Kasdienėje buityje susiduriame su įvairiais iššūkiais, susijusiais tiek su maisto, tiek su asmenine higiena ir sveikata. Šiame straipsnyje aptarsime dvi, iš pirmo žvilgsnio, skirtingas, tačiau abipusiai svarbias sritis: kaip užtikrinti mėsos saugumą nuo pirkimo iki vartojimo ir kokius signalus apie mūsų bendrą sveikatą gali atskleisti nagai.
Mėsa yra vertingas maisto produktas, tačiau netinkamai laikoma ar paruošta, ji gali tapti pavojinga sveikatai. Visiems žinoma, kad tiek švieži, tiek apdoroti maisto produktai greičiausiai genda laikomi šiltoje ir apšviestoje vietoje. Jūsų nagai taip pat gali būti vertingas informacijos šaltinis apie jūsų bendrą sveikatą.
Mėsos gedimas ir saugus vartojimas
Mėsa yra puiki terpė bakterijoms ir grybeliams veistis ir netinkamai vartojama ji gali pakenkti sveikatai. Netinkamai paruoštoje mėsoje greitai dauginasi bakterijos, todėl ją valgyti tampa nesaugu.
Kaip atpažinti sugedusią mėsą?
Pasikeitęs mėsos kvapas yra vienas iš pirmųjų ir akivaizdžiausių ženklų, kad mėsa gali būti sugedusi. Aitrus, neįprastas kvapas turėtų būti rimtas įspėjimas. Jeigu mėsa dvokia neįprastai aitriai, ją išmesdami pasielgsite teisingai. Tačiau svarbu atsiminti, kad net ir normalus kvapas negarantuoja, jog mėsa yra tinkama vartoti.
Kiti požymiai, į kuriuos reikėtų atkreipti dėmesį:
- Spalva: Jeigu mėsa, kurią ruošiatės valgyti, laikyta netinkamai arba per ilgai, pažiūrėkite, ar ji vis dar tinkamos spalvos. Šviežios mėsos spalva, priklausomai nuo gyvulio rūšies, gali būti nuo šviesiai balkšvos iki tamsiai raudonos. Spalvos pokyčiai, tokie kaip žalios dėmės, nublukimas ar patamsėjimas, gali signalizuoti apie gedimą. Nors nublukimas ar patamsėjimas nebūtinai reiškia, kad mėsa yra pavojinga, žalios dėmės yra aiškus ženklas, kad jos valgyti nebegalima. Spalva gali pasikeisti ir dėl mikrobų, besivystančių mėsos paviršiuje, veiklos.
- Konsistencija: Šviežia atšaldyta mėsa yra stangri, jos raumeninis audinys elastingas. Norint patikrinti, ar mėsos konsistencija tinkama, reikia įspausti mėsą pirštu. Duobutė turėtų nedelsiant išsilyginti. Gleivės ant paviršiaus ar tąsi oda yra gendančios mėsos ženklai. Gleivėtas paviršius arba tąsi tekstūra taip pat rodo, kad mėsoje veisiasi gedimą sukeliančios bakterijos.
- Kvapas: Pradedanti gesti mėsa išskiria specifinį kvapą, kuris aiškiai juntamas pauosčius neįpakuotą produktą.
Jeigu ant mėsos pastebėjote šiuos nerimą keliančius ženklus, tai gali reikšti, kad mėsoje daug gedimo bakterijų, todėl tinkamiausias mėsos vartojimo laikas jau praėjo. Tačiau netgi jeigu jos kvapas yra įprastas, mėsa gali būti jau nebetinkama vartoti. Kai kurių rūšių mėsa jūsų nesusargdins net ir kiek pagedusi, jeigu tik bus tinkamai termiškai apdorota. Bet vargu, ar verta ją valgyti, net ir žinant, kad tokia mėsa nepadarys didelės žalos sveikatai.
Bakterijos ir mėsos gedimas
Kaip interneto puslapiui „Mother Earth News“ teigė JAV žemės ūkio departamento atstovė Marianne Gravely, mėsą paveikia dviejų rūšių bakterijos: patogeninės ir gedimą lemiančios bakterijos.
- Patogeninės bakterijos: Dėl jų apsinuodijama maistu. Jos gali sparčiai veistis nuo +5 iki +60 °C laipsnių temperatūroje ir jūsų juslės jų sukeltos žalos nepajus.
- Gedimą lemiančios bakterijos: Jos veisiasi net ir žemoje temperatūroje, gadina mėsą, lemia nemalonų jos kvapą, sudėtį ir skonį. Jeigu mėsą užkrėtė pastarosios bakterijos, jūsų nosis greičiausiai jus perspės prie jos nesiliesti.
Laikymo trukmė ir sąlygos
Jeigu nerimaujate, ar mėsa nesukels pavojaus jūsų sveikatai, neužtenka vien ją pauostyti prieš valgant. Svarbu žinoti, kad mėsą reikia ir teisingai laikyti bei ruošti. Ar mėsa nesugedusi, visų pirma galima spręsti pagal tai, kiek laiko ji praleido šaldytuve. Žemesnė nei +5 °C laipsnių temperatūra tik sulėtina bakterijų dauginimąsi, bet visiškai to nesustabdo.
JAV Sveikatos departamentas rekomenduoja spręsti, kiek laiko visiškai atitirpdytą žalią mėsą galima valgyti, atsižvelgiant į jos rūšį:
| Mėsos rūšis | Rekomenduojama laikymo trukmė šaldytuve (iki +5 °C) |
|---|---|
| Termiškai neapdorotas faršas, paukštiena ar jūros gėrybės | 1-2 dienas |
| Žali kepsniai, didkepsniai, žlėgtainiai, šonkauliukai, išpjovos | 3-5 dienas |
| Termiškai apdorota mėsa, paukštiena ir jūros gėrybės | 3-4 dienas |
Bet kokią mėsą bus saugu vartoti beveik neribotą laiką (kone metus), jei bus laikoma užšaldyta ir nepraras skoninių savybių.
Svarbu atkreipti dėmesį į šias laikymo temperatūras:
- Šviežia mėsa (kiauliena, jautiena ar aviena) turi būti laikoma ne aukštesnėje kaip 7 °C temperatūroje.
- Paukštiena - ne aukštesnėje kaip 4 °C temperatūroje.
- Subproduktai - ne aukštesnėje nei 3 °C temperatūroje, nepriklausomai nuo metų laiko.
Šviežia atšaldyta mėsa turi būti laikoma taip, kad temperatūra mėsos gabalo viduje būtų ne aukštesnė kaip 7 °C ir ne mažesnė kaip -1 °C.
Tinkamas paruošimas - raktas į saugumą
Net jeigu ir mėsa laikoma teisingai, prieš valgant ją vis tiek būtina teisingai paruošti. Tik taip išvengsite apsinuodijimo maistu.
Pagrindiniai patarimai, kaip tinkamai paruošti mėsą:
- Prieš ruošdami mėsą ir po to nusiplaukite rankas.
- Niekada mėsos nelaikykite kambario temperatūroje - geriau pasinaudokite šaldytuvu, kad išvengtumėte pavojingos zonos, kurioje bakterijos greitai dauginasi.
- Jeigu mėsą laikėte tinkamomis sąlygomis, ją kepkite tik gerai įkaitinę kepimo indą, kad vidinė temperatūra būtų ne žemesnė, kaip +70 °C laipsnių. Tik taip išnaikinsite visas kenksmingus mikrobus.
Knygos „Kaip teisingai gaminti“ autorius Haroldas McGee pažymi, kad viso mėsos gabalo viduje paprastai bakterijų nebūna. Tačiau jų gali būti susmulkintoje mėsoje. Taigi, galite patiekti ir žalią mėsą, jeigu tinkamai apdorojote jos paviršių, nesijaudindami dėl žalingų bakterijų.
Rizika, susijusi su vėžiagyviais
Vėžiagyviuose gali būti pavojingų virusų, kurių aukšta temperatūra nesunaikina, todėl juos reikia laikyti ir ruošti atsakingai. Kambario temperatūros vėžiagyvius reikia suvartoti greitai.
Faršo pasirinkimas ir laikymas
Žmonės dažnai painioja smulkintą mėsą ir faršą, tačiau tai nėra tas pats. Smulkinta mėsa - tai iškaulinėta ir susmulkinta mėsa, kurios sudėtyje gali būti pridėta ne daugiau nei 1 proc. druskos, o faršas yra produktas iš smulkintos mėsos ir įvairių priedų. Faršas išsiskiria ir tuo, jog ant pakuotės visada nurodoma mėsos dalis procentais masėje - rekomenduojama rinktis tokį faršą, kuriame pageidaujamos mėsos dalis yra didžiausia.
Parduotuvėse esančio faršo masėje įprastai būna apie 1,5 - 2 proc. druskos. Privalu atkreipti dėmesį į tinkamumo vartoti terminą, nes jam besibaigiant, ar laikant netinkamoje temperatūroje, ar kilnojus iš vienos lentynos į kitą, ar pakilus temperatūrai - iš karto prasideda mikrobiologinis gedimas. Svarbu atkreipti ypatingą dėmesį į tinkamą faršui laikyti temperatūrą ir laikymo sąlygas: sugedusią mėsą galima atpažinti pagal nemalonų kvapą ir glitumą.
Mažiau tikėtina, kad E. coli bakterijomis bus užkrėsta šviežiai pas mėsininką sumalta mėsa, arba ta, kurią susimalėte patys namuose iš turėto gabalo, nei ta kurią įsigijote maisto prekių parduotuvėje, supakuotą vakuuminėje pakuotėje, nes toks faršas neretai būna pagamintas iš skirtingų gyvūnų skerdienos. Net ir visus šviežumo kriterijus atitinkanti mėsa parduotuvėje ne visada pasiekia namus tinkama vartoti. Dažniausiai taip nutinka karštuoju metų laiku, kai pirkiniai ilgiau nei reikėtų nešiojami arba vežiojami automobilyje.
Ko šiukštu nedaryti nusipirkus faršo
Paruošta faršo masė turėtų būti nedelsiant įvyniojama arba supakuojama, jei nėra iškart naudojama. Supakuotą faršą būtina laikyti atšaldytą iki ne aukštesnės nei 4 °C temperatūros. Kai kurie žmonės grįžę iš parduotuvės nusipirktą faršą skuba perdėti į atskirą indą - to daryti nereikėtų. Maistui skirti maišeliai, į kuriuos įdedamas faršas, yra tinkami ilgesniam laikui, o perkeliant mėsą iš maišelio į kitą indą įvyksta ryškus leistinos faršo laikymo temperatūros viršijimas. Nusipirktą faršą rekomenduojama suvartoti nedelsiant ir laikyti ne ilgiau negu nurodyta ant pakuotės.
Dažniausios klaidos su šaldyta mėsa
Užšaldytoje mėsoje gali būti neaktyvių bakterijų, kurios greitai dauginasi, kai mėsa atšildoma, ir gali sukelti toksinų dar prieš pastebint gedimą. Dažna klaida, kurią daro daugelis, yra ta, kad anksčiau atšildytą mėsą užšaldo iš naujo, prieš tai jos neiškepę, todėl bakterijos gali daugintis kiekvieno atšildymo ciklo metu.
Dažniausiai daromos klaidos:
- Perkama užšaldyta mėsa ir leidžiama jai atšilti vežant namo, po to ji vėl užšaldoma neparuošiant.
- Netinkamai užšaldoma mėsa, jei ji išimama iš šaldiklio, bet pakeičiami vakarienės planai.
- Elektros energijos tiekimo sutrikimai, nes vartotojai gali vėl užšaldyti iš dalies atšildytą mėsą, kai tik grįžta elektra.
Salmoneliozės pavojai ir prevencija
Salmoneliozė - tai viena dažniausių zoonozių, kurią sukelia salmonelėmis vadinamos bakterijos. Pagrindinis salmonelių infekcijos šaltinis yra naminiai bei laukiniai gyvūnai ir paukščiai. Salmonelės į aplinką patenka su šių gyvūnų fekalijomis. Sergantis salmonelioze žmogus taip pat gali būti infekcijos šaltiniu.
Dažniausiai salmonelioze užsikrečiama per gyvūninį maistą: paukštieną, pieną, kiaušinius, jautieną, kiaulieną. Tačiau salmonelioze užsikrėsti galima ir per įvairias gyvūnų fekalijomis užterštas daržoves. Nors bakterijos gali būti randamos žalioje mėsoje, paukštienoje, žaliuose kiaušiniuose, nepasterizuotame, nevirintame piene, tačiau termiškai apdorojant šį maistą, salmonelės jame žūsta. Pastaraisiais metais Lietuvoje, kaip ir kitose Europos, pasaulio šalyse, salmoneliozė dažniausiai plinta per kiaušinius, vištieną ir jų produktus.
Salmoneliozės simptomai
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) specialistai primena, kad salmonelės bakterijoms sukėlus plonosios žarnos uždegimą liga pasireiškia viduriavimu, karščiavimu, pilvo ir galvos skausmais. Šie ligos simptomai dažniausiai pasireiškia po 12-72 valandų po užsikrėtimo. Liga paprastai trunka 4-7 dienas. Nors daugelis pasveiksta be specifinio gydymo, kai kuriems ligoniams bakterijos iš žarnyno gali patekti į kraują bei kitus organus. Tokiu atveju negydant liga gali baigtis mirtimi. Sunkesnė ligos eiga būna kūdikiams, mažiems vaikams, pagyvenusiems žmonėms bei asmenims su silpnesne imunine sistema.
Kaip sumažinti riziką užsikrėsti?
Salmoneliozės prevencijai vakcinos nėra. Todėl būtina įsiminti ir žinoti šias pagrindines taisykles, padėsiančias sumažinti užsikrėtimo riziką:
- Nevartoti žalio ar nepakankamai šiluminiai apdoroto gyvūninio maisto: mėsos, vištienos, kiaušinių, pieno.
- Vengti kryžminio maisto užteršimo. Maistą gali užkrėsti jį tvarkantys asmenys, nenusiplovę rankų pasinaudoję tualetu. Į maistą salmonelės gali patekti nuo virtuvės įrankių ar aplinkos paviršių, ant kurių prieš tai buvo dorota žalia mėsa bei vištiena, taip pat nuo salmonelėmis užterštų rankų. Gatavas vartojimui paruoštas maistas gali būti užterštas, kai jis kurį laiką laikomas šaldytuve liečiasi su žaliu.
- Negaminti maisto kitiems sergant salmonelioze ar kurį laiką skiriant sukėlėją. Negaminti maisto svečiams, pobūviui sergant. Tuo pačiu metu netvarkyti žalios mėsos ar vištienos ir negaminti maisto kūdikiui. Saugiausias maistas kūdikiui yra motinos pienas, kuris apsaugo ir nuo kitų ligų.
- Plauti rankas po sąlyčio su gyvūnų ar sergančio salmonelioze žmogaus išmatomis. Kadangi salmonelės gali būti randamos namų augintinių (kačiukų, šuniukų, reptilijų), ypatingai viduriuojančių, išmatose, todėl užsikrėsti galima nenusiplovus rankų po sąlyčio su jų išmatomis. Tokiu būdu galimas užsikrėtimas ir nuo kitų naminių gyvūnų. Priminti vaikui nusiplauti prieš valgį rankas, ypatingai jei jis žaidė su namų augintiniu. Visada nusiplauti rankas prieš gamindami maistą ir kiekvieną kartą po žalios mėsos dorojimo, pasinaudojus tualetu, po sąlyčio su gyvūnų, ligonių išmatomis.
Kaip išvengti salmoneliozės kasdienybėje?
- Tinkamai tvarkyti žalią vištieną, kitą mėsą ir jų produktus:
- Žalią mėsą parduotuvėje dėti į plastikinį maišelį, kad išvengti sąlyčio su kitu maistu;
- Nedelsiant įdėti parsineštą maistą į šaldytuvą, kad išvengti jame esančių bakterijų dauginimosi;
- Sušaldytą vištieną, mėsą atitirpinti šaldytuve;
- Prieš gaminimą visada nuplauti vištieną bei kitą mėsą;
- Maistą šaldytuve laikyti taip, kad jis nesiliestų su kitu maistu arba skystis nuo žalios mėsos nenuvarvėtų į vartojimui paruoštą maistą;
- Kruopščiai nuplauti po tekančiu karštu vandeniu su indų plovikliu peilį, lentelę, kitus virtuvės įrankius bei rankas po žalios mėsos, vištienos dorojimo, kad išvengti kryžminės kito maisto taršos;
- Pakankamai gerai išvirti, iškepti vištieną, kitą mėsą ir jų produktus. Prieš vartodami šį maistą įsitikinti, kad nebėga rausvas skystis;
- Neragauti ir nevalgyti žalios mėsos, faršo.
- Tinkamai tvarkyti kiaušinius ir jų produktus:
- Maistui vartoti tik šviežius kiaušinius;
- Kiaušinius laikyti tik šaldytuve;
- Nevartoti suskilusių ar nešvarių kiaušinių;
- Visada nusiplauti rankas po kiaušinių tvarkymo;
- Vartoti tik gerai išvirtus ar iškeptus kiaušinius. Tinkamai šiluminio apdoroto kiaušinio trynys neturi būti skystas ar minkštas;
- Išvirtus ar keptus kiaušinius suvartoti nedelsiant. Nelaikyti šiltų kiaušinių daugiau nei 2 valandas kambario temperatūroje;
- Vengti maisto su žaliais kiaušiniais, ypatingai namuose gamintų ledų, kremo, plakto trynio su cukrumi. Pramonės įmonėse šie maisto produktai gaminami iš pasterizuotų kiaušinių, todėl jie yra saugūs.
- Nevartoti žalios ar nepakankamai termiškai apdorotos mėsos, vištienos, žalių kiaušinių, nepasterizuoto ar nevirinto pieno.
- Nesuvalgytą maistą laikyti šaldytuve, o prieš vartojimą pakartotinai pakaitinti.
Kuo skiriasi medžiojamųjų žvėrių ir laukinių paukščių mėsa?
Medžiojamųjų žvėrių ir laukinių paukščių mėsa yra panaši į naminių, tačiau ir daug kuo skiriasi. Mėsos vertė priklauso nuo maistinių jos savybių, išvaizdos, skonio, sveikatingumo ir galimybės gauti gerą maisto produktą. Būdingos žvėrių ir laukinių paukščių mėsos savybės priklauso nuo daugelio veiksnių: amžiaus, lyties, mitybos, fiziologinės būklės prieš sumedžiojimą, sumedžiojimo metų laiko, pirminio apdorojimo, pervežimo, saugojimo ir kt.
Visuomet vertingesnė jaunų ir suaugusių žvėrių bei paukščių mėsa: ji yra skani, malonesnio skonio ir kvapo, lengviau paruošiama. Kai kurie jaunų žvėrių ir paukščių kepsniai, pavyzdžiui, šerniuko, kiškio, stirnos, fazano, kurapkos yra delikatesiniai. Senų ir labai senų žvėrių mėsa yra kieta, jos raumenų skaidulos stambios, joje mažiau visaverčių baltymų ir organizmui reikalingų aminorūgščių, todėl ji biologiškai ne tokia vertinga. Tokia mėsa ilgiau brandinama, jai daugiau reikia prieskonių.
Laukinių žvėrių ir paukščių organoleptinės savybės labai priklauso nuo jų mitybos. Pašarai turi didelę įtaką poodinių riebalų sudėčiai, jų kvapui ir skoniui. Pavyzdžiui, šernų riebaluose gali susikaupti ir kai kurių žemės ūkyje vartojamų cheminių medžiagų. Mažiau pašarai veikia kitų kanopinių žvėrių mėsos organoleptines savybes. Jie maitinasi tik augalinės kilmės pašarais.
Skirtingo skonio yra žvėrių bei laukinių paukščių patinų ir patelių mėsa, ypač senesnių. Geresnio skonio yra patelių mėsa, išskyrus atvejus, kai jos laukiasi prieauglio, kai maitina arba vedžioja jauniklius. Stambiųjų kanopinių žvėrių ir šernų patinų mėsa yra nemalonaus kvapo rujos metu. Jis kartais išnyksta mėsą brandinant, tačiau iš tokios mėsos gero kepsnio nepagaminsi.
Žvėrių ir laukinių paukščių mėsos skonis, maistingumas ir išvaizda priklauso nuo metų laiko, kada žvėris (ar paukštis) sumedžiotas. Kur kas blogesnė mėsa būna pavasarį, kai žvėrys ir paukščiai išvargę po sunkios žiemos bei ilgų kelionių. Mėsos biologinė vertė priklauso nuo žvėries sveikatos būklės. Šis veiksnys svarbus dar ir kitu požiūriu - nesveikų žvėrių mėsa gali sukelti pavojų žmogaus sveikatai. Tokią mėsą būtina nustatyta tvarka sunaikinti.
Kaip atpažinti nesveiko žvėries mėsą?
Darinėjant nušautą žvėrį, reikia kruopščiai apžiūrėti visus vidaus organus, vizualiai nustatyti žvėries kūno būklę, ją įvertinti pagal metų laiką, lytį ir kitas savybes. Pavyzdžiui, jeigu žvėris vėlyvą rudenį yra liesas, jau galima manyti, kad jis nesveikas. Ypač atsargiai reikia elgtis su šerniena, kurią visuomet kruopščiai turi patikrinti veterinarijos gydytojas.
Šernai kartais serga trichinelioze, kurią sukelia mažos 1,2-4,5 mm apvalios kirmėlaitės - trichinelės (Trichinella spiralis), matomos paprastai tik pro mikroskopą. Trichinelės dažniausiai kaupiasi diafragmos srityje ir kai kuriuose raumenyse. Trichinelioze serga ne tik šernai, bet ir meškos, kiaulės, vilkai, lapės, šunys, katės, graužikai bei kt. Trichinelių lervos yra labai atsparios (kadangi būna kapsulėse) ir žūva tik po ilgo šiluminio apdorojimo. Laukiniai žvėrys dar serga pasiutlige, brucelioze, tuberkulioze, paukščiai - ornitoze ir kt.
Pirminis sumedžiotų gyvūnų apdorojimas
Didelę įtaką laukinių žvėrių mėsos kokybei turi objektyvūs, priklausantys nuo medžiotojų, veiksniai. Svarbiausias momentas medžioklėje - šūvis. Nuo jo labiausiai priklauso ne tik medžioklės etika, bet ir ekonominiai rodikliai, o kartu ir mėsos vertė. Optimalus šūvis yra toks, kai po jo žvėris arba paukštis tuojau krinta ir tik tiek sužalojamas, kiek tai yra būtina. Ilgai vaikyto prieš šūvį arba po jo kanopinio žvėries mėsa yra kur kas blogesnės kokybės negu nušauto ramybės būsenos. Nuvargintų žvėrių raumenyse glikogeno yra apie pusantro karto mažiau negu nušautų normalios fiziologinės būsenos.
Sumedžiotus kanopinius žvėris (briedžius, elnius, danielius, stirnas, šernus ir kt.) reikia tuoj išskrosti ir išdarinėti. Tai medžiotojo „raudonasis darbas“. Nušovus kiškį, pirmiausia reikia išspausti šlapimo pūslės turinį, po to, jeigu oras šiltas, išdarinėti - išimti vidurius, plaučius, širdį ir kepenis, kad nuo jų neatsirastų nemalonaus kvapo. Be to, iš subproduktų gaminami patiekalai. Jeigu oras šaltokas, tai galima padaryti namuose. Tuomet galima surinkti ir kiškio kraują. Nušautus laukinius paukščius (išskyrus slankas, perkūno oželius ir kt.) taip pat tuoj reikia išdarinėti - perpjovus pilvo odelę, išimti vidurius, bet palikti širdį, plaučius ir kepenėles. Nuo visų žvėrių ir paukščių kepenų atskiriama tulžies pūslė.
Kuilių mėsos specifinis kvapas ir sprendimo būdai
Nuo 2018-ųjų Europos Sąjungoje draudžiama vyriškos lyties paršelius kastruoti be anestezijos. Vis labiau diskutuojama apie alternatyvą - penėti nekastruotus kuilius. Tačiau naujovių pradininkai susidūrė su esmine problema - kaip sumažinti specifinį kiaulienos kvapą?
Kuilio mėsos kvapą lemia dvi organizmo medžiagos - lytinis hormonas androstenonas ir skatolas. Androstenonas yra steroidinis sėklidėse gaminamas hormonas, kuris išsiskiria su seilėmis, konvertuojamas į feromonus ir veikia kiaulaičių ir paršavedžių poravimosi elgseną. Jis taip pat deponuojamas riebaliniame audinyje, tuo galima paaiškinti specifinį mėsos kvapą verdant. Skatolas gaminamas kuilio žarnyno bakterijų. Absorbuota į kraują ši medžiaga taip pat kaupiasi riebaliniame audinyje ir lemia vartotojui nepriimtinas skonines mėsos savybes.
Vokietijos mokslininkai tvirtina, kad nepageidaujamų junginių kiekį mėsoje įmanoma sumažinti, taikant genetinę atranką ir kryptingą veisimą. Vokietijos Getingeno universiteto Žemės ūkio mokslų fakulteto mokslininkai išskyrė geną, atsakingą už skatolo konversiją kepenyse. Ištyrus kastruotų ir nekastruotų paršų šoninės mėginius, įvertintas genų variantų ryšys su skatolo kiekiu mėsoje. Homozigotinį C geno variantą turinčių kuilių mėsoje specifinis kvapas juntamas dažniau nei kitų gentainių skerdienoje. „Pirmą kartą Vokietijos kiaulių populiacijoje atlikta šio geno veiksmingumo analizė", - teigia prof. Christophas Knorras.
Bavarijos valstybinio žemdirbystės instituto tyrėjai tvirtina, kad kuilių auginimas ūkiui gali būti parankus. Išvengus kastracijos - sumažėja darbo, gyvuliai išvengia infekcijų rizikos. Specifinio kvapo mėsos problema gali būti sprendžiama, koreguojant gyvulių racionus. Be to, mokslininkai pastebėjo, kad kuilių mėsa yra mažiau riebi, tačiau - baltymingesnė. Nekastruotų paršų mažesnės pašarų sąnaudos, geresnis pašarų konversijos koeficientas. Kuiliai per parą suvartoja tradiciškai mažiau (apie 0,1-0,3 kg) pašarų nei kastratai ar kiaulaitės, o vidutiniai paros priesvoriai siekia 850 gramų.
Maisto saugos pagrindai – maisto saugos kelionė nuo ūkio iki stalo
Nagų sveikatos signalai: ką rodo nago guolis?
Jūsų nagai gali būti vertingas informacijos šaltinis apie jūsų bendrą sveikatą. Prieš dažydami nagus, atidžiai juos apžiūrėkite, kad nustatytumėte bet kokius galimus sveikatos požymius.
Pabalę nagai
Jei jūsų nagai atrodo pabalę, tai gali būti mažakraujystės požymis. Mažakraujystę sukelia per mažas geležies kiekis kraujyje, dėl kurio išblyškusi veido oda, nuovargis ir nenatūraliai blyškūs nagai. Norėdami padidinti geležies kiekį, valgykite daugiau geležies turinčio maisto, pvz., ankštinių daržovių, raudonos mėsos, žalių lapinių daržovių ir riešutų. Taip pat galite vartoti geležies papildų. Būtinai pasitikrinkite kraują, kad įsitikintumėte, ar jūsų geležies kiekis yra tinkamas. Išbalę nagai taip pat gali būti diabeto ar kepenų ligų požymis, nes sergant tokiomis ligomis sutrinka kraujotaka. Jei turite įtarimų, apsilankykite pas šeimos gydytoją.
Pageltę, sustorėję nagai
Pageltę, sustorėję nagai gali rodyti grybelinę infekciją, kuri paveikė nago guolį ir pačią plokštelę. Kreipkitės į daktarą, kad išrašytų specialių vaistų.
Įdubimai ir grioveliai
Smulkūs nagų įtrūkimai ar duobelės gali liudyti, kad jums - uždegiminė liga psoriazė (žvynelinė), kuriai būdingas viso kūno pleiskanojimas, primenantis žvynus. Sergant psoriaze, sutrinka ląstelių vystymosi ciklas ir vienas iš galimų požymių - pažeisti nagai. Jie gali pradėti augti nenormaliu greičiu, atšokti nuo guolio, atsirasti duobelių, pakisti spalva, dingti blizgesys.
Horizontalios baltos linijos, einančios per visą visą nagą ir apėmusios ne vieną nagą, yra vadinamos Muehrcke’s linijomis. Jos gali signalizuoti apie kepenų, inkstų ligas arba baltymų bei kitų maistinių medžiagų trūkumą organizme. Baltų ruoželių gali atsirasti dėl sutrikusios kraujotakos nago guolyje. Pradžiai galite pamėginti valgyti daugiau baltyminio maisto ir stebėti, ar nagų būklė gerėja. Jei tos linijos trumpos, pavienės ir yra tik ant vieno nago, gali būti, kad tiesiog buvo sumuštas nagas. Palaukite, kol jis ataugs, ir ruoželių nebeliks.
Trapūs, lūžinėjantys nagai
Nulaužti nagą pasitaiko kiekvienai, tačiau jei taip nutinka dažnai, gali būti kalta jūsų skydliaukė. Ji reguliuoja medžiagų apykaitą, energiją, augimą. Jei sutrinka hormonų gamyba, gali pradėti slinkti plaukai, lūžinėti ir lėčiau augti nagai. Dėl sutrikusios skydliaukės funkcijos gali pagreitėti ląstelių apkykaita ir atsiskirti nagas nuo guolio (nagai tuomet atrodo tarsi atšokę). Jei ne tik lūžinėja nagai, bet ir kankina nuovargis, krečia šaltis, o veido oda keisto atspalvio, galite įtarti skydliaukės problemas.
Onicholizė: Nago atšokimas nuo guolio
Onicholizė yra patologinė būklė, kai nago plokštelė atšoka nuo nago guolio. Tokį nago atsiskyrimą gali sukelti tiek išoriniai, tiek vidiniai veiksniai, kurie sutrikdo įprastą nagų augimo procesą ir jį supančių minkštųjų audinių atsinaujinimą. Nagų matrica lieka nepakitusi, tačiau tarp plokštės ir nago guolio atsiranda „kišenė“. Ši būklė gali būti dalinė, kai nago atsiskyrimo nuo guolio ant kojų ar rankų nagų požymiai atsiranda tik vienoje pusėje, pavyzdžiui, palei šoninę odos raukšlę. Susidariusi “kišenė” tarp atšokusio nago ir guolio yra puiki terpė grybelinėms bei bakterinėms infekcijoms plisti.
Onicholizės gydymo veiksmingumas tiesiogiai priklauso nuo to ar ji buvo pastebėta laiku. Jeigu onicholizė yra jau įsisenėjusi kuo greičiau susisieksite su specialistu, kuris nustatys nagų atsiskyrimo priežastį ir paskirs reikiamus vaistus onicholizei gydyti, tuo didesnė tikimybė, kad problema bus visiškai išspręsta. Nagų onicholizės gydymas praėjus metam ar daugiau nuo pirmųjų ligos simptomų atsiradimo, deja, retai būna sėkmingas.
Paronichija: Odos aplink nagą uždegimas
Paronichija - ūminis arba lėtinis odos aplink nago kraštą (apynagės) uždegimas arba infekcija. Dažnai sukelia išoriniai veiksniai - darbas drėgnoje aplinkoje, nagus veikiantys chemikalai, traumos. Rečiau geležies stoka, kitos lėtinės ligos.