Jau tris dešimtmečius Kostas Smoriginas (gimė 1953 m. balandžio 22 dieną) yra vienas populiariausių Lietuvos teatro ir kino aktorių. K.Smoriginas - universalus menininkas. Jis dalyvavo abiejuose pirmojo lietuviško miuziklo "Meilė ir mirtis Veronoje" pastatymuose.
Profesinio Kelio Pradžia ir Teatrinė Karjera
Baigęs Lietuvos konservatoriją (dabartinę Lietuvos muzikos ir teatro akademiją) su garsiuoju režisierės Dalios Tamulevičiūtės "dešimtuku", K.Smoriginas daugelį metų dirbo Jaunimo teatre Vilniuje. Šie teatras garsėjo režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kurtais spektakliais, o daugelyje jų K.Smoriginas sukūrė pagrindinius vaidmenis. Kone legenda tapęs jo vaidmuo E.Nekrošiaus spektaklyje "Kvadratas" žavėjo kelias teatro gerbėjų kartas.
K.Smoriginą labai mėgo ir geriausias Lietuvos kino scenaristas bei režisierius Vytautas Žalakevičius. Jo filmas "Žvėris išeinantis iš jūros", kuriame vaidino ir K.Smoriginas, kino festivalyje Italijoje pelnė Didįjį prizą.
Vaidmenys, Apdovanojimai ir Meninė Įvairovė
Už aktorinę kūrybą K.Smoriginas yra pelnęs ne vieną apdovanojimą. 2000 metais jo sukurtas Makbeto vaidmuo to paties pavadinimo spektaklyje (rež. E.Nekrošius) buvo apdovanotas "Kristoforu" - prestižiškiausiu teatralams skiriamu apdovanojimu Lietuvoje.
Teatro kritikė Audronė Girdzijauskaitė pasakoja: „Turbūt kiekvienam aišku, kad Kostas Smoriginas buvo unikalus aktorius, jokio kito panašaus į jį Lietuvoje nėra. Kad ir ką jis vaidintų scenoje, jo su kitu aktoriumi nesupainiosi. Ir nepamirši, kad matei. Unikalus dar ir tuo, kad buvo nepaprastai muzikalus, buvo visiškai įvaldęs dainos žanrą: pats jas kūrė lietuvių poetų tekstais (kartais rašė ir pats), ir net neabejoju, kad jo kaip ir Vytauto Kernagio, dainų klausysis ne viena karta. Dar noriu pasakyti, kad jis buvo universalus aktorius. Jei peržvelgtume didžiulį jo vaidmenų sąrašą, suprastume, kad jam buvo pavaldūs visi žanrai. Galvoju, kurie jo vaidmenys man patys patys artimiausi - vienas iš jų turbūt Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Kvadratas". Menu gerai, kai šį 15 metų spektaklį Jaunimo teatras atvežė į vieną teatro festivalį, galvojau, gal po tiekos metų jis subyrėjęs, ir aš buvau liudininkė, kaip jis pavergė visą teatrą, publika tiesiog cypė iš malonumo. Nepaprastas psichologinis Kosto Smorigino vaidmuo buvo Astrovas Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Dėdė Vania" ; gyvenime nepamiršiu, kaip jie vaidino su Vidu Petkevičiumi. Įdomu kad jis vaidino du vaidmenis Šekspyro dramose: šviesų, tyrą, mylintį Džiuljetą ir gyvenimą Romeo, ir Makbetą, žmogų, kuris galėjo žudyti."
Muzikinė Kūryba ir „Aktorių trio"
Dar studijuodamas K.Smoriginas pradėjo kurti dainas pagal Lietuvių poetų žodžius ir tapo vienu iš naujo aktorinės dainos žanro kūrėjų. 1997 metais jis kartu su kolegomis aktoriais Sauliumi Bareikiu ir Olegu Ditkovskiu subūrė nepaprastai išpopuliarėjusį "Aktorių trio" ir kelerius metus koncertavo visoje Lietuvoje, išleido kelis albumus. Vėliau, nuo 2000 metų, K.Smoriginas ėmė rengti solinius koncertus, išleido dvi savo kompaktines plokšteles.
Teatro Vadovo Ir Režisieriaus Patirtis
Be aktoriaus ir muziko karjeros, K.Smoriginas kelerius metus vadovavo Jaunimo teatrui, kuriame pastatė spektaklius "Normanų pergalės" ir "Gyvenimas drauge".
Gyvenimo Filosofija ir Asmeninės Įžvalgos
Aktorė Violeta Podolskaitė Kostui Smoriginui buvo pažįstama dar iš Kauno Šančių, dar iš mokyklos laikų, daug kuo labai artimas žmogus. Jo asmenybė, pasak jos, buvo itin ryški ir spindėjo visomis spalvomis nuo švelnumo, gerumo iki bjauriausio pasiutimo. Kaip vieną charakteringiausių Kosto savybių V.Podolskaitė pamini jo nuoširdumą scenoje ir gyvenime. Tai ir esanti jo tvirtybė, nes kūryba, nepaveikta melo, gimusi iš didelės vidinės jėgos, laikui bėgant neapsineš pigumo dulkėmis, atvirkščiai, blizgučių ir plastmasės pasaulyje ji tik ryškės. „Jaučiuosi laiminga, kad teko nemažai su juo vaidint, - sako Violeta, - aišku, kartais atrodydavo, kad nereikia daug improvizacijos, bet visa, ką jis darydavo, darė profesionaliai, ir mes per ilga jau žinojome, ko galime vieni iš kitų tikėtis. Jo išėjimas mums labai skausmingas. Jis buvo kupinas kūrybos, jis dar galėjo kurt..."
Teatro elitas: aktorius Kostas Smoriginas
„Bet juk iš tikrųjų menas bejėgis ką nors keisti; jis tiktai ugdyti gali, jis gali sužadinti norą keisti. Argi meno prigimtis pakeisti? Negi manote, kad jei aš suvaidinsiu Makbetą, neatsiras monstrų, kaip, sakysim, diktatorius Pinočetas (Pinochet), kuris per porą metų išguldė porą milijonų? Atsiras. Vis tiek atsiras. O ką? Makbetas, ko gero, sąžiningesnis, nes jis karys, kuris praliejęs kraują prisipažino, kad praliejo, o bankininkai to nepadaro - jie paprasčiausiai utėlės yra, tik vienas utėlė - generolas, kitas - eilinis pėstininkas... Labai gerai pasakė Stingas (Sting), paklaustas, kaip tokio lygio dainininkas sutinka koncertuoti šeicho gimtadienyje, tegu ir už milijoną. Stingas atsakė, kad šeicho sūnūs, kurie jo klausėsi ir kurie greičiausiai baigs Oksfordą, kada nors, kai jiems reikės priimti svarbius sprendimus, susimąstys apie pasaulį, karus ir galbūt prims neagresyvų sprendimą - gėrio sėkliukė bus ne veltui pasėta. Pagaliau per konfliktą, per baisią pjesę, per gražią pjesę, per komediją siunti tas pačias gėrio sėkleles."
„Jei klausiat apie pinigus, nesu niekam skolingas. Piniginė skola, manau, kiekvieną šiek tiek žemina. Bet jaučiu didelę skolą vaikams: išskyrus tai, kad dešimt metų vaidinau „Bebenčiuką", ir vienu metu Biseto pasakas įrašėm televizijoje, jiems nieko neturiu. Gal baigsiu pasakojimą lengva pasaka. Ji paprasta, bet man tokia graži. Apie obelį ir berniuką, kuris ateidavo ir karstėsi po jos šakas, žaidė indėnus, valgė žalius obuolius. Vieną dieną berniukas išėjo ir ilgai nepasirodė. Atėjo paauglys, kuris nebežaidė, buvo susirūpinęs, nes jam reikėjo pinigų. „Surink obuolius, nunešk į turgų, ir bus pinigų", - tarė obelis. Taip ji atidavė jam ir šakas, kad jis pasistatytų namą, atidavė kamieną - kad išsidrožtų luotą ir išplauktų į pasaulį... Po daugelio metų prie kelmo, kuris ir tebuvo likęs iš obels, priėjo senas žmogus. Ko tu vėl liūdnas, paklausė obelis, aš jau nebeturiu ką duoti. Ko daugiau reikia senam, atsakė žmogus, atsisėsti ant kelmo ir pasišildyti saulutėje... Taip ir sėdėjo berniukas ir jo obelis..."
„Dalia (žmona aktorė Dalia Brenciūtė) sako, kad darausi pakantesnis, labiau atjaučiantis. Daug mačiau ir sunkesnių atvejų, kai žmonės, tarp jų ir labai jauni, iš paskutiniųjų kovoja su liga, nors išgyti ir neturi jokių šansų. Mačiau, kaip jie dėkingi likimui už kiekvieną nugyventą dieną. Kad ir Tenerifėje, kur neseniai ilsėjomės su Dalia, negalėjau atplėšt akių nuo moters vežimėlyje: ji buvo be kojos, bet kone kas vakarą linksma žaidė kortomis, gėrė kokteilį po kokteilio ir toks pavydas suimdavo mane ją stebint... Ko tu niurzgi, klausdavau tada save, ko tu nepatenkintas? „Juo toliau, juo labiau džiaugiuosi, kad sūnus Kostas atrado save, kad tapo tikru profesionalu. Bet jeigu ne žmona Dalia, seniausiai būčiau į kalnelį nuvažiavęs. Galvoju, laimingas tu žmogau, Kostai: 45 metai mes kartu, ir nors visko buvo, turint galvoje mano temperamentą ir Dalios žemaitišką charakterį (tik nepažadink jos ugnikalnio!), bet apsisukus vėl nusistovėdavo giedra, nes ji žino, kad jeigu ne jos globa, man būtų blogai."
„Kurdamas šitą vaidmenį tapau profesionalu. Nurimau. Prisimenu, važiavom su juo į ilgas gastroles, Italijoje per pusantro mėnesio buvo numatyti net 27 pasirodymai. Nebuvo kada savęs gailėtis: sukandi dantis ir eini į sceną, po pirmo veiksmo galvoji, kad dar du veiksmai liko, o jau per trečią kaip arklys jauti, kad bėgi namo. Prisimenu, po paskutinio suvaidinto spektaklio Perudžoje režisieriaus padėjėja nusivedė pavakarieniauti, sakė, jau galima išgerti ir alaus. Tu negali pasakyti, kad blogai jautiesi, kad tau pakilusi temperatūra, turi dirbti kaip profesionalas, - galbūt dėl to mane kažkas iš kolegų pavadino žmogumi, kuriam reikia daug. O kai Jaunimo teatre turėjau vaidinti „Juną Gabrielį Borkmaną" (režisierius Gintaras Varnas) ir negalėdamas gerai valdyti rankos sunkiai užsisegdavau sagas, net kostiumo kelnes užsitraukti man buvo problema, pagalvojau, kad nenoriu, kad šitas bėdas matytų kostiumininkės ir pasakiau sau: užteks."
„Aišku, gerai, kad žmogus laisvas kurti savo darbą, verslą, komunikuoti, mobilizuoti draugus, bet kai laisvė suprantama tik kaip lygtis „ką noriu, tą darau"... Kol Lietuvoje nebus įstatymų, lygių visiems, tol nebus tikrosios laisvės ir jos suvokimo. Argi kas nutiko ministrams, kurie išėjo apsidirbę nuo kojų iki galvos? Argi buvo nubaustas bent vienas, iššvaistęs VEKS'o milijonus? Čia didesnė nelaisvė negu laisvė, čia tokios grotos uždėtos!.. Kartais sąmoningai, priešiškų jėgų, kartais per neapdairumą mūsų pačių. Trys svarbiausi dalykai turi būt valstybėje: Konstitucija, įstatymas, švietimas ir kultūra... Prisimenu, kaip kadaise mudu su Algiu Latėnu važinėjome po mokyklas su edukacine programa..."
Žymiausi Kosto Smorigino darbai
| Kategorija | Pavadinimas | Papildoma informacija |
|---|---|---|
| Teatro vaidmenys | "Kvadratas" | Rež. Eimuntas Nekrošius, legendinis vaidmuo |
| Makbetas | Rež. Eimuntas Nekrošius, "Kristoforo" apdovanojimas (2000) | |
| Astrovas spektaklyje „Dėdė Vania" | Rež. Eimuntas Nekrošius | |
| Romeo | Šekspyro dramos vaidmuo | |
| Makbetas | Šekspyro dramos vaidmuo | |
| „Bebenčiukas" | Vaidinta 10 metų | |
| Kino filmai | "Žvėris išeinantis iš jūros" | Rež. Vytautas Žalakevičius, Didysis prizas Italijoje |
| Miuziklai | "Meilė ir mirtis Veronoje" | Dalyvavo abiejuose pastatymuose |
| Režisuoti spektakliai | "Normanų pergalės" | Jaunimo teatre |
| "Gyvenimas drauge" | Jaunimo teatre | |
| Muzikinė veikla | "Aktorių trio" | Su Sauliumi Bareikiu ir Olegu Ditkovskiu |
| Soliniai koncertai | Išleistos dvi kompaktinės plokštelės |
Atsisveikinimas ir Palikimas
Lietui ir lapams einant į rudenio žemę, išėjo ir nuostabus Artistas Kostas Smoriginas. Pirmoji mintis buvo ta, kad Kosto dvasia pagaliau išsilaisvino iš spąstais tapusio kūno - prieš gerą pusmetį jis atsidūrė gydytojų globoje ir į 72-ojo gimtadienio sveikinimus balandį jau nebeatsiliepė. Nors skundėsi nuo jaunystės persekiojančių baltų chalatų sindromu, bet išgyventi du insultai, šuntuota širdis, operuotas vėžys, keli kraujo užkrėtimai, nė kiek nemažino jo aistros gyvenimui ir kūrybai. Jo kūrybos spektras buvo toks platus, jo asmenybės apybraižos visaaprėpiančios, jo santykis su bičiuliais, draugais toks nesumeluotas, kad vienas jo artimesnių draugų teatro kritikas Julijus Lozoraitis iš pradžių savo paskyroje parašęs: Sudie Kostai! Tu buvai geriausias... Tiesa, prisiminė, kad paskutinis jųdviejų susitikimas įvyko 2023 gruodį, per „Makbeto" įrašo peržiūrą „Meno forte": „Esu laimingas, kad tuomet pasakiau jam tai, ką iš tiesų nuoširdžiai galvoju, kaip patyręs teatro profesionalas, matęs absoliučiai visus Kosto vaidmenis; kad jo Makbetas - tai absoliučiai geriausias vaidmuo visoje Lietuvos teatro istorijoje. Keistas jausmas: visi matyti vaidmenys, kuriuos Kostui Smoriginui teko vaidinti kine ar teatre, šiandien atrodo pagrindiniai, net kupranugario uodega Eimunto Nekrošiaus spektaklyje „Ilga kaip šimtmečiai diena" ."
Kostui Smoriginui parašęs ne vieną dainą, tarp jų ir „Makbetą", poetas Rimvydas Stankevičius sako, jog Kostas jam buvo ir liks Artistas pačia didžiausia šio žodžio prasme: „Į tai telpa ir poetas, ir aktorius, ir dainų kūrėjas, ir atlikėjas, ir šviesi asmenybė, prie kurios galima pasišildyti rankas. Kaip tik dabar klausausi jo dainuojamo „Makbeto", šiandien ji labai tinka ir įgauna naujas prasmes. Kosto netektis yra didžiulė griūtis, jaučiu, kad kažkokia epocha baigėsi, kad su jo išėjimu užsidarė kažkokios durys. Matyt, taip ir turi jaustis žmogus, nes Kostas Smoriginas yra pagrindinis herojus visur ir visada kur bebūtų, kad ir ką jis vaidintų. Ir net ne vaidmeny, ir gyvenime jis - pagrindinis herojus. Dabar tariuosi tarp žemės ir dangaus užu vitrinos reginti Kostą Smoriginą. Turbūt per stipriai pasakyta, nes dabar, kai regiu jį toje laiko vitrinoje, jo atvaizdas nei blunka, anei tolsta. Atvirkščiai, artėja."
Šv. Mišios už Kostą Smoriginą bus aukojamos spalio 31 d. 12 val.
tags: #kostas #smoriginas #saukstai #po #pietu