Malis, oficialiai Malio Respublika, yra Vakarų Afrikos valstybė be priėjimo prie jūros. Pietų Malis pasižymi turtinga istorija, įvairialype kultūra ir svarbia ekonomine reikšme. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius Pietų Malio miestus, atskleisdami jų geografines ypatybes, kultūrinį paveldą ir ekonominį indėlį, taip pat gilinsimės į regiono praeitį ir dabartines politines realijas.
Svarbiausi Pietų Malio Miestai
Pietų Malyje yra keletas svarbių miestų, kurie atlieka reikšmingą vaidmenį regiono ekonomikoje ir kultūroje.
Bamakas
Malio sostinėje Bamake gyvenanti Lietuvos garbės konsulė Malyje Viktorija Prėskienytė-Diawara sako, kad maliečiai prancūzams jaučiasi dėkingi. „Visi maliečiai, kurie buvo prieš prancūzus, dėkojo prancūzams, kad juos išlaisvino nuo islamo. Ir tos prancūzų vėliavėlės Bamake ir visur kitur yra perkamos kaip cukrus“, - teigia V. Prėskienytė-Diawara. Jos teigimu, šiuo metu Bamake mokyklos jau atidarytos, tačiau universiteto durys kol kas neatvertos. Moteris teigia laiką leidžianti namie ir laukianti skambučio, pranešančio, ar galima važiuoti į miesto centrą. „Šiandien pirmą dieną Malio televizija nebešoka ir nebedainuoja, bet duoda informaciją, kas dedasi fronte. Kiekviename rajone jie kuria apsaugos komitetus ir duoda informaciją, ką ir kaip daryti. Bet iš tikrųjų čia vyksta tikras karas, kuris, neaišku, kaip baigsis“, - sako V. Prėskienytė-Diawara.
Ségou
Ségou yra vienas didžiausių Malio miestų, įsikūręs Nigerio upės pakrantėje. Tai svarbus žemės ūkio centras, garsėjantis medvilnės, ryžių ir daržovių auginimu. Miestas taip pat pasižymi tradicine architektūra ir gyvybingu turgumi.
Sikasso
Sikasso yra miestas Pietų Malyje, netoli sienos su Burkina Fasu. Tai regiono sostinė ir svarbus prekybos centras. Sikasso garsėja savo turgumi, kuriame prekiaujama žemės ūkio produktais, gyvuliais ir amatais. Miestas taip pat pasižymi istoriniais paminklais, tokiais kaip Tata fortas, kuris mena Sikasso karalystės laikus.
Koutiala
Koutiala yra miestas Pietų Malyje, svarbus žemės ūkio centras. Miestas garsėja medvilnės auginimu ir perdirbimu. Koutiala taip pat pasižymi gyvybingu turgumi ir tradiciniais amatais.
Bougouni
Bougouni yra miestas Pietų Malyje, svarbus prekybos centras. Miestas garsėja savo turgumi, kuriame prekiaujama žemės ūkio produktais, gyvuliais ir amatais. Bougouni taip pat yra svarbus transporto mazgas, jungiantis Malį su kaimyninėmis šalimis.
Kita
Kita yra miestas Pietų Malyje, įsikūręs netoli Gvinėjos sienos. Miestas garsėja savo gamtovaizdžiu ir tradicine architektūra. Kita yra svarbus regioninis centras, kuriame vyksta prekyba ir amatai.
Nigerio Upės Vaidmuo
Svarbu pažymėti, kad Nigeris yra upė Vakarų Afrikoje, tekanti per Gvinėją, Malį, Nigerį, Beniną ir Nigeriją. Upės ilgis siekia 4160 km, todėl tai trečia pagal ilgį Afrikos upė po Nilo ir Kongo. Nigerio baseino plotas yra 2,1 mln. km2. Upė įteka į Gvinėjos įlanką (Atlanto vandenyną).
Malyje Nigeris iš pradžių teka siauru giliu slėniu į šiaurę (šis upės ruožas vadinamas Djoliba). Žemiau Faranaho miesto upė pasuka į šiaurės rytus, kur yra daug slenksčių ir krioklių (Bafaros, Sotoubos). Tarp Ségou ir Tombouctou miestų upė teka aliuvine Macinos lyguma, suskilusi į šakas, su daug senvagių, ežerų ir pelkių (vidinė Nigerio delta). Lietinguoju laikotarpiu upės šakos patvinsta ir užlieja deltos teritoriją (iki 100 km pločio). Netoli Tombouctou Nigeris pasuka į rytus, toliau - į pietryčius, teka per Sacharos pietinį pakraštį, kur yra daug rėvų. Prie Nigerio upės yra įsikūrę Sotoubos ir Sansandingo miestai Malyje. Nigerio vanduo naudojamas drėkinimui.
Bandiagaros Šlaitas: Gamtos ir Kultūros Simbiozė
Bandiagaros šlaitas yra smiltainio uolos Malyje, kurios iškyla daugiau nei 500 metrų virš jūros lygio. Atsikėlę prie šimtą mylių besitęsiančių Bandiagaros uolų, dogonai iš šių vietų išstūmė telemus, čiabuvius gyvenusius uolose. Dogonai netruko perimti senbuvių gyvenimo būdą. Jų gyvenamieji namai ir maisto produktų saugyklos, kaip ir telemų, pastatytos ant uolų šlaitų. Jie pasistatė čia laidojimo urvus ir ištisas gyvenvietes.
Pietų Malio Ekonomika ir Iššūkiai
Pietų Malio ekonomika daugiausia pagrįsta žemės ūkiu. Svarbiausios žemės ūkio kultūros yra medvilnė, ryžiai, kukurūzai, sorgai ir daržovės. Gyvulininkystė taip pat yra svarbi pragyvenimo šaltinis. Prekyba ir amatai taip pat vaidina svarbų vaidmenį regiono ekonomikoje. Tačiau Pietų Malis susiduria su daugybe iššūkių, įskaitant skurdą, maisto trūkumą ir aplinkos degradaciją. Sausros ir potvyniai daro didelę žalą žemės ūkiui ir pragyvenimo šaltiniams. Pasak Nigerio politologo R. Idrissos, vis dėlto pastangos stiprinti ekonomiką neretai žlunga ir dėl nestabilios politinės situacijos šalyje. „Vis dėlto galima pamatyti, kad Malyje dedamos pastangos sustiprinti ekonomiką: Malis tampa labai dideliu medvilnės gamintoju ir tiekėju, taip pat ryžių auginimas stiprėja ir auga. Bet ekonomikos augimas susijęs su politine situacija. Šaliai reikia stabilumo“, - tvirtina politologas R. Idrissa.
Turtingas Kultūrinis Paveldas
Pietų Malis pasižymi turtingu kultūriniu paveldu. Regionas yra įvairių etninių grupių, tokių kaip bambara, malinké, senufo ir dogonai, namai. Kiekviena etninė grupė turi savo unikalias tradicijas, papročius ir meną. Dogonų kultūra, susijusi su Bandiagaros šlaitu, yra ypač žinoma dėl savo tradicinės architektūros, religinių ritualų ir kaukų meno.
Timbuktu: Islamo Mokslo ir Prekybos Centras
Nors Timbuktu geografiškai nėra Pietų Malyje, svarbu paminėti jo kultūrinę reikšmę. Timbuktu buvo svarbus islamo mokslo centras, garsėjęs savo rankraščių bibliotekomis. Iš senųjų Timbuktu bibliotekų iki mūsų dienų išliko apie 700 tūkst. knygų ir rankraščių. Dabar vietos gyventojų ir pasaulio mokslininkų dėka daugiau kaip 40 000 puslapių, apimančių XI-XX a., yra prieinami. Jie pagaminti iš įvairių medžiagų - nuo gyvūnų odos iki itališko popieriaus ir parašyti gražia arabų kaligrafija. Timbuktu išaugo tūkstančiai pastatų, tarp jų - dešimtys mečečių. Pagrindinė konstrukcinė medžiaga buvo medis, o statybinė medžiaga - nedegto molio plytos. Nors gali atrodyti, kad tokia medžiaga neilgaamžė, daug senovinių pastatų išliko iki mūsų dienų. Timbuktu senamiestis įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.
Senovės Malio Imperija: Klestėjimas ir Valdovai
Senovės Malis buvo viena didžiausių ir stipriausių viduramžių Afrikos valstybių. Ji gyvavo regione, vadintame Vakarų Sudanu - vakarinėje Afrikos dalyje į pietus nuo Sacharos dykumos. Šalis susikūrė panašiu laiku kaip ir Lietuvos valstybė - apie 1230 m. - ir gyvavo iki 1545-ųjų. Valstybės įkūrėjais tapo malinkių tautybės žmonės. Iš pradžių Malis buvo nedidelė kunigaikštystė Nigerio upės aukštupyje.
Valstybės įkūrimas ir stiprinimas
Šalimais gyvavo susų tautybės žmonių gyvenama Kaniagos valstybė, o Malis buvo priklausomas nuo tuomet galingos Ganos. Bet pamažu kunigaikštystė išsivadavo iš priklausomybės, sustiprėjo, sukūrė pajėgias ginkluotąsias pajėgas, kol galiausiai, valdant Sundiatai Keitai, dar žinomam Malio Liūto pravarde, užkariavo kaimyninius kraštus, tarp jų ir Kaniagą, o seniau galingą Ganą pavertė savo vasale. Sundiata Keita daug jėgų skyrė valstybei stiprinti. Jis rūpinosi ne tik aukso ir kitų metalų gavyba, bet ir organizavo irigacinių įrenginių statybą, nurodė kirsti miškus ir steigti kaimus iki tol neapgyvendintose teritorijose. Buvo auginamos įvairios žemės ūkio kultūros, tarp jų ir audiniams gaminti labai reikalinga medvilnė. Imperatorius rūpinosi tradicine kultūra, palaikė griotus - profesionalių dainininkų, muzikantų ir pasakotojų kastą. Iš tų laikų išliko tradicinis maliečių epas „Apie Sundiatą“. Po Sundiato Keitos šalį valdė trys jo sūnūs, paveldėję iš tėvo stiprią valstybę su išvystytu kelių ir kasyklų tinklu. Taip Malis, kurio valdančioji viršūnė, o palaipsniui ir didesnė dalis paprastų gyventojų iš arabų perėmė islamą, po truputį virto imperija. Svarbiausia, kad ši valstybė užėmė didžiąją dalį aukso turtingų Vakarų Afrikos rajonų.
Mansa Musa ir Imperijos Klestėjimas
Mansa Musa senovės valstybės Malio imperatoriumi tapo 1312 m. ir valdė šalį iki 1337 m. Jis buvo Lietuvos valdovo Gedimino amžininkas, valdęs didelę šalį vakarinėje Afrikos dalyje, dabartinių Malio, Nigerio, Senegalo, Gambijos, Gvinėjos, Burkina Faso ir kai kurių kitų šalių teritorijoje. Jo valdymo laikais šalis pasiekė didžiausią klestėjimą, o valdovo rankose buvo sutelkti neregėti aukso ištekliai. Kai kurie autoriai teigia, kad būtent jis buvo turtingiausias visų laikų pasaulio žmogus. Po Abu Bakro II išplaukimo į kelionę, Musa tapo naujuoju Malio imperatoriumi - Mansa Musa. Jo valdymo laikais šalis pasiekė didžiausią klestėjimą ir tarptautinę šlovę. Krašte toliau buvo plėtojami prekybos keliai, steigiamos mokyklos, statomos įstabaus grožio mečetės, augo miestai. Be aukso ir vario, šalyje buvo išgaunamas dar vienas strateginės svarbos produktas - druska, be kurios sunkiai įsivaizduojamas įvairių maisto atsargų išsaugojimas.
Prie Mansos Musos šlovės ypač prisidėjo garsusis Mansa Musos chadžas - piligriminė kelionė į už tūkstančių kilometrų, Arabijos pusiasalyje esantį šventąjį musulmonų miestą Meką. 1324 m. imperatorius su itin gausia palyda (vieni šaltiniai nurodo 40 tūkst., kiti - net 60 tūkst. žmonių, kurių dalį taip pat sudarė piligrimai, o kiti buvo vergai) milžinišku karavanu leidosi kone per visą Afriką, per Sacharos dykumą iš Malio į Egiptą, o iš ten per Sinajaus pusiasalį į Arabiją. Pats imperatorius jojo puikiu žirgu. Paskui jį sekė prašmatni palyda, taip pat tūkstančiai vergų. Viskas žibėjo auksu. Gabentos ir kitos gėrybės: dramblio kaulas, sidabras, ginklai, papuošalai. Pakeliui Mansa Musa visus stebino gausiomis dovanomis. Malio valdovas ypač sužibėjo Egipte. Pasiekęs šią šalį, Mansa Musa atsisakė, skirtingai nei visi iki šiol čionai atvykdavę Afrikos valstybių valdovai, bučiuoti žemę priešais Egipto sultoną Muchamedą I al Nasirą, pareiškęs, jog yra pasirengęs nusilenkti tik pačiam Alachui. Nepaisant to, Egipto sultonas priėmė Malio valdovą labai draugiškai. Per Kairą Mansa Musa su palyda praėjo taip, kad savo karavano didybe pribloškė didžiojo arabų miesto gyventojus. Įsijautęs Mansa Musa apdalijo auksu daugybę sultono dvariškių ir valdininkų. Galiausiai, pasukęs Mekos link, jis susivokė, kad dar nepasiekus šventojo miesto jau išdalyta didesnė dalis aukso. Jo dvariškiai netgi puolė skolintis pinigų. O auksas Egipte ir kone visame Viduržemio jūros baseine kuriam laikui nuvertėjo, bet išaugo paprastų produktų ir kitų prekių kainos. Preliminariai skaičiuojama, kad Mansa Musa pakeliui išdalijo apie 12 tonų aukso ir daugybę kitų dovanų. Interneto puslapis „Celebrity Net Worth“ atliko išsamią studiją ir paskelbė dvidešimt penkis turtingiausius kada nors Žeme vaikščiojusius žmones. Jų turtai skaičiuojami šimtais milijardų litų. Vėliau, atsižvelgiant į infliaciją, jų turtai buvo konvertuoti į JAV dolerius pagal 2012 metų antrojo pusmečio kursą.
| Vieta | Vardas | Šalis | Apytikslis turtas (USD) |
|---|---|---|---|
| 1 | Mansa Musa I | Malio imperija | 400 milijardų |
| 2 | Rothschildų šeima | Tarptautinė | 350 milijardų |
| 3 | John D. Rockefeller | JAV | 340 milijardų |
| 4 | Andrew Carnegie | JAV | 310 milijardų |
| 5 | Nikolajus II | Rusija | 300 milijardų |
| ... | ... | ... | ... |
| 12 | Billas Gatesas | JAV | 136 milijardai |
| 22 | Carlosas Slimas Helu | Meksika | 68 milijardai |
Valdovų permainos ir Abu Bakro II ekspedicija
Bet laikui bėgant pasitaikė ir ne tokių sėkmingų valdovų. Pats blogiausias buvo Kalifa Keita - tikėtina, dvasinę negalią turėjęs valdovas, kuris linksmindavosi į pavaldinius šaudydamas iš lanko. Bet ir šie neilgai tvėrė tokias patyčias ir sadizmą - praėjus mažiau nei metams nuo sosto užėmimo, šis imperatorius buvo nužudytas. Vėliau šalį valdė Abu Bakras I, o jį pakeitęs į valdžią po perversmo atėjęs buvęs vergas Sakura dar labiau sustiprino prekyba su Magribu (šiaurės vakarine Afrikos dalimi) ir Egiptu. Karavanai vyko tūkstančius kilometrų per Sacharos platybes, kur oazėse buvo įrengtos atokvėpio vietos, o pakeliui iškasta daug šulinių. Sakura užkariavo didelį ir svarbų Gao miestą (dabartiniame Malyje), iš kurio atsišakojo daugybė prekybos kelių. Sakura pirmasis iš Malio imperatorių atliko šventąją musulmonų kelionę chadžą ir aplankė Meką, bet pakeliui namo buvo nužudytas. Į sostą sėdo Sundiato Keitos įpėdinis Abu Bakras II. Po kurio laiko devintasis imperijos valdytojas Abu Bakras II atsisakė sosto ir nusprendė užsiimti Atlanto vandenyno tyrimais. Jis pasistatė daug laivų (jo meto šaltiniai kalba apie du šimtus, bet veikiausiai tai gerokai padidintas skaičius) ir išplaukė į Atlanto vandenyną. Vieno laivo kapitonas netrukus apsisuko ir grįžo, neįveikęs iššūkių ir pabūgęs galimos žūties. Kiti laivai plaukė toliau ir dingo toli už horizonto. Nė vienas jų negrįžo prie Malio imperijos krantų. Panašu, kad ekspedicija žuvo per kokią nors didelę audrą, juolab kad ir to meto afrikiečių laivai, tikėtina, nebuvo gerai pritaikyti plaukioti vandenynų platybėse. Tiesa, kai kas mano (ypač šiuolaikiniame Malyje), kad Abu Bakro II ekspedicija perplaukė Atlantą ir pasiekė Naujojo Pasaulio krantus. Vis dėlto daugelis mokslininkų tokią prielaidą laiko marginaline, nes, jų nuomone, Amerikoje neaptikta jokių bent kiek akivaizdžių paliudijimų, kad šios ekspedicijos dalyviai galėjo perplaukti vandenyną ir išsilaipinti vakarinėse jo pakrantėse.
Imperijos žlugimas
Mansa Musa galiausiai pasiekė Meką, atliko chadžą, bet pakeliui namo dėl įvairių priežasčių (klajoklių genčių puldinėjimų, ligų, vandens stygiaus eiliniams kelionės dalyviams ir vergams) prarado net trečdalį žmonių. Atrodytų, ši kelionė turėjo labai nuskurdinti Malį, bet to neįvyko. Kol valdovas buvo savo didžiojoje kelionėje, jo paliktas didysis viziris sugebėjo surengti karo žygį, prijungti naujų teritorijų, numalšinti kilusį vietinių Malio gyventojų maištą. Mansa Musa kilniaširdiškai nusprendė maištininkų nebausti ir netgi išdalijo jiems dovanų, taip pat pastatė daug naujų mečečių, siekdamas, kad valdinių mintys gręžtųsi ne į žemiškus dalykus, bet į Dievą. Po Mansos Musos mirties sostą perėmė jo sūnus, kurio valdymo laikais šalį užgriuvo karai. Sustiprėję kaimynai ėmė puldinėti turtingą valstybę, gviešdamiesi jos turtų. Malyje taip pat prasidėjo perversmų, vidaus karų virtinė. Ilgainiui šalis vis labiau silpo. Timbuktu užkariavo tuaregai, kelias kitas sritis - pietiniai ir rytiniai kaimynai.
Sudėtinga Politinė Situacija ir Konfliktai
Tačiau Pietų Malis jau antrą savaitę bando atsilaikyti prieš islamistinių grupuočių puolimą, kurios beveik metus valdo šiaurinę valstybės dalį. Būtent islamistinių grupuočių keliama grėsmė ne tik Afrikai, bet ir likusiai pasaulio daliai, paskatino Prancūziją imtis ryžtingų veiksmų ir siųsti karinius dalinius į savo buvusią koloniją. Prancūzijos intervenciją į Malį palaimino tiek NATO, tiek Jungtinės Tautos, o jai artimiausiu metu žada padėti ir kitos Europos Sąjungos šalys. Praėjusią savaitę pasaulio žiniasklaidos dėmesys nukrypo į retai naujienų laidose aptariamą Šiaurės vakarų Afrikos valstybę - Malį.
Prieš penkiasdešimtmetį iš kolonijinės sistemos išsivadavęs Malis tapo etniškai suskaldyta valstybe. Šiaurės rytinėje šalies dalyje gyvena tuaregai, kurie savo etnine kilme labai skiriasi nuo pietiniame Malyje gyvenančių juodaodžių afrikiečių. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesoriaus politologo Egdūno Račiaus, nuo pat Malio nepriklausomybės paskelbimo tuaregai siekė sukurti atskirą valstybę. „Po praėjusiais metais įvykusio karinio perversmo tuaregų lyderiai tiesiog pasinaudojo situacija, kad Bamako mieste, sostinėje, nebuvo tvirtos valdžios ir paskelbė savo nepriklausomos, visiškai naujos - Azavado valstybės įkūrimą. Tokiu būdu, galima sakyti, de facto, Malis buvo padalintas į [dvi dalis]: su sostine Bamaku - pietinę dalį, tebevaldomą pirmiausia karinės chuntos, dabar, galima sakyti, civilinės administracijos, ir šiaurinę dalį, kurią pradžioje, atrodė, pradės valdyti tuaregų separatistai. Bet, kaip mes matome, vėliau patys tuaregai buvo nustumti į šoną, kai iš Alžyro ir kitų Pietų Afrikos valstybių atvykę radikalūs smogikai kovotojai išstūmė juos į paraštes ir patys pradėjo kontroliuoti Azavado valstybę“, - pasakoja politologas E. Račius.
Malio kaimyninėje valstybėje Nigeryje gyvenantis Vakarų Afrikos šalių politologas Ramanas Idrissa akcentuoja, kad konfliktas visuomenės dėmesio centre atsirado tik dabar todėl, kad iki praėjusios savaitės tarp islamistų grupuočių valdomo Šiaurės Malio ir maliečių valdomos pietinės šalies dalies veikė taikos sutartis. „Praėjusią savaitę islamistai nusprendė sulaužyti susitarimą ir pulti Pietų Malį. Jie užėmė vieną labai strategiškai svarbų miestelį - Koną, kuris atveria duris į Pietų Malį. Taigi tai rodo, kad jie nusprendė pulti Malį, o staigi prancūzų reakcija sustabdė tolimesnį šalies puolimą. Bet dėl prancūzų intervencijos, galima sakyti, Malyje prasidėjo karas“, - įsitikinęs politologas R. Idrissa. Tai, kas šiuo metu vyksta Malyje, stebi dešimtys žurnalistų iš viso pasaulio. Tačiau žiniasklaida skelbia, kad kol kas patekti į karo zonas beveik neįmanoma. Tuo metu Prancūzijos valdžia pripažįsta, kad konfliktas Malyje sudėtingesnis nei atrodė.
Pasak LRT radijo bendradarbio Paryžiuje Valdo Papievio, Prancūzijos valdžia skubiai sureagavo į kilusį konfliktą ne tik dėl Malio gyventojų saugumo, bet ir dėl ten gyvenančių prancūzų bei baimės, kad islamistinės grupuotės Malį gali paversti teroristine valstybe. „Prancūzijos gynybos ministerijos aiškinimu, užimdami Koną, islamistai sukilėliai peržengė raudonąją ribą, virtualią demarkacijos ribą, skyrusią Pietus ir Šiaurę. François Hollande`as piktinosi žiaurumu ir fanatizmu su „al-Qaeda“ susijusių grupuočių, kurios keliančios grėsmę pačiam šios šalies egzistavimui, jos gyventojų saugumui ir 6000 joje gyvenančių prancūzų“, - sako V. Papievis. Jis pasakoja, kad Prancūzijos prezidentūra patikslino, esą sprendimas intervenciją pradėti buvo priimtas susitarus su Malio prezidentu. „Vos prasidėjo Prancūzijos karinės operacijos Malyje, iš karto pasipylė islamistų grasinimai keršyti. Vos tik buvo pasiųstos Prancūzijos pajėgos į Malį, šalyje sustiprintas saugumas“, - tvirtina V. Papievis.
Tačiau anot V. Prėskienytės Diawaros, demokratijos šalyje nėra ir apie ją nėra ko svaičioti. „Apie kokią demokratiją mes galime šnekėti, kada 75 proc. žmonių - neraštingi. Mano namuose dirba tarnas. Jis neturi nei asmens liudijimo, nežino, nei kada gimęs, nei kas jis toks yra“, - teigia moteris. Vis dėlto, pasak R. Idrissos, ar islamistams pavyks pasiekti savo tikslą ir Vakarų Afrikoje įkurti islamistinę valstybę, priklauso ne tik nuo paties Malio ar Prancūzijos, bet ir Malio kaimyninių valstybių pastangų. „Tikiu, kad šis konfliktas gali būti trumpas, ypač, jei Malio kaimynai greitai susivienys su Prancūzija ir padės šaliai, kovojant su džihadistais. Ir svarbiausi kaimynai šiam tikslui pasiekti yra Mauritanija ir Alžyras. Ypač Alžyras, nes dauguma islamistų atvyksta iš šios šalies ir nuo tada, kai jie užėmė Šiaurės Malį, jų gaunama ginkluotė tikriausiai yra pervežama per Alžyro sieną“, - svarsto R. Idrissa. Jo manymu, jei Mauritanija ir Alžyras susivienytų su Prancūzija, jie šį konfliktą galėtų paversti nežymiu kariniu veiksmu. Tuo metu, jei susivienyti nepavyktų, kova esą nebūtų tokia veiksminga ir padariniai galėtų būti labai dideli. „Tai gali paveikti ne tik Malį, tai paveiks visą regioną ir galimas daiktas netgi Europą“, - mano Nigerio politologas R. Idrissa. Analitikų vertinimu, jei islamistų grupuočių veikla nebus efektyviai užgniaužta, Vakarų Afrikos regionas gali atsidurti islamistų įtakos zonoje.
Islamistinės Grupuotės Malyje
Islamistinės grupuotės, kurios kol kas vieningai veikia Malyje, yra sudarytos iš trijų skirtingų grupių:
- Tuaregų nacionalistai
- Tuaregai, atvykę po Libijos režimo nuvertimo, pasižymintys religiniu fanatizmu
- Arabiškai kalbantys islamistai iš Šiaurės Afrikos, siejami su teroristine „al-Quedos“ grupuote
Pasak profesoriaus E. Račiaus: „Kad tiek Prancūzijai, tiek turbūt visai pasaulio bendrijai, naujos valstybės de facto (o vėliau galbūt ir de jure), tokios kaip Azavado susikūrimas nėra toks didelis iššūkis. Tokių naujų valstybių per pastaruosius dešimtmečius buvo sukurta tikrai nemažai. Problema ne tame, kad tuaregai turėtų savo valstybę, o tame, kad toje teritorijoje pradėtų veikti smogikų - džihadistų mokymo centrai, bazės, kuriuose būtų ruošiami asmenys savižudiškiems išpuoliams“. Jo įsitikinimu, vėliau tuos išpuolius esą stengtųsi surengti prieš Jungtines Valstijų, Jungtinės Karalystės, Prancūzijos ir kitų Vakarų valstybių interesus tiek Afrikoje, tiek Europoje ir Šiaurės Amerikoje. „Šis baiminimasis turi pagrindo, nes patirtis rodo, kad apleidus tam tikras teritorijas (jeigu tai yra žlugusios valstybės, tokios kaip, pavyzdžiui, Afganistanas, Jemenas ar Somalis), jose pradeda kurtis įvairios smogikų stovyklos, kurios realiai tampa pirmiausia regionine, o paskui net ir globalia grėsme“, - tvirtina prof. E. Račius.
Islamistinės grupuotės suaktyvėjo pastaruoju metu. Šis suaktyvėjimas, anot prof. E. Račiaus, susijęs su „arabų pavasariu“ ir valstybės žlugimu. Esą buvo vykdytas karinis perversmas, po kurio, tos separatistinės grupės, puoselėjusios lūkesčius sukurti savo suverenią valstybę, rado progą tai padaryti. „Bet, aišku, galima sieti pirmiausia su visu „arabų pavasariu“, Libija, kur dalis tuaregų kovojo M. Gaddafi pusėje. Žlugus M. Gaddafi režimui, didžiuliai ginklų arsenalai iškeliavo iš Libijos tiek į Nigerį, tiek į Alžyrą, tiek galiausiai ir į Malio Šiaurę“, - teigia prof. E. Račius. 75 proc. Malyje gyvenanti V. Prėskienytė Diawara sako, kad šiuo metu islamistinės jėgos siekia į savo veiklą įtraukti kuo daugiau jaunimo ir islamistinę Malio visuomenę supriešinti su likusiais šalies gyventojais. „Mečetėse jie ten tokias kalbas skelia, jaunimą ginkluoja... Aš buvau svečiuose pas vienus maliečius. Jis yra musulmonas, bet jis buvo pasitikslinęs, kad mula skelia tokius pamokslus, kad negalima skust barzdų, negalima sėdėt už vieno stalo ir sveikintis su kitataučiais ir kitatikiais ir t.t.“, - sako V. Prėskienytė Diawara. Ji pasakoja, kad tokios kalbos prasidėjo, todėl, kad nebuvo kontrolės.
Pietų Malio Turizmo Potencialas
Pietų Malis turi didelį turizmo potencialą. Regionas gali pasiūlyti lankytojams įvairias patirtis, įskaitant gamtos grožį, kultūrinį paveldą ir nuotykius. Vyrauja lyguminis reljefas. Klimatas žemyninis tropinis, pietvakariniame pakraštyje - subekvatorinis. Beveik visa Afrika turizmo požiūriu - juoda dėmė ir ten dar gali jaustis taip, kaip jausdavosi XIX a. keliautojai, keliaudami į savotišką nežinią. Baltaodis daugelyje Juodosios Afrikos šalių dar badomas pirštais ir šaukiama „baltasis!“, o turizmas yra beveik nežinomas dalykas, su visais to pliusais ir minusais. Daugelyje žemėlapyje tamsiai žaliai pažymėtų šalių turistų neįsivaizduojamai mažai - pavyzdžiui, Malyje - apie 100 kartų daugiau gyventojų, nei kasmet aplanko turistų. Keliaujant per šalį vis dar galima jaustis kaip užsienio šalyje, o ne muziejuje.
