muziejus turi 55000 dirbinių, iš kurių 6000 yra salėse). Dabar už milijonų milijonus nesukauptum tokios kolekcijos, todėl konkurentų šiam muziejui neatsiras: gi ~1934 m. metu už antikvarinius aukso dirbinius bankas mokėjo vos du-tris kartus brangiau, nei juos išlydžius kainuotų pats auksas, ir savininkai vis vien juos parduodavo džiaugdamiesi, koks tai puikus sandoris.
Bet, Bogotai atgimstant iš žiaurumų liūno, pristeigta ir daugiau muziejų. Botero muziejus, kur eksponuojami šio garsiausio Kolumbijos dailininko darbai: jo stilius irgi unikalus, jis kiekvieną žmogų - net istorines asmenybes - tapo kaip storulį. Botero toks įtakingas, kad net senojoje Santa Clara vienuolyno bažnyčioje-muziejuje, greta seno autentiško religinio meno, pastatytas ir jo paveikslas su storu žaliu Kristumi.
Kiek nuvylė kito garsaus Kolumbijos sūnaus - rašytojo „magiškojo realisto“ Gabrielio Garsijos Markeso - atminimas. Jo vardu pavadintas centras neturi su rašytoju daug bendro, o rašytojo muziejaus Kolumbijos sostinėje nėra.
Savotišku muziejumi yra ir visas Bogotos senamiestis: pilna meniškų grafičių, o taip pat įvairių „žalių žmogeliukų“, atspindinčių „paprastus žmones“.
Socialiniai ir geografiniai Bogotos ypatumai
Kaip padalintas senamiestis, panašiai - ir visa Bogota. Į šiaurę nuo senamiesčio - turtingesni rajonai. Ten - prabangūs daugiabučiai, kurių kiekvienas aukštas - tai atskiras butas į kurį atvykstama įkišus raktą tiesiog lifte. Ir gyvenama paprastai su tarnais. Taip buvo įprasta kone visoje Lotynų Amerikoje, bet įvairiose kitose šalyse kairiųjų valdžios, darbo teisės reformos tą paprotį „išgujo“. Ne Kolumbijoje: visi vietos lietuviai, kuriuos čia sutikau, turėjo nuolatinius ar laikinus tarnus. „Kodėl butas, ne namas?“ - klausiau įpratęs, kad, tarkime, JAV turtingesnio žmogaus į butą varu neįvarysi. „Taip saugiau“ - buvo vienas iš atsakymų.
„Turtingoji Bogota“ turi net savo senamiestį - Usakeną [Usaquen]. Kadaise tai buvo atskiras miestas, su savo gražiais senais namais ir bažnyčia. Tuose namuose dabar - brangesni (ir prabangesni) restoranai nei tikrajame Bogotos senamiestyje, „tarptautiniai“ viešbučiai.
Į šiaurę nuo Bogotos centro (tiesa, nelabai toli) gyvena ir buvusio Bogotos mero, Kolumbijos universiteto rektoriaus lietuvio Antano Mockaus, pagarsėjusio netradiciniais sprendimais, šeima. Tiesą pasakius, jo darbai turbūt yra ta priežastis, dėl ko Bogota Lietuvos spaudoje buvo linksniuojama dažniausiai: juk joks kitas lietuvis tikriausiai nevaldė 7 mln. Antano Mockaus mama Nijolė Šivickas buvo garsi skulptorė, jos namas iki šiol yra pilnas jos skulptūrų tarsi muziejus - namą galima aplankyti.
Pietinė Bogotos centro dalis, kur gyvenome, vietiniai sakė, irgi nelabai saugi: išties, išėjus pasivaikščioti vakare jausmas buvo nekoks. Mat kažkur ties ten, ties Calle 7 gatve Senamiestis pamažu pereina į pietinius Bogotos rajonus. Kai reikėjo iš ryto važiuoti į Villavicencio, ieškojome užsisakymui nakvynės būtent Bogotos pietuose, kad nereikėtų ryte važiuoti per miestą - radome labai mažai ką. Važiuodami iš ryto supratome, kodėl: daug rajonų ten primena lūšnynus, o „geresnieji“ vis tiek chaotiški tarsi kokio Egipto miestas.
Bogotos gatvės yra be pavadinimų, tačiau taisyklingai numeruotos. Iš vakarų į rytus eina Calle („gatvės“), o iš šiaurės į pietus - Carrera („prospektai“). Calle numeriai nuo 1 auga iki iki 200 ir toliau, o į pietus nuo 1 sur auga iki ~80 sur. Taigi, jei prie gatvės pavadinimo yra žodis „Sur“ arba skaičius nedidelis - tai bus Bogotos pietūs. Na o koks skaičius 60 ar 150 - jau gerai.
Apylinkių lankytinos vietos
Dar aukštesni už patį miestą kalnai stypso iš karto į rytus nuo jo - beveik iš Senamiesčio, praėjus pro Kolumbijos išvaduotojo Simono Bolivaro namą, gali lynų keltuvu ar funikulieriumi pasikelti ant Montserrate kalno. Ten, nuo 3152 m, atsiveria gražūs vaizdai į visą miestą, į Centrą, į skurdžių rajonus, išdažytus miesto iniciatyva taip, kad primintų vaivorykštę, tolumoje. Ten yra ir žymi bažnyčia bei daug restoranų - ir prabangūs, ir toks pigių restoranų turgus.
Garsiausia Bogotos vieta, tiesą pasakius, net nėra Bogotoje - bet paprasčiausia ten nuvažiuoti būtent iš Bogotos. Tai - Druskos katedra 42 km į šiaurę Zipakiros mieste. Sunku ją ir apibūdinti - tai ne pastatas, o visa eilė požeminių erdvių buvusioje druskos kasykloje, iki 200 metrų po žeme. Tuščiose iškasus druską likusiose milžiniškose erdvėse paeiliui padarytos Kristaus gyvenimą menančios koplyčios - labai meniškos, simbolinės, be jokių ten statulų, tik kryžiai, įvairios šviesos. Kadaise viskas prasidėjo nuo šachtininkų sau įsirengtos požeminės koplyčios, kuri 1932 m. virto bažnyčia (priminė Veličkos druskos kasyklas Lenkijoje). Bet ši bažnyčia tapo nestabili, buvo uždaryta. Tuo metu ji jau buvo tapusi pakankamu Kolumbijos simboliu, kad Kolumbija be tokios druskos bažnyčios nebegalėtų gyventi - ir 1991-1995 m. buvo pastatyta nauja.
Čijos miestas pakeliui į Zipakirą garsėja savo „superrestoranais“ kurių akcentas ne tik maistas, bet interjeras, pramogos, koncertai.
Kitos Kolumbijos vietos
Bogota - tik mažytė Kolumbijos dalis. Medeljinas, antras pagal dydį Kolumbijos miestas, tarp turistų gal dar mėgstamesnis.
tags: #kolumbijasiaures #ir #pietu #amerikos #zemelapis