Savo mityba ir sveikata besirūpinantys stropūs pirkėjai negaili laiko ir noriai studijuoja informaciją ant parduotuvėse esančių maisto prekių pakuočių. Daugelis folijos, skardinių, plastikinių maišelių ir kitų pakuočių sudėtyje esančių chemikalų laikomi kancerogenais, mutagenais bei kenkiančiais reprodukcinei sistemai. Dargi labai nedideliais kiekiais išsiskiria bei patenka ant maisto, kurį ir valgome.
Prieš gerą mėnesį labdaros organizacija „Food Packaging Forum“ (Šveicarija) organizavo su maisto pakuotėmis susijusį tyrimą. Apie tyrimą buvo rašyta moksliniame žurnale „Food Additives and Contaminants, Part A.“. Nustatyta, jog įvairių maisto pakuočių (kurios dažniausiai liečiasi ir su pačiais maisto produktais) sudėtyje galima rasti net 175 sveikatai daugiau mažiau pavojingus chemikalus. Blogiausia, kad tie chemikalai maisto pakuočių gamyboje yra naudojami visiškai legaliai tiek JAV, tiek Europoje.
Kaip kenksmingos medžiagos patenka į maistą?
Iš pažiūros juk nieko čia blogo - sveiko proto žmogus maisto pakuočių nevalgo. Tačiau taip jau yra, kad pakuotėje esančios medžiagos kontaktuoja su maistu. Dargi labai nedideliais kiekiais išsiskiria bei patenka ant maisto, kurį ir valgome. Toks pakuočių medžiagų patekimas ant maisto gali įvykti ir transportuojant maisto produktus iš vienos vietos į kitą, kuomet pakuotės yra judinamos, gali būt suspaudžiamos ir t.t. Taip pat laikant maisto produktus su pakuote netinkamomis sąlygomis prekybos vietoje ir ypač namuose - saulėje, drėgmėje, esant kitoms nepalankioms sąlygoms. „Kai kurios cheminės medžiagos yra toksiškos, jos kaupiasi organizme. Ūmių apsinuodijimų nediagnozuojama, tačiau po tam tikro laiko gali išsivystyti įvairios lėtinės ligos.“
Mokslininkai yra apskaičiavę, kad vidutiniškai vienas žmogus kasdien suvalgo apie kilogramą maisto iš plastikinių ar kitokių pakuočių, iš kurių į maistą patenka įvairių cheminių medžiagų. Jų didžiausi leistini kiekiai yra ribojami ir kontroliuojami. Kaip užtikrinti, kad iš įvairių pakuočių, vienkartinių indų, pakavimo medžiagų, ypač plastiko, į maisto produktus nepatektų toksiškų dalelių? Dėl netinkamos pakuotės net ekologiškas, aukščiausios kokybės produktas gali tapti kenksmingas. Mat medžiagos, esančios pakuotėse, liesdamosi su maistu į jį migruoja.
Cheminių medžiagų pakuotėse poveikis sveikatai
Šiuolaikinėje maisto pramonėje dėl ilgesnio galiojimo laiko, ryškių spalvų žavesio, geresnio skonio ir kitų priežasčių ypač plačiai naudojami įvairūs maisto priedai. Nors daugelis maisto priedų paprastai pripažįstami saugiais, kai naudojami laikantis nustatytų normų, visgi įvairūs moksliniai tyrimai, auganti ligų statistika ir netylančios ekspertų diskusijos neleidžia užmiršti, kad priedai gali sukelti įvairių sveikatos problemų. Kai kurie iš jų pasižymi sąlyginai švelnesniu poveikiu. Pavyzdžiui, trikdo hormonų pusiausvyrą ar veiklą. Kiti gali sukelti alergines reakcijas arba kitas šalutines reakcijas.
Endokrininės sistemos trikdytojai ir kancerogenai
Viena iš chemikalų grupių, kuri sutrikdo hormonų pusiausvyrą, yra plastiko turinčiose pakuotėse naudojami ftalatai. Ftalatų patekimas į organizmą gali sukelti vyrų nevaisingumą, vaikų lytinių organų neišsivystymą, vėžį. Įpakavimų sudėtyje rastos kitos cheminės medžiagos - benzofenonai ir organotinai taip pat pakeičia hormonų veikimą, trikdo jų funkciją. Ftalatai jau seniau buvo pakliuvę į mokslininkų akiratį. Nustatyta, jog šios cheminės medžiagos pasižymi hormonų veiklą trikdančiu poveikiu. Pavyzdžiui, slopina vyriškų hormonų veiklą, pasižymi kancerogeniniu poveikiu. Ypač pavojingos šios medžiagos nėščiai moteriai, vaisiui įsčiose arba paauglystėje, kuomet hormonų veikla „jautriausia“.
Nustatyta, jog iš aplinkos į organizmą patenkant ftalatams nėštumo metu, padidėja apsigimimų rizika bei rizika gimti labai mažo svorio naujagimiui. Maža to, ftalatai kenkia ir pačiam moterų bei vyrų vaisingumui. Pavyzdžiui, vyrams gali sukelti nevaisingumą kartu su sėklidžių bei sėklinių kanalėlių atrofija. Dėl to sumažėja spermos produkcija. Kai kurie ftalatai, pavyzdžiui, dibutilftalatas (DBP), slopina svarbius testosterono gamybai genus bei genus, reikalingus vyriškų lytinių organų išsivystymui. Tikėtinas ir moterų nevaisingumas, mat ftalatai slopina estrogenų gamybą kiaušidėse bei anovuliaciją.
Panašiu poveikiu pasižymi ir benzofenonai. Manoma, kad šios medžiagos gali prisijungti prie įvairių receptorių, trikdyti ne tik lytinių, bet ir skydliaukės hormonų veiklą. Pastaruoju metu benzofenonai sieti ir su padidėjusiu sergamumu endometrioze. Tyrimų su gyvūnėliais metu nustatyta, jog benzofenonai neigiamai veikia ne tik endokrininę sistemą, bet ir inkstus bei kepenis.
Parabenai pasižymi estrogeniniu aktyvumu, geba prisijungti prie estrogeno ir kitų hormonų receptorių. Manoma, kad šios medžiagos gali būti susijusios su krūties vėžio išsivystymu. Taip pat net maži parabenų kiekiai gali sukelti stiprias alergines reakcijas, egzemą.
Vieni populiariausių plastifikatorių yra bisfenoliai, o bisfenolis A (žymimas raidėmis BPA) naudojamas vandens buteliukų, maisto pakuočių ir indelių, aliuminio skardinių apsauginio sluoksnio ir net prekybos čekių terminio popieriaus gamyboje. Sąlyčio metu BPA mažomis dozėmis gali patekti į maistą ar vandenį, o išsiskyrimą spartina kaitinimas - tad jokiu būdu nešildykite plastikinių indelių mikrobangų krosnelėje.
Dar vienas neigiamai sveikatą veikiantis, tačiau itin paplitęs plastifikatorius - ftalatai. Šie cheminiai junginiai plastiko gaminiams suteikia lankstumą ir aromatą. Tačiau net esant mažai koncentracijai ftalatai neigiamai veikia endokrininę sistemą, todėl išauga įvairių sveikatos sutrikimų - diabeto, nutukimo, širdies ir kraujagyslių ligų, astmos bei vėžio susirgimų - rizika.
Pavojingos cheminės medžiagos jūsų plastikinėse pakuotėse
Mikroplastikas ir nanoplastikas
Plastikas tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi, nors plačiai naudoti jį pradėjome tik nuo 1970 metų. Mikroplastikai yra smulkios plastiko dalelės, kurių skersmuo mažesnis negu penki milimetrai, o nanoplastikai - iki 0,05 mm skersmens. Apskaičiuota, kad į žmogaus organizmą su maistu ir per orą kasmet patenka nuo 74 iki 121 tūkst. Plastiko mikrodalelės patenka į žmogaus kūną ir kaupiasi organuose, o ilgalaikės šio proceso pasekmės nėra aiškios. Kai kurie plastikuose esantys cheminiai junginiai siejami su endokrininės ir reprodukcinės sistemos sutrikimais, lėtinėmis, vėžio ligomis. Tyrimai sieja mikroplastiko poveikį su uždegimais, imuninės sistemos pažeidimais ir galimais neurologiniais sutrikimais. Deginant plastiko atliekas, išsiskiria toksiški dūmai, kurie sukelia įvairius sveikatos sutrikimus, gali paaštrėti tam tikros lėtinės ligos, tokios kaip astma.
Kūdikiai, geriantys iš plastikinių buteliukų, per dieną gali praryti iki 4,5 mln. mikroplastiko dalelių. Dažnai jose yra bisfenolių (BPA, BPS) ir ftalatų, kurie yra hormonų veiklos trikdytojai, susiję su hormonų pusiausvyros ir reprodukcinėmis problemomis. Popierinės pakuotės dažnai apdorojamos su per- ir polifluoroalkilintomis medžiagomis (PFAS), kad būtų atsparios riebalams. Konservų skardinės dažnai jų vidus padengtas nuo korozijos apsaugančiomis epoksidinėmis dervomis, kurios turi bisfenolio A (BPA). Aliuminio pakuotės sudėtyje gali būti sunkiųjų metalų, tokių kaip švinas, kadmis ir gyvsidabris.
Specifiniai reikalavimai konditerijos gaminių pakuotėms
Duonos ir konditerijos produktams būdinga tiek džiūvimas tiek drėgmės įgėrimas, pelėsių susidarymas, riebūs produktai jautrūs oro deguoniui. Šie gaminiai paprastai nėra skirti ilgalaikiam saugojimui, todėl dažniausiai jie pakuojami į pigias pakavimo medžiagas. Pagrindiniai reikalavimai plastikams, naudojamiems maisto produktams pakuoti, yra higieniniai. Pakuotė turi apsaugoti produktus nuo išorinės taršos. Visada siekiama, kad supakuotas produktas turėtų ilgesnį saugojimo laiką nei nesupakuotas. Tuo pačiu plastikinės pakuotės neturi keisti maisto produktų išvaizdos, spalvos, skaidrumo, konsistencijos, nesuteikti pašalinio kvapo ir skonio, neišskirti toksinių junginių, nemažinti produkto maistinės vertės, pačios nesikeisti dėl galimo produkto poveikio. Specifiniai plastikinių pakuočių reikalavimai priklauso nuo maisto produkto cheminės sudėties (riebalų kiekio, rūgštingumo), fizinės būklės (skystis, tyrė, kietos, aštrios dalelės, milteliai, dribsniai), jautrumo (drėgmei, deguoniui, šviesai), saugojimo trukmės ir sąlygų. Pakuotė turi būti parenkama, kad atitiktų pakuojamo maisto produkto maksimalaus saugojimo termino reikalavimus.
Maisto priedai: nauda ar žala?
Gražus ir skanus maistas mūsų lėkštėse turi paslapčių. Maisto produktų etiketės - tiesiausias kelias suprasti, kokios prekės gali pakenkti sveikatai. Užėjus į maisto prekių parduotuves pirkėjus pasitinka didžiulis asortimentas. Žmonės viliojami ne tik įvairiomis akcijomis, bet ir dailiomis pakuotėmis, neįprastomis spalvomis bei net po ilgo gulėjimo lentynose vis dar nepriekaištingai atrodančiais produktais. Tačiau platus parduotuvių asortimentas dažnu atveju pasižymi ir kitu aspektu - etiketėmis, kurios stebina įvairių maisto priedų gausa. Deja, daugelis pirkėjų neatkreipia dėmesio į etiketes arba nesupranta jų turinio. Įvairūs „E“ priedai, pažymėti sutartiniais skaičiais, dažniausiai nesukelia noro padėti produkto atgal į lentyną, nes tuo nesidomintiems žmonėms nėra žinomi perspėjimai apie galimą šalutinį poveikį. Etiketėse taip pat galima išvysti daug nežinomų pavadinimų, po kuriais slepiasi iš vabalų ar kitų neįprastų dalykų pagamintos medžiagos. O negana to, daugybė žmonių apskritai neskaito maisto sudėties.
Maisto priedai naudojami siekiant pagerinti maisto produktų savybes. Maisto priedus galima suskirstyti į keturias pagrindines naudojimo sritis:
- Konservavimas: Konservantai, tokie kaip antioksidantai ir antimikrobinės medžiagos, padeda užkirsti kelią gedimui ir išlaikyti šviežumą.
- Spalvos pagerinimas: Maisto dažikliai, naudojami tam, jog gaminiai atrodytų vizualiai patrauklesni. Juk ryškios ar neįprastos spalvos vilioja daugelį pirkėjų, o ypač - vaikus. Tiesa, dažikliai naudojami ne tik saldumynuose, bet netgi mėsos produktų gamyboje.
- Skonio stiprinimas: Skonio stiprikliai, saldikliai ir kiti kokį nors skonį suteikiantys priedai yra naudojami tam, kad produktas įgautų tam tikrą trokštamą skonį.
- Tekstūros gerinimas: Stabilizatoriai ir tirštikliai pagerina maisto tekstūrą. Jie neleidžia sudedamosioms dalims atsiskirti arba susidaryti nepageidaujamoms tekstūroms, kurias būtų nemalonu valgyti.
Tam tikri priedai, tokie kaip sulfitai ir dirbtiniai dažikliai, kai kuriems asmenims gali sukelti alergines reakcijas arba kitas šalutines reakcijas. Dažniausiai nepageidaujamas poveikis pasižymi skrandžio veiklos sutrikimais, bėrimu, hiperaktyvumu (vaikams). Mityba, kurioje yra daug perdirbtų maisto produktų, gali sukelti pernelyg didelį tam tikrų maisto priedų suvartojimą, o tai gali sukelti pavojų sveikatai. Svarbu pažymėti, jog nepaisant to, kad priedų naudojimą bei saugumą prižiūri su maisto sauga susijusios institucijos, į prekybą vis tiek patenka žalingų priedų. Medžiagos, kurios seniau buvo laikytos saugiomis, ne sykį buvo pripažintos kaip žalingos sveikatai, kai atsirado pakankamai tai liudijančių mokslinių įrodymų.
Pavyzdžiui, nuo 1870-ųjų iki 1920-ųjų boro rūgštis buvo plačiai naudojama kaip saugus maisto konservantas. Tik po Pirmojo pasaulinio karo ji pagaliau buvo uždrausta dėl savo toksiškumo, kuris įrodytas atliekant tyrimus su gyvūnais ir žmonėmis. Taigi, nors negalime pilnai išvengti maisto priedų, yra svarbu tikrinti maisto produktų etiketes ir rinktis kuo natūralesnius variantus. Tik taip galime sumažinti tikimybę, jog maisto priedai padarys neigiamą įtaką sveikatai.
Pavojingi dažikliai konditerijos gaminiuose
Dažikliai naudojami konditerijos gaminiuose siekiant pagerinti jų išvaizdą ir padaryti juos patrauklesnius vartotojams. Tačiau kai kurie dažikliai gali būti pavojingi ir sukelti alergines reakcijas, astmos priepuolius, hiperaktyvumą vaikams ir kitas sveikatos problemas. Šių dažiklių reikėtų vengti:
- Tartrazinas (E102): Geltonas, dirbtinis azodažiklis. Būtina vengti alergiškiems ir sergantiems astma. Kenkia žmonėms, alergiškiems aspirinui. Siejamas su skydliaukės navikais, urtikarija, chromosomų mutacija, vaikų hiperaktyvumu, agresija.
- Chinolino geltonasis (E104): Geltonas, dirbtinis dažiklis. Pavojingas. Vengti alergiškiems (gali sukelti dermatitą) ir sergantiems astma.
- Saulėlydžio geltonasis FCF (E110): Geltonas, dirbtinis dažiklis. Pavojingas. Vengti alergiškiems ir sergantiems astma.
- Azorubinas (E122): Raudonas, dirbtinis azodažiklis. Būtina vengti. Vengti alergiškiems ir sergantiems astma.
- Ponso 4R (E124): Raudonas, dirbtinis azodažiklis. Būtina vengti - labai pavojingas. Vengti alergiškiems ir sergantiems astma. Gali iššaukti astmos priepuolius, ekzemą, hiperaktyvumą, įtariamas kaip galimas vėžio sukėlėjas.
- Allura raudonasis AC (E129): Raudonas, dirbtinis azodažiklis. Būtina vengti. Vengti alergiškiems, sergantiems astma ir netoleruojantiems aspirino.
- Patent mėlynasis V (E131): Mėlynas, dirbtinis dažiklis. Pavojingas.
- Indigotinas (E132): Mėlynas, dirbtinis dažiklis. Pavojingas. Vengti alergiškiems ir sergantiems astma. Gali sukelti pykinimą ir vėmimą, kvėpavimo sutrikimus, odos paraudimą ir kitas alergines reakcijas. Didina kraujospūdį.
- Briliantinis mėlynasis FCF (E133): Mėlynas, dirbtinis dažiklis. Pavojingas. Vengti alergiškiems ir sergantiems astma.
- Žalasis S (E142): Žalias, dirbtinis dažiklis. Pavojingas.
- Amoniakinė karamelė (E150c): Rudas, dirbtinis dažiklis. Pavojingas. Gali būti genetiškai modifikuotas.
- Sulfitinė amoniakinė karamelė (E150d): Rudas, dirbtinis dažiklis. Pavojingas. Gali būti genetiškai modifikuotas.
- Anglies juodasis (E152): Juodas, dirbtinis dažiklis. Pavojingas. Vengti alergiškiems ir sergantiems astma.
- Raudonasis 2G (E128): Raudonas. Dirbtinis dažiklis. Būtina vengti. Atliekant tyrimus, sukėlė graužikams vėžį.
Kiti pavojingi dažikliai: Chrizokinas (E103), Orseilis (E121), Kantaksantinas (E161g), Titanio dioksidas (E171) (pavojingas mažomis dozėmis).
Pavojingi antioksidantai ir konservantai konditerijos gaminiuose
Antioksidantai ir konservantai naudojami konditerijos gaminiuose siekiant apsaugoti juos nuo gedimo, prailginti galiojimo laiką ir išlaikyti jų skonį bei spalvą. Kai kurie iš jų gali būti pavojingi ir sukelti alergines reakcijas, astmos priepuolius, vėžinius susirgimus, hiperaktyvumą vaikams, migreną ir kitas sveikatos problemas. Šių medžiagų reikėtų vengti:
- BHA (E320): Dirbtinis konservantas. Pavojingas. Vengti alergiškiems ir sergantiems astma.
- BHT (E321): Dirbtinis konservantas. Pavojingas. Vengti alergiškiems ir sergantiems astma.
- TBHQ (E319): Dirbtinis konservantas. Pavojingas. Vengti alergiškiems ir sergantiems astma.
- Propilgalatas (E310): Dirbtinis konservantas. Pavojingas. Vengti alergiškiems ir sergantiems astma.
- Sieros dioksidas (E220): Dirbtinis konservantas ir antioksidantas, gali sukelti galvos skausmą, pykinimą ir astmos priepuolį. Būtina vengti, ypač alergiškiems, sergantiems astma ir migrena.
- Natrio sulfitas (E221), Natrio bisulfitas (E222), Natrio metabisulfitas (E223), Kalio metabisulfitas (E224), Kalcio sulfitas (E226), Kalcio bisulfitas (E227): Dirbtiniai konservantai. Būtina vengti ypač alergiškiems, sergantiems astma ir migrena. Sukelia virškinimo sutrikimus.
- Benzenkarboksirūgštis (E210): Gali sukelti astmos susirgimus, hiperaktyvumą. Būtina vengti, nes gali sukelti vėžinius susirgimus.
- Natrio benzoatas (E211), Kalio benzoatas (E212), Kalcio benzoatas (E213): Dirbtiniai konservantai. Būtina vengti, kadangi gali sukelti vėžinius susirgimus. Vengti alergiškiems ir sergantiems astma.
- Etilparahidroksibenzoatas (E214), Etilparahidroksibenzoato natrio druska (E215), Propilparahidroksibenzoatas (E216), Propilparahidroksibenzoato natrio druska (E217): Dirbtiniai konservantai. Būtina vengti. Vengti alergiškiems ir sergantiems astma.
- Formaldehidas (E230): Būtina vengti, kadangi gali sukelti vėžinius susirgimus. Vengti alergiškiems ir sergantiems astma.
- Nitratai (E251), Nitritai (E250): Dirbtiniai konservantai ir spalvos fiksatoriai. Pavojinga grandininė seka: nitratas, nitritas, nitrozaminai. Būtina vengti. Vengti alergiškiems, sergantiems astma ir migrena. Didina kraujo spaudimą (E250).
- Dimetilpolisiloksanas (E900): Pavojingas. Vengti alergiškiems ir sergantiems astma.
Plastikinių pakuočių tipai ir jų saugumas
„Iš tikrųjų tai pats plastikas nekenksmingas. Bent dauguma jo rūšių. Kenksmingi plastiko priedai, kurie dedami į plastiką, kad jis nesentų, būtų atsparesnis atmosferos poveikiui. Jei plastikas vis dėlto skirtas fasuoti maisto produktus, tai šių priedų arba nėra, arba jie specialiai pritaikyti ir nekenkia žmogaus organizmui.“
Polietilenas (PE) ir Polipropilenas (PP)
Toks plastikas, kaip polietilenas, polipropilenas, kurie dažniausiai naudojami fasuoti maisto produktus, yra tikrai nekenksmingas arba mažiausiai kenksmingas. Polipropilenas atsparesnis temperatūros poveikiui nei polietilenas. Vadinasi, nėra tikimybės, kad jis lydysis, kad jo dalys pateks į maisto produktus ne dėl to, kad skiltų polimeras, o dėl to, kad tiesiog fiziškai pasikeistų jo būvis. Šiuo atveju naudoti plastikinę pakuotę turėtų būti nepavojinga. Rekomenduojama atkreipti dėmesį, kad dabar yra daug plastikinių indelių, ant kurių rašoma, kad „tinka naudoti mikrobangų krosnelėse“. Paprastai jie pagaminti iš polipropileno. Geriausia, kad tokiuose induose maistas būtų tik pašildomas. Jeigu juose ruošime maistą, kas užtrunka ilgai, o temperatūra siekia ne 100 laipsnių, o daug aukštesnę, tokiu atveju galima tikėtis, kad vis dėlto įvyks maža migracija. Plastikas (PET buteliai ar polipropileniniai indai) žemoje temperatūroje išlieka elastiniame arba stikliškame būvyje, ne trapiame. Jie nesuduš nuo menko mechaninio poveikio. Kokie nors migraciniai procesai kaip tik sulėtėja žemoje temperatūroje.
Polietilenteraftolatas (PET)
Populiariausi buteliai dabar yra iš polietilenteraftolato, t. y. vadinamojo PET (šie buteliai ant dugno žymimi ženkliuku „PET“). Jie tinka vandeniui, šaltam, vėsiam vandeniui. Laikoma, kad tai yra vienkartinio naudojimo buteliai, bet, mano supratimu, taip yra vien dėlto, kad šis butelis gana lengvai mechaniškai pažeidžiamas: lengvai lankstomas, pažeidžiamos jo sienelės. Tada gali atsirasti nuoplaišų, pažeidimų. Karštų gėrimų į jį pilti nerekomenduotina, nes polietilenteraftolatas aukštesnėje temperatūroje iš stikliško būvio pereina į elastinį. Tie buteliai prarastų formą, trauktųsi. Tai jau negerai. Aišku, tame PET yra šiek tiek likusių gamybos metu naudotų medžiagų arba besiskiriančių medžiagų. Viena medžiaga, kuri labai gąsdinanti arba kai kurie žmonės gal mėgsta ja gąsdinti kitus, - acetaldehidas. Tai acto rūgšties aldehidas, kuris yra kenksmingas, tačiau jo kiekiai nustatomi labai maži, milijoninės dalys. Nustatyta, kad tokiuose buteliuose laikant tuos gėrimus, medžiagų, migruojančių į gėrimą, kiekiai tokie maži, kad pakenkti negali.
Polistirenas (PS) ir Polikarbonatas (PC)
Putoplastas yra putintas poliestirenas. Poliestirenas yra dar viena plastiko rūšis, iš kurio gaminami ir kieti, standūs, vienkartiniai indeliai, ir išputintas poliestirenas, kuris naudojamas gaminti vienkartines pakuotes. Poliestirenas nėra toks inertiškas kaip polietilenas ar polipropilenas. Poliestireno indeliai galėtų būti pavojingesni, jeigu juose ką nors šildytume. Vis dėlto jie skirti maistą išsinešti į gamtą, naudoti vieną sykį. Nevertėtų jų plauti, šildyti, nes į poliestireno poras gali patekti riebalai ar kiti maisto likučiai, kurie ten po to gali gesti, gali atsirasti mikrobiologinė tarša.
Anksčiau kūdikių buteliukai buvo gaminami iš polikarbonato. Polikarbonatas paprastai gaminamas iš komponento, kuris yra kenksmingas. Maži jo kiekiai gali būti likę tame polikarbonate. Kartais dedama plastifikatorių, kad buteliukas būtų elastingesnis. Tai vėlgi gali būti kenksminga, ypač, jeigu pagaminta trečiosiose šalyse. Polikarbonatas ne toks inertiškas kaip polipropilenas. Chemiškai gali būti šiek tiek destruktuota, šiek tiek atskelta mažesnių molekulių, kurios gali būti kenksmingos. Tai gali įvykti, jei vyrauja aukšta temperatūra, plastikas naudojamas ilgą laiką.
Polivinilchloridas (PVC) ir Melaminas
Iš polivinilchlorido (PVC) anksčiau buvo gaminami buteliai negaiviesiems gėrimams, nes šie buteliai nesulaiko anglies dioksido, kurio yra gaiviuosiuose gėrimuose. Polivinilchloridas yra labiausiai kenksminga plastiko rūšis. Naudoti jį gaminant indus maistui visiškai ar beveik visiškai atsisakyta, nes dėl temperatūros poveikio ar net nuo ultravioletinės spinduliuotės iš šio plastiko skirdavosi HCl - chloro vandenilis arba druskos rūgšties molekulės. Taip pat polivinilchloridas gali netgi išskirti chlorą. Tai kenksmingiausia plastiko rūšis, tačiau jis dabar, gaminant indus maistui, nebenaudojamas. Pavojingiausiu laikomas PVC, žymimas trejetu. Taip pat buvo rasta indų, pagamintų iš melamino. Yra melamininė derva, iš kurios išliejamos gana gražios lėkštės. Tai irgi yra polikondensacinis plastikas, kuriame gali būti ne tik didelių inertiškų polimerinių molekulių, bet gali būti likusių mažesnių molekulių. Pastarosios kenksmingos, nes tai - melamino formaldehidinė derva. Vadinasi, joje gali būti formaldehido likučių. Šių indų Lietuvoje irgi neturėtų būti likę.
Kontrolė ir vartotojų atsakingumas
Europos Komisija paskelbė, kad verslininkai, gaminantys su maistu besiliečiančius gaminius ar pakuojantys produktus, dabar kur kas atsakingesni nei prieš dešimt metų. Lietuvoje atlikti tyrimai tą patvirtino. Šiemet atlikus beveik 2 tūkst. patikrinimų, nenustatyta pažeidimų. Patikrinus sulčių pakuotes, šviežiems konditerijos gaminiams skirtus įpakavimus, kartonines picų dėžes, polietileninius maišelius ir vienkartinius plastikinius indelius, paaiškėjo, kad mūsų verslininkai naudoja saugias pakuotes. Tokia sistema veikia daugelyje Europos šalių - su maistu besiliečiančių medžiagų kontrolė prasideda nuo jų gamintojų, importuotojų ir platintojų registro sudarymo. Tai principinė nuostata, įgyvendinama vadovaujantis nacionaliniais teisės aktais. Kita svarbi šios srities kontrolės dalis - laboratoriniai tyrimai. Dr. Stefano Merkel iš Vokietijos federalinio rizikos vertinimo instituto sakė, kad visose šalyse turi būti skiriamas itin didelis dėmesys su maistu besiliečiančioms medžiagoms, nes jas sudaro tūkstančiai dalelių ir ne visų jų poveikis žmogui yra žinomas.
„Viena iš „Food Packaging Forum“ vadovių - daktaro laipsnį aplinkos toksikologijos moksle turinti Jane Muncke pasakoja: „Šiuo metu nemažai institucijų kontroliuoja įvairių chemikalų buvimą tokiuose gaminiuose, kaip vaikų žaislai, švaros ir higienos prekės, dažymo priemonės, rūbai, baldai, elektros prietaisai. Tačiau mažai dėmesio kreipiama į maisto pakavimo medžiagas.“ Kalbėdama apie institucijas, Jane Muncke turėjo omenyje Europos cheminių medžiagų agentūrą ir REACH (Registration, Evaluation, Authorisation and Restriction of Chemicals) reglamentą. Pagrindinis REACH tikslas - apsaugoti žmogų ir aplinką nuo chemikalų, naudojamų pramonėje. Tačiau maisto pakuotės nėra griežtai kontroliuojamos.
Jane Muncke tęsia: „Nors kol kas tokie svarbūs dalykai nėra griežtai apibrėžiami, mes nuoširdžiai patariame gamintojams atsižvelgti į šią informaciją. Taip bus užtikrinta maksimali maisto produkto kokybė ir saugumas vartotojo sveikatai. Gamintojai turėtų palaipsniui pereiti prie saugesnių, alternatyvių maisto pakuočių.“
Būti atidesniems ir budresniems J. Muncke patarė ir vartotojams. Pavyzdžiui, atkreipti dėmesį, kokiose pakuotėse maistas supakuotas. Specialistų duomenimis, per pastarąjį dešimtmetį žmonių, sergančių endokrininės (hormoninės) sistemos ligomis, Lietuvoje padaugėjo dvigubai. Įtariama, kad to priežastis gali būti medžiagos, naudojamos tokiuose įprastuose gaminiuose, kaip plastikiniai indai, kosmetikos priemonės, grindų danga, drabužiai bei žaislai. Nevyriausybinės organizacijos „Baltijos aplinkos forumas Lietuvoje“ cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė sako, kad dažnai viena pavojinga medžiaga turi visą neigiamų savybių rinkinį. Ji yra linkusi kauptis organizme ir siejama ne tik su hormoninės sistemos pažeidimais, bet ir su vėžiniais susirgimais. Patariama atkreipti dėmesį į produktų sudėtį - atsisakyti higienos priemonių, kurių sudėtyje yra kvapiųjų medžiagų, nenaudoti plastikinių pakuočių ir maisto indelių, pažymėtų perdirbimo numeriu 3 (PVC).
Pavojingos cheminės medžiagos jūsų plastikinėse pakuotėse
L. Stančė taip pat pataria įsiminti patikimų ekologiškų ženklų pavadinimus ir aklai nepasitikėti užrašais „bio“ ir „eko“: „Šiaurės šalių gulbė ir ES gėlė - du patys paprasčiausiai įsimenami ženklai. Norint juos gauti, reikia įvykdyti gana griežtas sąlygas.“ Žinoma, geriausia neatsisakyti ir tradicinių indų - stiklinių, keramikinių. Jie labiausiai tinka ruošti maistą aukštoje temperatūroje ilgą laiką. Ten tikrai nėra migruojančių medžiagų. Keramikiniai, stikliniai indai turėtų būti pirmoje vietoje. Bene paprasčiausias ir pigiausias būdas sumažinti riziką yra vadovautis principu „mažiau yra geriau“. „Iš cheminių medžiagų esame sudaryti visi, jos aplink mus yra, tarp jų - ir sintetinės, ir pavojingos cheminės medžiagos. Tai neišvengiama. Mano siūlymas būtų nedidinti jų kiekio, naudotis naujomis technologijomis protingai ir įvertinti galima naudą bei galimą pavojų“, - pataria cheminių medžiagų ekspertė L. Stančė.
Ateities perspektyvos: bioplastikas
Kitas sprendimas - naudoti vadinamąjį bioplastiką. Tai plastikas, pagamintas iš medžiagų, kurios, veikiamos mikroorganizmų, suyra kaip ir maisto produktai, tik šiek tiek lėčiau. Tokių medžiagų yra žinoma, pavyzdžiui, polipieno rūgštis. Problema tik ta, kad tokie maišeliai būtų keletą kartų brangesni, lyginant su dabartinėmis maišelių kainomis. Kita problema - iš bioplastiko pagamintus maišelius reikėtų atskirti nuo paprasto plastiko, polietileno. Atskyrimas labai sudėtingas. Jeigu bioplastikas ir polietilenas susimaišo - labai blogai. Ateis laikas, kai turbūt pasaulyje stiprios organizacijos, kaip Europos Sąjunga, susitars, kad būtų atsisakyta maisto produktų indus gaminti iš naftos produktų gaminamo plastiko. Į tai turėtų būti įtrauktos visos šalys. Viską derėtų gaminti iš bioplastiko, bet tai yra turbūt dar tolimos ateities perspektyva.
tags: #konditerijos #gaminiu #pakuotes #kokos #mezegos #kenke