Lietuva, nors ir nedidelė valstybė, yra išauginusi nemažai mokslininkų ir tyrinėtojų, kurių darbai buvo reikšmingi ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui. Šiame straipsnyje apžvelgsime Lietuvos gyventojų indėlį Pietų Amerikos pažinimo srityje, ilgus dešimtmečius puoselėtą lietuvybę bei šiuolaikinius ryšius su šiuo tolimu žemynu.
Lietuvių emigracijos bangos į Pietų Ameriką
Lietuvoje buvo pasireiškusios keturios pagrindinės lietuvių emigracjos iš Lietuvos bangos. Lietuvių emigraciją lėmė skirtingos priežastys.
Ekonominės ir politinės emigracijos priežastys
XIX a. pabaigos - XX a. pradžioje populiariausia emigracijos kryptimi tarp lietuvių buvo Jungtinės Amerikos Valstijos. Tačiau kuomet JAV įsivedė emigracijos kvotas, išeivių skaičius drastiškai smuko. Dėl šios priežasties 1926 m. nauja išeivių banga patraukė į Pietų Ameriką, iš pažiūros spalvingą ir draugišką žemyną. Ekonominės sąlygos, tokios kaip darbo jėgos perteklius ir silpnas pramonės vystymasis, skatino gyventojus ieškoti geresnio gyvenimo svetur. Daugelis lietuvių emigravo į JAV, Kanadą, tačiau nemaža dalis jų pasirinko Pietų Ameriką, ypač Argentiną, Braziliją ir Urugvajų.
Didžiausia Lietuvos gyventojų emigracija į Pietų Ameriką pasireiškė Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu (1918-1940 metais). Šiuo laikotarpiu Lietuvoje pasireiškė antra didelė emigracijos banga. Šios emigracijos priežastys buvo dažniausiai ekonominės, tačiau kai kuriais atvejais istorinės, politinės. Apie 60% visų tarpukario Lietuvos emigrantų išvyko gyventi į šias šalis (maždaug 60 000). Argentina ir Urugvajus anuomet buvo tokios turtingos, kaip Europos valstybės ir nedaug atsiliko nuo JAV. Brazilai gyveno skurdžiau, bet tos šalies žemės ūkyje darbo vietų netrūko. XX a. pradžios Lotynų Amerikoje milžiniškos teritorijos, plotu prilygstančios penktadaliui Europos, dar buvo tik pradedamos apgyvendinti. Šiuo laikotarpiu didžioji dalis lietuvių emigravo į Kanadą ir Pietų Ameriką (Braziliją, Argentiną, Urugvajų, Venesuelą ar kitą Pietų Amerikos valstybę), dalis (daugiausia žydų tautybės) emigravo į Palestiną ir Pietų Afriką. Lietuvių emigracija išaugo ypač į Braziliją.
Antrojo Pasaulinio Karo pabaigoje Lietuvoje pasireiškė trečia emigracijos banga, kai iš Lietuvos pradėjo trauktis politiniai pabėgėliai. Šios emigracijos priežastys buvo politinės, istorinės: Antrasis Pasaulinis Karas, jo pasekmės, Lietuvos okupacija. Lietuviai, priverstinai pasitraukę iš Lietuvos, atsidurdavo pabėgėlių stovyklose, iš kur negrįždavo į okupuotą tėvynę. Šie asmenys buvo priverstiniai politiniai emigrantai. Po II pasaulinio karo apie 60 tūkst. lietuvių dėl politinių priežasčių pasitraukė į Vakarų Europą, daugiausia Vokietiją. Politiniai pabėgėliai, vadinamieji dipukai (pagal anglišką santrupą DP - Displaced Persons), įsikurdavo pabėgėlių stovyklose. Ten gyveno kelerius metus, vystė įvairią kultūrinę veiklą ir ilgainiui išsibarstė po visą pasaulį. Daug jų atvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas. Taigi prie anksčiau atvykusių lietuvių prisijungė dipukai. Karo žaizdos, pabėgimo kaltės, gėdos jausmas, o ypač pagarba likusiems Lietuvoje giminėms, artimiesiems tapo akstinu skleisti žinią apie Lietuvą. Paskutinė lietuvių imigracija į Pietų Ameriką įvyko pokariu - Kolumbijoje ir Venesueloje įsikūrė pabėgėliai nuo sovietų režimo. Šios bendruomenės nedidelės (pvz. Kolumbijoje lietuvių niekad nebuvo daugiau nei 1500), bet įtakingos, nes į Vakarus daugiausiai traukėsi elitas (menininkai, mokslininkai ir kt.), kurių šeimas sovietai būtų trėmę ir žudę.
Emigracijos statistika
1920-1940 metais iš Lietuvos emigravo 102511 gyventojas. Žemiau pateikiama detalesnė statistika apie lietuvių emigraciją į Pietų Amerikos šalis ir kitas valstybes tarpukariu:
| Kryptis | Emigrantų skaičius (1920-1940 m.) |
|---|---|
| Jungtinės Amerikos Valstijos | 30 869 |
| Brazilija | 24 982 |
| Argentina | 16 794 |
| Kanada | 7 942 |
| Urugvajus | 4 437 |
| Pietų Afrikos Respublika | 7 215 |
| Palestina | 5 008 |
| Kitos šalys | 5 264 |
Didelį lietuvių susidomėjimą Pietų Amerika sustabdė tik didžioji ekonominė krizė, kuri pablogino ekonominę situaciją visame žemyne. Šiandien Lotynų Amerikos šalys skurdesnės už Lietuvą, tad po 1990 m. emigracija ten nevyko.
Tikėjimas ir tikrovė Pietų Amerikoje
Ypatingai prie lietuvių pritraukimo į Pietų Ameriką prisidėjo turtingi fazendų savininkai, kurie apmokėdavo kelionės išlaidas. Tuo metu laivo bilietas į šį egzotišką žemyną kainavo nemažus pinigus, todėl nemokama kelionė iš tiesų papirkdavo išvykėlių širdis. Tačiau mainais už nemokamą kelionę emigrantai privalėjo atidirbti plantacijose. Iš pažiūros Pietų Amerika iš tiesų buvo svajonių žemynas, tačiau vėliau paaiškėdavo, kad ne viskas taip jau gražu.
Nors lietuviai išvažiuodavo į Pietų Ameriką tikėdamiesi užsidirbti bei prasigyventi, neretai šios jų svajonės neišsipildydavo. Dažnai fazendos pasirodydavo lyg kalėjimai, iš kurių negalėdavai išeiti neišdirbęs sutartyje nurodyto laiko. Na, o atvykėliai buvo žiauriai išnaudojami plantatorių. Nemažai lietuvių pasinėrė į dar didesnį skurdą, negu savo gimtinėje.
Lietuvą pasiekdavo ir pikantiškesnės žinios iš Pietų Amerikos lietuvių gyvenimo. Pavyzdžiui, savaitraštis „Mūsų rytojus“ 1932 metų balandžio 15 dieną lyg niekur nieko praneša, kad „Urugvajuje, Montevideo (...) iš bado ir skurdo pamišo lietuvis Pisonas, 25 metų amžiaus ir viena lietuvė moteris, 40 metų amžiaus“. Panašu, kad tokio pobūdžio naujienos nieko nebestebino. Tas pats laikraštis 1932 metais pranešė, kad lietuvių šeimynos pietinėje Amerikoje pergyvena krizę: „Dėl šitos priežasties dažnai įvyksta žiaurių ir kruvinų įvykių“. Kai kurie lietuviai ir grįždavo. Tuo tarpu Lietuvos referentas emigracijos reikalams pranešė: „Be nemokamų ir už pusę kainos, mūsų konsulatui tarpininkaujant, kiekvienu išplaukiančiu Europos laivu savo lėšomis grįžta po kelis arba keliolika emigrantų, kuriems Lietuva dabar tapo pažadėtąja žeme, apie kurią svajoja tūkstančiai apsivylusių lietuvių“.
Lietuvybės puoselėjimas Pietų Amerikoje
Pietų Amerikos lietuviai nebuvo vien persekiojami nelaimių. Nemažai jų susirado darbą, įsikūrė ir patys tapo fazendų savininkais. Neapleistas buvo ir kultūrinis gyvenimas. Lietuvybė labiau išsilaikė didmiesčiuose, kur liko lietuvių parapijos, šokių kolektyvai, klubai. San Paulyje (Brazilija) susiformavo lietuvių rajonas Vila Zelina - ten yra lietuvių bažnyčia, restoranai.
Kultūrinis gyvenimas ir švietimas
Aktyviai steigtos mokyklos, „Lietuvių namai“, kuriose buvo puoselėjama tautinė kultūra bei kalba. Pavyzdžiui, 1932 m. San Paule jau veikė 4 lietuviškos mokyklos, kurias lankė 250 vaikų. Taip pat Pietų Amerikoje periodiškai buvo leidžiama nemažai lietuviškos spaudos. Cirkuliavo tokie laikraščiai kaip „Lietuvis Brazilijoje“, „Pietų Amerikos lietuvis“, „Lietuvių aidas Brazilijoje“ ir daugybė kitų. Šiose laikraščiuose minėtos lietuvių problemos, pateiktos žinios iš tėvynės. Neretai Pietų Amerikoje vykdavo ir įvairūs kultūriniai renginiai. 1932 m. balandžio 2 d. laikraštis „Lietuvos Brazilijoje“ lietuvius kvietė į rengiamą dainų vakarą. „KUR mes eisim balandžio 2 d.? Ogi į rengiama dainos - meno dr-jos “Viltis„ šeimyninį vakarą. (...) Tad visi pasirūpinkim iš anksto pakvietimus, nes vėliau gali pritrūkti“, - rašoma skelbime. Panašius pakvietimus į tautiškus renginius spaudoje galima aptikti labai dažnai, tai rodo, kad lietuviai net ir tolimoje Pietų Amerikoje būrėsi į bendruomenes ir puoselėjo lietuvišką kultūrą.
Nors lietuvių gyvenimas Pietų Amerikoje kartais būdavo vargingas, tačiau būdami tikrais patriotais daugelis lietuvių niekada nepamiršo savo tėvynės. Lietuvos valstybės ir emigrantų iniciatyva buvo kuriamos mokyklos, kultūros namai, leidžiami laikraščiai. Net ir šiais laikais, tolimame Pietų Amerikos žemyne, aktyviai veikia lietuvių bendruomenės, kurios puoselėja tautiškas vertybes.
Lietuvių tyrinėtojai ir iškilūs veikėjai Pietų Amerikoje
Pirmieji tyrinėtojai ir keliautojai
Nors masinė lietuvių emigracija į Pietų Ameriką prasidėjo XIX amžiaus pabaigoje, atskiri lietuviai tyrinėtojai ir keliautojai žemyne lankėsi ir anksčiau. Vienas žymiausių pavyzdžių yra Juozapas Varševičius, dar žinomas kaip „Orchidėjų medžiotojas“. XIX amžiaus viduryje jis perėjo Pietų Amerikos žemyną nuo Šiaurės Kolumbijos iki Patagonijos ir surinko įspūdingas orchidėjų kolekcijas. Jo indėlis į botaniką ir Pietų Amerikos gamtos pažinimą yra neįkainojamas. XX amžiuje lietuvių tyrinėtojų veikla Pietų Amerikoje tęsėsi. 1931 metais keliautojas Kazys Aris ir zoologas Tadas Ivanauskas dalyvavo mokslinėje ekspedicijoje į Braziliją, kur tyrė šalies fauną.
Šiuolaikiniai tyrinėjimai ir ekspedicijos
Šiandien lietuvių mokslininkai ir keliautojai tęsia Pietų Amerikos tyrinėjimus. 1996 metais Lietuvos alpinistas Vilius Vitkauskas įkopė į aukščiausią žemyno viršūnę - Akonkagvą. 2002 metais jis surengė Igno Domeikos gimimo metinėms skirtą ekspediciją į Čilę. 2011-2012 metais žurnalistai ir keliautojai Vytaras Radzevičius ir Martynas Starkus keliavo automobiliais po įvairias Pietų Amerikos įžymias vietas, o jų kelionių reportažai buvo rodomi per televiziją. Šios ekspedicijos ir kelionės ne tik praturtina mūsų žinias apie Pietų Ameriką, bet ir skatina domėjimąsi šiuo žemynu, jo kultūra ir istorija.
Iškilūs lietuviai Pietų Amerikoje
Pietų Amerikoje gyveno ir dirbo nemažai iškilių lietuvių, kurie savo veikla prisidėjo prie lietuvių kultūros puoselėjimo ir Lietuvos vardo garsinimo. Tarp jų galima paminėti kompozitorių Adomą Grigaliūną, kuris po karo emigravo į Kolumbiją ir ten pelnė pripažinimą. Jo kūryba praplečia Lietuvos muzikos istoriją naujais kūriniais, svarbiais tiek geografiniu, tiek stilistiniu aspektu.
Taip pat verta paminėti Lietuvos ir JAV diplomatą Vytautą Antaną Dambravą, kuris savo veiklą skyrė Lietuvos interesų gynimui Venesueloje ir visoje Pietų Amerikoje. Jo indėlis į Lietuvos diplomatiją ir santykių su Pietų Amerikos šalimis plėtojimą yra neįkainojamas. V. A. Dambrava paliko ryškius pėdsakus mūsų šalies istorijoje ir pasižymėjo ne tik kaip puikus diplomatas, teisininkas, bet ir kaip produktyviai rašantis žurnalistas, paskyręs savo darbus Lietuvai. 1948 m. atvykęs gyventi į JAV, tapo aktyviu lietuvių išeivijos veikėju. Diplomatinėje tarnyboje dirbo Vietname, Bolivijoje, Meksikoje, Argentinoje, Venesueloje, Brazilijoje, Urugvajuje, Salvadore ir Hondūre. Ten ėjo atašė, konsulo, pirmojo sekretoriaus ar ambasadoriaus pareigas. V. A. Dambrava visur stengėsi kelti okupuotos Lietuvos klausimą, tam rasdavo laiko ir būdų, netgi sugebėjo į šią veiklą įtraukti Venesuelos lietuvių jaunimą. Antai 1973 m. vasarį žurnale „Venesuelos lietuvis“ išspausdintoje nuotraukoje - studento Aro Mažeikos automobilis su skambiu šūkiu ispanų kalba, kuriuo reikalaujama laisvės aneksuotai Lietuvai. Su panašiais automobiliais kurį laiką Venesuelos sostinėje važinėjo keletas lietuvių jaunuolių. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo išleista knyga „Kelyje į laisvę“, kurioje surinkti Vytauto Antano Dambravos straipsniai, įvairūs pamąstymai, pokalbiai.
Tarp aktyvių kovotojų už lietuvybės puoselėjimą ir Lietuvos laisvę buvo ir žurnalistas Kazimieras Čibiras (1911-1974), pasirašinėjęs slapyvardžiu Casimiro Verax (Kazimieras Tiesa). Jis gyveno Argentinoje, o vėliau Urugvajuje, rašė gimtąja lietuvių kalba, o jam talkininkavo savanoris vertėjas. Panašiu kultūriniame kontekste rašė ir Petras Babickas, nepriklausomos Lietuvos rašytojas, Lietuvos radijo žurnalistikos pradininkas, intensyviai dalyvavęs antisovietinėje veikloje ir už tai priverstas emigruoti iš Lietuvos. 1949 m. jis visam laikui apsigyveno Brazilijoje, Rio de Žaneire. Petras Babickas - aktyvus vietos lietuvių bendruomenės narys, dirbęs Lietuvos pasiuntinybės Brazilijoje sekretoriumi, kultūros skyriaus vedėju, spaudos atašė, savaitinės radijo valandėlės portugalų kalba „Lietuvos balsas“ vedėju. P. Babicko kūrybinėje biografijoje yra mažai žinomas faktas - 1948 m. Argentinoje išleista jo knyga „Lietuva bolševikų okupacijoj“, kurią pasirašė Jurgio Manto slapyvardžiu.
Misionieriška veikla Pietų Amerikoje
Lietuvos katalikų bažnyčia taip pat aktyviai dalyvavo misionieriškoje veikloje Pietų Amerikoje. Lietuvių kunigai ir vienuolės vyko į šį žemyną, kad padėtų vietos gyventojams, skleistų krikščioniškas vertybes ir rūpintųsi lietuvių diasporos bendruomenėmis. Į Amazonės indėnų gyvavimo istoriją įsilieję lietuviai misionieriai, apie kuriuos rašo kunigas Antanas Saulaitis knygoje „Trys dešimtmečiai Pietų Amerikoje“. Knygoje aprašyti misionieriai - tai kunigas ir daktaras Ferdinandas Aleksandras Bendoraitis, vienuolė sesuo Ksavera Emilija Šakėnaitė, daktaras Vytas Kiaušas, sesuo Liucija Maziliauskaitė.
Kun. F. Bendoraitis gimė 1919 m. rugsėjo 9 d. Betygaloje, mokėsi medicinos, vėliau studijavo kunigų seminarijoje Prancūzijoje. 1962 m. vyksta misionieriauti į Brazilijos džiunglių pakraštį. Talkinamas ses. Ksaveros Šakėnaitės bei remėjų, per keliolika metų įkūrė „Gerojo Ganytojo” ligoninę (Vakarų Amazonėje). Vėliau panašią bažnyčią pastatė ir Bolivijoje, kur gyveno ir čia kovojo su alkoholizmu ir narkotikų prekyba. Vos atvykęs suvokė didžiulių, retai apgyventų plotų reikmes ir įsteigė vyskupijos radijo stotį bei tinklą, per kurį religinės ir bendrai švietimo programos pasiekė tolimiausias vietoves. Per tuos metus pastatydino tris ligonines - laivus, kuriais lankydavo indėnų kaimus. Jo didžiausia svajonė buvo Guaporės upės saloje įsteigti raupsuotiems kaimą. Kun. dr. F. Bendoraitį visi vietiniai vadino Padre medico. Lietuvis misionierius rūpinosi ir čiabuviais indėnais, šelpdavo vargšus. Už nuopelnus šaliai kunigas misionierius tapo Bolivijos upių laivyno garbės admirolu. Aleksandras Ferdinandas Bendoraitis mirė lapkričio 22 d. Guayaramerine, Bolivijoje.
Kitas iškilus misionierius buvo Kazys Jurgis Bėkšta (portug. Casimiro Beksta). 1950 m. atvyko į Braziliją. 1957-1968 m. jis buvo misionierius Amazonės valstijos indėnų gentyse. 1968-1972 m. dirbo Amazonės vyskupų konferencijoje, rūpinosi indėnų sielovada, išvertė Evangeliją į tukanų kalbą. 1972-1999 m. Manauso arkivyskupijos dvasinėje seminarijoje dėstė kultūros antropologiją ir lingvistiką. Rinko tukanų genties folklorą, parengė jų mitų ir legendų rinkinį. 1957 m. įkūrė Manauso indėnų kultūros muziejų.
Lietuvių diasporos veikla ir šiuolaikiniai ryšiai
Anti-sovietinės veiklos palikimas
Prie anksčiau atvykusių lietuvių prisijungę dipukai, kartu su senąja išeivių karta, įsitraukė į užgrobtos tėvynės laisvinimo veiklą. Išlaisvinimo veikloje svarbios lietuvių institucijos - Amerikos lietuvių taryba (ALT), Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), Lietuvos laisvės komitetas (LLK), Pasaulio lietuvių bendruomenė (PLB). Brazilijoje užimtos Lietuvos klausimu rūpinosi Politinių reikalų komisija (sudaryta Brazilijos lietuvių bendruomenės), Argentinoje - 1947 m. įkurtas Lietuvai laisvinti centras, Kolumbijoje kurį laiką veikė Rezistencinės santarvės skyrius.
Išskirtinis reiškinys, jog aneksuotos Lietuvos (iš)laisvinimo veikloje dalyvavo ir įvairūs meno kolektyvai, susibūrimai. Apie 4 dešimtmetį Argentinoje prie įkurtos draugijos „Lietuva“ pradėjo formuotis Šv. Cecilijos choras. Jo vadovas Vaclovas Rymavičius su visa energija ir atsidavimu rūpinosi choro plėtra ir veikla. Šv. Cecilijos choras jau nuo savo įkūrimo pradžios dalyvaudavo radijo laidose, vietinės televizijos programose skleisdamas po šalį lietuviškas dainas. 1947 m. kovą pradėjo veikti „lietuviška radijo valandėlė“, kurioje buvo kalbama apie Lietuvą ir jos kovą už laisvę. Kiekviena laida buvo baigiama žodžiais: „Vėliau ar anksčiau Lietuva bus vėl laisva.“ Radijo programa „Lietuvos aidai“ (isp. Ecos de Lituania) taip pat vykdė švietėjišką veiklą. I-asis Pietų Amerikos lietuvių kongresas, kuris įvyko 1960 m. gruodžio mėn. 3-6 dienomis Aveljanedoje (Argentina), lietuvių parapijos patalpose, taip pat skelbė, kad vienas iš svarbiausių savo uždavinių - išlaikyti lietuvybę ir prisidėti prie Lietuvos išlaisvinimo akcijos.
Kalbant apie kultūrinę spaudą, tėvynės išlaisvinimo byloje reikšmingas laikraštis „Laisvoji Lietuva“, leistas Urugvajaus Lietuvių kultūros draugijos 1945-1951 m. Laikraštyje daug dėmesio skirta lietuvybei ir Lietuvos laisvės problemai. Panašaus turinio katalikiškas laikraštis „Laikas“ pasirodė Buenos Airėse 1948 m. Leidinys buvo skaitomas ne tik Buenos Airėse, bet ir likusioje Pietų bei Šiaurės Amerikoje. Pietų Amerikoje išleista nemažai knygų, skirtų Lietuvos laisvės bylai. Jose daugiausia pasakojama apie II pasaulinį karą, trėmimus, partizanus, Nepriklausomybės kovas, katalikų bažnyčios persekiojimus.
Jaunimo organizacijos Pietų Amerikoje
Pietų Amerikoje veikia įvairios lietuvių jaunimo organizacijos, tokios kaip ateitininkai, skautai ir vyčiai. Šios organizacijos puoselėja lietuvišką tapatybę, organizuoja kultūrinius renginius ir skatina jaunimą domėtis Lietuvos istorija ir kultūra. Reprezentacinė Lietuvos veikla tapo dažna jaunimo organizacijų veiklos įprasminimo forma. Venesuelos lietuvių bendruomenė yra viena iš didžiausių ir aktyviausių lietuvių diasporos bendruomenių Pietų Amerikoje. Ši bendruomenė susiformavo XX amžiuje, kai į Venesuelą emigravo daug lietuvių, ieškodami geresnio gyvenimo ir galimybių. Šiandien Venesuelos lietuviai susiduria su įvairiais iššūkiais, susijusiais su politine ir ekonomine krize šalyje, tačiau jie išlieka vieningi ir stengiasi išlaikyti lietuvišką tapatybę. Pastaraisiais metais nemažai Venesuelos lietuvių grįžo į Lietuvą, ieškodami saugesnio ir stabilesnio gyvenimo.
Neoficiali Lietuvos ambasada Vilniuje ir nuolatiniai ryšiai
Visoje Pietų Amerikoje Lietuvos ambasados nėra, tik vienintelis konsulatas. Bet Vilniuje yra neoficiali visų argentiniečių, brazilų, urugvajiečių, čiliečių ir kitų lotynų amerikiečių ambasada, veikianti vienos šeimos namuose. Rytis Mėžius Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje mokėsi nuo 1992 iki 1995 metų. „Kai aš ten mokiausi, mes labai su jais visais draugavome. Buvo visa grupė - argentiniečiai, urugvajiečiai, brazilai, mes gal pora lietuvių labai su jais susidraugavome. Tada, kai visi važiuodavo į Lietuvą, aišku, jie visi irgi gyveno neturtingai, reikėdavo kažkur apsistoti, todėl aš visus siųsdavau į Vilnių, pas savo brolį Vakarė.“ Beveik visi, kurie lankė Vasario 16-osios mokyklą, savo pirma užduotimi laikė apsilankymą Lietuvoje. „Atvažiuoji į gimnaziją - nors niekas nekalbėjo lietuviškai, bet visi jautėsi lietuviais, labai tai vertino, didžiavosi, tai būdavo siekiamybė pasiekti Lietuvą, savo protėvių žemę. Tai visi ir atvažiuodavo, Lietuvoje aplankydavo gimines. Būdavo ir kultūrinis šokas didelis tais laikais tarp Lietuvos ir Pietų Amerikos. Bet, aišku, Vilnius visiems palikdavo įspūdį, čia visi labai smagiai praleisdavo laiką. Visi laimingi grįždavo“, - sako Rytis. Nuo tada, kai 1997-aisiais jis pats grįžo gyventi į Lietuvą, lietuvių kilmės žmonės iš Pietų Amerikos buvo nuolatiniai svečiai Ryčio namuose. „Kažkaip jau visi žinojo, kad Krivių gatvėje - toks adresas, galima apsistoti. Kartais atvažiuodavo žmonės, kurių aš niekad nemačiau“, - juokiasi pašnekovas. „Ispanų kalba buvo pagrindinė namuose, nes visi jie dar lietuviškai nekalbėjo, paskui išmoko. (...) Žmona mane tokį paėmė, su visu komplektu pietų amerikiečių. Matyt, jai gal irgi smagu vis tiek. Smagi kompanija, su jais tikrai smagu bendrauti.“ Ryšio, kurį susikūrė su Pietų Amerikos lietuviais, Rytis neapleidžia iki šiol. „Išliko labai geras santykis iš tų laikų.“ Ryčio ir jo brolio dėka nemažai iš Pietų Amerikos atvykusių lietuvių kilmės žmonių įsitvirtino Lietuvoje. „Jie tikrai neturėdavo pinigų, pažįstamų, už ko užsikabinti, tai jie apsistodavo ne savaitei, pas mus pragyvendavo ir pusmetį, metus, kol įsivažiuodavo.“
Nemažai lietuvių kilmės pietų amerikiečių ne tik nori aplankyti protėvių žemę, bet ir lieka čia kurti gyvenimo. Anot Ryčio, Pietų Amerikos lietuvių bendruomenės - stiprios. „Man atrodo, kad lietuvių ryšys su Lietuva - ypač svarbus, stiprus, yra siekiamybė atvažiuoti, grįžti.“
Diasporos tyrimai ir pilietybės atkūrimas
Ši emigracija turėjo įtakos ne tik demografinei situacijai Lietuvoje, bet ir pačių emigrantų tapatybei. Svetimoje aplinkoje, susidūrę su naujomis kultūromis ir iššūkiais, lietuviai ėmė labiau vertinti savo etninę kilmę, kalbą ir tradicijas. Tai paskatino lietuviškų bendruomenių kūrimąsi, kurių veikla buvo svarbi išlaikant lietuviškumą ir perduodant jį ateinančioms kartoms.
Lietuvoje veikia nemažai mokslininkų ir institucijų, kurie užsiima diasporos tyrimais, o jų rezultatai pristatomi įvairiuose seminaruose ir konferencijose. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka jau daugelį metų organizuoja tarpdalykinius diasporos tyrėjų seminarus, kuriuose mokslininkai iš įvairių sričių dalijasi savo tyrimų rezultatais ir diskutuoja apie diasporos problemas. Šiuose seminaruose pristatomi tyrimai apie lietuvių išeiviją įvairiose pasaulio šalyse, įskaitant ir Pietų Ameriką. 2024 m. gegužės 17 d. įvyko devintasis kasmetinis seminaras, kuriame ypatingas dėmesys buvo skirtas Pietų Amerikos diasporai.
Lietuvių diasporos tyrimai apima įvairias temas, susijusias su išeivijos istorija, kultūra, kalba ir tapatybe. Vilniaus universiteto mokslininkai vykdo projektus, skirtus lietuvių emigrantų kalbos tyrimams, analizuojant kalbines ypatybes įvairiose šalyse, įskaitant Argentiną. Šie tyrimai padeda geriau suprasti, kaip emigrantų kalba kinta ir kaip ji susijusi su jų tapatybe. Lietuvos literatūros ir meno archyvas renka ir saugo diasporos medžiagą, įskaitant dokumentus, fotografijas, laiškus ir kitus artefaktus, kurie atspindi lietuvių išeivijos gyvenimą. Archyvo darbuotojai organizuoja ekspedicijas į įvairias pasaulio šalis, įskaitant Pietų Ameriką, siekdami surasti ir parvežti į Lietuvą vertingą diasporos medžiagą.
Lietuviai, emigravę į Pietų Amerikos valstybes, įgydavo užsienio valstybės pilietybę, jų vaikai, vaikaičiai ir provaikaičiai dažniausiai tapdavo šios užsienio valstybės piliečiais. Siekiant išlaikyti teisinį ryšį su lietuviais išeiviais, Lietuvoje numatytas Lietuvos pilietybės atkūrimo institutas, suteikiantis teisę asmeniui, turėjusiam Lietuvos pilietybę iki 1940 06 15 bei išvykusiam iš Lietuvos iki 1990 03 11, atkurti Lietuvos pilietybę, neatsisakant turimos pilietybės (dviguba pilietybė). Lietuvos pilietybės įstatymo 7 straipsnyje numatyti atvejai, kada Lietuvos pilietybė gali būti atkurta, neatsisakant turimos užsienio valstybės pilietybės.