Pietų Afrika, tolimas ir margas žemynas, per istoriją viliojo lietuvius ir Lietuvos žydus dėl įvairių priežasčių - ekonominių galimybių, bendruomenės kūrimo ir, vėliau, misionieriško pašaukimo. Šiame straipsnyje apžvelgiame istorinius migracijos srautus iš Lietuvos į Pietų Afriką ir gilinamės į šiuolaikines misijų patirtis, atskleisdami Afrikos Bažnyčios unikalumą, kultūrinę įvairovę ir misionieriaus kasdienybės iššūkius.
Istorinis kontekstas: lietuvių ir Lietuvos žydų migracija į Pietų Afriką
Nors šiandien kalbėdami apie emigraciją dažniausiai minime Norvegiją ar Jungtinę Karalystę, tačiau prieš pusantro šimtmečio lietuvių ir Lietuvos žydų akys krypo kitur - į Ameriką, Palestiną, o Pasvalio žydų bendruomenė kūrėsi net Pietų Afrikos Sąjungoje. Lietuvoje pirmoji masinė emigracijos banga vyko 19 amžiuje.
Vilniaus universiteto istorikė Dovilė Čypaitė-Gilė aiškina, kad žmonės savanoriškai emigravo dėl ekonominių sumetimų ir, tiesą sakant, dėl galimybės emigruoti dėl traukinių. 19 amžiuje pagrindinis migracijos taškas buvo Jungtinės Amerikos Valstijos, tačiau krypčių būta įvairių.
Net 19 amžiuje su ta pačia modernizacija, pramonės perversmu atsirado ir labai daug save reklamuojančių laivybos įmonių. 19 amžiaus viduryje jos nusprendė, kad reikėtų kažkaip praplėsti verslą, pradėti gabenti žmones. Būtent tuo tašku pasirinko Lietuvos teritoriją. Didžiosios Britanijos laivybos įmonės tuomet konkuravo su vokiečių laivybos įstaigomis, o britai pirmieji pradėjo reklamuotis Lietuvos teritorijoje bei žmonėms siūlyti nemokamas keliones.
Reikia suprasti ir tą tuometinę Pietų Afrikos Sąjungos situaciją, kad baltaodžiai ten buvo proteguojami, ir emigrantai iš Rytų Europos ten buvo laukiami. Pasisekus vienam, tos legendos atkeliaudavo. Jos buvo įvairiausios. Vieni rašydavo, kad ne, neatvykit čia, čia tikrai liūtai gatvėmis vaikšto, o kitu atveju sakydavo: atvykite į Pietų Afriką.
Žydų bendruomenės vaidmuo migracijoje
Žydų bendruomenės tinklaveika pradėjo vystytis dar 19 amžiaus viduryje, o įvairios organizacijos puikiai komunikavo tarpusavy. Netgi buvo vadovėliai, kaip nuvykti, ką turėti, ką pasiimti. Iš tikrųjų tos informacijos buvo gana daug, ir ji pradėjo sklisti bendruomenėje.
Nors Rytų Europos regiono žydai rinkosi migraciją į Pietų Afriką, ši kryptis nebuvo labai populiari tarp etninių lietuvių, kurie dažniau savo galutiniu kelionės tikslu rinkdavosi JAV. Žydų bendruomenė emigruodavo kartu su savais, jie kviesdavo savo giminaičius, savo štetlo gyventojus. Tačiau konsulo veikla paskui nutrūko, pamačius, kad žydai yra daugiau susikoncentravę savo bendruomenėje, nėra taip susikoncentravę į ryšius su Lietuva. Daugelis emigravo iš tuometinės Rusijos imperijos, kai dar Lietuva kaip nepriklausoma šalis neegzistavo, todėl kažkaip labiau organizavosi atskirai.
Ekonominės priežastys ne visada buvo pagrindinė žydų migracijos priežastis. Jaunoji karta, išgirdusi apie tas legendas, bandydavo išvykti, norėdama tobulėti. Atsiminimuose rašoma, kad, tarkim, „mano brolis studijuoja Ješivoje - tokioje religinėje mokykloje. Aš nenoriu studijuoti. Aš noriu išvykti ir gauti kitokį išsilavinimą.“
Migracijos krypčių pokyčiai
Istorikė Dovilė Čypaitė-Gilė pabrėžia, kad iki Pirmojo pasaulinio karo pagrindinė emigracijos šalis apskritai iš Rytų Europos buvo JAV. Taip pat Lietuvos žydams daugiau buvo būdinga ir Pietų Afrika, taip pat tuometinė Palestina. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui tos kryptys šiek tiek pasikeitė. Lietuvių emigracijoje pagrindinis kraštas pasidarė Pietų Amerikos šalys.
Apibendrinant migracijos kryptis, galima pateikti šią lentelę:
| Migracijos Laikotarpis | Rytų Europos gyventojai | Lietuvos žydai | Etniniai lietuviai |
|---|---|---|---|
| Iki Pirmojo pasaulinio karo | JAV (pagrindinė) | JAV, Pietų Afrika, Palestina | JAV (dažniau) |
| Po Pirmojo pasaulinio karo | JAV (išlieka svarbi) | JAV (išlieka svarbi) | Pietų Amerikos šalys |
Jėzuito Eugenijaus Markovo SJ misijos patirtys Afrikoje
Eugenijus Markovas SJ - jėzuitas, Kauno jėzuitų gimnazijos kapelionas, baigęs filosofijos studijas Vokietijoje ir sugrįžęs po jų į Lietuvą suprato, kad trokšta iššūkių, nuotykių ir mėginti įgyvendinti tikrą jėzuitišką pašaukimą. Taip jis atsidūrė Kenijoje ir ten trejus metus studijavo teologiją. Apie šią patirtį jis dalinosi su Lietuvos jaunimo dienų dalyviais bei sutiko dar kartą prisiminti ir apmąstyti, kas yra tikras misionierius, teologinės studijos, Afrikos Bažnyčia bei šio žemyno kultūra.
Teologijos studijos ir tikėjimo išraiška Afrikoje
Pirminė Eugenijaus Markovo gyvenimo ir buvimo priežastis Afrikoje buvo teologijos studijos Kenijoje. Teologija Afrikoje labai panaši į likusio pasaulio. Mokomasi Romos Katalikų Bažnyčios teologijos ir naudojamasi puikia biblioteka. Afrika įdomi tuo, kad čia atvažiuoja geriausių pasaulio universitetų dėstytojai ir dėsto vieną semestrą. Eugenijui teologija buvo ne studijos, bet pats gyvenimas, nes jis prisilietė prie daugybės žmonių.
Vienas iš skirtumų tarp Afrikos ir Europos yra liturgija, tikėjimo išraiška. Afrikoje yra bažnyčių, kurios egzistuoja 50 ar 100 metų, tačiau galima rasti ir ką tik įsisteigusių parapijų. Jose tikėjimas išreiškiamas džiaugsmu, šokiu, ekspresija. Afrikiečiai kitaip išreiškia džiaugsmą; europiečiai daug santūresni, ramesni. Lietuvoje dažnai pritrūksta džiaugsmo, mūsų tikėjimas yra kontempliatyvus, pripažįstant savo kaltes ir ieškant ramybės. Afrikiečių džiaugsmas kitoks - ką turi, tuo ir džiaugiasi.
Afrikos teologija diskutuoja apie sąlyčio tarp vietinių kultūrų ir krikščionybės taškus. Pastebima, kad kultūroje esantys netinkami dalykai pasitraukia atėjus religijai. Pavyzdžiui, anksčiau gimęs neįgalus vaikas būdavo tiesiog išmetamas, o atėjus krikščionybei imta sakyti, kad tai nėra gerai, reikia jam padėti, auginti, galbūt geriau atiduoti į prieglaudą ar ligoninę. Sava kultūra išlieka, bet krikščioniškos vertybės tampa labai brangios.
Dar vienas teologinis skirtumas - tai spalvos. Vakariečiams violetinė yra gedulo spalva, o afrikiečiams priešingai - gedulo spalva yra geltona. Tad teologai diskutuoja, kiek toli galima žengti liturgijoje. Tarkime, Afrikoje žmonės neturi duonos, jie gamina ugali - kukurūzų košę.
Tikrasis ir netikrasis misionierius
Kalbėdamas apie misiją, Eugenijus Markovas išskyrė du misionieriaus tipus - tikrąjį ir netikrąjį misionierių. Būdamas Afrikoje jis sutiko tikrųjų misionierių, kurie 50 ar 60 metų gyvena Afrikoje, pastatė bažnyčią, ligoninę, mokyklą, subūrė bendruomenę, pakrikštijo tūkstančius žmonių. Pats Eugenijus savęs nelaikė tokiu misionieriumi, nors prisiliečiau prie misijų ir jo misija buvo kultūrinė, pažintinė, artimai bendravo su vietiniais. Jėzuitų draugija deklaruodavo, kad reikia skirti dėmesio Afrikai, tačiau mažai kas tai darydavo konkrečiai. Dėl to Eugenijui ir kilo mintis ten vykti, pagyventi ir pačiam pamatyti.
Kokios pagalbos reikia Afrikai?
Daugelis iš mūsų iki galo nesuprantame, kokios pagalbos iš tikrųjų reikia afrikiečiams ir kokia ta misija turėtų būti. Veikiausiai kultūrinio modelio perduoti nereikėtų, ypač geopolitinio, pavyzdžiui, kad demokratiškai rinktų valdžią, demokratiškai gyventų, pasikliautų vakarietiškom vertybėm. Priespauda niekur neveikdavo, kad ir koks geras tas modelis būtų. Tad dabar Vakarų pasaulis atranda, kaip būti su jais, o tai reiškia - bendradarbiauti.
Tokiu pavyzdžiu galime laikyti ir katalikišką universitetą Kenijoje. Afrikiečiai neretai svajoja gyventi, studijuoti Vakarų pasaulyje, o pamatę, kad keli europiečiai atvyksta pas juos mokytis, nustemba ir jaučia stimulą stengtis, kažką keisti. Svarbu suprasti, jog Afrika yra margaspalvė - joje yra ne tik skurdo, vargo ir egzotikos, bet ir didžiuliai miestai, dangoraižiai, prabangūs automobiliai ir geras gyvenimas. Kai nutinka nelaimės ar vystomi projektai, padėti reikia, tačiau ne tik Afrikoje, bet ir Lietuvoje.
Švietimo svarba ir stereotipai
Skirtumai Afrikoje priklausomi nuo regiono. Kenija laikoma išsivysčiusia šalimi, tačiau po karo atsigaunančioje Ugandoje matoma daug skurdo, ir ten ne visi vaikai gali eiti į mokyklą. Būna taip, kad jeigu kaime yra mokytoja(s), tai jie sukviečia vaikus po medžiu ir moko. Kiekvienas medis kaime yra mokykla. Jeigu įmanoma, steigiama mokykla. Prie to labai prisideda ir Katalikų bažnyčia.
Švietimo ministerijos darbuotojai Sudane yra buvę jėzuitų mokyklos auklėtiniai, kurie kviečia prisijungti prie švietimo sistemos kūrimo ir jos pertvarkos. Net pabėgėlių centruose, kad ir Kenijoje ar Ugandoje, atidaroma mokykla ar universiteto filialas, kuris gali mokyti studentus kompiuterinio raštingumo. Tada penkerius ar šešerius metus stovykloje praleidęs pabėgėlis gauna pažymėjimą, kad išklausė Džordžtauno universiteto kompiuterio kursus ir gali susirasti darbą.
Mums neretai atrodo, kad afrikiečiai tarsi vargo pelės, kurios tik ir laukia turtingo vakariečio pinigų. Dažnai įsivaizduojama, kad Afrikoje daug atsilikimo, senovės, gūdūs viduramžiai su deginamomis raganomis, kur aplink laksto tik liūtai, vien dykumos be jokio vandens. Bet nuvažiavus stereotipai po truputį bliūkšta. Neretai stereotipus pateisina didžiulė ten klestinti korupcija. Valdžios žmonės dažnai jaučiasi kaip karaliukai, o paprasti žmonės vargsta. Ją mažinti įmanoma tik švietimu. Afrikoje miestai labai greitai auga, tad juose randasi vidurinė klasė, kuri turi galimybę mokytis, baigti universitetą, gauti darbą.
Misionierius kasdienybėje ir evangelizacijos esmė
Misionieriauti čia ir dabar daug sunkiau, nei nuvažiuoti kažkur kitur. Neretai kai dalinamasi apie patirtį, žmonės sako, jog nuvažiuok į lietuvišką kaimą ir ten išvysi vos ne Afriką, kur žmonės neturi tualetų, vaikai retai vaikšto į mokyklas. Labai populiaru padėti nusiunčiant pinigų ir prisidedant prie kitų akcijų. Taip pat svarbu pagelbėti ir šalia esančiam. Popiežius Pranciškus kviečia būti pasaulio žmogumi, matyti planetą plačiąja prasme. Ne tik matyti save, bet ir pastebėti toliau esantįjį. O misionieriumi turi būti kasdien, kad ir vedantis į mokyklą tėtis, gaminanti valgyti, slauganti ligonį seselė - tai yra misionieriškos kasdienybės dalis.
Nors kalbama apie humanitarinę ir socialinę misiją, svarbu aptarti ir evangelizacinę misiją. Juk pirminė misijos reikšmė yra skelbti Kristų. Afrikiečiai mums tikrai galėtų daug papasakoti apie Kristų. Apskritai, reikėtų galvoti, kokia evangelizacijos ar misijų esmė - kaip ateiti ir perteikti tai, kas tau yra brangu. Kai afrikiečiai išgirsta apie Kristų, sako, kad tai tikrai artima jų tikėjimui. Tada šie dalykai tampa savi ir artimi.
Anksčiau ir Afrikoje buvo padaryta klaidų su tokia evangelizacija, kuria buvo skelbiama, kad turite tapti tokie kaip mes. Tačiau dabar tos skirtingos kultūros Afrikoje puikiai sugyvena, krikščionių bažnyčia labai auga. Jeigu tau reikia Kristaus, kodėl tu bijai apie tai pakalbėti su kitais žmonėmis? Jeigu tu tuo gyveni ir tai myli, negali slėpti nuo kitų. Afrikoje Kristų supranta daug labiau nei mūsų urbanizuotame pasaulyje.
Tiesa ir laisvė misionieriškame kontekste
Tiesa ir laisvė yra didžiausios žmogaus vertybės. Jei žmogus nėra laisvas, jis niekada nepajaus to Kūrėjo duoto žmogiškumo ir jeigu negalės būti tiesoje arba prisiliesti prie tiesos, tai jis visuomet kentės. Misionieriaus ir apskritai misijų esmė turėtų būti tokia: kaip nepažeisti žmogaus laisvės, bet kita vertus, kaip papasakoti arba pabūti tuo, kuo galėtum būti.
Svarbu, kaip prieisi prie žmogaus. Žmonės susėda ratu, tu pasakoji, kas yra Dievas ir tikėjimas, o tada jie sako, reikia pastatyti šventovę. Ir stato iš ko turi - bambuko, lapų, molio, medžio. Tai ir yra jėzuitiška esmė, kokia buvo 17 amžiuje, kai prasidėjo misijų vajus. Galbūt šv. Pranciškaus Ksavero laikais buvo kiek kitaip, buvo svarbu pakrikštyti žmogų ir taip jį išvaduoti. Bet dabar svarbu pats būdas, kaip palikti žmogų laisvą su tuo lobiu, kokį tu nori perduoti.
Gali nuvažiuoti ir švęsti Mišias, bet žmonės net nesupras, kas tai yra. Visose srityse, ypač tikėjime, tiesa yra labai svarbi. Svarbu ir tai, kiek tavo tiesa yra svarbesnė už kito tiesą, kiek ji yra objektyvi. Mes krikščionys neretai sunkiai suprantame vieni kitus, ką Kristus vienu ar kitu metu skelbė, o kalbant apie kitas religijas ar kultūras dar sudėtingiau. Bet svarbiausia, kad žmonės pajunta, kas yra tiesa.
Išplėstos akiračio pamokos
Afrikos patirtis pakeitė labai daug dalykų Eugenijaus Markovo gyvenime. Pamatymas, kad pasaulis nėra tik jo mažas pasaulis, praplečia horizontus. Tik nuvažiavęs pamatai, kokia ta šalis yra iš tiesų. Praplėstas akiratis apie jėzuitus, kultūrą, Afriką, ryšį tarp gamtos, žmogaus ir Dievo. Afrikoje šis ryšys dar išsaugotas.