Įžanga: Medaus istorija ir apibrėžimas
Medus yra vienas seniausių žmonių vartojamų maisto produktų ir vaistų. Jis buvo naudojamas dar prieš tai, kai žmonės pradėjo vartoti pieną ir kepti duoną. Senovėje medus buvo naudojamas ne tik kaip maistas, bet ir kaip vaistas, šventinio maisto ir gėrimų gamybai. Medaus nauda žmogaus organizmui buvo žinoma dar Egipte; juk net Egipto piramidėse buvo rasta medaus - tai tik įrodo, koks jis svarbus daugeliui kultūrų. Medus - tai bičių perdirbtas augalų nektaras, saldus, tąsus skystis, kurį pagamina bitės iš žiedų nektaro. Nors sakoma, kad bitės medų neša, tačiau iš tiesų jos neša nektarą, kurį vėliau sumaišo su savo seilėmis ir supilsčiusios į korio akutes vėdina, tirština, brandina ir net fermentuoja. Taigi medus - tai bičių ir augalų bendras gražaus bendradarbiavimo pavyzdys. Augalai bites vilioja ir apdovanoja nektaru, kad šios juos apdulkintų ir jie galėtų plisti bei daugintis. Kadangi jis beveik vienintelis bičių maistas, natūralu, jog jame bus visų gyvybei palaikyti reikalingų medžiagų, todėl medus pasižymi labai įvairiomis sveikatinančiomis savybėmis.
Medaus sudėtis ir mitybinė vertė
Medus yra gliukozės ir fruktozės mišinys, kurį mūsų organizmas pasisavina labai greitai. Jis yra vienas iš tų retų produktų, kurio beveik nereikia perdirbti, greitai pasisavinamas ir atstato žmogaus jėgas. Meduje randama apie 300 įvairių medžiagų: apie 19 proc. vandens, daug angliavandenių, iš kurių daugiausiai - fruktozės ir gliukozės (po 33 ir 40 proc). Medaus sudėtyje yra apie 80% angliavandenių, daugiausia fruktozės ir gliukozės, taip pat šiek tiek sacharozės ir maltozės. Taip pat meduje yra 1,5-5 proc. sacharozės, 5-10 proc. maltozės, kitų cukrų, mineralinių medžiagų (geležies, kalio, kalcio, magnio, natrio) vitaminų (B1, B2, B3, PP, niacino, pantoteno rūgšties), nedideli kiekiai fermentų, fitoncidų, hormonų, eterinių aliejų bei medžiagų, turinčių aromatinių, antioksidacinių bei baktericidinių savybių. Meduje yra 16-20% vandens, kai kurių rūšių meduje gali būti iki 23% vandens. Be to, meduje yra 3-7% organinių rūgščių, baltymų, fermentų, mineralų, dažomųjų ir aromatinių medžiagų. Gliukozė yra puikus energijos šaltinis, o organizmas gliukozę pasisavina greitai, padidindamas fizinį pajėgumą.
Medaus rūšys ir jų ypatybės
Medaus rūšių cheminė sudėtis bei biologinės ypatybės skirtingos. Tai priklauso nuo augalų, iš kurių rinktas nektaras, ir nuo metų laiko. Bitininkų teigimu, Lietuvoje medus yra mišrus, bitės nėra išrankios - nuo įvairių augalų renka ir nektarą, ir lipčių. Toks medus yra aromatingas, skanus, o jo biologinis poveikis labai įvairiapusis, nes medus turi labai daug ir įvairių vertingų medžiagų. Kiekviena medaus rūšis turi tam tikrą spalvą, kvapą, skonį ir būdingas savybes. Medaus spalva gali būti nuo skaidrios bespalvės iki tamsiai rudos su įvairiais atspalviais. Medaus kvapas priklauso nuo jame esančių eterinių aliejų, kurie nulemia specifinį aromatą. Medaus konsistencija priklauso nuo cheminės sudėties, laikymo trukmės, sąlygų ir kristalizacijos laipsnio.
Tamsus medus yra maistingesnis, turtingesnis mineralinių medžiagų, nors malonesnio skonio - šviesus medus. Konditerijos ekspertas Thierry Lauvray pasakoja, kad medaus išvaizda ir skonis priklauso nuo gėlių, iš kurių gaunamas nektaras: šviesesnės spalvos medus paprastai yra atnešamas iš dobilų ir būna švelnesnio skonio. O gintaro spalvos, tamsesnis medus dažnai gaunamas iš grikių ir pasižymi pačiu intensyviausiu skoniu.
Populiariausios medaus rūšys ir jų savybės
- Liepų medus - šviesiai geltonas, malonaus liepų žiedų kvapo.
- Aviečių medus - šviesios spalvos, malonaus, bet stiproko kvapo.
- Kiaulpienių medus - aukso spalvos, kartoko skonio, labai kvapnus.
- Rapsų medus - baltas arba šviesiai gelsvas, silpno malonaus kvapo, truputį kartokas.
- Viržių medus - tamsiai geltonas su rusvu atspalviu, stipraus, panašaus į viržių žiedų kvapą, kartoko skonio.
- Grikių medus - tamsus, rausvas arba beveik rudas, aštraus skonio bei kvapo. Jame yra daugiau geležies ir baltymų.
- Pievų medus - poliflorinis, t. y. surinktas iš daugelio augalų žiedų, malonaus skonio, geltonas arba gelsvai rusvos spalvos. Jame yra daug aromatinių medžiagų, nemažai B grupės ir C vitaminų.
Šviesus ir tamsus medus: mineralų skirtumai
Medaus spalva gali daug pasakyti apie jo mitybinę vertę, ypač mineralinių medžiagų kiekį. Tamsus medus yra maistingesnis ir turtingesnis mineralinėmis medžiagomis. Lentelėje pateikiami pagrindinių mineralų kiekio skirtumai tarp šviesaus ir tamsaus medaus.
| Mineralas | Kiekis tamsiame meduje, lyginant su šviesiu |
|---|---|
| Geležis | 4 kartus daugiau |
| Varis | 2 kartus daugiau |
| Manganas | 14 kartų daugiau |
Natūralaus medaus atpažinimas ir laikymas
Labai svarbu nusipirkti ir naudoti natūralų, nefalsifikuotą medų. Ką tik išsuktas medus esti skystas, tačiau vėliau jis kristalizuojasi, o tai geros kokybės požymis. Kristalizuodamasis medus šviesėja, o ant sutirštėjusio medaus paviršiaus susiformuoja balta gliukozės plutelė, kuri laikoma itin vertinga. Tokį medų galima drąsiai pirkti. Medaus konsistencija priklauso nuo cheminės sudėties, laikymo trukmės, sąlygų ir kristalizacijos laipsnio. Šviežias medus yra tirštas, tąsus, skaidrus, tačiau, bėgant laikui, sustandėja dėl natūralaus kristalizacijos proceso, kurį nulemia daug įvairių veiksnių, pavyzdžiui, medaus rūšis, jo laikymo sąlygos, oro sąlygos, kuomet buvo renkamas nektaras ir kt. Pagrindinis biocheminis veiksnys, lemiantis kristalizaciją, yra fruktozės ir gliukozės santykis bei gliukozės ir vandens santykis meduje. Didelis fruktozės ir gliukozės santykis bei mažas gliukozės ir vandens santykis sąlygoja lėtesnį kristalizacijos procesą. Pagrinde kristalizuojasi gliukozė ir sacharozė, o fruktozė išlieka skysta, todėl kuo daugiau meduje randama fruktozės, tuo ilgiau medus išlieka skystas ir tąsus.
Žiemą nepirkime skysto medaus - jis arba perkaitintas ir netekęs veikliųjų medžiagų, arba užsienietiškas, paveiktas ultragarso. Tinkamai paruoštas bei gerai išlaikytas natūralus lietuviškas medus sveikatos požiūriu yra pats vertingiausias. Per anksti iš avilio išimtas medus linkęs surūgti. Surūgusį medų nesunku atpažinti iš nemalonaus, rūgštaus kvapo. Be to, jis inde susisluoksniuoja: apačioje nusėda tirštas, o viršuje lieka skystas. Vandens kiekis tokiame meduje viršija normą. Patikrinti, ar medus subrendęs, galima liaudišku būdu: šviežias, dar nesutirštėjęs medus, pasemtas ir pilamas iš šaukšto, teka nenutrūkstama srovele. Medaus kokybę rodo jo aromatas ir skonis, fiziniai bei cheminiai požymiai. Vandens kiekis meduje nusako jo brandumą ir išlaikymo savybes, o natūralumą - diastazės skaičius. Diastazės skaičius rodo fermentinį aktyvumą. Natūralaus bičių medaus diastazės skaičius siekia 10, o dirbtinio medaus lygus nuliui arba dar mažiau. Medus turi būti be rūgimo ir falsifikavimo požymių. Rūgimą rodo medaus paviršiuje ar visame jo tūryje atsiradusios putos, dujų burbuliukai, specifinis kvapas ir prieskonis. Medaus defektas - per didelis drėgmės kiekis. Jis rodo, kad medus dar nesubrendęs. Falsifikuotą medų galima nustatyti pagal aukščiau minėtus požymius. Medaus kokybę reglamentuoja Lietuvos standartas 1466:1997 „Medus“.
Medų reikia laikyti ne aukštesnėje kaip +10°C temperatūroje, jo negalima kaitinti, nes esant +37°C temperatūrai jis praranda daugelį vertingų savybių. Patartina laikyti šaldytuve, saugoti nuo šviesos.
Medaus nauda sveikatai: moksliniai įrodymai ir tradicija
Medus yra ypatingas produktas, kuris mūsų protėvių buvo naudojamas gydant įvairias ligas. Medaus, kaip efektyvios vaistinės priemonės, naudojimas paremtas daugybe naudingų savybių: jis slopina uždegimą, alergiją, turi antibakterinį poveikį. Bičių medų (dėl jo gydomųjų savybių) nuo seno naudoja daugybė tautų. Šiais laikais gydomąsias medaus savybes imta tirti kur kas atidžiau ir gauti rezultatai leidžia medų priskirti prie aktyviausių gamtos teikiamų vaistų. Konditerijos ekspertas Thierry Lauvray pasakoja, kad medus nuo seno yra pamėgtas dėl didelės naudos sveikatai: kadangi pasižymi antibakterinėmis savybėmis, jis tradiciškai buvo naudojamas kaip vaistas, kuris skatina žaizdų gijimą, mažina astmos simptomus, dantenų, širdies ligas, gerina smegenų veiklą. Medus taip pat naudojamas ir kaip vaistas gerklės skausmui ar perštėjimui gydyti. Pamažu medų ima tyrinėti vis daugiau mokslininkų, tad norime pristatyti, ką apie medaus naudą mums pavyko sužinoti.
Antioksidacinis poveikis
Antioksidantai, šiuo atveju medus, kovoja su laisvųjų radikalų poveikiu. Laisvieji radikalai - tai pašaliniai ląstelinių procesų produktai, kurie sugeba prasiskverbti į ląsteles ir jas sužeisti. Jie taip pat atsakingi už telomerų (mūsų genetinės medžiagos, esančios chromosomose) ilgio trumpėjimą. Šis procesas yra vienas pagrindinių senėjimo veiksnių. Taigi nukenksmindamas laisvuosius radikalus medus stabdo senėjimo procesus ir ląstelių pažaidą. Neperdirbtas medus pasižymi antioksidaciniu poveikiu dėl meduje randamų natūralių antioksidantų (pavyzdžiui, vitamino C), kovojančių su laisvaisiais radikalais, kurie pažeidžia organizmo ląsteles ir prisideda prie senėjimo, vėžio bei lėtinių ligų vystymosi ir progresavimo. Kai kurios medaus rūšys turi beveik tiek pat antioksidantų, kiek jų galima rasti vaisiuose ar daržovėse. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad ir kokios rūšies medus būtų, daugiausia antioksidantų turi neperdirbtas medus.
Antimikrobinis ir priešuždegiminis poveikis
Didžiausias antimikrobinis medaus poveikis pastebėtas dėl fermentinės gliukozės oksidacijos, kuri veikia dezinfekuojančiai. Meduje taip pat yra ir vandenilio peroksido, o jo savybes jau esame patyrę ne vienas, gydydami savo žaizdas. Medus padeda sustabdyti įvairių grybelių, virusų ir bakterijų dauginimąsi suteikdamas itin nepalankias sąlygas (medaus pH yra rūgštinis (~3.2 - 4.5), o to mikroorganizmai nemėgsta). Baktericidinis poveikis pastebėtas apie 60 įvairių bakterijų rūšių. Medus yra naudingas ir dėl priešuždegiminio poveikio. Meduje esantys fenoliniai junginiai stabdo uždegiminių procesų kaskadą ir padeda atitolinti ląstelių pažaidą bei gyti esamoms žaizdoms. Medus padeda gyti žaizdoms dėl jau minėto priešuždegiminio bei antimikrobinio poveikio. Jis teigiamai veikia tiek išorines, tiek vidines žaizdas.
Poveikis virškinimo ir nervų sistemai
Medus pasižymi teigiamu poveikiu mūsų virškinimo sistemai. Randama informacijos, kad medus sutrumpina viduriavimo trukmę, sergant bakterinės kilmės gastroenteritu. Naujesni tyrimai parodė, kad medus pasižymi švelniu vidurius laisvinančiu bei vidurių pūtimą mažinančiu poveikiais. Taip pat medus yra žinomas prebiotikas - maistinė gerųjų bakterijų, esančių žmogaus žarnyne, medžiaga, kuri yra svarbi, siekiant užtikrinti darnią žarnyno veiklą. Jis teigiamai veikia visą virškinamajį traktą, taip pat ir kasą. Meduje yra vitaminų ir organinių rūgščių, kurios gerai veikia žmogaus nervus. Medus taip pat padeda mūsų nervų sistemai išlikti jaunesnei ir ramiau reaguoti į stresą, nes turi natūralių antidepresantų savybių. Keletas studijų pažymėjo, jog meduje esantys polifenoliai turi centrinę nervų sistemą tausojančių ir nuo oksidacinio streso apsaugančių savybių.
Medus peršalus ir kosuliui
Turbūt ne vienam iš mūsų peršalus vaikystėje teko ragauti močiutės sumaišytą medaus ir pieno kokteilį. Laikui bėgant, moksliniai įrodymai patvirtino, kad medus iš tikrųjų palengvina peršalimo, gerklės skausmo ir kosulio simptomatiką. 2012 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad medus yra efektyvesnis už placebo, malšinant vaikų naktinį kosulį. Medus - puiki kosulį malšinanti priemonė. Medumi gydomos gerklės ligos, kosulys, dezinfekuojamos žaizdos.
Apoptozę skatinantis poveikis
Apoptozė - tai savaiminis ląstelės susinaikinimas, kuris yra mums labai naudingas. Kai šis procesas sutrikęs, visos ląstelės, kurios „gimė“ su klaidomis, nepilnavertės ar pasenusios, negali susinaikinti. Tai būdinga augliams, ypač piktybiniams. Per daugybę ląstelės reguliacinių mechanizmų medus skatina ląstelių apoptozę, padeda atkurti natūralų ląstelės ciklą, kuriame žūtis neišvengiama, taigi jis lėtina metastazių susidarymą bei naviko augimo greitį. Šios išvados pastebėtos tiriant žarnyno vėžiu sirgusius asmenis.
Medus prieš cukrų: sveikesnis pasirinkimas?
Turbūt ne kartą susimąstėme, ką naudingiau rinktis - cukrų ar medų? Lyginant cukrų su medumi, pastarasis pranašesnis tuo, kad yra iki 1,5 karto saldesnis už cukrų, todėl prireikia mažesnio jo kiekio, norint pasiekti tokį patį saldumo lygį. Be to, medus yra daug saldesnis ir sveikesnis už cukrų, todėl norint pasaldinti ar paskaninti patiekalą, jo pakanka vos nedidelio šaukštelio. Taip pat medaus sudėtyje yra kitų organizmui reikalingų medžiagų, pavyzdžiui, vitaminų ir mineralinių medžiagų, kurių nerasime cukruje. Cukrus yra aukštesnio glikeminio indekso produktas nei medus. Tai nulemia greitesnį gliukozės koncentracijos padidėjimą kraujyje.
Medaus vartojimas: rekomendacijos ir įspėjimai
Vartojant medų dažniausiai patariama jį atskiesti, nes taip jo sudedamosios medžiagos lengviau patenka į organizmo audinių ląsteles. Tačiau medumi, kaip ir bet kokiais medikamentais ar maisto produktais, negalima piktnaudžiauti - per dieną rekomenduojama suvalgyti apie vieną šaukštą šio natūralaus produkto: jo po truputį galima dėti į salotas, košes, varškę, pieną ar šiltą arbatą. Sveikiems žmonėms rekomenduojama suvartoti ne daugiau 10-12 g (~1 arbatinis šaukštelis) medaus per dieną, tačiau reikėtų nepamiršti kiekvienam individualiai atsižvelgti į kasdienį papildomą cukraus kiekį, gaunamą su kitais maisto produktais, turimas gretutines patologijas ir pagal tai reguliuoti suvartojamų cukrų kiekį.
Kam medus netinka?
Atminkite: medų vartoti gali ne kiekvienas - medaus inhaliacijos gali pakenkti bronchų astmos priepuolių metu, šio produkto turi vengti sergantieji plaučių emfizema bei cukriniu diabetu ir visi tie, kuriems medus sukelia alergiją. Nors medus yra naudingas, retais atvejais gali pasireikšti alergijos. Nutukę žmonės ir sergantieji kasos ligomis turi vartoti medų atsargiai ir mažais kiekiais. Cukriniu diabetu sergantys asmenys turi vartoti medų tik pasikonsultavę su gydytoju. Medus yra kaloringesnis nei cukrus, todėl ypač atsakingai jį turėtų vartoti žmonės, turintys antsvorio ar viršsvorio, sergantys cukriniu diabetu ar širdies ir kraujagyslių ligomis. Vienas iš pagrindinių dalykų, kurį reikėtų prisiminti vartojant medų, yra tai, kad medus gali ženkliai padidinti gliukozės kiekį kraujyje, ypač asmenims, sergantiems cukriniu diabetu. Kadangi medus turi daugiau kalorijų nei cukrus, neatsakingas medaus vartojimas gali paskatinti svorio prieaugį.
Visgi, perteklinis medaus, kaip ir visų kitų maistinių medžiagų, vartojimas gali turėti neigiamos įtakos mūsų sveikatai. Nors cukriniu diabetu sergantiems asmenims reikia itin atsakingai vartoti medų dėl jame esančių kalorijų ir galėjimo greitai padidinti gliukozės kiekį kraujyje, vienas turkų atliktas tyrimas parodė, kad II tipo cukriniu diabetu sergančių žmonių, keturis mėnesius kasdien vartojusių ~5-25 g medaus per dieną, glikozilinto hemoglobino kiekis kraujyje reikšmingai sumažėjo, kas rodo gerą cukrinio diabeto kontrolę. Priešingai - tiriamųjų, vartojusių didesnį dienos medaus kiekį, glikozilinto hemoglobino kiekis kraujyje padidėjo. Taigi, visapusiška medaus nauda žmogaus organizmui yra neabejotina.
Medus kūdikiams
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, kad nesaugu duoti medaus kūdikiams iki 1 metų amžiaus, kadangi neperdirbtame meduje galima rasti Clostridium botulinum bakterijų sporų, galinčių sukelti botulizmą (retą nervų sistemos ligą, galinčią sukelti sunkų paralyžių). Šios bakterijos yra ypač pavojingos kūdikiams iki 1 metų, nes pastarųjų vaikų virškinimo sistema dar nėra galutinai susiformavusi ir nėra pajėgi adekvačiai susidoroti su Clostridium botulinum bakterijų sporomis.
Medus kulinarijoje: daugiau nei saldiklis
Konditerijos produktuose medumi dažnai keičiamas cukrus, medus naudojamas kaip natūralus saldiklis. Anot Thierry Lauvray, nors medus dažnai naudojamas konditerijoje, tačiau medų taip pat sėkmingai galima panaudoti ir gaminant pikantiškus receptus ar netgi paskaninti mėsos patiekalus. Medų savo virtuvėje dažnai naudoja ir europiečiai, ir amerikiečiai, tačiau šis ingredientas ypatingai pamėgtas Artimuosiuose Rytuose bei Azijoje. Istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad Senovės Romoje kai kuriuos mėsos produktus mirkydavo meduje ir vėliau pagardindavo prieskoniais: tokiu būdu pagaminta sūdyta ar vytinta mėsa įgaudavo saldesnio poskonio. O, pavyzdžiui, Indijoje nuo seno medus buvo vartojamas vaisiams konservuoti. Turkijoje medus dažnai naudojamas tradicinių saldumynų gamyboje. O Azijoje labai populiarus yra sojos padažo ir medaus derinys, su kuriuo valgomos įvairios salotos ar mėsos patiekalai. Konditerijos ekspertas pasakoja, kad medus puikiai tinka prie kiaulienos ar vištienos patiekalų. Šis produktas taip pat plačiai naudojamas gaminant įvairiausius padažus skirtus salotoms ar mėsos glazūravimui.
Medaus rūšių pasirinkimas konditerijai
Kalbėdamas apie konditerinių patiekalų gamybą, T. Lauvray sako, kad medus ypač puikiai tinka, kai norima sukurti sudėtingesnį ir subtilesnį už cukraus saldumą skonį. Skirtingas medus konditerijos gaminiams gali suteikti įvairius skonio atspalvius. Pavyzdžiui, rapsų žiedų medus gaminiui suteikia kartoką skonį, kuris konditerijoje paprastai nėra pageidaujamas. Dėl to gaminant tortus, pyragus, sausainius ir kitus gardumynus labiau tinka dobilų, liepų, kiaulpienių ar grikių medus. Be to, natūralus medus padeda ilgiau išlaikyti kepinio šviežumą, nes ilgiau išlaiko drėgmę.
Medus su uogomis ir vaisiais: nauji skonio potyriai
Skirtingu metų laiku surinktas bičių medus turi skirtingą, specifinį skonį, kuris patinka ne visiems. Tam, kad medaus stebuklingomis gydomosiomis savybėmis galėtų mėgautis kiekvienas, sukurti išskirtinių gaminių serija - medus su liofilizuotomis uogomis ir vaisiais. Šis medus ne tik gardus! Tai vitaminų, mineralų, energijos ir skonių paletė Jūsų gyvenimui pasaldinti. Medus su uogomis ne tik dar gardesnis, tačiau ir vertingesnis, nes jame suderintos medaus ir uogų bei vaisių gydomosios savybės, vitaminai ir kitos vertingos medžiagos. Medaus skanėstai ar medaus arbatos tikrai stebina tuo, kad specifinis medaus skonis sušvelnėja, o kai kur ir visai nejaučiamas, todėl juos labai mėgsta vaikai ir net suaugę. Dabar medus gali būti su avietėmis, imbieru ir citrina, pipirmėte, šaltalankiais, spanguolėmis, šermukšniais, svarainiais, juodaisiais serbentais ar net šokoladu.
Medaus duonos receptas
T. Lauvray siūlo ir itin paprastą, bet ypatingai skanų medaus duonos receptą, kuris ypatingai patiks vaikams. Štai kaip galite pasigaminti duonos su medumi ir prieskoniais:
Jums reikės:
- 2/3 puodelio rudojo cukraus
- 1/3 puodelio pieno
- 2 puodelių universalių miltų
- 1 su puse šaukštelio kepimo miltelių
- 1/2 šaukštelio malto cinamono
- 1/2 šaukštelio malto muskato
- Žiupsnelis maltų gvazdikėlių
- 2 dideli kiaušiniai
- 1/2 puodelio medaus
- 1/3 puodelio augalinio aliejaus
Pagaminimas:
- Pirmiausia iki 165 laipsnių įkaitinkite orkaitę.
- Tuomet nedideliame puode sumaišykite rudąjį cukrų ir pieną. Viską ant nedidelės ugnies maišydami pavirkite tol, kol ištirps cukrus. Jam ištirpus puodą nuimkite nuo ugnies.
- Tuomet į didesnį dubenį supilkite miltus, kepimo miltelius, cinamoną, muskatą ir gvazdikėlius.
- Kitame dubenyje sumaišykite kiaušinius, medų, aliejų ir rudąjį cukrų ir viską gerai suplakite.
- Tuomet gautą mišinį supilkite į miltus ir viską gerai išmaišykite.
- Galiausiai skardą, skirtą kepti duonai, ištepkite sviestu ir į ją supilkite gautą tešlą.
- Gautą masę orkaitėje kepkite apie 50-60 minučių arba tol, kol dantų krapštukas, įkištas į duonos centrą ir ištrauktas, liks švarus.
- Duonai iškepus leiskite jai bent 10 minučių atvėsti. Skanaus!
