Kelionė į Maltą prasideda gruodžio 6 dieną, kai 15:25 val. lėktuvas kyla iš Kauno. 17:45 val. jis leidžiasi blizgančiame, naujame Luqos oro uoste. Grįžtama po savaitės, 18:10 val. iš Luqos.
Taip sklandžiai sukeičiami turistai iš Lietuvos: pavargėliai atvyksta, nugairinti saulės ir kiek nukabinę nosis skrenda atgal į žiemą. Šiek tiek nepatogu ne kauniečiams, nes grįžtama ganai vėlai, 22:30, - tad dar tenka nusiteikti naktiniam važiavimui iki Vilniaus ar kitų Lietuvos miestų.
Aš rinkausi kompanijos Ollex paslaugas: Vilnius-Kaunas-Vilnius kainavo 20 eur, išvykstama nuo viešbučio “Panorama”, esančio šalia Vilniaus geležinkelio stoties.
Kadangi skrydžio bilietą pirkau likus trims savaitėms iki kelionės, iškart pradėjau dairytis ir apartamentų - stebėjau booking.com ir airbnb.com svetaines.
Viešbučių ant jūros kranto su baseinais pasirinkimas didelis (tiesa, nebūtinai tas jūros krantas reikš paplūdimį - Maltoje jų nėra daug, gali tekt pavažiuoti viešuoju transportu, o krantas gali būti ir uolėtas, lengvai nepasiekiamas), kainos irgi pačios įvairiausios.
Mano pasirinkimo kriterijus buvo kiek kitas - norėjosi rasti butuką ar kambarį kažkur netoliese artimųjų.
Pirmąkart pasinaudojau airbnb.com - nesakau, kad tapau gerbėja, bet, jei atvirai, esu lojali booking.com. Mėgstu privatumą, o dar labiau, atostogų pusryčius viešbučiuose - čia kažkokia nepaaiškinama priklausomybė.
Dar būdama Lietuvoje nemažai susirašinėjau su buto, kuriame pasirinkau kambarį, savininke, jaunute ir miela maltiete Ana, kuri operatyviai ir kantriai man atsakinėjo - juk turėjau išsiaiškinti, kaip rasti jos namus.
Tik būdama Maltoje supratau, kad geriausia sistema - jokios sistemos. Laimei, kad bent gatvės turi pavadinimus, nes numeracija sugalvota ne maltiečių namams! Kiekvienas jų turi savo vardą - giminės, šventųjų ar kokį visai išgalvotą.
Ana man gana vaizdžiai nupasakojo savo gatvę ir paprašė, jog, kai būsiu prie trijų kiparisų, jai paskambinčiau. Toks adresas mane neramino, - šeimininkei, ko gero, pasirodžiau apsėsta, nes vis teiravausi namo numerio ir tikslesnio adreso.
Įdomiausia, kad mano dukra, kuriai su siaubu papasakojau, kur aš gyvensiu (“prie trijų kiparisų!”), akimirksniu suprato, kur tas namas! Na, ką gi, nebloga pažinties su sala pradžia. O gal čia tik mažo kaimelio - Birzebbugos (tarti “Birzebudža”) - bruožas?
Šįkart savo gyvenamosios vietos nerekomenduosiu: nors Ana ir jos draugai, su kuriais turėjau progos susipažinti ir pabendrauti, buvo mieliausi žmonės, vis tik mūsų supratimas apie patogumą ir švarą didžiai skiriasi. Anos butas - tipiškas maltietiškas, gana jaukus, šykštus langų ir dekoruotas plytelėmis (pietų saloms būdingas interjeras, saugantis nuo karščio), bet man pritrūko elementarios švaros. Po pagalve rasti buvusio svečio daiktus nėra labai malonu. Bet jaučiausi atsipalaidavusi, todėl visokių niekų nesureikšminau ir skandalų nekėliau.
Kaip atrodo tipiški maltietiški apartamentai? Manasis butas buvo pirmame vos poros aukštų gyvenamajame name, pro mažutę terasą iš gatvės patenkama tiesiai į svetainę, kuri sujungta su virtuve, o iš čia - durys į nedidukus kambarius, ir, žinoma, bendra, didelė vonia. Kambariuose, kaip supratau, tik miegama, juose vos telpa lova, komoda ir drabužių spinta. Žiemą visas gyvenimas verda virtuvėje prie apvalaus stalo, o vasarą - lauko terasoje, tarp masyvių vazonų su dideliais, plačialapiais, pavėsį kuriančiais augalais.
Namai gatvėje buvo sulipę vienas su kitu, skyrėsi tik jų spalvos, gėlės, tvorelės, terasos, varteliai, pašto dėžutės.
Langas iš mano kambario atsidarinėjo tiesiai į uždarą, bet neturintį stogo kelių kvadratinių metrų kiemą, supamą keturių aukštų sienų, - jis buvo paverstas namo gyventojų sandėliuku ir rūbų džiovykla, čia vos ne vos prasiskverbdavo šviesa, o kažkur už tų keturių sienų nuo ankstaus ryto kriokdavo varikliai, - Ana lango atidarinėti nepatarė, nes “tas autoservisas gali neleisti miegoti”…
Kelionėse esu linkusi matyti gerus dalykus, todėl man buvo smagu pažinti vienos jaunos maltiečių šeimos gyvenimą, pabendrauti vakarais su istoriją universtete studijuojančia Ana, jos širdies draugu ir kitais jų svečiais, atsakyti į klausimus apie mūsų šalį, Ukrainą, visi kartu diskutuodavome apie Europai jautrius dalykus.
Su Ana išsiskyrėme kaip tikros bičiulės. Vos nepamiršau! Jų namas vadinosi LinLon, - galima sakyti, kad gyventi čia man buvo likimo nulemta.
Būsimiems keliautojams bus įdomu sužinoti, jog gruodžio mėn. kambarį dviems savaitei galima rasti nuo 160 eur. Didelis pasirinkimas Sliemoje, iš kurios labai patogu keliauti po salą.
Jei kelionė yra labiau pažintinė ir mėgstate Palangos ritmą, rinkitės gyvenimą Sliemoje ar kažkur netoliese.
Nors visai nesvarbu, kur apsistosite, sala tokia mažutė, kad per savaitę ją išmaišysite skersai išilgai!
Maltos salos dydis ir pasiruošimas kelionei
Lengviau įsivaizduosite Maltą, jei parašysiu, jog salos ilgis 27 km, o plotis -14.5 km: tokį menkumą sunku suvokti!
Prieš vykdama į keliones mėgstu pasiruošti - paskaitau knygas, pavartau žmonių rašytus pasakojimus, perverčiu keliautojų tinklaraščius, nuotraukas, pasidėlioju, ką ir kada norėčiau pamatyti.
Ruošdamasi šiai kelionei vis pagalvodavau, kaip toks menkas taškelis gali būti toks turtingas istorija, architektūra, muziejais. Atrodė, kad savaitės bus gerokai per maža…Ir tikrai per 7 dienas Maltą bėgte apibėgome, - ramiam pasimėgavimui dar keletos dienų pritrūko.
Nors išvažiuojant sutikta jaunų lietuvių pora skundėsi, kad nuobodu ir nėra, ką veikti.
Atvykimas į Maltą ir viešasis transportas
Taigi, pagaliau sulaukiau kelionės dienos: 17:45 lėktuvas leidžiasi vieninteliame salos oro uoste tarp Luqos ir Gudjos, saloje pamažu temsta.
Susitinku su savais, gaunu Maltos viešojo transporto kortelę, kuri man leis tyrinėti salą visą savaitę be jokių limitų (21eur suaugusiam, įsigyti galima kioskuose, - oro uoste ieškokite iškabos Tallinja. Nepamirškite pasiimti ir viešojo transporto plano, - tą nedidelę skrajutę nešiojasi visi, nesvarbu, turistas ar vietinis, - tik pagal ją įmanoma susigaudyti, koks autobusas ir kur tave nuveš).
Kortelė keliautojams atsiperka vos per kelias dienas (vienkartinis bilietas kainuoja 1,50 eur - su juo galima važinėti 2h).
Maltos pažinimui geriausias dalykas neabejotinai yra viešasis transportas, todėl važinėsite tikrai daug.
Jei sugalvotumėte nuomuotis mašiną, nepamirškite, kad, kaip ir bet kurioje saloje, - tai brangus malonumas, be to, Jūsų lauks išbandymas eismu kairiąja kelio puse (Malta - buvusi anglų kolonija) ir, lyg to būtų maža, už vairo aplink Jus bus vieni pietiečiai, arba kitaip “lauk bėdos”. Todėl šįkart man net minčių nebuvo nuomuotis automobilio, - tik ne Maltoje.
Kiek gaila tik vieno, kad salą aplankiau tuo metu, kai visi garsieji, antikvariniai salos viešojo transporto autobusiukai buvo pakeisti naujais, moderniais, su kondicionieriais, pritaikytais patogiai įlipti salos senjorams, tačiau, suprantama, ne tokiais fotogeniškais. Dar iki 2014m. viena iš atrakcijų turistams buvo spalvotieji Maltos autobusai, kai kurių amžius siekė penkiasdešimt ir daugiau metų, daugelis jų, švelniai tariant, jau vargiai tiko patogiam nuvykimui iš taško A į tašką B. Nors turistams, žinoma, buvo tikras smagumas!
Pirmas sekmadienio vakaras Maltoje buvo labai emocionalus ir ilgas - tegul tai lieka asmeninėje įspūdžių lentynoje. Turistinis salos pažinimas prasidės rytoj.
Antra diena: kelionė į Gozo salą
Antra diena. Gal mūsų pasirinkimas kiek keistokas, bet pirmadienį po ilgų, skanių, gausių P.D. Nuo Birzebuggos autobusu iki Triq Il-Marfa, Il-Mellieħa (pratinkitės prie maltietiškų pavadinimų, - taip skamba ir jų labai neįprasta kalba) važiuojame apie 2 h 16 min.
Malta moka nustebinti, - kilometrų nedaug, bet važiavimo laikas išsitempia dėl didelio automobilių srauto ir vingiuotų kelių, kurie kabina atokiausius salos kampelius.
Pirmiausia, pasiekiam pagrindinę salos autobusų stotį Valetoje - iš jos galima nuvykti, kur tik širdis geidžia, iš čia prasideda visos kelionės.
Stotyje patartina nežioplinėti, nes autobusai važiuoja ne visai tiksliai nurodytu laiku - jūsų kelionių planai autobusų vairuotojus jaudina menkai: jie gali išvažiuoti anksčiau, bet gali ir vėliau, jie gali sustoti visai ne toje aikštelėje, kur užrašytas jų numeris, nes ten jau ramiausiai stovės visai kitur vykstanti autobusas…Vakarais stoties aikštelėje būna toks susigrūdimas, kad autobusai sustoja kur nori ir kaip nori. Žodžiu, kuo labiau žioplinėsite, tuo ilgiau sugaišite laiko ne salos pažinimui, o važiavimo procesui. Pirmą dieną visa tai smagu, bet vėliau supranti, jog taip ir salos nepamatysi.
Nepamirškite, kad visada ir visko galima klausti - maltiečiai mėgsta parėkauti, jų kalba skamba grubokai, dažnai ir piktai, bet, iš tiesų, jie paslaugiausi žmonės, kokius man yra tekę sutikti. Jei maltietis pamatys stotelėje jūsų išpūstas akis, prieis padėti, tada prie jo prisijungs dar keli, tada dar keli, o po to jūs jau galite būti laisvas, - jie vis dar turės apie ką kalbėti. Bendravimo procesas yra malonumas, jis būna audringas, emocionalus, o trunka ilgai.
Dar vienas svarbus menkniekis: stebėkite savo elgseną priėję prie gatvės kelkraščio - esate ne Naujojoje Zelandijoje (ten eismas irgi kairiąja puse), tvarkos čia nedaug, niekur nepamatysite ženklų, atkreipiančių turistų dėmesį, į kurią pusę žiūrėti pirmiau ir kurioje pusėje laukti autobuso. Tas eismas kairiąja puse varo iš proto ir visai susuka galvą. Tiesiog patarimas, - darykite priešingai, nei intuityviai norisi kūnui. Arba dairykitės dažnai ir į abi puses - guvesni ir mažiau atsipalaidavę eismo ypatumus suvoks greičiau, aš gi patikliai pasidaviau dukters globai.
Ir vis pamiršdavau svarbų dalyką - autobusą kaip taksi turi stabdyti: nepakelsi rankos, jis lėks ir pralėks. O lekia jie greitai. Gerai, jei esate netoli populiariųjų vietų, kur autobusas - dažnas svečias, o jei toliau, salos gilumoje?
Po tokios ilgos pradžios, dar viena svarbi smulkmena, - Malta priklauso tai šalių grupei, kur 35 km autobusas važiuoja beveik 2,5 h.
Kaip supratote, po beveik trijų valandų važiavimo pasiekiam Triq Il-Marfa, prie mūsų autobuso prieina kažkoks rūstus, pilvotas diedukas ir kažką šūkauja maltietiškai, energingai mojuoja rankomis, - mūsų, plaukiančių į Gozą, vos daugiau nei 10, kažkaip intuityviai visi suprantam, kad kreipiamasi į mus ir, jei dar žiopsosim, keltas išplauks be mūsų. Lekiam į laivą, nesuprasdami, kodėl nereikia pirkti bilietų.
Žiemą didelis, gerokai nutriušęs keltas yra beveik tuščias, - paliekam Maltą ir jau už kelių minučių grožimės šalimais matoma Comino sala, kurioje gyvena vos keturi žmonės, ir mūsų laukiančia, kur kas didesnia Gozo sala.
Diena nuostabi, saulė maloniai šildo; nors ir žiema, moteriškėms pakanka lengvų megztukų, vyrams ir jų nereikia. Vėjas šiek tiek pučia ir kartais norisi užsimesti kokį šalį.
Keltą lydi delfinai, - sunku patikėti, kad dar vakar slidinėjau ant apledėjusių Vilniaus šaligatvių, o šiandien akis nuo saulės slepiu po masyviais akiniais, o apie šaltį nėra nei kalbos.
Maltą ir Gozą skiria mažiau nei 10km, plaukimas trumpas, - tai tarytum iš Klaipėdos pasiekti Kuršių Neriją.
Nepraėjus nei pusvalandžiui lipame Mgarr uoste, - žiemos metu tik iš šios salos plaukia laiveliai į Comino salą, garsėjančią baltais paplūdimiais, lagūnomis, todėl, jei norėsite pamatyti Comino, čia ir tarkitės su vietiniais valtininkais.
Jei Goze esate vieną dieną, kaip mes, - galite bandyti keliauti mūsų maršrutu, bet visos salos nepamatysite, - laiko pritrūks.
Gal kiek daugiau apskuostumėte, jei įsigytumėte hop on-hop off autobuso bilietą (apie 18eur/asmeniui), - mes gi jo nepirkome.
Viktorija ir Žydrasis langas Gozo saloje
Taigi, šokam į autobusą Mgarr uoste ir per kokias 15min pasiekiam Gozo sostinę Viktoriją (senasis pavadinimas Rabatas).
Nepraleiskite šio miesto, - išlipkite, pasivaikščiokite siauromis gatvelėmis, išgerkite taurę vyno, užsukite į mažas bažnytėles, aplankykite Šv. Jurgio bažnyčią. Jei turėsite daugiau laiko, nukeliaukite iki pilies.
Ir būtinai nusipirkite tradicinį pastizzi - sviestinės tešlos pyragėlį su rikotos arba žirnių tyrės įdaru. Maltietis pastizzi valgo daug ir keliskart per dieną, juos kepančios nedidukės užeigėlės yra ties kiekvieno namo kampu, iš ryto ir popiet stoviniuoja žmonių eilės.
Jei gerai paruošti, jei tik ką ištraukti iš krosnies, tikrai nuodėmingai skanūs. Ir labai pigūs: maltiečiai gana taupūs ir skūpūs, gal todėl centus kainuojantys pastizzi tokie populiarūs.
Keliaudama po Maltą ir nuolat matydama maltiečių rankose tuos pyragėlius, išdrįsau suabejoti, ar tai tikrai tinkamas patiekalas kasdieniam vartojimui. Ir dar užgeriant spalvotais gėrimais, kurie čia tokie madingi. Apvalutės maltiečių figūros, dėl kurių jie visai nesuka galvos, tik patvirtino mano nuogąstavimus.
Iš Viktorijos autobusu judame tolyn, - pusiaudienis tinkamiausias metas nuvažiuoti iki žymiausios salos vietos, Dveiro įlankoje esančio Žydrojo lango (Azure Window, maltietiškai Tieqa Zerqa).
Tai jūros ir vėjo pastangomis masyvioje oloje suformuota gigantiška arka. Gamtos kūrinio aukštis siekia apie 50 metrų. Jūra aplink šią uolą yra labai gili ir tamsiai mėlyno atspalvio. Didelėmis bangomis nepavargdama ji glosto savo kūrinį.
Į šią vietą nepaliauja plūsti žmonės. Juk arka pamažu nyksta, trupa, manoma, kad ateities šis labiausiai lankomas Gozo natūralios gamtos objektas neturi.
Mums pasisekė, jog buvome čia žiemą, galėjome netrukdomi pasigrožėti, pasivaikščioti aplink arką susiformavusio mėnulio paviršiumi, o tada nukeliauti į priešingą pusę, nusileisti iki valtelių prieplaukos, esančios vadinamojoje Qawra, arba vidinėje jūroje.
Prieš milijonus metų natūraliai oloje susiformavo tunelis, per kurį vanduo patenka į mažą, seklią Qawros įlankėlę. Esant ramiai jūrai, mažomis valtelėmis, maltiečių kalba vadinamomis luzzijiet, galima praplaukti per šį siaurą urvą ir Žydrąjį langą apžiūrėti kiek kitu kampu.
Tarp Qawros ir Žydrojo lango, ant kalvos, stovi daili, bet vieniša Šv. Onos koplytėlė, pastatyta 1963 metais ant senosios bažnyčios pamatų. (Deja, bet 2016 m. Žydrasis langas sugriuvo).
Jei nuo Šv. Onos koplytėlės akis nukreipsite į jūrą, pamatysite Grybo uolą. Tai maždaug 60 metrų aukščio maža salelė. Uolos pavadinimas kilo dėl joje augusio augalo - Fucus coccineus melitensis, kurį atrado Maltos Ordino generolas. Jis manė, kad šis dvokiantis augalas turi gydomųjų savybių, - deja, tai tebuvo niekuo nepagrįsta fantazija.
Esu tikra, kad vasarą šita vieta yra apgulta turistų ir nežinia, koks jausmas būtų ilsėtis gamtoje, bet tuo pačiu metu ir “Akropolyje”. Tačiau kelionė į Maltą be Žydrojo lango būtų nei šiokia, nei tokia.
Kadangi mūsų laikas šioje vietoje priklausė nuo viešojo transporto, po valandos jau lėkėme Ta‘Pinu kryptimi, kur norėjome apžiūrėti pasaulio piligrimams žinomą baziliką. Ten, kur mums reikėjo, autobusas nestojo, jam ir nepriklausė, todėl pasirinkome artimiausią stotelę ir kartu su dar keliomis poromis turėjome kiek pasivaikščioti.
Oras buvo fantastiškas, tolumoje matėsi žydra jūra, ant kalvos šlaitų savo sklypeliuose ramiai kapstėsi goziečiai. Kelių sankryžose vietoj mums įprastų gėlynų, augo mažieji aštrieji čili pipiriukai, - žalių, geltonų, raudonų pipiriukų jūra! Besidairydami ir plepėdami pasiekėme Ta’Pinu.
Elonas Muskas: vizionierius ir jo imperija
Elonas Muskas - vardas, kuris šiandien asocijuojasi su inovacijomis, technologijų pažanga ir ambicingais ateities projektais. Jį galima vadinti bet kuriuo jo kompanijų vardu, tokiu kaip „SpaceX“ ar „Tesla“, ir paprastai bus aišku, apie ką kalbama. Šis vizionierius, dažnai lyginamas su tokiomis legendomis kaip Billas Gatesas ir Steve'as Jobsas, ne tik kuria revoliucines idėjas, bet ir jas įgyvendina, keisdamas pasaulį. Jo kelias į sėkmę buvo kupinas rizikos, iššūkių ir nuolatinio darbo, tačiau jis įrodė, kad drąsios svajonės gali tapti realybe.
Elono Musko Fenomenas: Nuo Elektromobilių Iki Kelionių Į Marsą
Šiandien elektromobilis „Tesla“ nebėra tik konceptas - jį galima tiesiog nusipirkti internetu. Naujausią „Tesla Model 3“ versiją per pirmąją savaitę rezervavo 325 000 žmonių - triskart daugiau nei ankstesnį modelį. Tiesa, reikės palaukti - gamybos linija nespėja vykdyti užsakymų, tačiau vyriausiasis bosas pažadėjo, kad pajėgs pagaminti po 20 000 mašinų per mėnesį.
Vizionierius iš Pietų Afrikos laikomas Billo Gateso ir Steveʼo Jobso įpėdiniu. Jis - juostos „Geležinis žmogus“ pagrindinio herojaus prototipas ir tuo didžiuojasi - sakoma, kad didžiulis Toni Starko portretas kabo jo biuro koridoriuje, o ir pats Muskas šmėsteli antrojoje „Geležinio žmogaus“ dalyje. Atrodo, aktorystė - jo maža silpnybė: 2013 m.
XXI a. pradžia dovanojo pasauliui daug žavių aferistų - kad ir Elizabeth Holmes, prieš porą metų garsėjusios kompanijos „Theron“ įkūrėją, sutelkusią milijoninių lėšų ir žadėjusią aprūpinti žmoniją nebrangiais kraujo tyrimų testais. „Theron“ skandalingai bankrutavo: paaiškėjo, kad testai neveikė, o pati madam Holmes - apsišaukėlė. Daug kam beprotiškos atrodė (ir atrodo) ir Musko idėjos.
Antra vertus, jo planuojamas skrydis į Marsą - dar ne rytoj. O kadaise fantastiškai skambėjo ir Musko bei jo brolio Kimbalo sugalvotas projektas „Zip2“. Tačiau fantazija pasirodė esanti vertinga: stambi bendrovė „Compac“ už jį sumokėjo 307 mln. dolerių, iš kurių 22 mln. atiteko pačiam Muskui.
Verslo Pradžia Ir Finansinė Rizika
Dvidešimt septynerių milijonierius nusipirko butą, prabangią mašiną, o 12 mln. investavo į pirmąjį pasaulyje elektroninės bankininkystės projektą pavadinimu „X.com“. Būtent iš jo išaugo toks visiems šiandien įprastas „PayPal“. Viskas suveikė pagal tradicinį scenarijų: 2002 m. Musko ir kompanijos kūrinį įsigijo interneto aukcionas „eBay“. Didžiausias akcininkas Elonas Muskas gavo 250 mln. ir pelnė prieštaringą reputaciją. Jis visada žaidžia ties finansinės rizikos riba ir net ją peržengia. Ir yra absoliutus darboholikas.
Būtent iš jo išaugo toks visiems šiandien įprastas „PayPal“. Viskas suveikė pagal tradicinį scenarijų: 2002 m. Musko ir kompanijos kūrinį įsigijo interneto aukcionas „eBay“. Didžiausias akcininkas Elonas Muskas gavo 250 mln. ir pelnė prieštaringą reputaciją.
Genialus programuotojas, iš nieko galintis sukurti unikalų projektą (kaip sakoma, talentas padaro tai, ko niekas nepadaro, genijus mato tai, ko niekas neįžvelgia). Ir negailestingas vadovas, ne itin išmintingai vadovavęs kompanijai ir vos nenuvaręs jos į bankrotą. Na, taip, jis visada žaidžia ties finansinės rizikos riba ir net ją peržengia. Ir yra absoliutus darboholikas, dirbantis be atostogų, išeiginių ir to paties laukiantis iš kitų. Tačiau Musko idėjos veikia ir jomis naudojamasi. Vadinasi - jis jau teisus! Gal ir kelionė į Marsą ne tokia jau fantastika - juk šitam nepaprastam žmogui vos keturiasdešimt šešeri.
Šeimos Šaknys Ir Vaikystės Įtaka
Iš Afrikos Tikriausiai būtų neetiška vadinti jį antruoju Steveʼu Jobsu - „Apple“ kūrėjas buvo savo srities dievas, aiškiai parodęs, kad žemę suktis verčia ne masės, o individai. O Muskas yra Muskas, tačiau žmogiška ieškoti bendrų bruožų, kaip pradėti ir išauginti genijų. Arba juo tapti.
Bendrą vardiklį tarp Jobso ir Musko sunku išvesti. Elonas - vyriausias iš trijų vaikų. Brolis Kimbalas tapo inžinieriumi ir verslininku. Sesuo Tosca - režisierė, prodiuserė. Tėvas Errolas Muskas - inžinierius. Motina Maye - iš profesijos dietologė, jaunystėje buvo modelis, Pietų Afrikos grožio konkurso finalininkė, o ir dabar nepaprastai žavi moteris. Errolas ir Maye buvo pažįstami nuo vaikystės, jis ilgai siekė savo išrinktosios rankos, tačiau santuoka tegyvavo devynerius metus. Vaikai pradžioje liko su motina, bet paskui Elonas persikraustė pas tėvą - jam atrodė, kad toks sprendimas teisingas, juk Errolas atrodė toks vienišas. Netrukus prie vyresnėlio prisidėjo ir brolis.
Pasak biografų, Elonas buvo protingesnis už bendraamžius, nemėgo sporto ir pramogų, dažnai užsidarydavo savyje. Pakeitė kelias mokyklas, bet taip ir nesusirado draugų. Užtat dievino skaityti. Genijaus vaikystės literatūros sąrašas? Verneʼas, Azimovas, Heinleinas, Tolkienas, Adamsas - fantastikos ir maginės fantastikos klasika. Tai iš Adamso romano „Keliautojo autostopu gidas po galaktiką“ Elonas perėmė principą: svarbiausia - užduoti reikiamus klausimus.
Errolas visai nesiekė būti idealus tėvas - atvirkščiai, buvo griežtas ir reiklus berniūkščiams. Tiesa, negailėjo lėšų jų išsilavinimui ir įdiegė aistrą tiksliesiems mokslams. O štai į vyresnėlio pomėgį kompiuteriui žiūrėjo skeptiškai, nors ir nupirko populiarų žaisliuką. Tik nesijuokite: prietaisas, su kuriuo dvylikametis Muskas parašė pirmąją programą, turėjo penkis kilobaitus atminties! Beje, minėtąją programą - kompiuterinį žaidimą „Blastar“ - nupirko teminis PAR žurnalas ir sumokėjo vaikiui 500 dolerių.
Kelionė Į Ameriką Ir Verslo Pradžia
Amerika, AmerikaSilicio slėnis - viso pasaulio berniukų, kliedinčių kompiuteriais, traukos vieta. Septyniolikmetis Elonas irgi norėjo užkariauti Ameriką, tačiau aplinkiniu keliu: mama buvo kilusi iš Kanados, taigi gauti šios šalies pilietybę buvo lengviau. O štai pinigų kelionei užsidirbo pats - investavo lėšų į farmacijos bendrovę, kurią pasirinko skaitydamas laikraštį.
Kvinso universitete studijavo daug merginų, todėl, kaip sakė Muskas, pasirinko jį. Beje, čia ir susipažino su pirmąja žmona Justine.
Justine Wilson, vėliau tapusią maginės fantastikos rašytoja, Muskas mergino dešimt metų. Su pertraukomis - per tą laiką studijavo fizikos ir ekonomikos magistrantūroje jau Pensilvanijos universitete, JAV, įstojo į doktorantūrą garsiajame Stanforde, bet ją gana greitai metė ir kartu su broliu pradėjo verslą Silicio slėnyje.
Pirmasis Elono ir Kimbalo Muskų investuotojas buvo tėvas, pervedęs sūnums 28 000 dolerių. Sumos užteko nedideliam biurui išsinuomoti (pirmus tris mėnesius startuolio kūrėjai ten ir miegojo - ant poros čiužinių), reikiamai įrangai ir licencijoms nusipirkti. Elonas sėdėjo prie kompiuterių ir tobulino programą, Kimbalas vaikščiojo po aplinkines kirpyklas, automobilių salonus, parduotuves ir aiškino, kodėl šiems reikia „Zip2“.
Kaip prisimena Justine, ji susitikinėjo su jaunu, droviu, dėl vietos po saule kovojančiu programuotoju. O staiga paaiškėjo, kad susižadėjo su savimi pasitikinčiu turtuoliu. Metamorfozė įvyko tiesiog per naktį, pardavus „Zip2“. Nė trisdešimties nesulaukęs Muskas nusipirko 750 kvadratinių metrų apartamentus, milijono dolerių vertės sportinį automobilį „McLaren F1“ ir pasiūlė būsimai žmonai pasirašyti santuokos sutartį.
Pasak Justine, jų kasdieniai įpročiai veik nepasikeitė (tik Elonas pradėjo lankyti skraidymo pamokas). Jo turtas atrodė abstraktus ir nerealus - viso labo nulių eilutė, egzistuojanti kažkokioje keistoje erdvėje. „Pasitikėjau savo vyru - kitaip nebūčiau už jo tekėjusi. Mes buvome dvi giminingos sielos. Mes niekada neketinome skirtis.
Asmeninio Gyvenimo Iššūkiai Ir Skyrybos
Už biografijos puslapiųKaip minėjome, 2002 m. Musko elektroninės bankininkystės „PayPal“ projektą nusipirko „eBay“, Elono sąskaita pasipildė keliais šimtais milijonų. Ir tą pačią savaitę jo ir Justine pirmagimis Nevada užmigo dienos miego ir nebepabudo - staigios kūdikių mirties sindromas. Mažyliui buvo 2,5 mėnesio - tokio amžiaus berniukai dažniausiai tampa jo aukomis. Medikai pajėgė atgaivinti vaiką, bet smegenys, per ilgai išbuvusios be deguonies, buvo mirusios, ir po trijų dienų tėvai ryžosi išjungti gyvybines funkcijas palaikančią aparatūrą…
Elonas aiškino esąs linkęs dominuoti šeimoje. Ir pusiau juokais pridėjo, kad jei Justine būtų buvusi darbuotoja, ją jau būtų atleidęs.
Įtakingo verslo žurnalisto Ashlee Vanceʼo parašyta Musko biografija, išleista prieš dvejus metus, puikiai vertinama - atkaklus žurnalistas ne tik kalbino verslininko draugus ir artimuosius, buvusius ir esamus darbuotojus. Jam pavyko įtikinti bendradarbiauti patį knygos herojų ir tekstas išties išėjo nenuglaistytas. Tačiau tik Justine Wilson - moteris, praleidusi su Musku dešimt metų, - gali papasakoti, kaip po pirmagimio mirties vyras nenorėjo kalbėti apie šią netektį, o atvirą gedulą laikė manipuliacija. Arba apie tai, kad pagalbinio apvaisinimo klinikoje ji atsidūrė praėjus vos dviem mėnesiams: abu norėjo kuo greičiau vėl tapti tėvais… Arba prisiminti, kaip kadaise, kai dar buvo laimingi jaunavedžiai, Elonas aiškino esąs linkęs dominuoti šeimoje. Ir pusiau juokais pridėjo, kad jei Justine būtų buvusi darbuotoja, ją jau būtų atleidęs.
Per penkerius metus Justine pagimdė dvynius, paskui dar trejetą - visi sūnūs. Per tą patį laiką tris jos romanus nupirko didžiosios leidyklos „Penguin“ ir „Simon & Schuster“. Tačiau, Justine žodžiais, neišgedėta netektis išprovokavo depresiją: jos neįveikė net nauja motinystė. Viena vaikų auklė, pastebėjusi šeimininkės būseną, rekomendavo jai psichoterapeutą. Justine dvejojo, bet ryžosi išmėginti terapiją. Ir, kaip pati sako, pagaliau galėjo pažvelgti į tai, kuo virto jos gyvenimas.
Viskas atrodė daugiau nei efektingai: naujas namas Bel Ero kalvose, penki pagalbininkai, labdaros vakarėliai laikantis black tie aprangos kodo, prabangiausi naktiniai klubai, kuriuose kartu linksminosi Leonardo DiCaprio ir Paris Hilton, skrydžiai privačiu lėktuvu.
„Tai buvo svajonių gyvenimo būdas - privilegijuotas ir tolimas nuo realybės, - vėliau rašė Justine. - Tačiau visi blizgučiai negalėjo užgožti didėjančios sielos tuštumos. Elonui rūpėjo vienintelis dalykas - darbas. Jis galėjo būti namie, tik jo mintys - bet kur kitur. O aš ilgėjausi nuoširdžių, atvirų pokalbių, artumo ir supratimo. Aukojau šeimos gyvenimą dėl jo karjeros, o jis pyko, kad per daug skaitau, nepaisydamas, kad turėjau baigti knygą. Viskas buvo kitaip nei kadaise, kai Elonas mane palaikė. Kai mes ginčydavomės - dėl namų tvarkos ar kada migdyti vaikus - mano kaltė ir ydos visuomet būdavo preparuojamos per mikroskopą. Jam atrodžiau tokia menka.“
Pora mėgino viską pataisyti - Muskas net sutiko lankytis pas šeimos psichologą. Tačiau žmogus, Justine žodžiais, valdantis dvi bendroves ir prislėgtas įtampos, sunkesnės už pačią žemę („Tesla“ ir kosmoso programą „SpaceX“ finansavo iš savo kišenės ir vos nebankrutavo), ištvėrė tris sesijas. O tuomet pareiškė ultimatumą: arba sulipdome mūsų santuoką šiandien, arba rytoj aš su tavimi išsiskirsiu. Kitą rytą Elonas pateikė skyrybų dokumentus.
Kova Dėl Išlikimo Ir Finansiniai Iššūkiai
Bėgantis ašmenimis Žurnalistai nesuprato, kodėl multimilijonierius vaidijasi su savo vaikų motina dėl pinigų, tačiau priežastis buvo banali - jis negalėjo sau leisti papildomų išlaidų. Skyrybų procesas, kaip ir visas Musko gyvenimas, buvo dar vienas dalykinis projektas. Verslininkas (prisimenate santuokos pradžioje pasirašytą finansų sutartį?) kovojo dėl maksimaliai palankių sau skyrybų sąlygų. Žurnalistai nesuprato, kodėl multimilijonierius vaidijasi su savo vaikų motina dėl pinigų, tačiau priežastis buvo, kaip reta, banali - jis negalėjo sau leisti papildomų išlaidų.
Tiesiai tariant, 2008 m. gruodį Musko milijonai tiesiog baigėsi. Skubiai reikėjo rasti lėšų, kitaip „Tesla“ būtų turėjusi skelbti bankrotą ir „SpaceX“ darbuotojai būtų likę be atlyginimų. Elonas negalėjo apsispręsti, kurią bendrovę paaukoti, kad išsaugotų kitą. Bet ir vėl praslydo - per plaukelį. Asmeninių milijonų likučius investavo į „Tesla“, įtikino investuotojus patikėti juo darkart. O „SpaceX“ išgelbėjo NASA. Verslininkas seniai mėgino įrodyti Nacionalinei aeronautikos valdybai, kad jo kompanija - patikima kosmoso programos partnerė, ir gruodžio 23-iąją abi pusės pasirašė pusantro milijardo vertės sutartį atlikti 12 reisų į tarptautinę kosmoso stotį. Tai buvo proveržis!
Kritika Ir Asmeninio Gyvenimo Detalės
Negalima sakyti, kad visai neteisūs muskoskeptikai, paskaičiavę, kad visos jo bendrovės ir taip yra gavusios 5-10 mlrd. dolerių vertės valstybės užsakymų, dotacijų, mokesčių lengvatų ir be šitų lėšų jam nieko nebūtų pavykę. Tikriausiai tiesa ir tai, kad jis griežtas ir kartais negailestingas darbuotojams, nesiskaito su kitų žmonių jausmais. Visos jo meilės istorijos: vedybos su Justine, santuoka su aktore Talulah Riley (su ja dukart tuokėsi ir dukart skyrėsi), romanas su buvusia Johnny Deppo žmona Amber Heard - puikiai iliustruoja, kad taip ir yra.
Jis negali pakęsti pasiteisinimų ir dingsčių, nekenčia vėlavimo ir pats rodo pavyzdį. Elono Musko darbo savaitė trunka daugiau kaip šimtą valandų, jis faktiškai gyvena darbe, skraido tarp savo bendrovių biurų asmeniniu lėktuvu - tik taip gali suspėti.
Bet lėšos lėšomis, parama - parama, o šiais išsiblaškymo kupinais laikais, kai net šviesūs protai socialiniuose tinkluose dalijasi kačiukų nuotraukomis, Musko projektai verčia didžiuotis. Net jei jų kūrėjas prisipažino sergąs maniakine depresija (oficialiai nediagnozuota) ir nevengiąs maišyti raminamųjų su raudonuoju vynu, už ką buvo negailestingai kritikuotas.
Ambicingi Ateities Planai
Pačioje žvaigždžių odisėjos pradžioje Elonas rengėsi nusipirkti seną rusų balistinę raketą ir išskraidinti kosminį erdvėlaivį į Marsą, tik nesusiderėjo su pardavėjais. (Šeima rimtai baiminosi, kad rusai pasamdys žudiką ir susidoros su konkurentu.) Bet ši idėja virto praktiniu projektu - gaminti nedideles, ekonomiškas raketas, galinčias atlikti komercinius reisus į orbitą. Musko vizija vėl pasirodė esanti taikli, o svajonės - darkart pagrįstos. Taigi, kai jis sako, kad 2020-2025 m. jo bendrovė tikisi skraidinti į Marsą, verta įsiklausyti.