Auksas visada buvo vertinamas dėl savo grožio ir retumo, todėl nenuostabu, kad jis vaidino svarbų vaidmenį Pietų Amerikos istorijoje. Nuo senovės civilizacijų iki Europos kolonizacijos, auksas formavo šio regiono likimą.
Ankstyvosios aukso paieškos ir gavyba
Aukso paieškos įvairiose Amerikos vietose vyko nuo seno. Indėnai daugelį amžių ieškojo aukso ir iš jo gamino įvairius dirbinius. Auksas yra ryškiai geltonas taurusis metalas, dėl priemaišų gali būti įvairių atspalvių. Yra minkštas, tąsus ir kalus: lengvai ištempiama aukso viela, išplojami plonyčiai (peršviečiami) lakštai (folija). Kaip ir visi taurieji metalai, auksas atsparus oro, rūgščių ir šarmų veikimui. Šios ypatybės darė jį itin vertingu ir geidžiamu.
Aukso gavyba suintensyvėjo XV-XVI amžiuje, atradus didelių jo telkinių Meksikoje (1500 m.), Peru ir Čilėje (1532 m.), Brazilijoje (1577 m.). Didžiųjų geografinių atradimų laikais kasmet būdavo gaunama po šešias tonas, XVIII amžiaus pradžioje - po 12 tonų, XIX amžiuje - po 150 tonų aukso.
Senovėje auksas buvo gaunamas plaunant auksingą smėlį. Vienas pirmųjų aukso gavimo būdų buvo toks: avių kailiai su prie jų pririštais akmenimis būdavo nuleidžiami į upę, ant jų pilamas auksingas smėlis. Lengvos aukso smiltys nutekėdavo su vandeniu, sunkesni ir didesni metalo gabalėliai likdavo vilnose. Kailius su juose esančiu auksu sudegindavo, pelenus suberdavo į indus ir plaudavo vandeniu. Nupylus drumzliną vandenį ant dugno likdavo auksas.
Eldorado mitas ir Welserių ekspedicijos Venesueloje
Ispanija dabartinės Venesuelos teritoriją pradėjo kolonizuoti nuo 1502 metų. Vis dėlto ne visas inkų auksas buvo pramanas - Francisko Pissaro išties iš inkų išviliojo pilną kambarį aukso. Todėl El Dorado legenda ir buvo užsidegusios europiečių širdys. Iš šiaurės europiečių pirmieji pabandę įšokti į jau pravažiuojantį aukso karštinės traukinį buvo Augsburgo bankininkai Welseriai. Jie 1528-1546 m. siuntė ekspedicijas kolonijoms Venesueloje įkurti. Welseriai tikėjosi rasti legendinę El Dorado šalį su visu jos auksu, ten steigti kolonijas ir lobti, plantacijose išnaudojant vergus.
Welserių ekspedicijų eiga ir nesėkmės
1528 m. Welseriams vietoje to, kad grąžintų 4 milijonų aukso dukatų skolą, Karolis I-asis suteikė nuosavybės teises į 1527 m. naujai atrastą Venesuelos provinciją. Tačiau teritorijas nuo Cabo de la Vela (dab. Guajira Kolumbijoje) iki Masagarana (dab. Venesuela) Welseriai turėjo užkariauti jau savo pačių lėšomis. Tam jie samdėsi ispanų ir flamandų karius. Welseriai surengė dvi ekspedicijas, įkūrė du miestus - Naująjį Augsburgą (dab. Koras) bei Naująjį Niurnbergą (dab. Marakaibas), taip pat dar tris fortus. Tais pačiais metais buvo atplukdyta 4000 vergų iš Afrikos dirbti cukranendrių plantacijose. Kadangi Venesuela jau buvo garsi aukso kasybos vietomis, iš Sevilijos uosto į Marakaibą atvyko ir 150 vokiečių kalnakasių, kurių tikslas buvo aptikti ir išgauti išsvajotus El Dorado aukso grynuolius.
Tačiau per beveik 28 kolonijos valdymo metus jie nesugebėjo jos išvystyti ir pritaikyti prekybai, nors ir turėjo galimybes. Pirmajai iš ekspedicijų vadovavo Ambrosius Ehingeris - vienas žiauriausių ne ispanų kilmės konkistadorų. 1528 m. jis su keturiais laivais ir 281 naujakuriu išplaukė iš Sanlúcar de Barrameda uosto Ispanijoje ir į Korą (Santa Ana de Coro) atvyko jau 1529 m. sausį. Iš ten jis surengė ekspediciją link Marakaibo ežero, kur susidūrė su Coquivacoa genties indėnais. Po kelių itin kruvinų, tačiau laimėtų mūšių apėjęs Marakaibo ežerą 1529 m. ten įkūrė įtvirtintą „Naująjį Niurnbergą“.
Ehingeris su 40 žirgų ir 130 pėstininkų bei milžinišku skaičiumi jau tapusių sąjungininkais indėnų iš Naujojo Augsburgo (Koro) 1530 m. išsiruošė į antrąją ekspediciją žvalgyti beribes džiunglių teritorijas ir ieškoti El Dorado šalies. Jie perkopė Oca ir Valledupar kalnus, esančius Serranía del Perijá kalnų masyve, ir keliavo palei Cesaro upę iki Zapatosos pelkių. Čia ekspedicija sustojo trims mėnesiams, vėliau patraukė į pietus, kur sutiko aršų vietinių genčių pasipriešinimą. Atlaikyti teko ne tik priešiškai nusiteikusių indėnų pasipriešinimą - prasidėjo ir vidaus kovos su savo samdiniais ispanais. Nepaisant didžiulių nuostolių, žygio metu surinkta net 20000 pesų aukso. Tačiau ekspedicijos grupė, 1532 m. turėjusi nugabenti auksą į Korą pasiklydo, ir visi, išskyrus vieną iš vyresniųjų, mirė iš bado. Auksas taip ir nebuvo rastas - štai ir lobio istorija!
Vėliau pagrindinė ekspedicijos dalis nusprendė keliauti palei Lebrijos upę, rytų kryptimi, tačiau nutolus nuo upės išseko maisto ištekliai ir prasidėjo badas. Vokiečiai pradėjo valgyti savo arklius, šunis ir prarado didelę dalį kartu žygiavusių indėnų. Daug karių mirė sušalę kertant kalnus, o 1533 m. gegužę grįžtančią ekspediciją užpuolė priešiškai nusiteikusi Chitarero gentis. Ehingeris, sužeistas užnuodyta strėle į kaklą, mirė 1533 m. gegužės 31 d. ir buvo palaidotas po medžiu, o ekspedicija į Korą sugrįžo be jo. Labai didelių turtų nebuvo aptikta, o didžiausias karo grobis - 30,996 pesų vertės auksas į Korą iš Marakaibo atgabentas tik 1533 m.
El Dorado legendos: Auksinis miestas (visas epizodas) | Dingę miestai su Albertu Linu
Po Ehingerio mirties Venesuelos gubernatoriumi buvo paskirtas Georgas von Speyeris. Jis 1533 m. kartu su Phillipu von Huttenu organizuoti naują ekspediciją. Prasidėjusi 1535 m., ekspedicija truko iki 1538 m. Ji naršė džiungles, ieškodama legendinio El Dorado Venesuelos pietvakariuose ir šiaurės Kolumbijoje. Prie naujos ekspedicijos dar prisijungė ir iš Europos po tremties vėl atplaukęs Nicholas Federmanas bei pats Bartolomėjus VI Welseris. Su maždaug 450 vokiečių karių bei 1500 europiečiams draugiškų indėnų jie žygiavo į žemyno gilumą iš Rio de Hachos palei rytinį Kordiljerų pakraštį druskos prekybos keliu. Tada jie kirto Andus ir įžengė į Čibčos (Chibchos) genties žemes.
Maždaug 1539 m. Federmanas grįžo į Europą, kur papuolė į Welserių nemalonę. O tuo tarpu Speyerio ekspedicijos grupė, pasiekusi Orinoko upės ištakas, 1539 metais grįžo į Korą tik su 80 ligotų ir nusilpusių vyrų. 1540 metų gruodį Huttenas tapo Venesuelos gubernatoriumi ir toliau vadovauja ekspedicijoms į džiunglių platybes. Po keleto metų klaidžiojimo su stipriai išsekusia ekspedicija jis pasiekė didelį indėnišką miestą džiunglėse - šiaurės Amazonėje esančią Omagua genčių sostinę. Kai 1546 metais jie sugrįžo į Korą, ten jau metus laiko šeimininkavo ispanai.
Welserių kolonijos žlugimas
Atrasti El Doradą vokiečiams nesiekė, o plantacijų kūrimas pernelyg užtruko. Labai daug vokiečių žuvo nuo tropinių ligų - tokių kaip maliarija, dengės karštinė ar geltonasis drugys, kurioms europiečiai neturėjo imuniteto. Konkistadorai žūdavo ir džiunglių glūdumose besikaudami su indėnais. Welseriai neleido kolonijos gyventojams prekiauti su kitomis kolonijomis ir vietiniais indėnais. Vienintelė artimiausia Welserių prekyvietė, iš kurios jie galėjo kažką įsigyti, buvo Santo Dominge. O parduodama buvo net ne už pinigus, o į skolą. Tad gyventojai iš karto tapdavo prasiskolinę Welseriams. Iki 1542 metų jie jau buvo įsiskolinę už 92 000 pesų.
Karolis I-asis nusprendė, jog pačiame didingų Amerikos civilizacijų nukariavimo įkarštyje negali leisti tokios įžūlios svetimšalių avantiūros, kurios pats negali sukontroliuoti. Tad valdovas pareiškė savo teises skirti Koro gubernatorių, o sutartį su Welseriais nutraukė. Hutteno ir Bartolomėjaus VI Velzerio ekspedicijai sugrįžus į Korą, naujasis miesto gubernatorius Juanas de Carvajalas Welserių patikėtinius suėmė ir nukirsdino. 1546 m. chartija kolonijos steigimui buvo panaikinta, tačiau dar dešimtmetį Welseriai prekiavo Pietų Amerikoje, kol 1556 m. Karolis I-asis išvis sustabdė tolimesnę Welserių veiklą Karibų jūros regione. O El Dorado šalies kolonistams rasti taip ir nepavyko.
Pietų Amerikos aukso karštinės
Aukso gavybą beveik visada lydėdavo tam tikras sujudimas - aukso karštligė. Nors dauguma garsių aukso karštinių vyko už Pietų Amerikos ribų, žemynas taip pat turi savo įdomių aukso karštinių istorijų.
Brazilijos aukso karštinė
Brazilijos aukso karštinė, trukusi nuo XVII a. paskutinio dešimtmečio iki XIX a. pabaigos, į Minas Žeraisą atvedė 400 tūkstančių laisvų žmonių ir pusę milijono vergų. Ši vieta tebėra didžiausia aukso kasykla visame žemyne. Pietinėje Brazilijoje esančiame Minas Žeraise, šiandien turtingiausioje šalies valstijoje, įsisiūbavusi Brazilijos aukso karštinė pasižymėjo aukso, kuris nepasiekė Portugalijos iždo, kiekiu. Portugalija, kurios kolonija tuo metu buvo Brazilija, buvo liūdnai pagarsėjusi prastai dirbančiais biurokratais ir neefektyviu valdymu. Valdovai tvirtino, kad Brazilijoje rastas auksas priklauso Portugalijai. Tačiau aukso kasėjams ir vietos elito atstovams taip neatrodė. Neskaitant gausiai užplūdusių imigrantų ir vergų, didžioji dalis Brazilijos šiaurės ištuštėjo, nes buvę ūkininkai, kurie čia nuomojosi žemę, pajudėjo į pietus ieškoti turtų. Vietinės gentys šioje vietoje buvo išnaikintos.
Ugnies Žemės aukso karštinė
Ugnies Žemės aukso karštinė (1883-1906 metai) prasidėjo pietinėje Čilėje. 1883-aisiais čia sudužo prancūzų garlaivis. Laukdama išgelbėjimo, laivo įgula aptiko aukso gabalėlių. Žinia greit pasklido, netrukus šią vietą užplūdo turtų ištroškę tiek profesionalūs, tiek mėgėjai aukso kasėjai iš visos Čilės, kaimyninės Argentinos ir kitų Pietų Amerikos vietų. Po to sekęs bumas nušlavė vietinius gyventojus. Kai tik buvo nuspręsta, kad visas auksas jau iškastas, dauguma kasėjų išsiruošė namo. Likusieji tapo ūkininkais ar žvejais. Ugnies Žemės aukso karštinė, ko gero, labiausiai žinoma dėl Juliuso Popperio iškilimo. Šis rumunų kilmės Argentinos inžinierius, atradėjas ir nuotykių ieškotojas tapo Ugnies Žemės užkariautoju - naujųjų laikų konkistadoru. Galiausiai visi salyne tapo jo priešais. J. Popperis staiga mirė būdamas 35-erių.
Aukso reikšmė šiandien
Manoma, kad per visą aukso gavybos istoriją iki XXI amžiaus pradžios gauta apie 142 600 tonų aukso. Trečdalis šio kiekio paversta brangenybėmis ir papuošalais, trečdalį saugo valstybės ir pavieniai asmenys, kita dalis pamesta, užkasta kaip lobiai, liko nuskendusiuose auksą gabenusiuose laivuose.
Auksas - prabangos ir galios simbolis. Tai vienas brangiausių planetos metalų, naudojamas monetų, papuošalų, juvelyrinių dirbinių gamyboje. Auksas ekonomikoje dėl savo savybių (vienalytis, dailus, patvarus, lengvai apdorojamas ir gabenamas, laidus elektrai, atsparus korozijai) turi ypatingą vartojamąją vertę, atlieka pinigų funkciją. Iš aukso kalamos monetos, auksas specialiais luitais saugomas kaip valstybių centrinių bankų atsargos. Valstybė laiko auksą kaip savo tarptautinių atsargų dalį ir gali jį panaudoti mokėjimo balanso deficitui padengti. Auksas perkamas ir parduodamas pasaulio biržose. Auksas plačiai naudojamas elektronikos pramonėje. Jis laidus elektrai, atsparus korozijai bei iš jo nesunkiai pagaminami labai ploni laidininkai.
2023 metais pasaulyje išgauta apie 3000 tonų aukso. Pasaulio aukso tarybos duomenimis, daugiausia išgauta Kinijoje, Rusijoje, Australijoje, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Svarbiausi aukso gavybos rajonai: Witwatersrandas, Welkomas, Kroonstadas ir Klerksdorpas (Pietų Afrikos Respublika), Nevada, Kalifornija ir Pietų Dakota (Jungtinės Amerikos Valstijos), Ontarijas ir Kvebekas (Kanada), Jakutija (Rusija), Vakarų Australija.
tags: #legendineje #pietu #amrikoje #poilna #aukso