Martynas Vainilaitis - išskirtinė asmenybė lietuvių vaikų literatūroje, kurio kūrybos palikimas yra kruopščiai saugomas ir tyrinėjamas. Rašytojo fondas pradėtas kaupti 1971-aisiais, nuolat pildomas tiek paties poeto, tiek jo artimųjų pastangomis. M. Vainilaičio archyve glūdi ne tik gausybė rankraščių ir knygų, bet ir asmeninių daiktų, kurie leidžia geriau pažinti kūrėjo asmenybę ir jo kūrybinį procesą.
Poeto archyvas ir ankstyvieji kūrybos pėdsakai
Vainilaičio fondo ištakos ir asmeniniai daiktai
M. Vainilaitis yra padovanojęs savo jaunystės metų fotografijų, laiškų, rašytų poetams L. Zitkevičiui, Vytei Nemunėliui, rašytojui V. Tamulaičiui, taip pat fotografijų iš kelionės po Švediją 1974 metais, iš susitikimo su Bern. Brazdžioniu Vilniuje 1989-aisiais. Rinkinyje yra poeto knygų su autografais: „Kaulo bobos apžavai“ (Vilnius, 1999), „Abėcėlė“ (Vilnius, 2000), „Bruknelė“ (Vilnius, 1991), „Gegutės šaltinis“ (Vilnius, 1988), „Spalvoti nykštukai“ (Vilnius, 1986), „Triušiukai“ (Vilnius, 1985), „Juokų maišelis“ (Vilnius, 1983), „Kiškių pilaitė“ (Vilnius, 1978), „Nupiešiu Tėvynę“ (Vilnius, 1975), „Dundulis dunda“ (Vilnius, 1969), „Pramuštgalvis beždžioniukas“ (Vilnius, 1964).
2006 m., po poeto mirties, jo žmona Sofija Vasilenkaitė-Vainilaitienė muziejui perdavė poeto asmeninius daiktus ir archyvą: kūrybinius rankraščius, laiškus, nuotraukas, knygas, dokumentus. Pirmiausia muziejų pasiekė rašytojo antikvarinis rašomasis stalas, kėdė ir visi ant stalo stovėję daiktai, kuriais jis naudojosi savo darbo kambary, bute Vilniaus senamiestyje. Tai - stovas su įvairiaspalviais tušiniais, stalinė lempa, didžiulė kriauklė, originali pasaga, mažytis angelo sargo paveikslėlis.
Šie daiktai kartu su dailininko A. Kmieliausko tapytu M. Vainilaičio portretu, kuris taip pat įtrauktas į rinkinį, leidžia pajusti autentišką poeto kūrybinės erdvės dvasią.
Gyvenimo akimirkos nuotraukose
Poeto fototeka papildyta unikaliomis nuotraukomis, darytomis įvairiu jo gyvenimo laikotarpiu. Seniausia nuotrauka - iš 1943 m., joje būsimasis poetas nusifotografavęs su gimtojo Mergežerio pradinės mokyklos mokiniais ir mokytoju Anicetu Imbrasu. Mokyklinius metus mena dar dvi nuotraukos - Senosios Varėnos gimnazijos II klasės mokiniai (1947 m.) ir Griškabūdžio vidurinės mokyklos vienuoliktokai su mokytojais (1953 05 15). M. Vainilaičio studijų metai taip pat įamžinti keliose nuotraukose. Studijavo rašytojas ne bet kur, o Valstybinės konservatorijos teatriniame fakultete. Viena įdomiausių nuotraukų - 1954 m. su dėstytoja I. Vaišyte nusifotografavę I kurso studentai: M. Vainilaitis, R. Karvelis, A. Žekas, R. Butkevičius, M.
Pirmieji eilėraščiai ir kūrybinė raida
Pateko į muziejų ir pirmieji M. Vainilaičio eilėraščių sąsiuviniai. Pirmasis pavadintas „Pirmieji želmenys“ (1950-1951 m.). Eilėraščiai jame surašyti dailyraščiu violetiniu rašalu, pavadinimai - spalvotais pieštukais, kaligrafiškai apipavidalinti, po kiekvienu - parašymo data. Antrasis pavadintas „Eilėraščiai. 1952-1953-1954“, jame yra skyrius „Tulžis ir stikliukas“, kurio eilėraščiuose pasišaipoma iš girtuoklystės. Eilėraščiuose, rašytuose 1956 m. Kapsuke, atsispindi pasipriešinimo sovietizacijai nuotaikos. Kituose sąsiuviniuose eilėraščiai gausiai taisyti, perrašinėti. Yra dienoraštinių įrašų apie pašaukimą bei pirmuosius meilės jausmus, patirtus gyvenant provincijoj, dirbant Kapsuko dramos teatre. Sąsiuvinyje „Eilėraščiai vaikams. Vilnius. 1961. VI. 20“ galime stebėti kūrybinio proceso vyksmą - eilėraštis „Negriukas“ perrašytas penkis kartus, „Kelmas išminčius“, „Kosmonautas“ turi po tris variantus. Bandė poetas rašyti ir satyrinius eilėraščius, jiems skirtas sąsiuvinis „Satyra ir humoras. Vilnius. 1961. VI. 20“. Pirmoji M. Vainilaičio knyga - eilių rinkinys „Vyturiai palydi plūgą“ pasirodė 1960 m. Keliolikos knygelėje išspausdintų eilėraščių rankraščius ir mašinraščius su redaktorės J. Degutytės taisymais poetas išsaugojo ir jie papildė muziejuje saugomą jo rankraštinį palikimą. Labai vertingas eksponatas - M. Vainilaičio santuokos liudijimas.
Vaikų literatūros kelias ir pripažinimas
Šeima ir pirmosios knygos vaikams
Poeto santuoką, sūnaus Manto gimimą ir augimą atspindi nuotraukos, darytos 1961-1969 m. Tuo laiku buvo išspausdintos pirmos M. Vainilaičio eilių knygelės vaikams „Pupų pėdas“, 1963 m., „Grigo ratai“, 1964 m., „Varnėnų skudučiai“, poemėlė „Ežio namas“ 1967 m., S. Maršako, K. Čiukovskio pasakų vertimai. Eilėraščių knygelės „Varnėnų skudučiai“ juodraštis - 38 ranka ir mašinėle rašyti lapai yra išlikę. Keturi eilėraščiai, esantys juodraštyje, į knygelę nepateko. Legendinės poemėlės „Ežio namas“, pakartotinai leistos keturis kartus, turime ir rankraštį, sukurtą Palangoje 1965. IV. 4., ir mašinraštį su taisymais. Įdomu, kad rankraščio tekstas vietomis gerokai skiriasi nuo išspausdinto. Kai kurios siužeto vietos perdirbtos, išplėtotos.
Bendradarbiavimas ir apdovanojimai
Apie 1970 m. darytoje nuotraukoje - besišypsantis poetas, greta jo vaikai. Užrašas kitoje pusėje skelbia: M. Vainilaitis su Pauosupės vaikais, statant A. Matučio „Drevę“, 1969 m. ar 1970 m. vasarą. M. Vainilaitis draugavo su A. Matučiu. Jiedu apsikeisdavo laiškais. 1973 m. rašytame laiške A. Matutis linki poetui: žengti vaikų ratelyje, nes tai - didelė laimė. Tais pačiais metais M. Vainilaitis pradėjo dirbti „Genio“ žurnale. Tarp eksponatų yra jo, „Genio“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojo, pažymėjimas. 1976 m. už eilėraščių rinktinę „Mano volungėlė“ M. Vainilaitis buvo apdovanotas respublikine premija. Diplomą, įamžinusį šį faktą, poetas saugojo tarp kitų svarbių dokumentų. Po rinktinės išleidimo M. Vainilaitis tapo laukiamas mokyklose, darželiuose, bibliotekose, įvairiose vaikų šventėse. Keliaudavo drauge su literatūrologu Jonu Linkevičium, aktorėmis. Nuotraukose užfiksuoti jo susitikimai su vaikais Kaune tuometiniuose J. Gagarino pionierių rūmuose, Sangrūdos vidurinėje mokykloje.
Mama – genijus – prie mūsų prisijungia vaikų rašytoja
Susitikimai ir kelionės
Yra pluoštelis nuotraukų, darytų 1979 m. poetui atostogaujant Jaltoje. Čia jis nusifotografavęs „Pasakų pievelės“ parke greta išdrožtų personažų. Fotografė O. Pajedaitė 1984 m. yra įamžinusi poetą jo darbo kambaryje namuose, Vilniuje prie rašomojo stalo. M. Vainilaitis pasipuošęs, su švarku, pasirišęs kaklaraištį. Reikšmingas įvykis poetui - A. Matučio premijos įteikimas 1989 m., užfiksuotas fotografo K. Bruzgelevičiaus. Fotografo A. Žižiūno nuotraukose - pirmas Bern. Brazdžionio apsilankymas Lietuvoje po 50 metų (1989 06 06). Bern. Brazdžionis (Vytė Nemunėlis) buvo mylimiausias M. Vainilaičio vaikystės poetas. 1989 m. M. Vainilaitis laišku kreipėsi į Los Andžele gyvenantį poetą ir jų susirašinėjimas peraugo į draugystę. Jis rūpinosi Vytės Nemunėlio rinktinės „Tėvų nameliai brangūs“ išleidimu, rašė jai „Palydimąjį žodį“. 1990 01 29 poetas lankėsi Stebeikėliuose - Bern. Brazdžionio tėviškėje (fotografavo V. Dulkė). Susirašinėjo M. Vainilaitis ir su kitu išeivijos poetu L. Žitkevičiumi. Spausdino jo eilėraščius „Genyje“, o iliustracijas L. Žitkevičiaus rinktinei „Su tėvelio kepure“ sukūrė S.
Pirmą kartą Vaikų literatūros muziejuje M. Vainilaitis su „Genio“ redakcijos darbuotojais lankėsi 1992 02 20. Nuo 1996 m. su Kauno vaikais poetas susitikdavo kiekvieną pavasarį, o 2001 m. rudenį muziejininkės aplankė poetą jo sodyboje Vaitakarčmio kaime. Z. Baltrušio nuotraukose poetas sėdi prie rašomojo stalo, žingsniuoja po saulės nutviekstą Ežio dvarą, pozuoja sėdėdamas mediniame soste. Paskutinis poeto apsilankymas muziejuje 2003 m. kovo 18 d. taip pat užfiksuotas Z. Baltrušio.
Mitologinės pasakos: naujas kūrybos etapas
Posūkis į eiliuotas pasakas ir mitologijos studijos
Visą gyvenimą kūręs eilėraščius (jų juodraščius M. Vainilaitis rūpestingai perduodavo muziejui), poetas po 2000 m. ėmė labiau koncentruotis į eiliuotos pasakos žanrą. M. Vainilaičio mitologinė pasaka „Bruknelė“ - išskirtinis kūrinys meilės tema visoje mūsų vaikų literatūroje. Pradėta kurti 1972 m., dalimis spausdinta „Genyje“, atskira knyga išleista tik 1991 m. Poetas kruopščiai studijavo lietuvių mitologiją, gilinosi į N. Vėliaus, M. Gimbutienės veikalus, kurios studiją „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ vertimą į lietuvių kalbą buvo persirašęs į atskirą sąsiuvinį, o kruopštų rengimąsi pasakose atgaivinti lietuvių mitologinius personažus liudija per 20 sąsiuvinių su įrašais, pastabomis. Kiekvienas jų skirtas tam tikram personažui:
| Personažas / Tema | Pastabos |
|---|---|
| Velniai | net 42 velnių vardai |
| Maumulis | atskiras sąsiuvinis |
| Paralius | atskiras sąsiuvinis |
| Žydrūnė arba Bigutė | atskiras sąsiuvinis |
| Laumės | atskiras sąsiuvinis |
| Aitvarai | atskiras sąsiuvinis |
| Miškiniai | atskiras sąsiuvinis |
| Raganos | atskiras sąsiuvinis |
2000 m. jo eiliuotų pasakų knyga „Kaulo bobos apžavai“ pripažinta geriausia ir gražiausia 1999 metų knyga. „Ežiukų Devyžiukų“, „Pelėdos giesmės“, „Sidabrinės kultuvėlės“, „Karaliaus žento, Kalvio pasakos“, „Nykštuko Kilipštuko“ juodraščiai, išmarginti įvairiaspalviais tušiniais, sulankstyti mažos knygelės formatu - poeto meistrystės įrodymas - praturtino M. Vainilaičio kūrybinį palikimą.
Eiliuotų pasakų evoliucija ir interpretacijos
Dažnam M. Vainilaičio eilėraščiui, kaip ir apskritai visai tradicinei vaikų poezijai, būdingi epikos pradmenys - siužeto užuomazgos, apibrėžti veikėjai, raiškios situacijos. Kritikas Ričardas Pakalniškis, analizuodamas nelengvai apčiuopiamą takoskyrą tarp siužetinio eilėraščio ir poemos, mini tokius M. Vainilaičio kūrinius kaip „Pramuštgalvis beždžioniukas“ ir „Ežio namas“, kuriuos literatūrologiškai turėtume įvardyti kaip originaliąsias eiliuotas literatūrines pasakas. Pirmasis kūrinėlis labai būdingas septintajam dešimtmečiui: visa lietuvių vaikų literatūra tada ėmė linksmai kalbėtis su skaitytoju, pokštauti, nepamiršdama gudriai, tarsi nepastebimai jo pamokyti. Pasakojama apie „iš pietų, / Iš atogrąžų karštų“ parsivežtą beždžioniuką - „pramuštgalvį, lyg berniuką“… Cituotoji frazė - aiškus didaktikos raktelis: poetas neva kalba ne apie vaiką, bet apie savotišką jo dublerį. Nepaklusęs pasakotojo (šeimininko?) draudimams, beždžioniukas dviratuku išvažiuoja į gatvę, ten išdaigauja, dėl to policininkai uždaro jį zoologijos sode.
„Ežio namas“ - didesnės apimties, jo siužetas labiau išplėtotas. Skaitytojai mintimis patenka į M. Vainilaičiui labai artimą pasaulį, susiduria su veikėjais miško gyventojais, būdingais ir to meto jo eilėraščiams. Panašiai kaip garsiojoje Vytės Nemunėlio poemoje apie Rudnosiuką, „Ežio name“ kuriamas šeimos modelis, antropomorfizuojami gyvūnai („Eigulys užkandęs rūko“…). Eigulys ir eigulienė - ežys ir ežienė - eina „žalio miško apžiūrėti“ ir liepia vaikams neliesti degtukų. Kaip ir „Pramuštgalvyje beždžioniuke“, draudimo nepaisoma, nors ne taip tiesmukai: ežiukai nori išrūkyti iš urvo pelę, su kuria smagiai žaidė, tad užsikuria ugnį ir sudegina namus. Nors kūrinio centras yra aiškus perspėjimas - su degtukais žaisti pavojinga, - jis netampa visiškai utilitariniu tekstu, jame galima įžvelgti ir kitokių idėjų. Draugiškieji gyvūnai šernas, kiškis, voverė, meška ir kiti skuba į pagalbą, gesina gaisrą, o tradiciniai „blogieji“ - lapė ir vilkas - gūrina šalin, nes jiems ežiai - „ne kūmai“. Ežių pasaulis poetui, be abejo, artimas, prie jo vėl grįžta knygoje „Ežiukai Devyžiukai“ (2000). Dabar poetas kuria ne vien savo išgalvotą siužetą, o pasitelkia tradicinių liaudies pasakų motyvus. Nors „iš galvos“ ten sudėta irgi nemažai. Jau naujaisiais laikais sukurtos „Skruzdėlytės po kanopa“ (1994) siužetas atrodo taip pat originalus, autoriaus sugalvotas. Tačiau, pasak kritikos, ji sukurta „totorių pasakos motyvais“. Tai pasaka apie nevykusį hibridą - asilės ir mulo palikuonį Mukalą, kuris netinka nei arti, nei vežimui traukti, o šeimininko išvytas, girioje uždeda kanopą ant skruzdėlyno ir priverčia Skruzdėlę už jo tekėti, jį maitinti, statyti namus. Galų gale, skruzdėlei triūsiant, Mukalas nugaišta. Imituodamas liaudies žvėrių pasakos modelį, M. Vainilaitis sukūrė nesudėtingos struktūros, melodingai sueiliuotą tekstą, kurį galima skaityti dviem kodais: vaikui tai istorija apie darbštumą, prievartą, begėdišką tinginystę, o suaugusieji, ypač žinodami kūrinio išleidimo datą, lengvai suvokia politinę jo potekstę. Tačiau vis aiškiau matyti, jog čia neišvengta tradicinio pavojaus: noro iškart įtikti dviem adresatams. Nors entuziastingai kritikos sutikta, šiandien „Skruzdėlytė po kanopa“ daug kam atrodo ne pats sėkmingiausias M. Vainilaičio kūrinys, galbūt net svetimokas šio poeto prigimčiai.
Mama – genijus – prie mūsų prisijungia vaikų rašytoja
Dabartinės M. Vainilaičio eiliuotų pasakų atmainos pradžia - „Bruknelė“, kuri radosi iš puikaus sakmių, mitų, pasakų pasaulio pažinimo. Šis kūrinys yra reikšmingas mūsų vaikų literatūros raidai, jau gerai žinomas, pastebėtas. Jo personažų sistemą dėmesingai analizavo Neringa Mikalauskienė. Dar periodikoje fragmentais spausdinamą kūrinį ėmėsi vertinti kritikas Ričardas Pakalniškis, kuris suproblemino du ir vėliau svarstytus aspektus - turinio genezės ir meninės įtaigos. Kritikas pažymėjo, jog „iš liaudies pasakų poemai Martynas Vainilaitis perėmė tik žanrinę formą, o ne konkretų siužetą. Mokydamasis iš tautosakos, poetas laisvai kuria ir personažus, ir siužetą“; o antra, vertintojui pasirodė, jog „kūrinys kol kas perdėm dainiškas ir tuo požiūriu kiek statiškas“. Labai esmingoje ir garbingoje diskusijoje, kurią užrašė žurnalistė Jolanta Zabarauskienė, poetas Valdemaras Kukulas irgi švelniai kritikavo intonacijos monotoniją, nuogąstavo dėl iškraipytų mitologijos šaltinių. Turbūt neįmanoma dar aukščiau įvertinti poetinės išmonės! Taigi buvo pakoreguotos pirminės šio teksto charakteristikos: jo šaltiniai yra ne tiek liaudies pasakos, kiek mitų pasaulis, ir personažai kuriami ne taip jau laisvai, o vadovaujantis mito patirtimi, išmanymu. Kūrinyje, „atrodo, knibždėte knibžda įvairių mitinių būtybių“, antrina jaunoji kritikė. Naujuosiuose kūriniuose M. Vainilaitis vėl darbuojasi prie jam gerai pažįstamų liaudies kūrybos versmių. Rinkinyje „Kaulo bobos apžavai“ (1999), kuris pripažintas geriausia metų vaikų knyga, sudėtos penkios pasakos. Netrukus atskiromis knygomis išėjo „Pelėdos giesmė“ (2001) ir „Sidabrinė kultuvėlė“ (2002). Akivaizdu, jog M. Vainilaičiui artimiausias yra stebuklinių pasakų pasaulis, kuris, suprantama, siejasi su sakmių, mito pasauliu. Sakmių velnio ir savo sielą jam pažadėjusio žmogaus konfliktas, žmogaus gudrumo, darbštumo, gyvybingumo išaukštinimas būdingas tradicinėmis folkloro detalėmis manipuliuojančiai, savitai pratęstai „Kalvio pasakai“. Kurdamas poetas ir čia atsakingai remiasi moksliniais mitologijos tyrimais ir šaltiniais, pasitelkia jau žinomus literatūrinius liaudies pasakų variantus.
„Kaulo bobos apžavų“ pradžia, ypač epitetas „aušrakarčiai“, primena M. Vainilaičio mėgstamą P. Jeršovo „Arkliuką kupriuką“, nors, žinoma, abiem atvejais reikia turėti omenyje ir tarptautinį motyvą apie trečiąjį tariamai kvailą brolį. Šis motyvas - M. Vainilaičio pasakos jungtis (toliau „Arkliuko kupriuko“ siužeto poetas nebeseka, nors neūžauga arkliukas per visą pasaką yra brolio Jono pagalbininkas, patarėjas), tačiau į jį įtraukti ir kiti siužetai, ypač pastebimas - užkeikto dvaro motyvas. Ši pasaka rodo talentingą poeto gebėjimą labai organiškai kontaminuoti liaudiškus siužetus ar motyvus, šiuolaikiškai juos interpretuoti. Pasakos finale Jonas dar kartą išgelbsti dvarą nuo Kaulo bobos Aršės antpuolio, bet, puotos džiaugsmui atlėgus, dvarponiai apsižiūri, kad Jonas yra prasčiokas, kaimietis, mužikas, tad jam su karalaite Urte tenka bėgti ir įsikurti atokiame mėlyname namelyje. Tikrieji didvyriai, dvarą atgaivinę, išgelbėję, nebereikalingi - tai byloja šios pasakos potekstė su aliuzijomis į tam tikras politines realijas. Meilė, jos išaukštinimas - viena ryškiausių naujųjų M. Vainilaičio pasakų temų. Su ja labiausiai ir susijęs jausminis šių kūrinių pasaulis, psichologizmas, kuris, aišku, būdingas daugumai folkloru pagrįstų literatūrinių pasakų, bet M. Vainilaičio kūriniuose itin pastebimas. Originalioje etiologinėje sakmėje „Varėnė“, kurią pasakotojas - autobiografinis poeto „aš“ - pateikia kaip pokario laikų mokytojo Šeinos papasakotą sakmę ir kuri susiejama su Vytauto Didžiojo laikais, pavaizduota tragiška Varėnės ir Merkio meilės istorija.
„Pelėdos giesmė“: Meilės drama ir mitų atgarsiai
„Pelėdos giesmėje“ Adas amžinąja meile myli Vaivą, kuri pažadėta Velniui. Įveikęs sunkias kliūtis, įspėjęs raganos Klaros kliautis, padedamas stebuklingų daiktų (nematomo apsiausto, stebuklingos lazdos, dūdos), Adas išvaduoja Vaivą iš Mauritono rūmų, pažadina užgesintą jos meilę, tačiau Klara, pasivertusi pelėda, vis tiek geba pasmerkti ją žūčiai, o Adas, „kankinamas gėlos, / Po klevu suakmenėjo“.
Itin paini meilės drama sueiliuota „Vaivorykščių audėjoje“, viename brandžiausių pastarojo meto M. Vainilaičio kūrinių. Dvarponio Kurklio jauniausioji dukra Dangė (panašiai kaip Grimų Pasakos apie giedantį, šokantį vieversėlį arba S. Aksakovo Raudonosios gėlelės jaunylės veikėjos) paprašo tėvo neįprastų lauktuvių - vaivorykštės „nors galo“. Kaip ir kitur, gerai pažįstamą pasakos motyvą poetas išmoningai supina su kitais. Šio kūrinio originalumą lemia stebinanti pasakos ir sakmiškojo pasaulio dermė. Už nepaprastąją dovaną tėvas Perkūnui pažada „pirmą sutiktą prie trako“, suprantama, - Dangę, kurią griausmavaldis iš aukštybių seniai buvo nusižiūrėjęs. Bandymas atsipirkti pakiša, t. y. vietoj dukros įduoti jaunikiui „stambiakulšę“ mergą Mortą, primena Eglės žalčių karalienės įvykių grandinę, nors gilesnės sąsajos su garsiąja lietuvių pasaka - galbūt net sąmoninga literatūrinė opozicija, diskusija - slypi kitur. Dangė, žemiškasis personažas, kaip ir Eglė, persikelia į kitą pasaulį, šįkart - į dangaus sritį. Tačiau psichologiniai veikėjų santykiai kitokie, painesni. Dangė noriai, džiaugsmingai sutinka tekėti už Perkūno, mat nusižiūrėtasis, slaptai mylėtasis Kastantas muzikantas yra ją įskaudinęs prasitardamas, „kad jam armonika trieilė / Yra ir bus didžioji meilė“. Kitaip pateikiamas ir išdavystės motyvas. Ne dukra, ne vaikai, o pati Dangė išduoda vyrą: nuvykusi į sesers Austėjos vestuves, sielvartaujančio, bemaž neišsiblaivančio Kastanto dainos, o gal labiau pinčiuko Maulio kerų apžavėta, Dangė sulaužo Perkūno draudimą - ją „Kastantas skruostan pabučiavo“. Kūrinyje logiškai, labai organiškai panaudotas tradicinis, sakmiškasis Perkūno ir velnio priešiškumas - jis padeda psichologiniam dramatizmui: „- Negrok, Kastantai, nebereikia! / Ir aš ne ta, ir tu ne tas. / Sumaišė mudviejų kortas / Kadais aplošęs mus likimas“. Ilgas, sunkus Dangės - motinos, žmonos, išdavusiosios - grįžimas (atomazgos įvykiai vėl iš tolo primena minėtąją Grimų pasaką) į namus, į šeimą. Džiugus finalinis susitaikymas, džiugus vaikų šūksmas: „Mama!“
Naujausioje pasakoje „Sidabrinė kultuvėlė“ poetas vėl interpretuoja sakmių pasaulio (jam atstovauja laumės, nuolat pavidalus keičiantis bildukas, aitvaras, Perkūnas) ir žmogaus santykius. Naktigonėje Raulo Matas pasigauna jauniausią laumę Bigutę, norėdamas paimti ją į žmonas, mat „laumė didelė pagalba / Ūky - dirba sau ir dirba“. Prieš tai Matas jau buvo pagrobęs sidabrinę Bigutės kultuvėlę, kurią ketina pelningai parduoti. Nedoroms Mato užmačioms kliudo laumės sesės, jo planus sumaišo savanaudis bildukas Agribilda Kibildukas, bet galutinai juos sugriauna jaunylis broliukas Pauliukas, paleisdamas Bigutę iš nelaisvės. „Sidabrinė kultuvėlė“, palyginti su kai kuriomis ankstesnėmis eiliuotomis M. Vainilaičio pasakomis, turėtų būti artimesnė, suvokiamesnė mažesniems vaikams. Pirmiausia dėl to, kad neabejotinas teigiamas herojus, teisybės gynėjas yra vaikas, be to, kūrinio siužetas ne toks painus psichologiniu požiūriu, aiškesnės įvykių, poelgių prasmės. Galima samprotauti ir apie pažintinę šio kūrinio svarbą: prie šiuolaikinio vaiko jis priartina lietuvių liaudies sakmių herojus, sakmės reikšmių pasaulį.
Kontekstas ir adresato pokyčiai
Nors iš tiesų pabrėžtinos orientacijos į vaikus naujuosiuose M. Vainilaičio kūriniuose beveik nėra. Eiliuotų pasakų tematika, problemos, išmintingi žmogaus likimo, kovos ir išlikimo vaizdai skirti universaliam arba bent jau augesniam adresatui nei tradicinė pasakų klausytojų auditorija. (Turbūt neatsitiktinai Brolių Grimų Snieguolė yra septynmetė, o M. Vainilaičio - trylikametė). Visuotinės ir netgi lietuvių vaikų literatūros kontekste naujieji M. Vainilaičio kūriniai nėra meninis atradimas. Folkloru grįstas eiliuotas pasakas kūrė Aleksandras Puškinas, Piotras Jeršovas, Salomėja Nėris, Kostas Kubilinskas… Pastarasis eiliavo vadinamąsias gyvulines, arba žvėrių, pasakas, apsiribojo poetiniu vieno siužeto perpasakojimu, jo pasakos buvo vienaplanės, pabrėžtinai orientuotos į mažą vaiką. M. Vainilaitis atgaivina kontaminacijos principą, kuris galbūt aiškiausiai buvo matomas S. Čiurlionienės dramoje „Dvylika brolių juodvarniais laksčiusių“. Tačiau poetas pažįstamus siužetus kontaminuoja, jungia, derina ne taip mechaniškai, o supina, sulieja atskirų motyvų fragmentų prasmes ir dažnai sukuria naują, kartais labai šiuolaikinę potekstę ir prasmę. Minimasis principas naująsias M. Vainilaičio pasakas skirtų ir nuo jo paties „Bruknelės“, kurios siužetas vis dėlto originalesnis, o ne atpažįstamas. Be kita ko, keičiasi ir eiliuotųjų pasakų adresatas: kai kurios iš jų, manytume, artimesnės vyrėlesniam, „pasakų amžių“ paliekančiam, ar net visai brandžiam skaitytojui. O tai turbūt kuria ir tam tikras suvokimo, skaitomumo, populiarumo problemas.
tags: #martynas #vainilaitis #peledos #kiausinis