Kopūstas - daržovė, turinti gilias tradicijas Lietuvos kultūroje ir istorijoje. Nuo seniausių laikų auginami, vartojami ne tik kaip maistas, bet ir kaip vaistas, kopūstai įsipynė į mitus, papročius ir net dainų tekstus. Šiame straipsnyje panagrinėsime kopūstų reikšmę lietuvių kultūroje, jų istorinę kelionę į Lietuvą ir aptarsime, kaip ši daržovė atsispindi tautosakoje bei kulinarijoje.
Kopūstai - nuo akmens amžiaus iki šių dienų
Manoma, kad kopūstai žmonių auginami jau akmens amžiaus pabaigoje. Jie kilę iš laukinės kopūstų veislės, kuri tebeauga europinėje Atlanto pakrantėje. Maistui vartojami ne tik lapai, bet ir sėklos, kaip maisto pagardas. Mįslė „Juoda blusa nušok, balta gulbe išsikel“ taikliai apibūdina kopūsto sėklą. IV amžiuje prieš Kristų graikai jau valgė kopūstus ir buvo suskirstę į tris rūšis: garbanotuosius, lygialapius ir laukinius.
Senovės graikai teigė, kad kopūstas yra vaistas nuo daugelio ligų, vartotas ne tik kaip maistas, bet ir kaip vaistas nuo nemigos, galvos skausmų, opų, kurtumo ir virškinimo sutrikimų. Kopūstus vertino ir romėnai. Garsus romėnų rašytojas ir mokslininkas Plinijus didžiavosi, kad romėnai labiau nei graikai vertina kopūstus. Iš Romos kopūstai nukeliavo į germanų kraštus ir labai išpopuliarėjo. XII a. jūreiviai įvertino kopūstus kaip vitaminų šaltinį, ypač C, ir raugintais kopūstais gynėsi nuo skorbuto.
Kopūstai Lietuvoje: nuo kryžiuočių iki šių dienų
Viena iš versijų sako, kad gūžiniai kopūstai į Lietuvą atkeliavo XIII a. su kryžiuočių pulkais. Filme „Herkus Mantas“ prūsai juokiasi iš kryžiuočių, valgančių nematytą žolę. Vis dėlto senieji baltai greitai suprato, kad kareivis, gebantis prasimaitinti žole ne tik vasarą, bet ir žiemą, gali toli žygiuoti. Kai kurie kulinarijos istorikai mano, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė nuo maisto nepritekliaus ir ligų gynėsi būtent kopūstais ir įtikėję, kad troškinti kopūstai su dešrelėmis, dabar tapę Lenkijos nacionaliniu patiekalu, pasiskolinta iš senosios Lietuvos kariuomenės valgiaraščio.
Nemunas | Upė, kuri sukūrė Lietuvą (Ir kodėl tai svarbu dabar)
Kopūstas - valgis-simbolis
Kopūstas ir kasdieniniame racione buvęs dažnas valgis, neapsieita be jo ir švenčių apeiginėse vaišėse. Jis jau tapęs valgiu-simboliu. Būtent galvų (rečiau sakoma „kopūsto gūžė“). „Galva“, nulėmusi minimos daržovės išskirtinę formą, suteikia šiai daržovei ypatingą daržo statusą, apauga vaizdingais posakiais: „Stovi bobutė su devyniom skrandutėm“, „Šimtu vytas, šimtu pintas, šimtu pavijotas“, „Apvalus didžiagalvis ponaičiukas gardus viraliukas“ ir pan. Kopūsto kaip daržovės išskirtinumą rodo ir paminėjimas dažnoje (jei ne kiekvienoje) kalendorinėje šventėje.
Kopūstai kalendorinėse šventėse ir auginimo papročiai
Kopūstai nuo pat sėklelės „paguldymo“ į paruoštą žemę moterų apšokinėjami, apglostomi, apžaidžiami. Lietuvių kalendorinėse šventėse kopūstai užima svarbią vietą, atspindėdami gilias agrarines tradicijas ir tikėjimus:
- Gandrinėse (kovo 25 d.) ūkininkai kopūstų sėkleles apžiūrėdavo, apkalbėdavo, pakilnodavo.
- Pasėti kopūstų rasodą stengėsi prieš Jurgines. Kitu laiku pasėjus, kirmėlės puldinės, šaknys bus gumbėtos kaip karoliai.
- Sodinti daigus į dirvą patariama gegužę - šv. Mergelės Marijos mėnesį, kad pati Švenčiausioji Motina juos globotų.
- Sekminių berželiai, pabuvę bent oktavą gryčiose, kad turėtų kur pailsėti sugrįžusios namų vėlės, Devintinių pabuvę bažnyčioje, nešami į kopūstdaržį, iškaišomi aplinkui lysvę, kad saugotų kopūstus nuo baltųjų drugių, kurmių.
- Apkaupti šią daržovę būtina tik iki Joninių, kitaip gero derliaus nesitikėk. Vilniaus krašte gyvavęs tikėjimas, kad, norint gero kopūstų derliaus, per šv. Joną „boba“ turi išsipinti kasas ir raita ant ližės aplėkti kopūstų daržą sakydama: „Kyla vychady, myla prichady!“
- Vakarų Lietuvoje Jokūbinėse (liepos 25 d.) moterys aplenkdavo daržus, nevirė batvinių. Buvo tikėta, kad, jei moteris atliks nors mažiausią darbą darže ar nors tą dieną trainiosis netoliese, tai kopūstai nesuks galvų.
- Kituose Lietuvos kraštuose Oninių (liepos 26 d.) rytą moterys skubėjo į daržą apglostyti, apmyluoti kopūstus, kad jie teiktųsi sukti kietas ir dideles galvas.
- Per šv. Lauryną (rugpjūčio 10 d.) einantys į bažnyčią nešdavosi sviesto, įsisukę į kopūstlapį. Toks sviestas gydė gerklės ligas, o kopūstlapis verdamas kokioje nors lapienėje, viralas teikė šeimai stiprybės.
- Žolinėje (rugpjūčio 15 d.) pati mažiausioji, vargingiausioji kopūsto gūželė nešama į bažnyčią pašventinti ir tampa stebuklinga, t. y. gebanti gydyti sunkią ligą - geltą. Pietryčių Lietuvoje Žolinė turėjo net Kopūstinės vardą.
Be kalendorinių švenčių, su kopūstų auginimu susiję ir specifiniai papročiai. Pavyzdžiui, žemaitės, eidamos sodinti kopūstų, nešdavosi rėtį, akmenį, puodą ir lašinių. Tai nuoroda kopūstų galvoms augti didelėms kaip rėtis, būti kietoms kaip akmuo, o kopūstienei visada būti sočiai. Apie Šiluvą šeimininkė prieš kopūstų sodinimą susiimdavo rankomis už galvos ir sušokdavo darže trepsiuką, kad kopūstus pamokytų augti linksmus, su geromis galvomis. To dar negana: sodinant kopūstus, reikėjo galvą rišti keliomis skaromis, vis kartoti žodžius: „Užaugs kotai kaip virtis, galvos - kaip pirtis…“ Argi be reikalo kopūstas vadintas daržo karaliumi, daržo ponaičiu?
Kopūstai ir dešrelės: skonių harmonija
Nors straipsnio tema nurodo „kopūstai su dešrelėmis dainos žodžiuose“, informacijos apie tai tiesiogiai nepateikta. Tačiau galima aptarti šio patiekalo populiarumą ir ryšį su kultūra. Troškinti kopūstai su dešrelėmis yra populiarus patiekalas daugelyje Europos šalių, įskaitant Lietuvą ir Lenkiją. Tai sotus, skanus ir lengvai pagaminamas patiekalas, tinkantis tiek kasdieniam stalui, tiek šventėms. Šis patiekalas gali būti siejamas su kaimišku gyvenimo būdu, tradicijomis ir šeimos susibūrimais. Neatmetama versija, kad šis patiekalas atkeliavo iš Lietuvos kariuomenės valgiaraščių.
Kopūstai bendruomenės šventėse
Kopūstai, būdami neatsiejama Lietuvos kulinarijos ir žemės ūkio dalimi, natūraliai įsilieja į kaimo bendruomenių gyvenimą ir šventes. Nors konkrečiai apie kopūstų valgius „Upės“ bendruomenės gegužinėje nerašoma, tokios šventės atspindi vietos tradicijų ir bendrystės puoselėjimą, kurio dalimi dažnai tampa ir tradicinis maistas.
Rugpjūčio 19 dieną, Širvintų kaimo bendruomenė „Upė“ visus - ir esamus, ir buvusius kaimo gyventojus bei visus kitus, kuriems prie širdies iš sielos gelmių plaukianti daina, smagus šokis, mielas bendravimas, sukvietė į jau tradicine tapusią kaimo gegužinę. Šventė prasidėjo dar vidurdienį sporto varžybomis. Po rungtynių laukė pramogos vaikams. Labai džiaugiamės, kad vyko ir prekeivių mugė. Šventėje turėjome ir svečių. Šokom, trypėm ir daug daug valgėm. Nepakartojamos akimirkos nesikartoja, tokios šventės sustiprina bendruomenę, sukviečia žmones į gimtuosius kraštus bei atgaivina senas, kuria naujas tradicijas.
Kopūstai ir rezistencija: maistas išgyvenimui ir laisvės kovoms
Atsitraukiant nuo tiesioginės temos, verta paminėti, kad pokario Lietuvoje kopūstai galėjo turėti netiesioginį ryšį su rezistencija. Straipsnyje pateikta informacija apie partizanų kovas ir vietinių gyventojų paramą jiems, leidžia spėti, kad kopūstai, būdami lengvai auginama ir maistinga daržovė, galėjo būti svarbus maisto šaltinis partizanams ir jų rėmėjams.
Pokario laisvės kovų etapas paliko ryškius pėdsakus mūsų tautos istorijoje. Nors pokario partizanai buvo bejėgiai prieš tūkstantines atėjūnų armijas, bet savo gyvybių auka tautą jie išgelbėjo nuo visiško sunaikinimo. Vietiniai gyventojai partizanus labai rėmė, juos maitino ir rengė. Tai patvirtina, kaip svarbus buvo paprastas, vietos maistas, pavyzdžiui, kopūstai, atšiauriomis sąlygomis. Okupantų valdžia tūkstančius lietuvių šeimų prievarta grūdo į belangius gyvulinius vagonus ir tremė į Sibirą, taip siekdama užgniaužti partizanų rėmimą. Taip ir liko partizanai vienui vieni - nei savi, nei užsienis jiems jau jokios pagalbos suteikti nebegalėjo, po vieną buvo išdavikų, provokatorių surankioti, iššaudyti.
„Prisikėlimo“ apygarda: rezistencijos židinys
„Prisikėlimo“ apygarda, įkurta 1948 04 01 padalijus jungtinę „Kęstučio“ apygardą, veikė centrinėje Lietuvos dalyje (Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskrityse) veikę partizanų junginiai. Apygardą sudarė 3 rinktinės: „Kunigaikščio Žvelgaičio“ (anksčiau „Voverės“), „Maironio“ (anksčiau „Povilo Lukšio“) ir „Lietuvos žalioji“ (į ją įtraukta „Atžalyno“ rinktinė). Šios apygardos veiklos kontekste, paprastos daržovės, tokios kaip kopūstai, įgijo didelę reikšmę, padėdamos partizanams išgyventi sunkiomis sąlygomis ir palaikyti kovos dvasią.
Apygarda leido laikraštį „Prisikėlimo ugnis“. Jos teritorijoje (Radviliškio raj. Minaičių k.) 1949 02 10-20 įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, buvo įkurtas Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), sudaryta vyriausioji partizanų vadovybė, paskelbta politinė 1949 m. Vasario 16-osios deklaracija. „Prisikėlimo“ apygardoje bazavosi LLKS Visuomeninė dalis, buvo leidžiami vyriausiosios vadovybės spaudos leidiniai, palaikomi ryšiai su visomis partizanų sritimis. Trūkstant štabų pareigūnų, 1952 05 20 Vakarų srities įsakymu „Prisikėlimo“ apygarda buvo panaikinta, likę gyvi kovotojai įtraukti į „Kęstučio“ apygardą. Kaip organizacinis vienetas ilgiausiai išsilaikė „Kunigaikščio Žvelgaičio“ rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai, iki 1957 m. leidę laikraštį „Partizanų šūvių aidas“.
tags: #kopustai #su #desrelemis #daina